Kovoja teptuku

Drobė – šovinių dėžės. Bendraautoriai – kovos laukuose jas renkantys Ukrainos kariai ir savanoriai. Į Kauną atkeliavusių neeilinių ikonų kūrėjai – knygų iliustruotoja Sonia Atlantova ir dailininkas, rašytojas Oleksandras Klimenka – savęs nelinkę kelti ant pjedestalo. Jie tyliai daro tai, ką geba geriausiai, o į kovą su priešu stoja rankoje laikydami tą ginklą, kurį valdo profesionaliausiai. Ikonos, kuriamos ant savotiškų mirties įrankių – šovinių dėžių, tampa gyvenimo pergalės prieš mirtį simboliais. Tai ir yra svarbiausia į Kauną atkeliavusios parodos mintis – po tamsos išaušta rytas, o gėris visada laimi.

„Kiekvienas gėrio prieš blogį kare gali būt kariu ir tam visai nebūtina laikyti ginklą. Sonia ir Oleksandras laiko teptukus. Pamaniau, kad mano fotoaparatas taip pat gali tapti ginklu. Sukūrėme filmą, laukiame premjeros. Tikiuosi, visus į ją pakviesime pavasarį, o kol kas linkiu prasmingo laiko čia“, – susirinkusiuosius parodoje „Ikonos ant šovinių dėžių“ sveikino režisierius ir fotografas Sergėjus Orlovas.

Medžiaga: daugiausia šovinių dėžių atkeliavę iš Mariupolio ir Donbaso. (Aurimo Barkausko nuotr.)

2023-iaisiais susipažinę su juo ir jo darbais, Kauno IX forto muziejininkai planavo suorganizuoti Ukrainai skirtą parodą, tačiau keliai visai netikėtai susikirto su Lenkijos institutu, koordinuojančiu devyniolika Sonios ir Oleksandro ikonų. Taip, anot IX forto muziejininkų, dvi idėjos ir skirtingi menininkai susijungė į vieną visumą, žmonėms suteikiančią neeilinę patirtį neeilinėje vietoje.

Įvykių liudininkės

Neįprasta kūryba sutuoktiniai užsiima jau dešimt metų. Pirmą kartą mirtį sėjančių šovinių dėžių dangčiai sakraliniais piešiniais pasipuošė 2014-aisiais, kai šalyje įvyko Maidano revoliucija.

Karo lauke į rankas paėmęs besimėtančias medines dalis, dažniausiai virstančias liepsnų fakelais, O. Klimenka atrado labai daug panašumų su skydais, ant kurių tapomos tradicinės Ukrainos ikonos. Pagrindine meninio sumanymo mintimi tąsyk tapo noras gyvybės simboliu paversti niekam nereikalingus karo ir mirties įrankius. Parodos kuratorius negalėjo tiksliai atsakyti, iš kokių vietų pas menininkus atkeliavo šovinių dėžės ir kiek jų. Tik prasitarė, kad vienas pirmųjų, prie kurių prisilietė kūrėjų rankos, Mariupolyje karo lauke surinko ir atgabeno Ukrainos jūrų pėstininkai. Nemažai dėžių atkeliavo iš Donbaso. Tuo metu pats O. Klimenka jas ne sykį tapė labai neįprastomis sąlygomis, tarkime, poilsio minutėmis savanoriaudamas Pirogovo ligoninėje ar karo lauke.

„Menininkams labai svarbu, kad kiekviena dėžė būtų įvykių liudininke, todėl būkite tikri, kad visos jos buvo karo veiksmų zonoje, o į kūrėjų rankas pateko ne tik su buvusio turinio, bet ir su karių gyvenimo kvapu“, – kalbėjo S. Orlovas, su O. Klimenka ir S. Atlantova praleidęs nemažai laiko ir matęs, kaip mediniai dėžių dangčiai virsta meno kūriniais.

Ikonos ant mūšio lauke pabuvojusių šovinių dėžių fragmentų suteikia galimybę parodos lankytojui išgyventi dvilypius jausmus. Jie gali gėrėtis profesionaliai atlikta tapyba, bet kartu turėtų įžvelgti menininkų siunčiamą žinutę.

„Parodą pasirinkome ne kaip architektūrinį paminklą karui, o kaip šiuolaikinės imperijos atgimimo atspindį“, – kalbėjo Kauno IX forto muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas Vytautas Petrikėnas.

Prabils ir vaizdais

Ypatingos ne tik ikonos, bet ir ekspozicijai skirta erdvė. V. Petrikėnas pasakoja, kad IX fortas Rusijos imperijos okupacijos laikotarpiu buvo karinės paskirties objektas – Kauno tvirtovės dalis. Vakarų pasienio tvirtovės paskirtis buvo ne tik saugoti imperiją nuo kitų valstybių įsiveržimo, bet ir užtikrinti vidaus organizuoto pilietinio pasipriešinimo apraiškas užgrobtoje teritorijoje.

Kiekvienas gėrio prieš blogį kare gali būt kariu ir tam visai nebūtina laikyti ginklą.

„Muziejaus ekspozicijos dalis, kurioje pasakojama apie Kauno tvirtovės ginkluotę, panirs į šešėlį ir laikinai užleis vietą parodai apie kovą su šių dienų desperatiškai atgimti bandančia Rusijos imperija. Tai bene geriausia vieta Kaune, o gal ir visoje Lietuvoje, atskleisti prievartos imperijos tęstinumą ir tendenciją istorijai kartotis, jei neišmokstame skaudžių jos pamokų“, – kalbėjo V. Petrikėnas.

Prie parodos erdvių dirbo dizainerė Renata Kazlauskienė. Ji padarė viską, kad nedidelės patalpos virstų ekspozicijų sale, kurioje vietą rado ir devyniolika ikonų, ir didžiulis ekranas, kuriame rodoma audiovizualinė instaliacija, kurią parengė S. Orlovas. Susėdę ant imitacinių šovinių dėžių, muziejaus ir parodos lankytojai galės išvysti niekur neskelbtus, jo paties fiksuotus, ikonų kūrybą atskleidžiančius ir karo nusiaubtą Ukrainą perteikiančius vaizdus.

Ikonos – parduodamos

Prieš dešimt metų sukurta paroda „Ikonos ant šovinių dėžių“ yra ciklo „Pietitus“ dalis. Menininkai ant šovinių dėžių teptukų potėpiais išpiešė šventuosius ir tam tikras religines scenas, kaip antai Petro išsižadėjimą, Kristaus išplakimą, Viešpaties įėjimą į Jeruzalę, Paskutinę vakarienę, kryžiaus nešimą.

Debiutas: pristatyta daugiau nei 120 skirtingų vietų, Kaune paroda vieši pirmą kartą. (Aurimo Barkausko nuotr.)

„Autorius neišskiria savo darbų, visgi, labiausiai jam patinka „Miręs Kristus“ ir „Sopulingoji Dievo Motina“, – arčiau ikonų žengęs V. Petrikėnas negalėjo nepastebėti, kas pastarosios išties kitokios.

Beje, visos ikonos yra parduodamos, tačiau ne po vieną, o kartu. Kokia yra devyniolikos darbų kaina, sužinoti nepavyko. Susidomėję asmenys turėtų susisiekti arba su autoriumi, arba su parodos kuratoriais. Gautus pinigus kūrėjai skirs mobiliesiems medicinos punktams pirkti.

„Tai, kas iškeliauja iš kovos lauko, į jį ir vėl grįžta, tik kita forma“, – pridūrė S. Orlovas.

Pristatyta vasario 29-ąją, paroda Kaune bus eksponuojama iki šių metų rugsėjo 25-osios. Pasirinktas terminas, anot muziejininkų, nėra atsitiktinis ir turi simbolinę reikšmę. Vasario 24-ąją buvo minimos antrosios karo Ukrainoje metinės, o rugpjūčio 24-ąją bus 33-osios Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo metinės. Atsisveikinusios su Kaunu, ikonos tęs savo kelionę po pasaulį.

Neįprasta kūryba duetas užsiima nuo 2014 metų, prasidėjus Rusijos agresijai prieš Ukrainą, o karius, kurie laukuose surenka likusias nuo šovinių ar sviedinių dėžes, jie vadina bendraautoriais.

Po pasaulį keliaujanti ir viltį dovanojanti paroda, pristatyta daugiau nei 120 skirtingų vietų, Kaune viešės pirmą kartą.

Pasaulį nustebinęs sprendimas

Mintis, kad šoviniams laikyti ir gabenti skirtos medinės dėžių dalys gali pasitarnauti menui, gimė O. Klimenkai.

Karo lauke jis suprato, jog tai, kas lieka sunaudojus šaudmenis, yra tiesiog sudeginama. Apžiūrėjęs dangčius ir dugnus kūrėjas įsitikino – jie yra labai panašūs į skydus, ant kurių tapomos tradicinės Ukrainos ikonos. Pagrindine meninio sumanymo mintimi tapo noras gyvybės simboliu paversti niekam nereikalingus karo ir mirties įrankius.

Vienos pirmųjų dėžių, ant kurių kūrėjai nutapė ikonas, yra atvežtos iš Mariupolio. Jas karo lauke surinko bei idėjos sumanytojams perdavė Ukrainos jūrų pėstininkai.

Dalį ikonų O. Klimenka tapė ir poilsio minutėmis savanoriaudamas Pirogovo ligoninėje bei karo lauke.

Pirmoji ikonų paroda buvo surengta Kyjive dar 2015 metais. Tais metais ji buvo pirmą kartą viešai pristatyta ir Lietuvos ambasadoje Ukrainoje, o vėliau – ir Europos parlamente.

„Informaciją apie šią parodą gavome iš Varšuvos. Paroda iš karto mus sudomino ir pradėjome Lietuvoje ieškoti partnerių (muziejų), kurie sutiktų bendradarbiauti ir ją parodyti. Tuo pat metu susisiekėme su vienu iš autorių Oleksandru Klimenko ir jis iš karto priėmė mūsų pasiūlymą“, – apie tai, kaip ikonos ant šovinių dėžių atkeliavo į Lietuvą, pasakoja Lenkijos instituto Vilniuje direktorė Dorota Mamaj.

R. Pranskevičiūtės nuotr. 

Paroda iš ciklo „Pietitus“ jos vadovaujamos organizacijos iniciatyva jau buvo eksponuota Klaipėdoje, Kėdainiuose ir Lūznavos dvare Latvijoje.

„Mus sužavėjo pati parodos idėja ir jos įgyvendinimas bei pozityvi projekto žinia, – sako D. Mamaj, – Karas Ukrainoje trunka jau dvejus metus. Dvejus metus Ukrainos kariai narsiai atremia Rusijos agresoriaus atakas. Tačiau kovoja ne tik kariai. Dėl laisvos Ukrainos kovoja visa tauta ir šios parodos autoriai. Jų kova galbūt nėra tokia įspūdinga, bet ne mažiau svarbi. Ikonos, kuriamos ant savotiškų mirties įrankių, kuriais yra šovinių dėžės, tampa gyvenimo pergalės prieš mirtį simboliais. Tai ir yra svarbiausia – optimistinė – šios parodos žinutė: gėris visada laimi. Ko ir linkime parodos autoriams ir visai ukrainiečių tautai – pergalės ir laisvės.“

Apgalvoti sprendimai

Paroda Kaune bus eksponuojama nuo 2024 m. vasario 29 d. iki rugpjūčio 25 d.

Kauno IX forto muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas Vytautas Petrikėnas sako, kad pasirinktas terminas nėra atsitiktinis – jis turi simbolinės reikšmės: šiais metais vasario 24  d. sukanka dveji metai nuo Rusijos atviros karinės invazijos į Ukrainą, o kita data, tai 33-osios Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo metinės (1991 m. rugpjūčio 24 d.).

Anot jo, užtikrinant Ukrainos palaikymo veiklos tęstinumą muziejus šių metų rugpjūčio mėnesį planuoja lankytojams dar vieną staigmeną.

Pati eksponavimo erdvė, parinkta parodai, yra unikali ir turi stiprų simbolinį krūvį. V. Petrikėnas pasakoja, jog IX fortas Rusijos imperijos okupacijos laikotarpiu buvo karinės paskirties objektas – Kauno tvirtovės dalis. Vakarų pasienio tvirtovės paskirtis buvo ne tik saugoti imperiją nuo kitų valstybių įsiveržimo, bet ir užtikrinti vidaus organizuoto pilietinio pasipriešinimo apraiškas užgrobtoje teritorijoje.

„Muziejaus ekspozicijos dalis, kurioje pasakojama apie Kauno tvirtovės ginkluotę, panirs į šešėlį ir laikinai užleis vietą parodai apie kovą su šių dienų desperatiškai atgimti bandančia Rusijos imperija. Tai bene geriausia vieta Kaune, o gal ir visoje Lietuvoje, atskleisti prievartos imperijos tęstinumą ir tendenciją istorijai kartotis, jei neišmokstame jos skaudžių pamokų“, – pastebi pašnekovas.

Paroda, jo nuomone, yra prasminga dėl savo misijos informuoti visuomenę, ypač užsienio, apie šalia vykstantį tikrą karą.

„Su tikrais sugriovimais, su tikra prievarta, su tikromis aukomis, su tikru vykdomu genocidu. Tačiau tuo pačiu ši paroda yra apie tikėjimą, kuris neša viltį. Susitelkimas ir viltis yra valstybės stiprybė, kurios aklas žiaurumas neįveiks“, – sako Kauno IX forto muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas.

R. Pranskevičiūtės nuotr. 

Nematytos akimirkos

Galime matyti kelias priežastis, kodėl Kauno IX forto muziejus nusprendė savo erdvėse eksponuoti parodą „Ikonos ant šovinių dėžių“.

„Pirmiausia, muziejus stengiasi palaikyti Ukrainą kare prieš agresorę Rusiją visomis priemonėmis, kuriomis tik gali. 2023 m. sausio 13-osios dienos minėjimo renginio metu organizavome „apkasų žvakių“ liejimo dirbtuves, viešiname muziejaus rinkiniuose saugomas vertybes, kurios pasakoja apie lietuvių ir ukrainiečių susitelkimą sovietiniuose lageriuose ar tremtyje, skatiname prisidėti prie lėšų aukojimo įvairių akcijų. Atkreipiame dėmesį, kad Ukrainos pergalės svarbos bendram Europos geopolitiniam saugumui aktualizavimas visuomenėje gali vykti ir pasitelkiant jautrią meno kalbą“, – pasakoja V. Petrikėnas.

Anot jo, Oleksandro Klimenkos ir Sofijos Atlantovos tapybos darbai sakraline tematika ant mūšio lauke pabuvojusių šovinių dėžių fragmentų suteikia galimybę parodos lankytojui išgyventi dvilypius jausmus: gerėtis profesionaliai atlikta tapyba, bet tuo pat metu sunerimti dėl objekto, ant kurio tapoma, brutalios istorijos.

„Grožio ir bjaurumo priešpastatymas viename yra vienas svarbiausių parodos akcentų“, – pastebi pašnekovas.

Paroda Kauno IX forto muziejuje bus eksponuojama su specialiai šiai erdvei sukurta audiovizualine instaliacija, kurią parengė fotografas ir režisierius Sergėjus Orlovas. Niekur neskelbti jo paties fiksuoti dokumentiniai kadrai iš O. Klimenkos kūrybinio proceso užkulisių, sugriautų urbanizuotų vietovių Ukrainoje, šventiko giesmėmis lydimo ikonų tapymo proceso suteikia unikalumo bendram projektui.

Renginyje dalyvaus abu autoriai, taip pat parodą organizuojančio Lenkijos instituto Vilniuje vadovė, Lenkijos ambasados pirmoji patarėja Dorota Mamaj ir projektų koordinatorius Andrzejus Kierulis. Atidarymo metu skambės O. Klimenkos poezija, kurią į lietuvių kalbą išvertė ir porą eilėraščių vakaro svečiams perskaitys klaipėdietė poetė Jūratė Sučylaitė.

Parodoje planuojama eksponuoti 19 ikonų, visos jos bus parduodamos, o surinktos lėšos bus skirtos Ukrainai paremti.

„2014 m., prasidėjus Rusijos agresijai prieš Ukrainą, karo keliamą siaubą reikėjo kažkaip išgyventi, ir šio siekio vedamas O. Klimenka ėmė tapyti kanonines stačiatikių ikonas – Dievo buvimo su žmonėmis, šviesos ir vilties ženklus. Prieš tai daug dirbęs monumentaliosios dailės, būtent sakralinės sienų tapybos srityje, O. Klimenka perėjo prie kamerinės ikonų tapybos – šventųjų atvaizdų, kuriuos dovanojo Donbaso gynėjams. Kartą, lankydamasis viename iš konfliktinio regiono batalionų, dailininkas pastebėjo, kad šaudmenų laikymui skirtų medinių dėžių dangčio ir dugno konstrukcija labai panaši į skydus, skirtus ikonų tapybai. Parsivežęs vieną dėžę į Kijevą, jis nutapė pirmąją „karo ikoną“ – Dievo Motinos su Kūdikiu atvaizdą. Ikonos ant šaudmenų dėžių demonstruoja dalelę karo realybės – jų grubiame, grunto nepridengtame paviršiuje – kalimo, plėšimo, net šaudymo žymės. Medinės dėžės, kuriose laikomos šovinių juostos, pervežamos granatos ir raketos, skirtos žmonių ir žmogaus kūrybos naikinimui, mirties kultūrai. Ikona – mirties priešingybė. Sakralus Kristaus, Dievo Motinos ar šventojo atvaizdas, skirtas gyvenimui ir bendrystei. Karo patirties transformacija kuriant ilgainiui virto troškimu atverti akis tiems, kurie karą Ukrainoje laiko tolimu, labiau virtualiu, o ne tikru reiškiniu. Pradėtos rengti šventųjų atvaizdų ant amunicijos dėžių parodos leido žengti dar vieną žingsnį: parduodant kūrinius galima prisidėti prie karo žaizdų gydymo, finansiškai remiant mobiliuosius karo lauko ligoninės punktus. Tapyti ikonas ant šovinių dėžių, anot autorių, reiškia gyvenimo ir gyvybės pergalę prieš mirtį“, – teigė menotyrininkė dr. Jurgita Kristina Pačkauskienė („Ikonos ant šovinių dėžių“ / „7 meno dienos“, Nr. 16(1423), 2022 04 22).

Paroda muziejuje veiks iki kovo 11 d.