– Kaip ir kada įvyko tavo pirmoji pažintis su menu?
– Mano istorija nėra iš tų, kurias dažnai girdžiu pati, kai kūrėjo tėvai yra menininkai arba jį augant supo meno aplinka. Taip nėra, bet mano tėvai yra labai kultūringi žmonės, kurie mėgsta meną, dažnai eina į teatrą, ir aš prisimenu, kad vaikystėje – taip yra ir iki šiol, kai grįžtu į tėvų namus, – jeigu vakare išeidavau iš savo kambario, mano abu tėvai sėdėdavo svetainėje ir skaitydavo knygas. Kultūra mūsų namuose visada buvo šalia.
Nežinau, iš kur į mano pasaulį atėjo vizualusis menas. Taip susiklostė, kad gyvenau Šilainiuose, kur artimiausia mokykla buvo dabartinė Juozo Grušo meno gimnazija, o kadangi mano tėvams nebuvo svarbu, kad lankyčiau kokią nors prestižinę mokymo įstaigą, į ją ir nuėjau. Mano pradinių klasių mokytoja Jolita buvo nuostabi mokytoja, labai gerai mokėjusi bendrauti su vaikais. Menas mokykloje buvo sustiprintas, dirbo puikūs specialistai, turėjome daug dailės, keramikos pamokų, galėjome išbandyti skirtingas rūšis ir formas. Man atrodo, kad mokykla buvo puiki terpė, kurioje aš galėjau lavinti savo įgūdžius. Grįžtant dar labiau į praeitį, visai neseniai su draugais kalbėjome, kad anksčiau prieš einant į pirmą klasę reikėdavo apsilankyti pas gydytoją, kuris tikrindavo, koks esi vaikas. Gal dėl to, kad į mokyklą pradėjau eiti anksčiau, apžiūros metu gavau užduotį nupiešti savo mamą. Puikiai prisimenu, kad nupiešiau ją pasipuošusią raštuotu megztiniu. Šeimos gydytoja, pamačiusi mano piešinį, jį pagyrė. Dabar manau, kad tokios smulkmenos, kai kažkas paskatino, pagyrė ar pastūmė į priekį, susidėjo į vienį ir tada jau pati priėmiau tokius sprendimus, kaip lankyti Antano Martinaičio dailės mokyklą ir ją baigti.
– Tavęs klausantis atrodo, kad tavo kelias visada buvo aiškus ir labai kryptingas. Ar kada nors abejojai dėl savo pasirinkimų?
– Visada žinojau, kad savo gyvenimą norėčiau sieti su menu, tik niekada nesijaučiau labai talentinga. Žinau, kad daug menininkų taip sako, bet aš iki šiol nesijaučiu didele menininke. Man patinka menas, aš apie jį šį tą išmanau, universitete baigiau iliustraciją ir žinau, kaip tai veikia ar kaip atsiranda vizualiojo meno kūrinys. Tačiau man labai patinka ir ta kita pusė, kur yra įvairios technologijos, spauda, kažkokios imitacijos. Man labiau patinka būti tarpininke negu vien tik menininke arba, sakykime, verslininke. Negalėčiau priskirti savęs nei ten, nei ten.
– Kaip manai, kas žmogų apskritai padaro menininku? Ar pati kūryba savaime jau yra menas?
– Žodis „menininkas“ man išvis yra labai baisus (juokiasi).
– Kodėl?
– Nežinau, prisimenu, kai mokiausi menų mokykloje, su tapytojais, skulptoriais ir kitais kūrėjais dažnai kalbėdavome, kad angliškas žodis „artist“ ir lietuviškas „menininkas“ labiau įpareigoja, yra tarsi kažkas, ko turėtum nusipelnyti. Žinoma, gali būti, kad taikau dvigubus standartus: sau – vienus, kitiems – kitus. Tačiau man labiau patiktų kitoks žodis, pavyzdžiui, „kūrėjas“, nes atrodo, kad kūrėjas yra tiesiog žmogus, kuris kuria ir jam patinka tai daryti. O „menininkas“ man truputį dvelkia patosu.
– Studijavai Dandyje, Škotijoje. Kaip studijos praplėtė tavo pasaulėžiūrą, pasaulio suvokimą, požiūrį į gyvenimą ir kūrybą?
– Studijuoti užsienyje nusprendžiau būdama 14–15 metų, greičiausiai dėl to, kad, kaip ir visi penkiolikamečiai, prisiskaičiau Jacko Kerouaco, Charleso Bukowskio knygų ir baisiai tai romantizavau. Mano šeima mėgo keliauti ir man išvykti studijuoti į kitą šalį neatrodė baisu. Būdama aštuoniolikos aš išvažiavau į Škotiją visiškai viena ir nieko nepažinodama. Labai gerai prisimenu, kaip išskridau ir tik sėdėdama lėktuve susimąsčiau, kad viskas šiek tiek keista. Įstojau į Dandžio miestelio, esančio rytų pakrantėje, universitetą ir prieš išskrisdama net nepasižiūrėjau, kurioje žemėlapio vietoje tas Dandis yra (juokiasi). Aš norėjau nuotykių ir nebijojau žmonių. Man atrodo, kad kur nors išvažiuojant – ar atostogauti, ar gyventi užsienyje, vienintelis dalykas, kurio reikia, – yra nebijoti kitų žmonių ir nesitikėti iš jų blogiausio. Man visada viskas, kad ir kur būčiau, susiklostydavo taip, kad blogų žmonių arba išvis nepasitaikydavo, arba jų būdavo visiškai mažai.
Škotijoje studijavau iliustraciją, po studijų likau metus padirbėti, tada truputį pakeliavau, o pernai Londone baigiau magistro studijas. Labai džiaugiuosi tuo, kad studijavau užsienyje. Ne dėl to, kad nuvertinčiau Lietuvos universitetus – tiesiog norėjau šiek tiek kitokio mokslo apie meną. Ruošdamasi studijoms Lietuvoje lankiau parengiamuosius kursus ir kalbėdama su žmonėmis Kaune supratau, kad stoti, pavyzdžiui, į grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje nenoriu dėl mokslo pobūdžio, ne dėl kokybės. Man buvo įdomu dirbti ne tiek su technika, kiek su idėjomis, norėjau laisvesnio mokslo, tai ir gavau Škotijos universitete. Mokslo požiūriu užsienyje gavau labai daug. Taip pat įgijau daug draugų, ryšių ir daug drąsos. Kaip žmogus jaučiuosi labiau subrendusi Jungtinėje Karalystėje nei Lietuvoje. Tai man duoda ir daug gero, ir daug blogo. Labai norėjau grįžti į Kauną, tačiau turėjau dėl to daug abejonių ir vienu metu pagavau save, kad galbūt pradėjau šiek tiek arogantiškai mąstyti. Juk ką tik buvau labai liberalioje visuomenėje, kur gyvena daug įdomių žmonių, ir buvo šiek tiek baisu grįžti į Lietuvą. Tačiau grįžusi supratau, kad kol aš augau užsienyje, čia irgi niekas nestovėjo vietoje (šypsosi). Labai smagu buvo stebėti tą pokytį ir matyti, kad Kaunas ir žmonių mentalitetas per tuos dešimt metų labai pasikeitė.
Taigi manau, kad studijos daugiausia davė tai, jog dar labiau patvirtino mano žinojimą, kad žmonių nereikia bijoti. Mano gyvenime daugelis dalykų ateina būtent per juos: su kuo bendravau, ką tie žmonės man davė ir kuo mes pasidalijome.
Gabrielė Gudaitytė
– Visada žinojai, kad baigusi studijas grįši į Lietuvą?
– Negaliu sakyti, kad visada žinojau, bet visą laiką norėjau grįžti į Lietuvą ir būtent į Kauną. Tiesa, giliai viduje gyveno abejonė, ar visada ir norėsiu grįžti. Tačiau parvykau labai tinkamu metu, kai dar nebuvau įsitvirtinusi užsienyje.
– Neįprasta, kad pasirinkai Kauną. Daugelis meno, kultūros žmonių išvyksta į sostinę.
Man atrodo, kad Kaunas turi kažkokią paslaptį: niekas nežino, kas tai yra, bet vieni žmonės žino, kad ta paslaptis yra, o kiti nežino ir jiems neįdomu, kad ta paslaptis išvis egzistuoja.
– Labai myliu Kauną. Visų pirma, man atrodo, kad Kaune yra žiauriai daug meno. Ir tokio, koks man labai patinka. Savo paauglystę atsimenu tokią, kad mes su draugais nuolat eidavome į galerijų atidarymus, kurių būdavo labai daug. Labai dažnai atsitikdavo taip, kad per vieną vakarą mes apsilankydavome keliuose, o kartais neišsirinkdavome, į kurį eiti. Dauguma tų galerijų buvo nedidelės, nekomercinės, pavyzdžiui, VDU „101“ arba „Eglės“ Senamiestyje. Ta meilė galerijoms galbūt mano mamos nuopelnas – mes turėjome tradiciją kiekvieną mėnesį aplankyti visas meno galerijas.
Taigi Kaunas yra labai meniškas ir jis man yra namai, tai keista, nes aš mėgstu keliauti ir nesu iš tų žmonių, kurie labai prisiriša. O prie Kauno esu prisirišusi. Man atrodo, kad jo dydis yra tobulas, išdėstymas – puikus, mieste yra pakankamai žalumos. Tik Kaune eidamas gatve gali atsitrenkti į žmones, kuriuos pažįsti, arba, kai nenori su niekuo kalbėtis, gali pro tuos pačius žmones praeiti ir niekas neįsižeis. Kalbėdama apie Kauną visada prisimenu kažkada skaitytą Algirdo Patacko „Kauniečio Konstituciją“. Man ji labai patinka, nes yra labai teisinga. Konstitucijoje sakoma, kad kaunietis nebūtinai turi būti kilęs iš Kauno – kauniečiu gali būti bet kas, gimęs ir kur nors kitur. Bet taip pat gali būti Kaune gimęs ir kauniečiu netapti. Man atrodo, kad Kaunas turi kažkokią paslaptį: niekas nežino, kas tai yra, bet vieni žmonės žino, kad ta paslaptis yra, o kiti nežino ir jiems neįdomu, kad ta paslaptis išvis egzistuoja. Tikras kaunietis yra tas, kuris žino, kad miestas turi tokių paslapčių. Labai sunku suprasti, kas tai yra. Tačiau iš tikrųjų, kaip ir sako A.Patackas, kaunietis dar yra tas, kuris turi savo mėgstamiausias Kauno pakampes ir jas, pasakodamas istorijas, parodo visiems atvykėliams. Man atrodo, kad tai yra visiška tiesa apie kaunietį ir dabar vykstančias, tai patvirtinančias kultūrines iniciatyvas.
– Užsiminei, kad Kaune yra daug meno, kuris tau patinka. Kokį meną tu mėgsti ir kas labiausiai žavi kitų kūrėjų darbuose?
– Labai mėgstu kasdienybę ir kasdienybės filosofiją, todėl man labai patinka menas apie kasdieniškas istorijas. Taip pat, jei atvirai, mėgstu nekokybišką, atsiskyrėlių (angl. „outsider art“) meną (juokiasi). Man patinka, kai menas yra savitas. Esu įsitikinusi, kad menas yra kažkas, ką gali kurti visi, ir tam nereikia ypatingo išsilavinimo. Žinoma, tada kompetencijos, meistriškumas paskirsto, kur tas menas keliauja ir kas su juo daroma, bet man atrodo, jog svarbiausia, kad menas būtų įdomus ir sukeltų tam tikrą emociją. Net jei tai yra šleikštulys. Dar man labai patinka gatvės menas arba keistos, netikėtos kauniečių iniciatyvos, tokios kaip „Kiemo galerija“. Mane žavi, kai iš nieko galima kažką sukurti. Labai mėgstu naratyvus, istorijas ar net dokumentiką. Man patinka, kai menas užkabina ir paskui leidžia šiek tiek labiau kažkuo pasidomėti. Galbūt tai mano smalsumas, bet man patinka įlįsti ir pasižiūrėti, kaip kiti gyvena, ką galvoja, kaip daro tam tikrus dalykus. Toks menas leidžia tai padaryti ir nesigėdyti tos savo savybės.
– Kokia kūrėja esi pati: disciplinuota, nuosekli ar, priešingai, nerami ir išsiblaškiusi? Kaip apskritai gimsta tavo kūriniai?
– Šiaip esu visiškai absoliučiai chaotiška. Neturiu jokios sistemos nei gyvenime, nei kūryboje. Na, gal tai nėra visiška tiesa, bet tikrai daugelis dalykų gimsta iš chaoso. Man mama nuolat sakydavo, kad kas ant stalo, tas ir galvoje. Laimė, per ekraną negali matyti, kas pas mane dabar darosi ant stalo: vakar buvo paskutinė diena darbui užbaigti ir šiuo metu ant mano stalo guli viskas, ką aš turiu (juokiasi). Aš nekenčiu nešvaros, bet labai mėgstu chaosą ir šiek tiek netvarkos. Man atrodo, kad iš ten gimsta ir mano kūryba. Labai mėgstu kurti apie kasdieną, niekada nejaučiau poreikio – gal dar jį pajusiu – kalbėti apie savo jausmus kūryboje. Nežinau, kam tai turėtų būti įdomu, jei man pačiai nelabai įdomu ten knistis. Aš manau, kad daug ką galima įžvelgti ir per kasdienes istorijas: kaip aš jaučiuosi, apie ką aš noriu kalbėti. Labai dažnai piešdama savo malonumui į kai kurias situacijas pasižiūriu ironiškai arba net ciniškai: tai gali būti komentarai apie nūdieną ar situaciją mano galvoje, bet nesistengiu to daryti per daug rimtai, nes esu visiškai įsitikinusi, kad per juokus arba per žaidimą galima kalbėti apie labai rimtus dalykus ir tada būna daug lengviau tai daryti. Mano kūryba dažniausiai gimsta iš visokių nuogirdų, pastebėjimų. Labai mėgstu stebėti žmones, žiūrėti, kaip jie vaikšto, nuolat vartoja kokią nors vieną juokingą frazę. Kartais žmonės pasako labai nejuokingų dalykų, kuriuos galima paversti juokingais. Man labai patinka stebėti žmones ir kasdienybę bei iš ten traukti visas istorijas. Mėgstu žaidimą, o kūryba man irgi yra žaidimas.
– Koks tavo santykis su išorine aplinka? Kaip dažnai tavo vidinis pasaulis konfrontuoja su išoriniu?
– Aš mėgstu į viską nerti stačia galva. Man labai patinka bendrauti su žmonėmis, bet kartu labai mėgstu ir būti viena. Taigi tas vidinis konfliktas ir būna tarp to mano vidinio intraverto ir ekstraverto. Labai daug energijos ir idėjų pasisemiu iš kitų, leisdama laiką su jais, bet tai labai dažnai pavirsta į visišką išsekimą ar nerimą. Todėl mano santykis su aplinka yra šiek tiek komplikuotas ir visi pojūčiai, mintys apie santykį su ja dar labiau paaštrėja, pavyzdžiui, karantino metu, nes tai yra visiškai kitokia situacija, negu esu pratusi. Įprastai aš namuose būnu retai, dažniausiai mane galima rasti studijoje arba kažkur kitur – aš nuolat judu. Todėl tas sėdėjimas namuose ir vengimas absoliučiai bet kokio kontakto su žmonėmis per pirmąjį karantiną man net labai patiko ir padėjo: po jo jaučiausi sustiprėjusi. Per antrąjį karantiną dar kurį laiką sakiau ir bandžiau, nežinau, ar save, ar kitus įtikinti, kad taip vis dar yra. Tačiau pastaruoju metu suprantu, kad ši situacija man vis dėlto yra labai nenatūrali ir man tikrai labai trūksta kitų žmonių. Darosi vis sunkiau rasti motyvacijos ir prasmės kažką daryti. Mano visi kanalai dažniausiai yra kiti žmonės ir, kažką darydama, galvoju apie juos. Jeigu aš galvoju apie studiją, tai noriu, kad ta studija būtų ne tik man, bet ir kitiems, kad joje būtų gera būti. Jeigu aš kalbu apie savo darbus, galvoju apie tai, kur ir kam juos reikės parodyti. Todėl karantino metu, nors ir daugelį dalykų galima daryti internetu, tačiau to gyvo sąlyčio su žmogumi labai trūksta.
– Vis dažniau kalbama apie skaitmeninį nerimą ir persisotinimą nuolat būti online.
– Taip, atrodo, kad niekaip negalima smegeninės išjungti. Aš esu įsitikinusi, kad žmonės iš esmės yra geri. Bent jau aš nesu pratusi į žmones žiūrėti su kažkokiu nuolatiniu filtru, kad kažkas gali būti blogai, gal tas žmogus nori padaryti man kažką blogo. Kartais tai nepasiteisina, kartais būnu per naivi ir tai pripažįstu, bet karantinas ir visa šita pandeminė situacija mane labai paveikė ir tuo, kad dabar aš turiu į visus ir į pačią save žiūrėti kaip į kažkokią potencialią grėsmę. Nėra taip, kad aš visur vaikščiodama apie tai galvoju, bet tai giliai kažkur mano pasąmonėje vis tiek nuolat yra. Man atrodo, kad tai irgi truputį veda mus visus iš proto, nes nemanau, kad mes esame pripratę taip galvoti.
– Pati užsiimi savilaida. Tai nėra labai populiari praktika Lietuvoje, kai menininkas pats ne tik kuria, bet ir spausdina kalendorius, paveikslus, atvirukus. Kaip tavo gyvenime atsirado risografija ir kada nusprendei, kad nori pati būti atsakinga už visą procesą nuo idėjos iki jos įgyvendinimo?
Man kūryboje labai patinka kokie nors suvaržymai, kurie mane įstato į tam tikrą rėmą, nes kai tema arba darbas būna labai abstraktūs, aš sutrinku.
– Jungtinėje Karalystėje, kur studijavau, savilaidos ir ypač iliustracijos zinų arba meninių knygų kultūra yra gana stipri, todėl labai dažnai tekdavo lankytis įvairiose mugėse, dalyvauti paskaitose. Savo baigiamąjį darbą irgi rašiau apie meno leidinius – knyga kaip objektas man visada labai patiko. Juk visos mano iliustracijos yra tam tikri naratyvai, siužetai. Man kūryboje labai patinka kokie nors suvaržymai, kurie mane įstato į tam tikrą rėmą, nes kai tema arba darbas būna labai abstraktūs, aš sutrinku. Dėl to man reikia, pavyzdžiui, tikslios spalvų paletės arba kažkokios formos. Studijuodama bakalaurą, labai susižavėjau grafika. Mano universitetas buvo geras tuo, kad turėjau galimybę išmokti šilkografijos, litografijos, daryti ofortus. Baigusi studijas metus dėsčiau tose dirbtuvėse kitiems studentams. Taigi aš tiesiog įsimylėjau visą grafikos pasaulį ir ten dirbančius žmones, kurie yra menininkai, bet kartu turi žinoti elementarias technologijas, kaip ką reikia daryti. Man tai atrodė kaip racionalaus ir kūrybiško mąstymo mediumas, kuriame viskas gali gyvuoti. Greičiausiai pamačiau ten save dėl to, kad, kaip sakiau, nesu nei menininkė, nei mechanikė. Labai patiko spausdinti knygas, patirti, kiek tai kelia streso, bet kaip paskui džiugu pamatyti galutinį rezultatą ir žavėtis tuo, ką padarei.
Po Škotijos trims mėnesiams išvykau į meno rezidenciją Budapešte, kur vėl buvo labai akcentuojama grafika ir bendradarbiaujama su vienomis risografijos dirbtuvėmis. Ten pirmą kartą ir išmokau normaliai naudotis risografu. Universitete buvo tekę truputį su tuo susidurti, bet Budapešte viską dariau pati: ir piešiau, ir failus ruošiau, ir spausdinau. Risografija man visada labai patiko, nes tai šiek tiek panašu į šilkografiją, kurią aš labai mėgau universitete. Tačiau šilkografijai reikalingos didesnės patalpos, o pati technologija reikalauja daugiau medžiagų. Risografijai reikalingas tik vienas aparatas, kuris visa tai daro greitai ir gana pigiai.
Galiausiai, galvodama, ką daryti, nusprendžiau studijuoti magistrą ir susiradau Londone, labai gerame universitete, specialybę, kuriai lietuviško atitikmens nėra, bet tai šiek tiek susiję su kūrybinėmis industrijomis ar kultūros vadyba. Studijų metu su žmonėmis iš viso pasaulio mokėmės visko nuo ekonomikos ir kapitalo teorijų iki rinkodaros ir dizaino strategijų. Į Londoną važiavau su mintimi, kad ten parašysiu verslo planą, nes tai buvo būtina pagal studijų programą. Nusprendžiau į tai žiūrėti labai paprastai: aš išmokstu, ko man reikia, ir pradedu šiek tiek suprasti, kaip veikia pasaulis ir verslas. Tai man buvo svarbiausia. Taigi planą aš parašiau. Nesitikėjau, kad 100 proc. jį panaudosiu, bet manau, kad vien tai, jog metus galvojau apie tą idėją, man labai padėjo.
Londonas man labai daug davė dar ir dėl to, kad ten, rašydama magistro darbą, netyčia nusipirkau risografą, kuris buvo įkurdintas mano studentiškame kambaryje ir per kurį aš paskui metus negalėjau atsidaryti spintos. Keliuose kvadratiniuose metruose tilpo dvigulė lova, staliukas, per vidurį – dviratis, risografas, jo devyni būgnai ir spinta. Mano gyvenimui ten buvo skirtas maždaug 1 kv. m. Tačiau ten sugebėjau ir atspausdinti kalendorius, ir daryti kitus darbus, todėl labai džiaugiausi.
– Netyčia nusipirktas risografas, regis, buvo labai svarbus pirkinys.
– Atsitiko taip, kad nuo studijų paskolos gavau nuolaidą ir ta nuolaida buvo būtent ta suma, kurios man reikėjo risografui įsigyti. Taigi aš palaikiau spausdintuvą būtinybe ir nusprendžiau, kad reikia pirkti (juokiasi). Nusipirkusi risografą supratau, kad mano verslo planas jau turi vieną dedamąją. Visai netrukus įsidarbinau tokiame radikalių spaustuvininkų kooperatyve, kur dirbau kartu su vyresnio amžiaus airiais pankais, su kuriais galėjome kalbėtis apie viską. Jie labai mane įkvėpė, parodė, kaip veikia komerciniai projektai. Ten aš išmokau tiek padėklus pakuoti, tiek spausdinti, tiek buhalteriją tvarkyti. Jie noriai dalydavosi žiniomis, o aš, turėdama risografą, pradėjau dar labiau jas kaupti. Vėliau mes įkūrėme tokį Jungtinės Karalystės risografų klubą, kur važinėjome po šalį, į skirtingas dirbtuves, žvalgydavomės, kalbėdavomės su žmonėmis ir teikdavome techninę pagalbą.
Grįždama į Lietuvą su savimi į Kauną parsivežiau ir risografą. Man atrodo, kad esu šiek tiek mazochistė: man labai patinka seni aparatai, kurie jau neturėtų veikti arba nebeturėtų daryti to, ką jie daro. Tai risografas tikrai yra vienas iš jų ir man tai yra puikus pavyzdys to, ką menininkai gali padaryti su senomis technologijomis, kurios atrodo kaip visiška atgyvena.
– Kalbamės ir per ekraną matau, kad sėdi savo naujoje studijoje, kurioje iki viską uždariusio karantino organizavai kūrybines dirbtuves. Kaip atsirado ši erdvė, atvira menininkų idėjoms ir sumanymams?
– Kai prieš metus grįžau į Kauną ir ieškojau, kur galėčiau nuomotis darbo vietą, netyčia radau šią erdvę. Paskui aštuonis mėnesius remontavau, kol pagaliau, visai neseniai, pati čia įsikūriau. Šiuo metu čia sėdžiu viena, kartais, žinoma, ne karantino metu, kas nors iš pažįstamų užsuka padirbėti. Man pačiai studijos visai nereikia – aš viena savo darbus galėčiau daryti ir kur nors kitur. Tačiau man atrodo, kad Kaune yra be galo daug talentingų žmonių, ir manau, kad tai nėra kažkokia paslaptis – visi tai žino. Aš tiek daug vakarų sėdėdama baruose ir kalbėdama su kitais girdėjau, kaip žmonės dalijasi tikrai labai įdomiomis idėjomis. Tačiau problema yra ta, kad kai apie tokius dalykus kalbama bare, geros mintys dažnai būna arba pamirštos arba jų nėra kur įgyvendinti, arba iš ryto atsikeli su skaudama galva ir visiškai nieko nebeprisimeni. Mane tai visą laiką labai erzindavo: tokie geri dalykai nueina į niekur. Taigi viena pagrindinių studijos idėjų ir yra ta, kad žmonės arba aš pati, kai norime kurti, turėtume erdvę, kur galėtume tai daryti. Aš noriu, kad čia būtų ta vieta, kur žmonės ateitų, susitiktų, pakalbėtų su kitais kūrybiškais žmonėmis, išgertų kavos, atsistotų nuo kėdės ir iškart eitų kažką daryti. Žinau, kad vienam žmogui neįmanoma apimti visų technikų, tad aš tai darau per spaudą ir iliustraciją, nes man tai yra artimiausia, bet lygiai taip pat būtų labai įdomu, jeigu ši vieta galėtų virsti ta erdve, kur ateina žmonės, neturintys nieko bendro su spauda ar menu, bet turintys kažkokią idėją. Kaunas yra toks miestas, kuriame visi vieni kitus pažįsta ir yra taip lengva sujungti du skirtingus taškus į vieną, kuriame gali gimti kažkas labai gražaus.
Taigi pirmiausia studija turėtų funkcionuoti kaip savilaidos spaustuvė, bet kartu tai turėtų būti vieta, kur galima ateiti pasikalbėti ir pasižiūrėti, ką daro kiti. Žinoma, tų planų yra ir daugiau. Iki karantino pavyko surengti keletą risografijos dirbtuvių. Buvo labai smagu stebėti, kad visi: ir žmonės, kurie yra susiję su menu, ir tie, kurie niekada nieko nedaro kūrybiško, buvo labai patenkinti. Tai ir yra risografijos grožis – ta technika yra labai paprastai prieinama bet kam, jai nereikia turėti jokių ypatingų įgūdžių. Labai dažnai dar būna taip, kad žmonių, kurie neturi jokių žinių, rezultatai būna daug gražesni. Čia tiesiog užtenka kūrybos laisvės, nes kad ir ką spausdinsi risografu, vis tiek atrodys gražiai. Tai yra 90 proc. pasiteisinusi taisyklė. Studijos projektą ketiname daryti drauge su dizainere Inga Navickaite-Drąsute, kuri prisijungė su knygrišybos dirbtuvėmis. Tikiuosi, kad ateityje tokių veiklų bus ir daugiau. Labai norėtųsi, kad žmonės norėtų ir galėtų čia ateiti ir visada žinotų, jog gali tai daryti.
