– Sakoma, kad būti karo mediku gali toli gražu ne kiekvienas. Kaip pasirinkote šią profesiją?

– Gal nuskambės banalokai, tačiau nuo pat vaikystės man buvo įdomus karių gyvenimas. Gal čia matytų filmų įtaka, o gal tai lėmė mano charakterio ypatybės: nemėgau žaisti su lėlėmis, vietoj jų mieliau rinkdavausi konstruktorių. Taip jau nutiko, kad mokykloje geriausiai sekėsi tikslieji mokslai, tad pasirinkau medicinos studijas. Kaip visada sakiau – daugiau nelabai turėjau kur stoti. Būdama šeštame kurse per žinias pamačiau reportažą, kad atnaujinami Jaunesniųjų karininkų vadų mokymai medicinos studentams ir iš karto užsidegiau ta mintimi.

Daugeliu atvejų gal ir labiau apsimokėtų dirbti civiliniame sektoriuje, tačiau ar vien pinigai svarbiausia? Vienaip ar kitaip, tarnaujant kariuomenėje badauti tikrai netenka.

Besimokydama rezidentūroje lankiau minėtus mokymus. Rezidentūra ir mokymai truko trejus metus ir baigėsi vienu metu, tad nesvarstydama nusprendžiau, jog toliau gyvenimą noriu susieti su kariuomene. Apsispręsti tarnauti kariuomenėje ir tapti karo gydytoja nebuvo sunku - juk tam ruošiausi trejetą metų. Be to, viliojo mintis, kad galėsiu būti naudinga savo šaliai ir jos žmonėms. Nežinau, kaip bus toliau, bet šiuo metu esu laiminga, jog pasirinkau būti karo gydytoja.

– Filmuose šis darbas neretai romantizuojamas: karo medikas puola prieš kulkas ir skuba prie sužeistojo, karo lauko operacinėse jo rankos atlieka stebuklus. Kaip realiai atrodo jūsų darbas?

– Baigiau šeimos rezidentūros studijas, tad pagal specialybę esu šeimos gydytoja. Dirbu tai, ką mokiausi, tik mano pacientai – kariai. Medicinos sistema kariuomenėje panaši į civilę – yra šeimos gydytojai, į kuriuos susirgę kreipiasi kariai, mes taip pat turime gydytojus specialistus, pas kuriuos siunčiame konsultuotis, jei reikia patarimo dėl gydymo ir ištyrimo. Skirtumas tik tas, kad neturime ligoninių, kuriose galėtų gydytis kariai. Prireikus stacionarios pagalbos bendradarbiaujame su civilėmis gydymo įstaigomis. Taigi karo medicina nėra atsiribojusi nuo civilinės medicinos.

Žinoma, taip yra taikos metu. Jei situacija būtų kitokia ir tektų ginti Tėvynę karinio konflikto metu, tuomet viskas primintų kino filmus, nes karo medikai yra tie, kurie būna fronto linijoje, karo lauko ligoninėje ir pirmieji gelbėja nukentėjusiuosius. Šių veiksmų mokomės pratybų metu, kad ištikus kokiam incidentui visi žinotų, kas ką turi daryti, ir būtų kuo mažiau panikos bei teisingai gintume laisvę ir užtikrintume kuo geresnę sveikatos priežiūrą visiems nukentėjusiesiems.

– Ar karo mediko profesija yra populiari? Kaip galvojate, dėl kokių priežasčių ją renkamasi dažniausiai?

– Manau, yra ir populiaresnių specialybių, tačiau medicina nė vienais metais nebuvo sąrašo apačioje. Žmonės, kurie nusprendžia būti medikai, pirmiausia nori padėti kitiems, ir tai yra svarbiausia. Medikai visais laikais buvo gerbiami, jų nuomonės klausdavo ne tik dėl sveikatos sutrikimų, bet ir daugeliu kitų atvejų. Tai – išsilavinę žmonės, kurie dažnai aukoja save vardan aplinkinių gerovės. Pažvelgus į pasaulio istoriją, medikai joje dalyvauja kaip išradėjai, ieškotojai, vadovai, žmonės, kurie nuolat stengiasi gerinti pasaulį. Manau, galimybė padėti kitiems ir nuolat tobulėti yra pagrindinis medicinos specialybių populiarumo garantas.

– Girdėjau, kad jaunieji medikai neskuba eiti į karo mediciną. Jūsų nuomone, kaip šią profesiją būtų galima padaryti patrauklesnę?

– Karo medicina yra specifinė medicinos sritis. Juk tenka ne tik gydytoju būti, bet ir pratybose dalyvauti, ir po miškus palakstyti. Taip pat daugelis nežino, ką jie dirbs būdami karo medikais. Karo medicina apipinta mitais, esą tai – pavojinga specialybė. Tačiau juk taip būtų tik karo atveju, o šiaip darbas toks pat, kokį dirbi ir civilinėje medicinoje.

– Ar karo mediko darbas yra naudingas finansiškai?

– Žiūrint su kuo lyginsi. Karo medikai atlyginimą gauną pagal turimą laipsnį, ištarnautus metus, baigtus mokymus ir panašiai. Daugeliu atvejų gal ir labiau apsimokėtų dirbti civiliniame sektoriuje, tačiau ar vien pinigai svarbiausia? Vienaip ar kitaip, tarnaujant kariuomenėje badauti tikrai netenka.

– Į kokias misijas esate vykusi?

- Kol kas dar neteko dalyvauti misijose, nes tarnauju tik pusmetį, tačiau tikiuosi kada nors į kokią nuvykti. Suprantu, kad ten rizika nukentėti yra žymiai didesnė, nei tarnaujant Lietuvoje, tačiau ir patirties įgyjama neįkainojamos. Galvoju, kad po misijos viską pradedi vertinti kiek kitaip, labiau džiugina paprasti dalykai, juk dažnai žmonės tuose regionuose neturi nieko, jiems net švarus vanduo, kas mums yra kaip savaime suprantamas dalykas, yra sunkiai prieinamas, ką jau kalbėti apie sveikatos priežiūrą.

– Ką norėtumėte pasakyti tiems, kurie svarsto – tapti karo mediku, ar ne? Kokių charakterio savybių tam reikia?

– Jau vien tai, kad žmonės pasirinko būti medikais, yra šaunu. Ar tapti karo mediku? Jei tik noro yra – būtinai verta bent pabandyti. Na, o charakterio, sakyčiau, reikėtų tvirto. Bet jei įstojai ir baigei mediciną, argi tavo charakteris gali būti netvirtas? O visa kita tik smulkmenos, juk visuose darbuose kartais teks nusileisti, o kartais reikės už save ir pakovoti. Jeigu nuspręsi tapti karo gydytoju, mes tavęs lauksime ir tikrai rasime jaukią vietą mūsų kolektyve (šypsosi.) Svarbiausia – mylėti šalį ir jos žmonės, norėti jiems padėti, o visa kita, įdėjus šiek tiek pastangų, ateis savaime.

Dosjė

Gimė 1988 m. gegužės mėnesį Kaune.

2013 m. baigė medicinos magistro studijas Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU).

2016 m. baigė šeimos medicinos rezidentūrą Lietuvos sveikatos mokslų universitete.

2016 m. praėjo Jaunesniųjų karininkų vadų mokymus Lietuvos kariuomenės Karo medicinos tarnyboje.

2013–2014 m. dirbo LSMU ligoninės Kauno klinikų Kraujo centre.

2014–2016 m. V.Budanavo privati greitosios medicinos pagalba Klaipėdoje.

Nuo 2015 iki 2017 m. balandžio budinti gydytoja Kelmės ligoninės Priėmimo skyriuje.

Nuo 2017 m. kovo pradėjo dirbti Vilkaviškio ligoninės Priėmimo skyriuje.

Nuo 2016 m. lapkričio tarnauja Lietuvos kariuomenėje.