Valgydama pusryčius klausausi radijo, ką kalba mokslininkai, stebiu ir kokius vaizdus parodo iš reanimacijos palatų per televiziją.

Ar dar niekas nemirė nuo COVID-19 iš tavo artimųjų ar pažįstamų?

Aš esu pasiskiepijusi ir dėl to rami. Esu visiškai įsitikinusi, kad ir susirgus nuo viruso nemirsiu, o jeigu skirta – tai tik nuo kitų susirgimų.

Jau kelerius metus gyvename tokioje neramioje situacijoje. Bet aš nejaučiu ir nematau jokio susiskaldymo. Tokios kalbos yra skleidžiamos specialiai, kurie klausosi radijo ar televizijos iš Rytų.

Žinoma, gaila, kad laikraštis nespausdina to, kiek praėjusią parą susirgo, paguldė į ligoninę ar mirė. Vadinasi, Klaipėdoje šia liga niekas lyg ir neserga. Tai kam tas galimybių pasas? Kam mums kaukės?

Jei būtų pakankamai informacijos, žmonės gal suprastų, kad tik skiepai mus gali išgelbėti nuo mirtinų kančių, karantinų ir visokių kitokių suvaržymų.

Kartais važiuoju autobusu. Matau, kad kaukės kabo panosėje, o kai kurios atrodo ištrauktos iš kišenės ir naudotos jau ilgiau negu mėnesį.

Tie patys tautos skaldytojai, kai apsikrečia ir suserga, privalo gultis į ligoninę. Personalas iš jų akių mato klausimą: "Ar aš pasveiksiu?"

Taip, tokiam sunku, bet turbūt jis net nepagalvojo, kad užėmė vietą žmogaus, pasiskiepijusio ir sergančio kita liga, kuriam ligoninė yra būtina.

Nepasiskiepijusiems, bet susirgusiems ir patekusiems į ligoninę siūlyčiau už parą susimokėti bent po 20 eurų, o tuos pinigus ligoninė galėtų panaudoti apsauginei nuo viruso aprangai.

Aš manau, kad tu, antivakseri, matei, kokia yra ta apranga. Tai ne chalatas.

Tu taip pat nepagalvojai, kad galėtum ateiti, padėti pakelti ligonį, ligoninėje atlikti kitus darbus.

Žmonės, kurie kalba apie kažkokį susiskaldymą, nemanau, kad nežino apie skiepų naudą. Bet jie vis tiek nesiskiepija ir virusą parneša savo seniems tėvams arba neleidžia ir jiems pasiskiepyti.

Tartum leidžia srauniai upei tekėti į nebūtį. Ji nutekės, o kas vėliau liks tavo širdyje ir prote iki tavo gyvenimo pabaigos?

Negalvok, kad vieną kartą per metus uždegęs žvakutę tu nusimesi nuo savo pečių tą sunkią ištartų žodžių "nesiskiepyk, mama", "nesiskiepyk, tėti" naštą.

Kokią tu beturėsi gyvenimo prasmę? Galbūt jie būtų sulaukę šimto metų, bet tu nenorėjai ir nenori tikėti mokslu.

Kaip susitaikysi su savimi? Iš tavo galvos niekur nedings ištartas žodis "nesiskiepyk". O pandemija tęsis ir toliau.

Kažkoks "galvotojas" su pasiskolintu galimybių pasu įeina į parduotuvę ir kaukę nusismaukia panosėje. Kartą tokiam pasakiau pastabą, o jis mane pasiuntė į visas keturias puses.

Jeigu bus paskelbtas karantinas, jis tikrai turės būti vadinamas "nepasiskiepijusiųjų karantinu".

Tai parodė balandžio mėnesį rinkos tyrimų ir technologijų bendrovės „Synopticom“ atlikta miestų gyventojų, turinčių bent vieną socialinio tinklo paskyrą, apklausa. Palyginti su apklausa, daryta tuo pačiu laikotarpiu praėjusiais metais, paaiškėjo, kad informacija apie COVID-19 rūpi gerokai mažesnei gyventojų daliai – atitinkamai 46,3 proc. ir 20 proc.  Šiemet žmonėms aktualiau už koronavirusą buvo politika, pasaulio įvykiai (27,8 proc.), socialinės aktualijos (23,3 proc.) ir maistas bei jo gaminimas (21,1 proc.).

„Viešojoje erdvėje pastaruoju metu nuolat girdime, kaip gyventojai pavargo nuo COVID-19 pandemijos ir karantino suvaržymų. Tai natūralu, su pandemija jau gyvename daugiau nei metus, nors tik paskelbus pirmąjį karantiną, visi naiviai tikėjome, jog pasaulinei pandemijai įveikti pakaks poros savaičių ar mėnesių. Šį nuovargį daugelis žmonių bando mažinti informacijos apie koronavirusą ribojimu, todėl socialinėse medijose vėl ima dominuoti įprastos temos – politika ir socialinės aktualijos“, – sako tyrimą inicijavusios išmanios komunikacijos agentūros „Idea prima“ partneris Linas Damanskis.

Dar daugiau laiko ir dėmesio socialiniams tinklams

Pernai tyrimo metu 46 proc. žmonių nurodė, kad socialiniuose tinkluose per karantiną praleidžia daugiau laiko nei anksčiau. Šiemet tokių – 42 proc. Tuo metu 47 proc. gyventojų socialiniuose tinkluose praleidžiamo laiko karantinas nepaveikė.

„Šiemetiniai ir 2020 metų duomenys atskleidė, kad socialiniame gyvenime įvedami apribojimai mus vis labiau prikausto prie kompiuterių ir išmaniųjų ekranų. Pernai socialiniams tinklams skiriamas laikas išaugo dukart, šių metų duomenys rodo, kad gyventojų laikas prie ekranų vis dar nemažėjo, o ir toliau auga. Psichologų teigimu, socialinės medijos kiek užpildo šiuo metu taip trūkstamo gyvo bendravimo alkį, tačiau visiškai jo numalšinti negali“, – atkreipia dėmesį L. Damanskis.

Palyginti 2020 ir 2021 metų tyrimų duomenis, gyventojai, norėdami sužinoti aktualijas ir naujienas apie koronavirusą, šiemet kiek dažniau pirmenybę teikia socialiniams tinklams – atitinkamai 17,4 proc. ir 18 proc. Nors kitų informacijos kanalų populiarumas šiais metais kiek sumenko, vis tiek pirmauja naujienų portalai (atitinkamai 39,2 ir 35,6 proc.) ir televizija (29,6 ir 28,8 proc.).

„Nors tradicinės žiniasklaidos priemonės vis dar pirmauja, didesnę reikšmę ieškant informacijos apie koronavirusą įgauna ir socialiniai tinklai – kuo žmonės daugiau laiko čia leidžia, tuo daugiau randa jiems rūpimos informacijos“, – pažymi „Idea prima“ komunikacijos ekspertas.

Nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas auga

Palyginti abejų metų apklausos duomenis, ryškėja gyventojų nepasitikėjimas socialiniuose tinkluose skelbiama informacija apie koronavirusą. Pernai 43 proc. gyventojų pasitikėjo šia informacija, kai šiemet taip manančių liko tik 33 proc. Atitinkamai išaugo ir nepasitikinčiųjų gretos – nuo 45 iki 48 proc.

Žmonėms taip pat vis mažiau svarbu, kad Lietuvos institucijos ir šalies vadovai aktyviai skelbtų informaciją apie koronaviruso situaciją bei dėl jos priimamus sprendimus socialiniuose tinkluose. Pernai tai rūpėjo 71-am proc. respodentų, šiemet jau tik 60-čiai proc. Atitinkamai padaugėjo gyventojų, kuriems tai nerūpi – nuo 25 iki 34 proc.

„Apklausa tik dar kartą atskleidžia jau minėtą žmonių nuovargį – jiems vis mažiau rūpi COVID-19 tema, atsirado daugiau nepasitikėjimo, savotiško nusivylimo pačia pandemija, informacija apie ją bei valdžios veiksmais. Panašios tendencijos vyrauja visame pasaulyje“, – komentuoja L. Damanskis.

Vis dar rūpi situacija Lietuvoje ir mokslininkų nuomonė

Gyventojai Lietuvos institucijų komunikaciją socialiniuose tinkluose informuojant apie koronaviruso situaciją ir dėl jos priimamus sprendimus taip pat vertina vis prasčiau. Pernai 50 proc. apklaustųjų manė, kad tokia komunikacija yra efektyvi, šiemet taip tvirtinančių liko 31 proc. Pernai 31 proc. respodentų komunikaciją vertino kaip neefektyvią, šiemet jų gretos išaugo iki 51 proc.

Labiausiai šalies gyventojus dominantis turinys nepasikeitė, tik pakito eiliškumas. Šiemet gyventojus labiausiai domino Lietuvos politikų sprendimai šioje situacijoje (51 proc., pernai – 59 proc.), mokslininkų tyrimų, susijusių su koronavirusu, naujienos (50 proc., pernai – 57 proc.) ir pandemijos plitimas bei situacijos suvaldymas Lietuvoje (49 proc., pernai – 61 proc.).

„Natūralu, kad gyventojams vis dar labiausiai rūpi, kokia pandemijos situacija Lietuvoje ir ką jai pagerinti daro vietos politikai, taip pat džiugu, kad žmonės nenusigręžė nuo mokslininkų svarstymų šia tema. Žūtbūt turime neleisti dezinformacijai ir melagienoms užgožti mūsų informacinio lauko“, – teigia komunikacijos ekspertas.

Rinkos tyrimų ir technologijų bendrovė „Synopticom“ Lietuvos miestų gyventojų, turinčių bent vieną socialinio tinklo paskyrą, apklausą atliko balandžio mėnesį. Apklausoje dalyvavo 515 žmonių, kurių amžius – 18–60+ metų.

„Tikrai raginame truputį ilgiau palaukti, sulaukti 13 val., kol Nacionalinis visuomenės sveikatos centras pateikia visus savo duomenis, šitais duomenimis ir reikėtų kliautis: yra subendrinamos, įvertinamos visos duomenų bazės, kas kur kokius duomenis yra pateikę“, – spaudos konferencijoje ketvirtadienį sakė sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga.

„Su Statistikos departamentu, aš manau, kad tikrai mūsų specialistai kalbėsis ir ieškos sprendimų, kad nebūtų laiko skirtumų, kad duomenys atsinaujintų vienu laiku, kad nebūtų tam tikrų vėlavimų ir duomenų išsiskyrimų“, – pridūrė jis.

Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) teigimu, pagrindinis informacijos šaltinis apie statistiką, susijusią su koronavirusu, yra Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) ir ministerijos teikiami duomenys.

Pasak ministro atstovės Linos Bušinskaitės, ministerija aiškinasi, kodėl Statistikos departamentas informaciją skelbia savo ruožtu.

Informaciją su SAM teigia derinę

Per dvi savaites, tikimės, bendromis institucijų jėgomis susidėliosime procesą ir viešai visuomenę pasieks tiksli, išsami ir patikima informacija iš vieno šaltinio.

Statistikos departamentas savo turimą informaciją pradėjo skelbti nuo pirmadienio, ji paremta NVSC, e. sveikatos ir paties departamento turimais duomenimis.

Departamentas informaciją automatiškai atnaujina kelis kartus per dieną. Jo skelbiama informacija apie naujus COVID-19 atvejus pateikiama anksti ryte, kai Sveikatos apsaugos ministerija ją paskelbia apie vidurdienį. Ši ministerijos ir Statistikos departamento skelbiama informacija paskutinėmis dienomis sutampa.

Tuo tarpu skelbiant informaciją apie laboratorijose ištirtus mėginius, šių šaltinių duomenys skiriasi keliais tūkstančiais. Ministerija pabrėžia, kad būtent jos skelbiami duomenys yra pilnesni ir tikslesni.

Statistikos departamentas BNS informavo, jog neprieštarautų dėl vieno laiko, kada informacija būtų atnaujinta, skelbimo, jį derinant tarp institucijų. Vis dėlto pabrėžė, kad ši jų iniciatyva buvo derinta su visomis atsakingomis institucijomis, taip pat ir Sveikatos apsaugos ministerija.

„Pirmadienį visoms interesuotoms pusėms, taip pat ir Vyriausybei, siuntėme pranešimą apie naujos savivaldybių švieslentės skelbimą. Prieš skelbiant taip pat buvo derinama su specialistais, dirbančiais su COVID-19 analitika iš Vyriausybės ir SAM, pranešimo tekstas buvo siųstas derinti ir su sveikatos apsaugos ministru“, – rašoma departamento atsakyme.

Departamentas žada netrukus pradėti skelbti ir dar daugiau informacijos: apie ligoninių lovų užimtumą, išsamesnius tyrimų duomenis.

„Reikia pabrėžti, kad nesutapimai dabar viešai skelbiamuose rodikliuose yra dėl skirtingo atnaujinimo laiko, sistemiško požiūrio į duomenų suvedimą trūkumo, žmogiškojo faktoriaus ir pan. Per dvi savaites, tikimės, bendromis institucijų jėgomis susidėliosime procesą ir viešai visuomenę pasieks tiksli, išsami ir patikima informacija iš vieno šaltinio“, – žada Statistikos departamentas.

„Labai svarbu visiems suprasti, kad šiuo metu svarbiausia žmonėms – gauti tikslią ir teisingą informaciją, todėl būtinas vienas aiškus informacijos šaltinis“, – sakė Visuomenės informavimo dėl koronaviruso grupės vadovas Giedrius Surplys.

Taip pat visu pajėgumu veikia ir koronaviruso karštoji linija. Paskambinęs trumpuoju telefono numeriu 1808, gyventojas galės pasirinkti pageidaujamą konsultaciją dėl sveikatos priežiūros ir prevencijos priemonių, nedarbingumo gavimo, darbo teisės ir ginčų, viešosios tvarkos, karantino sąlygų pažeidimų, informacijos keliaujantiems asmenims.

Be to, svarbu, kad koronaviruso karštoji linija yra pritaikyta ir klausos negalią turintiems žmonėms. Jie, kaip ir visi kiti asmenys, keliavę užsienyje ar turėję sąlytį su patvirtintu ar tikėtinu ligos atveju, per 14 dienų laikotarpiu pakilus temperatūrai, atsiradus kosuliui ar dusuliui, gali pasinaudoti koronaviruso karštąja linija – užsiregistruoti tyrimui dėl koronaviruso infekcijos mobiliuosiuose punktuose.

Tarpininkaujant gestų kalbos vertėjui ir informavus, kad pagalba reikalinga turinčiajam klausos negalią, su juo toliau bus bendraujama trumposiomis SMS žinutėmis. Taigi mobiliųjų punktų darbuotojai iš anksto bus informuoti, kad atvykstantis tirtis žmogus yra kurčias, o jam atvykus į punktą, bus galima užtikrinti tiek jo, tiek punkto darbuotojų saugumą ir tinkamai paimti ėminį koronaviruso infekcijai nustatyti.

Dar amžinąjį atilsį mano močiutė vis pasibėdodavo: "Su tokia sveikata gyventi – tikra Dievo koronė!", suprask, kančia. Kertu lažybų, kad ji, įkopusi į garbingą devyniasdešimtmetį (visai kaip tie trys senjorai Šiaurės Italijoje, paaukoję savo gyvybę XXI a. koronei), nė negalvojo, kad jos anūkai, kadaise pergyvenę kiaulių, paukščių gripus, galų gale atsidurs ant to šikšnosparnių COVID-19 pandemijos slenksčio.

Trise koronos valtyje

"Skambiname iš visuomenės sveikatos centro, – girdžiu drąsų moters balsą ragelyje (įdomu, nejučia šypsausi, ar taip drąsiai ji kalbėtų, susitikusi akis į akį?). – Kaip jaučiatės? – lyg iš mandagumo klausia ir nė nesulaukusi atsakymo beria lyg žirnius kitus, šiuo momentu labiau jai rūpinčius klausimus:. – Sakykite, kur sėdėjote lėktuve, kai vasario 24-ąją, apie aštuntą vakaro, nusileidote iš Bolonijos į Kauną?"

Nors ranka, laikanti telefoną, ima nervingai drebėti (šiaip ar taip, visi mes dabar perdėm įsitempę), prisipažįstu jai, kad niekada tiksliai nepamenu skaičių, bet, sakau, turėjau sėdėti kažkur priekyje prie lango – gal trečioje ar penktoje eilėje. Tik ragelyje jau pyyyypsi…

Už penkių minučių jau kitas skambutis – šįsyk mano vyro. "Ar žinai, – pusiau klausia, pusiau teigia jis , – kad toji šiaulietė iš Veronos, na, ta, kuri pirmoji iš lietuvių užsidėjo koronos karūną, buvo iš mūsų lėktuvo?" Nežinau, atšaunu piktai, ir žinoti nenoriu, nes visa šita velnio koronė mane jau ima diorginti. Tyčia vartoju paauglišką jaunystės slengą, kad greičiau atsiknistų. Bet jis terorizuoja toliau. "Ar žinai, – klausia truputį prislopinęs balsą (kad tik kokie CŽV agentai, besiklausantys mūsų – inefekuotųjų, karūnuotųjų – pokalbių, nenugirstų), – kas prie jos sėdėjo?.." Jei dabar stovėčiau prieš veidrodį, tikrai išvysčiau, kaip veidas akimirksniu pakeičia spalvą, o krūtinę užspaudžia paniškos baimės dusulys – būtent toks, kurį pajutus (kaip rašoma mums duotose rekomendacijose) privalai kreiptis jau ne į savo polikliniką, bet skambinti 112!

Jau žinau tris galimus atsakymų variantus, ir vienas iš jų tikrai yra teisingas. "Aš!" – galą mano spėlionėms padaro vyras. "Tu?!!! – vis dar negaliu patikėti savo ausimis, nes labai gerai prisimenu kelionės pradžią, kai kažkaip labai optimistiškai jam leptelėjau: "Na, jei iš tūkstančių turistų, tarp kurių yra ir kinų, ir italų, ir prancūzų, ir rusų, ir lietuvių, beklajodami po Boloniją, Florenciją, Veneciją pasigausime tą koronę – vadinasi, tokia Dievo valia!"

"Išties keista, – mąstau garsiai į ragelį, – kad taip nutiko." "O dar keisčiau, – mezga fatališką minties giją mano sutuoktinis, – kad iš tiesų aš nė neturėjau sėdėti toje vietoje! Tiesiog pasisiūliau persėsti, kad tokia mergina galėtų būti drauge su savo vaikinu… Supranti? Užleidau jai savo vietą, kuri buvo už tos moters nugaros!"

"Taaaaip…" – tuo momentu nieko protingiau nesumoju, kaip tik padaryti reklaminę tylos pauzę (tarkim, parduotuvėse sparčiai nykstančių grikių garbei). "Trise koronos valtyje neskaitant šuns", – išsyk ant liežuvio galo atsiduria kadaise skaitytas garsiausias britų rašytojo Jerome'o K.Jerome'o kūrinys. Britiškas humoras dabar man tikrai nepakenktų, juolab kad visi taip bijo juokauti.

Cunamiai klausimų

Tada belieka raudoti. Bandau išspausti riebią savigailos ašarą ir aš – juk dabar mes visi trys, įskaitant mane ir dukrą, – esame suskaičiuoti (pamenat tokį filosofiškos potekstės multiką apie ožiuką, kuris mokėjo skaičiuoti iki dešimties). Dabar, jei skęsime, – tai visi.

Tik dabar užvis labiau man rūpi detalės. Ar skęsime kartu? O gal po vieną? Po du? O jeigu nė vienas? Klausimų cunamiai, kurių daugiau negu atsakymų, skandina blaivų protą. Bet labiausiai skandina švarias mintis tie telefono skambučiai. Ir vėl visuomenės sveikatos centras, tik kažkodėl Prienų. ("Negyvenu aš jūsų mieste ir visai neplanuoju artimiausiu metu ten vykti", – piktai sakau, bet jiems ir vėl rūpi mano lokacija lėktuvo salione.) Paskui paskambina viena draugė, tada – kita… Ir kažkodėl visų jų pokalbiai prasideda viena gaida: "Tai kaip karantinas?.. Ką veikiate?.. Ar dar sveiki?.."

Taip ir norisi atšauti visiems, kas jau skambino ir kas dar skambins, mintinai iškaltu tekstu iš Vikipedijos, kad karantinas (it. Quarantine) reiškia apie keturiasdešimt. Terminas pirmą kartą įvestas XIV a. Italijoje. Tuomet laivų, atplaukusių iš kitų šalių, kuriose plito maras, keleiviai į krantą būdavo išleidžiami tiktai po keturiasdešimties dienų. Todėl, tęsiu mintyse, mielosios gandų rinkėjos, lygiai keturiasdešimt dienų turėtumėte palikti mus ramybėje. Nes tie pokalbiai, kurių metu turiu įrodinėti, kad nesu ligonis, mane žudo. Ir išvis… Visi tik ir mato vieną koronos veidrodžio pusę: kokią strategiją kovai su ja sukurti, kokius ginklus (atsiprašau, vaistus) prieš ją išrasti, kad sveikoji visuomenės dalis nenukentėtų nuo mūsų.

Kaip jaustis mums, kurių telefonai netyla kas porą valandų ir kurių tėvai, draugai, bendradarbiai, kaimynai kratosi kaip maro?! Kurie priversti dvi savaites stačiai išnykti iš realaus gyvenimo, o pasilikti tik virtualiajame.

O mes? Ar kas nors pasidomėjo, kaip iš tiesų jaučiamės mes, vadinamieji infekuotieji? Ar kas nors iš visuomenės sveikatos centro ar kitų su ta Dievo korone susijusių tarnybų pasidomėjo, kokia sušikta (vat tyčia pasmardinsiu iš gėrimų skyrių bedingstančiu spiritu jūsų išdezinfekuotus miegamuosius) mūsų emocinė būsena, psichinė sveikata?! Kaip jaustis mums, kurių telefonai netyla kas porą valandų ir kurių tėvai, draugai, bendradarbiai, kaimynai kratosi kaip maro?! Kurie priversti dvi savaites stačiai išnykti iš realaus gyvenimo, o pasilikti tik virtualiajame.

Šventas melas

Sutinku, moterys visada perlenkia lazdą. Sakote, nėra jau taip blogai? Bet kodėl tada iki artimiausios parduotuvės – pieno kavai – sliūkinu atsargiai kaip vagis, veidą prisidengęs ne kauke (girdėjau, kad bergždžias reikalas jų ieškoti vaistinėse), o palto gobtuvu? Kad tik nesukelčiau nereikalingos panikos, jei kas netyčia pažintų.

Velnias, ką tik prasilenkiau su namo komendante, kažkaip įtariai į mane pažiūrėjo… Griebiu pieną, sulindusi į glaustinukės apykaklę iki pat antakių, ir skuodžiu atgal į savo kalėjimą. Likusią dienos dalį verčiau praleisiu virtualiame feisbuko pasaulyje.

Juokingiausia, kad tie, kurie veidaknygėje garsiausiai loja, gyvenime greičiausiai pasipusto padus. "Šiandien tau pas dantistę, – sakau vyrui prunkšdama į delną. – Ji pirmoji, – rodau feisbuko komentarus, – norėjo išgirsti mūsų įspūdžius iš Venecijos. Turėsi progą pats jai viską papasakoti…" Ir koks sutapimas. Vyrui dar nė neprasižiojus supypsi telefonas. Žinutė. Nuo odontologės. Cituoju: "Šįryt turiu skubų susitikimą su advokatu. Dėl kito vizito paskambinsiu." Štai taip, mielieji…

Jau sakiau, kad mūsų bijo. Tik dar nesiguodžiau, kad meluoja. Juk ir kvailam aišku, kad neitumėme – mes, tos nelaimingos Dievo koronės, – gydytis nei dantų, nei nagų, nei ragų… Tik šimtąsyk geriau jaustumėmės, jei iš aplinkinių išgirstume teisybės. Na, ponas Vardeni Pavardeni, turime nukelti jūsų vizitą iki karantino pabaigos. Susitiksime po jo. Ir mūsų orumas bus išsaugotas, ir jūsų sąžinė būtų rami...

Sulaužytas stalas

Taškas. Išjungiu telefoną. Sudaužau teliką (dar negaliu – labai rūpi "Eurovizijos" finalas, kur visi bukmeikeriai mūsiškiams prognozuoja pirmą vietą). Todėl tik uždengiu jį močiutės siuvinėta staltiese. Pridėjusi – ne, ne kelnes, o dešinę ranką – sau prie širdies mintyse tariu priesaikos žodžius: "Prisiekiu, kad jei jau turiu tupėti namuose tas keturiolika dienų (labai tikiuosi, kad jos nepavirs itališku Quarantine – keturiasdešimt), privalau padaryti jas kuo naudingesnes."

Ir puolu sudarinėti namų darbų sąrašėlio: išsivalysiu po kelionės pridvisusį šaldytuvą – vienas, padarysiu visų virtuvės stalčių reviziją – du, nusidažysiu laiptinės sieną (prie lauko durų) šaltibarščių spalva – trys (kaip mačiau Burano saloje), gal net dukros kambaryje padarysiu mini remontą – nulupsiu senus tapetus ir perdažysiu sienas naujai… Tik už kieno eurus??? Manieji baigėsi kelionėje, o naujų (turint omeny galintį užsitęsti karantiną) – nenusimato. Mano privatus verslas žlunga: vos išgirdusios, kad grįžau iš baisiojo Veneto regiono, mano ankstyvojo ugdymo studijos mamytės su vaikučiais išsilakstė kaip pelės iš skęstančio laivo… Ir aš jas suprantu. Tik nesuprantu – jei būčiau vieniša mama su vienišu privačiu verslu – ar valstybė ir tada man suoktų tą pačią lakštingalos giesmę: "Ar jums reikia nedarbingumo pažymos?"

"Ne, – atšaučiau aš. – Nedarbingumo man nereikia. Atvirkščiai, man reikia darbo! O darbą iš manęs atėmė ta velnio koronė ir nė nežinau, po šimts, kada grąžins..."

Betgi žiūrėkime į netektis su humoru. Įdomu – suku filmuką – kas bus, jei svetelis, vardu COVID-19, užsibus Lietuvoje kiek ilgiau – na, iki Velykų, o gal net vasaros atostogų?.. Tada, sakau, tavo privačiam verslui, tamsta mokytoja, irgi bus galas. Kaip sako italai, bancorotto.

Nejučia prisimenu dar nesenas gastroles po Florenciją. Vieną seniausių Europoje arkinių tiltų Pontė Vekijo, nutiestą prieš kokius 800 metų per Arno upę. Kadaise ant jo buvo įsikūrę mėsininkai ir žuvies pardavėjai, prisistatę čia daugybę mažyčių virš vandens pakibusių namukų. Sakoma, kad būtent taip ir gimė terminas "bankrotas". Pardavėjai, negalėdavę susimokėti mokesčių už prekystalį, būdavo baudžiami – kareiviai sulaužydavo jų prekystalį, o šis veiksmas, vadinamas "bancorotto", lietuviškai – sulaužytas stalas. Štai tokios tokelės: nereikės nė stalų laužyti – užteks paduoti skelbimą į Skelbiu.lt ir sudie, mokyklėle…

Nuotolinis reikalas

Saulėja mokyklon taip pat neina. Skambinu pavaduotojai ir klausiu, ką mums dabar daryti: juk ne juokas – vienuolikta klasė! Iš pradžių gaunu tradicinę užuojautos porciją (kaipgi be jos) – žodžiu, lelelelelele… laikykitės, sveikite, viskas bus gerai.

"Tai kad mes nesergame, – sakau jai. – Mes sveiki kaip ridikai, tik šeštadieniais negalintys jų ūkininkų turguje nusipirkti, nes negalime išeiti iš namų. Mums karantinas. O ant palangės ridikai dar neauga – per anksti. Beje, ligoniais pasijuntame tik tuomet, kai kas nors mums paskambina… Dabar skambinu jums pati norėdama sužinoti, kaip atrodo tas mano dukrai Saulėjai paskirtas nuotolinis mokymas, kuris kol kas, mano akimis žiūrint, labiau panašus į... feisbukinį, o gal mesindžerinį. Žodžiu, gerbiama pavaduotoja, dabar yra taip. Iki pietų (kol draugai sėdi pamokose) Saulėja užsiima menais ir piešia. Nusprendė nutapyti aliejiniais dažais spalvotųjų Burano namukų paveikslą, papildyti mūsų salone prieš keletą metų atsiradusią kelioninių paveikslų galeriją. Popiet Saulėja ima rašinėti draugėms žinutes – per nuotolį – kad kuo greičiau siųstų į mesindžerį pamokų užrašus ir namų darbus. Ko nesupranta ji arba nesupranta tėtis (aš jau seniai ne gudresnė už penktoką) – tai tik mūsų visų, "karūnuotųjų" – suš… nuotolinis reikalas.

Tai tiek apie mokslus per nuotolį. Kad kiek nusiraminčiau – ir vėl lendu į feisbuką. Na, papokštausiu ten truputį, sumažinsiu įtampą sau ir draugams… Ujujujujuj… Pasirodo, pokštų krėsti dabar nevalia. Tai per daug rimta ir nepaprasta. O ką – bandau replikuoti, net mūsų literatūros klasikas Balys Sruoga savo "Dievų miške" gydėsi saikinga ironijos ir sarkazmo doze: "Už tvoros matyti trys berželiai, du kelmai ir vienas grybas."

Kur nėra žodžių

Tai kuo mes blogesni?! Su šypsena ir tą koronę nugalėti bus lengviau – bandau žiūrėti į nūdienos realijas su humoru. "Juk, žmonės, naivu buvo tikėtis, kad virusas, sparčiai plintantis po visą pasaulį, neatkeliaus pas mus į svečius, – samprotauju feisbuke. – Svarbiausia, kad mokėtume sutikti jį be panikos ir be hiperbolės priepuolių, tad nepraraskime sveiko proto!"

Sulig tais žodžiais po mano postu kyla tikra spalio revoliucija su kreiserio "Auroros" šūviais, paskelbusiais šturmo pradžią mano laisvamaniškai minčiai. O ypač aršiai reaguoja patys artimiausi. Tokios reakcijos, o ypač iš saviškių, tikrai nesitikėjau: "Jūs privalote izoliuotis dėl mūsų saugumo!", "Koronaviruso inkubacinis periodas gali siekti 27 dienas!", "Užsisakinėkite maistą internetu – atveža ir palieka prie durų", "Nedrįskite rodytis gatvėje: Kinijoje, jei pagauna žmogų, specialiai sumažinusį temperatūrą, kad galėtų išvykti, uždaro septyneriems metams."

"Bet kad mes net temperatūros neturime… Ir išvykti niekur neketiname… Ir izoliuojamės, kiek tiktai galime…" – dar bandau priešintis iš paskutiniųjų. Bet suprantu, kad močiutė, amžinąjį jai atilsį, buvo teisi. Toji koronė – tikra kančia… Ne fizinė. Dvasinė. Keliu baltą spalvą iš Italijos vėliavos vidurio ir pasiduodu.

Tada ramiai išsitrinu iš vaiberio draugų grupės. Einu į balkoną. Pasiimu kastuvą. Šeimyną. Ir dar vieną buvusį jos narį, laukusį mūsų grįžimo iš Italijos šaldiklio kameroje. Eisime į mišką pasisemti iš medžių vidinės harmonijos. Pasikrauti iš kur ne kur jau sprogstančių medžių pumpurų gyvybinės energijos. (Jos dar mums prireiks.) Parisnoti klaidžiomis miško proskynomis kaip nutrūkę nuo grandinių šunys… O gal vilkolakiai? Juos užmušti gali tik sidabrine kulka.

Gyvenime – mąstau – viskas kur kas paprasčiau. Nereikia sidabrinių ginklų kaip fantastikoje, nereikia nė koronės viruso, patvirtinto tavo organizme. Užtenka žodžio. Vieno, kito, trečio. Žvirbliu išlekiančio… Todėl ir lekiame į mišką. Kur nėra žmonių. Nėra žodžių. Nėra panikos. Pagiežos. Pykčio. Purvo. Sielos pelėsio. Apkalbų ir pandeminės politikos… Kur nėra jokių feisbukų, telikų ar radijų. Yra tik tai, kas tikra ir amžina. Ir tai guodžia. Neleidžia prarasti vilties. Kad viskas bus gerai. Nes kitaip ir negali būti!

Jį administruojantys visuomenės sveikatos specialistai kaip įmanoma greičiau atsakys į žmonėms nerimą keliančius klausimus, taip užkertant kelią neteisingos, netikslios ir paniką keliančios informacijos sklidimui.

Valstybės ekstremalių situacijų centro vadovo, sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos teigimu, informacijos apie koronaviruso infekciją gausu – apie tai komunikuoja Sveikatos apsaugos ministerija (SAM), Vyriausybė, taip pat aktyviai informuoja žiniasklaida. Vis dėlto, pasak jo, kanalų, kur žmonės gautų patikrintą, teisingą informaciją, per daug nebus.

Dar kartą raginu netikėti iš lūpų į lūpas sklindančia neteisinga informacija, kuri tik sėja niekuo nepagrįstas baimes.

„Dirbame itin intensyviai, kad visus mūsų žmones pasiektų tiksli ir reikalinga informacija. Neabejotinai – visuomenės informavimas apie prevencines priemones yra vienas kertinių būdų, kaip galime užkirsti kelią infekcijos plitimui. Šiuo metu tai ypač svarbu. Tad stipriname pajėgumus, kviečiame žmones nepasiduoti panikai ir, jei iš tiesų kyla aktualių klausimų, kreiptis į specialistus, kurie yra įgiję reikiamas žinias ir kompetencijas. Dar kartą raginu netikėti iš lūpų į lūpas sklindančia neteisinga informacija, kuri tik sėja niekuo nepagrįstas baimes“, – sako A. Veryga.

Į visuomenės užklausas dėl koronaviruso atsakinės Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) specialistai, kurie pasitelkti darbui ekstremalios situacijos metu.

Taip pat SAM primena, kad visą parą veikia Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) karštosios linijos – +370 618 79984 ir +370 616 94562 – kur gali kreiptis visi, turintys klausimų dėl naujojo koronaviruso.