Menininkės darbai pasižymi neįprasta technika. Juose akvarelė susipina su grafika, tušu, aukso spalvos folija bei dažais. Turkijoje savo gyvenimo meilę sutikusios trijų nenustygstančių berniukų mamos piešiniai gimsta naktimis. "Naktį, kai visi nurimsta ir užmiega, lieki vienas su savimi. Ši kūrybinė vienatvė tau pakužda kūrybiškiausias idėjas", – sako ji.
Labai reikšminga, kad pirmoji paroda vyksta Kaune, nes tai – mano miestas.
Pokalbis su I.Šimonyte – apie iš pasąmonės kylančius kūrinius, giminystę su K.Šimoniu, architekto darbą Turkijoje ir bendradarbiavimą su garsiąja Niujorko galerija "Gallery104".
– Pirmosios savo personalinės parodos atidarymui pasirinkote Kauną. Garsusis Lietuvos dailininkas Kazys Šimonis, gyvenęs tarpukario Kaune, yra tolimas jūsų giminaitis. Koks jūsų pačios santykis su šiuo miestu? Galbūt meilę tapybai įkvėpė ir giminystė su garsiuoju tapytoju?
– Visiškai natūralu, kad pirmajai parodai pasirinkau Kauną. Juk čia gimiau ir praleidau reikšmingą gyvenimo dalį. Galimybių rengti parodą Turkijoje būta, tačiau vis nepasiryždavau. Bet kai man pasiūlė parodą surengti Kaune... Istorija tokia, kad tam tikromis aplinkybėmis susipažinau su viena moterimi. Pamačiusi mano piešinius, ji man pasiūlė eksponuoti juos Kauno publikai. Nesiryžau, tačiau mano darbai buvo parodyti galerijai "Balta", o ji sutiko mane priimti. Tad trauktis nebebuvo kur, tačiau man šis žingsnis – didžiulis iššūkis. Vis dėlto, dabar labai džiaugiuosi, kad viskas susiklostė būtent taip. Jau kuriu planus antrajai parodai, kurią noriu surengti Ankaroje. Tačiau labai įdomu, kaip man seksis čia, kaip mane priims miesto menininkų bendruomenė.
Labai reikšminga, kad pirmoji paroda vyksta Kaune, nes tai – mano miestas. Iš tikrųjų prieš išvažiuodama į Turkiją šešerius metus gyvenau Vilniuje. Tačiau Kaunas man visada liko be galo mielas. Čia gyvena mano tėvai, visos apylinkės atrodo išvaikščiotos, pažintos. Net ir galerija, kurioje vyksta mano paroda, man kelia daugybę malonių prisiminimų. Kada tik pro ją eidavau, visada užsukdavau pasižiūrėti menininkų kūrinių. Niekada net nebūčiau pagalvojusi, kad kada nors ten organizuosiu pirmąją savo parodą.
Vilmanto Raupelio nuotr.
Nors mano su K.Šimoniu giminystė tolima, ryšys yra. Mūsų namuose pilna dėdės paveikslų. Prisimenu, kaip vaikystėje vietoje televizoriaus, vartydavau senas meno enciklopedijas ir žiūrėdavau į meno kūrinius. Gal taip ir nusėdo manyje ta meilė tapybai, kuri dabar išlindo į paviršių. Man be galo įsiminė keli K.Šimonio darbai. Vienas jų – mano mamai 30-mečio proga močiutės dovanotas paveikslas. Jame vaizduojama moteris, einanti per laukus – jos ilgi plaukai tarsi su jais susilieję. Tas paveikslas primena mamos, ir tuo pačiu, mano pačios gyvenimą.
Keista, bet kai pradėjau piešti, pajutau tokį energijos antplūdį.
Aš, kaip ir ta mergina paveiksle, esu klajoklė. Grįžusi į namus Ankaroje, kur man išties gera, greitai pradedu ilgėtis Lietuvos. Kurį laiką net nuotraukų negaliu žiūrėti, nes per daug skaudžiai reaguoju. Bet paskui užsimirštu, įsisuku į ritmą, ir nuo Kalėdų vėl laukiu kelionės į Lietuvą. Visada su šeima grįžtame ilgesniam laikui, nenoriu prarasti ryšio su savo šaknimis. Visus tris sūnus stengiuosi mokyti lietuvių kalbos. Nors jauniausias dar labai mažas, jau ir jis pradeda kalbėti lietuviškai. Tad labai džiaugiuosi netikėtumais, kurie lėmė, kad savo parodą rengiu tame mieste ir toje galerijoje, kurie man be galo artimi.
– Esate architektė, tačiau šįkart nusprendėte savo kūrybiškumą perkelti į paprastesnį ir prieinamesnį žanrą – tapybą. Kaip pribrendote šiai minčiai?
– Seniai svajojau apie piešimą, bet vis nerasdavau laiko. Auginu tris vaikus, dirbau architektūros įmonėje, tad dienos lėkė pašėlusiu greičiu. Supratau, kad laiko niekada taip ir neatrasiu, reikia imti ir padaryti. Kitaip aš išnyksiu tarp įsipareigojimų darbui ir šeimai. Suvokiau – jeigu išties nori, rasi erdvės savo siekiams. Mano laikas buvo naktys. Būtent tamsiuoju paros metu išpildydavau savo idėjas, bet mintyse piešdavau visada. Keista, bet kai pradėjau piešti, pajutau tokį energijos antplūdį.
Eidavau miegoti 4 val. ryto, o keldavausi 8 val. ryto. O turėjau daugiau jėgų negu anksčiau, kai visą naktį paskirdavau miegui. Tad tai – ypatingoji mano energijos piliulė. Jausdavausi kaip ant sparnų, kai matydavau, kad piešinys išėjo būtent toks, kokio norėjau. Vis dėlto, nepasakyčiau, kad pasirinkau tapybą – ji eina iš vidaus. O architektūra man visada bus įdomi. Gaila, kad kol kas ją tenka nustumti į šoną. Turkijos ekonominė situacija šiuo metu gana prasta, tad projektų sumažėjo.
– Kurį laiką dirbote architektūros įmonėje Ankaroje. Kokia tenykštė darbo kultūra?
– Įmonėje dirbau 2013–2014 m. Darbų vadovas vertino mane, kaip užsienio architektę, tad po darbo pokalbio iškart priėmė. Tai nebuvo ilgas, tačiau kūrybingas laikotarpis. Kai atėjau dirbti, ši įmonė pradėjo projektuoti greitųjų traukinių stotis Turkijoje. Kaip tik tuo metu šalyje buvo nutiesta gausybė bėgių. Darbo buvo daug – turėjome suprojektuoti po 3–4 kiekvienos stoties variantus. Prieš tai turėjau trejų metų pertrauką – auginau vaikus, tad kai įsidarbinau, man buvo nemenkas šokas.
Visada mėgau piešti, nors vėliau šis įgūdis užsimiršo, ranka sukietėjo, tačiau noras niekur nedingo.
Vilmanto Raupelio nuotr.
Vis dėlto, man labai patiko generuoti stočių idėjas. Pats nuostabiausias architekto darbo momentas yra pati pradžia, kai eskizuoji, gimsta idėjos, formos, dėliojasi planai. Paprastai šis etapas yra trumpas, gausu techninio darbo. Tačiau šįkart man buvo patikėtas idėjų vystymas, ir tai buvo didžiulė patirtis – perkandau ne tik architektūrines subtilybes. Darbas su turkais architektais išmokė mane ir profesinės turkų kalbos. Mano parengti stočių variantai galiausiai buvo išvystyti, nors vykdant darbus jie kito. Nemažai prisidėjau prie Eskišechiro ir Sapandžos, esančios tarp Stambulo ir Bolu miestų, greitųjų traukinių stočių galutinių variantų.
Vis dėlto, dirbti buvo labai sunku, darbo sąlygos nežmoniškos. Didžiuliu krūviu dirbdavome ne tik visą darbo savaitę, bet ir šeštadieniais. O sekmadieniais laukė pusė darbo dienos. Tai reiškia, kad dirbdavome iki penkių vakaro. Namo grįžti reikėdavo dviejų valandų, tad įžengdavau pro duris tik septintą. Rodos, kad dirbdamas tokiu tempu, praktiškai negali turėti šeimos. Jei vaikas susirgdavo, darbuotojui atskaičiuodavo nebūtas valandas. Tokia darbo kultūra yra daugelyje Turkijos architektūros įmonių. Man tai buvo per sunku, tad po kurio laiko išėjau. Tačiau esu dėkinga buvusiam vadovui už įgytą patirtį ir užaugusį pasitikėjimą savimi. Dabar darbų šiek tiek apmažėję, bet manau, kad susiklosčius geresnei ekonominei situacijai, galėsiu vėl į juos kibti.
Tapymas ir projektų braižymas – nepalyginami dalykai. Man patinka knibinėtis tuose architektūriniuose planuose, pjūviuose bei fasaduose. Bet tik tada, kai tapau, galiu išreikšti tikrąją save. Visada mėgau piešti, nors vėliau šis įgūdis užsimiršo, ranka sukietėjo, tačiau noras niekur nedingo. Mėgau žiūrėti, kaip piešia kiti, kaip juda teptukas, liejasi dažai. Po kurio laiko susprogau – supratau, kad jei nepasiryšiu, tiesiog išnyksiu. Laimė, kad naktimis sūnūs miega puikiai, o vyras palaikė mane, tad galiausiai paėmiau teptuką į rankas.
– Tačiau galbūt būtent tamsiuoju paros metu, kai visur tylu, gimsta geriausios mintys?
– Tikrai taip. Kai atsigulu miegoti, visada kyla tiek daug gerų minčių. Jeigu tik galėtų kokia mobilioji programėlė jas įrašyti... Tikiuosi, kad tokią greitai išras (juokiasi). Tad naktis – tikrai nuostabus metas, kadangi likęs vienas su savimi geriausiai susikaupi. Dėl to ir pavadinau savo parodą "Kuždesiai". Gal ir banalu, bet naktiniai kuždesiai išties man iškužda idėjas. Gali galvoti visą dieną, bet užtenka naktį prisėsti – mintis veja mintį. Svarbu paminėti ir tai, kad visame kūrybiniame procese svarbiu įkvėpimo šaltiniu man buvo muzika. Būtent prancūzų kompozitoriaus ir atlikėjo Yanno Tierseno kūrinių skambesys mane lydėjo tapant. Šio muziko kūrinius pianinui groju ir pati, todėl parodos atidarymo metu ją girdėjo ir lankytojai.
Vilmanto Raupelio nuotr.
– Apie ką pasakoja jūsų kūriniai? Iš kur semiatės idėjų?
– Įkvėpimas ateina iš gyvenimo ir jaučiamų emocijų. Kuriu pasąmoningai, kartais net pati nesuvokdama, ką užkoduoju piešinyje. Savo darbus keliu į instagramą – tai geriausias būdas menininkui būti pastebėtam besidominčiųjų menais, meno galerijų bei kuratorių. Įdomu tai, kad paviešinus darbą, iš artimų žmonių susilaukdavau klausimų, kas atsitiko, ar viskas gerai. Pasirodo, kad kiti suvokia, kaip jaučiuosi, žvelgdami į mano paveikslus. Pati nesuprantu, kaip tai atsitinka. Pavyzdžiui, viename kūrinyje, visiškai to nesiekdama, nupiešiau pati save. Dažniausiai piešiu portretus, tačiau nebandau pagauti veido bruožų, man svarbus tik rakursas.
Tie portretai paprastai persipina su gyvūnų, paukščių atvaizdais, kitais motyvais. Tad nupiešiau tokį piešinį, vaizduojantį moterį ir keturis flamingus. Trys flamingai gnaibo jai odą, vienas apsijuosęs per galvą, o jos pačios pirštai su tokiais juodais galais, tarsi flamingų snapai. Geriau patyrinėjusi darbą, suvokiau, kad tas paveikslas išties pasakoja apie mane. Tie trys flamingai yra mano vaikai, kurie mane tampo. Moterį kaklu apjuosęs flamingas – mano vyras, kuris man bando padėti, bet negali. O aš pati, su pirštais, it flamingo snapais, save lyg kutenu, lyg kankinu. Piešiau šį paveikslą praėjus sunkiam etapui. Tuo metu kraustėmės ir, matyt, visas nuovargis išsiliejo popieriuje. Šį darbą pavadinau "Jos šeima". Jį galima išvysti ir parodoje.
Visiškai pasąmoningai nupiešiau ir dar vieną kūrinį. Turkijoje labai sunku pajusti kalėdinę nuotaiką, tad Kalėdos ten ne tokios kaip Lietuvoje. Nors turkai švenčia šią šventę ir puošia miestą, tos puošmenos dažniausiai lieka iki balandžio galo. Kartais ir gegužę prekybos centruose gali pamatyti kalėdinių snaigių. Tad Ankaroje man visiškai nebūna šventinės nuotaikos, nors namuose puošiame eglutę, pas mus ateina Kalėdų Senelis.
Juk aš meno pasaulyje dar tokia mažytė, šiuo metu vyksta tik pirmoji mano paroda.
Šventės dieną nueiname pas Turkijoje gyvenančią lietuvaitę, suvalgome šventinių patiekalų, ir tiek. Tad liūdesio apimta nupiešiau tokį piešinį, kurį pavadinau "Nemirštančių drugelių lizdas". Pavaizdavau mergaitę, susipynusiais it elnio ragai plaukais, ir popieriniais drugeliais, išskrendančiais iš paauksuotu kokonų. Paveikslas išėjo itin kalėdinis. Tačiau jį piešdama visiškai nejaučiau kalėdinės nuotaikos! Vis dėlto, elnias yra Kalėdų simbolis, o tie kokonai – tarsi žaisliukai ant eglutės. Tai vienas mėgstamiausių mano paveikslų.
– Jūsų kūrinius į savo katalogą įtraukė ir prestižinė Niujorko galerija "Gallery104". Kaip ji jus atrado?
– Jie mane pastebėjo instagrame. Kaip ir minėjau, galerijos ir kuratoriai šioje platformoje dairosi jaunų ir talentingų menininkų. Tokia, matyt, jiems pasirodžiau ir aš. Galerijos atstovai paprasčiausiai parašė komentarą prie mano darbo: "Tai nuostabu, susisiekite su mumis." Negalėjau patikėti savo akimis! Juk aš meno pasaulyje dar tokia mažytė, šiuo metu vyksta tik pirmoji mano paroda. Nusiunčiau jiems savo gyvenimo aprašymą ir darbų pavyzdžių. Galerijos meno direktoriui jie patiko, tad po savaitės jie nusprendė mane įtraukti į savo katalogą. Jame šiuo metu yra du mano darbai. "Women Stronger Together" vaizduojamos dvi juodaodės moterys – viena portretu, kita profiliu. O "She Wasn‘t Looking for a Knight, She Was Looking for a Sword" – vienos šių moterų profilis.
Vilmanto Raupelio nuotr.
Bendradarbiavimo pradžioje taip pat kilo daugybė klausimų ir dėl savo darbų įkainojimo. Negalėjau už paveikslus prašyti mažai, nes atrodys nerimtai, bet negalėjau ir užsiprašyti per daug... Vis dėlto, vėliau mano duotą kainą jie padvigubino. Visa ši situacija mane labai paskatino nesustoti. Nors kartais būna momentų, kai pažiūri į kitų tapytojų kūrinius, ir pasijunti toks menkutis. Vis dėlto, kiekvienas turime savo stilių. Man nepatinka fonas, tad aš jo netapau, stengiuosi išlaikyti tam tikrą lakoniškumą.
– Gyvenate Ankaroje. Galbūt galite palyginti Lietuvos ir Turkijos meno laukus?
Dabar aš savęs jau net nebelaikau užsieniete, juk gyvenu čia gana ilgai, pažįstu čionykštę tvarką.
– Su Turkijos menu yra taip, kaip ir su žmonėmis – visi labai skirtingi. Šalyje yra išties gabių menininkų, kurie tapo nuostabius paveikslus, labai šiuolaikiškus. Man labiausiai į akis krenta turkų menininkų, ypač stambuliečių, idėjų preciziškumas. Bendrai kalbant apie Turkijos meną, pastebėjau, kad čionykščiai menininkai labai mėgsta arabiškų raidžių kaligrafiją, net rengiami specialūs konkursai. Aš nesu šios srities mėgėja. Vis dėlto, tai yra tokia milžiniška kultūra, kad sunku ją apibendrinti keliais žodžiais. Man labai įdomu, kaip Turkijos meno pasaulis priims mane pačią. Tai sužinosiu tik čia suorganizavusi parodą. Galbūt netgi pavyks ją surengti Turkijos parlamento galerijoje, yra tokia galimybė. Norėčiau eksponuoti savo kūrinius ir Lietuvos ambasadoje, bet su ja dar nederinau šio klausimo.
– O kaip apskritai Turkijoje žvelgiama į užsieniečius? Minėjote, kad darbo vietoje buvote priimta labai palankiai.
– Taip, Turkijoje užsienietis yra labai mylimas ir gerbiamas. Gyvenu čia jau 12 metų, bet niekada, jokiame mieste nesijaučiau svetima. Kai čia tik atvažiavau, 9 mėnesius gyvenome Adanoje – pietryčių Turkijoje, netoli Sirijos. Dabar tas miestas gerokai pasikeitęs, tapęs moderniu, tačiau kai aš atvykau, man viskas atrodė tarsi būčiau grįžusi 20 metų atgal. Be to, gamtinės sąlygos buvo nepakenčiamos, vasaromis, tikrąja žodžio prasme, nebūdavo kuo kvėpuoti. Vis dėlto, žmonės buvo be galo šilti.
Kai kraustėmės į Ankarą, daug kas perspėjo, kad sostinės gyventojai kur kas šaltesni, tačiau to nepastebėjau. Ankaroje visi mane kaip tik svetingai priėmė. Jeigu esi užsienietis, čia netgi turi daugiau privilegijų. Turkai džiaugiasi kolektyve ar artimoje aplinkoje turėdami žmogų iš svetur, daug klausinėja, domisi. Aišku, būta įvairių kuriozinių situacijų, nesusikalbėjimų dėl kultūrinių skirtumų. Tačiau jie supranta, kad esi iš kitos šalies, viską paaiškina, nuleidžia juokais.
Dabar aš savęs jau net nebelaikau užsieniete, juk gyvenu čia gana ilgai, pažįstu čionykštę tvarką. Galiu drąsiai teigti, kad esu įsiliejusi į bendruomenės gyvenimą. Įdomiausia, kad kaimyniniai santykiai čia yra nuostabūs. Nors su vyru Ankaroje giminių neturime, nesijaučiame vieniši. Turkai visada padės tau nelaimėje, netgi atneš maisto į namus, jei sergi. Kai susilaukusi vaiko grįžau namo, man nereikėjo gaminti, nes kaimynės puodais tempė maistą mūsų šeimai. Į Kauną grįžti be galo smagu, bet man gera ir čia, nes jaučiuosi saugi.
Kas? I.Šimonytės personalinė paroda "Kuždesiai / Whispers".
Kur? Galerijoje "Balta".
Kada? Veiks iki rugpjūčio 31 d.
