Šįmet pajūryje vykusiai kūrinio premjerai pasirinktas Nidos švyturys. Šiluvos apylinkes apvažiavę Šeiko šokio teatro komandos nariai instaliacijai išrinko vieną iš dviejų nebenaudojamų Žaiginio mokyklos patalpų, kurias ketinama atiduoti bendruomenei.
Į šį nuo didžiosios kultūros renginių nutolusį miestelį A.Šeiko komandą pakvietė Šiluvos teatro bienalės organizatorė Silvija Čižaitė-Rudokienė. "Nuostabu, kad renginys turi tokio plataus akiračio organiziatorę, norinčią atvežti į regioną kažką nematyta ir įveiklinti erdves, apie kurių tinkamumą meno kūriniams net nepagalvotum", – interviu džiaugiasi žinoma choreografė.
– Kodėl "In-contact" rodymui pasirinkote nebeveikiančios mokyklos patalpas?
– Organizatoriai siūlė keletą erdvių, patys važiavome rinktis tinkamiausios. Viską apvažiavus pasirodė visapusiškai svarbu įveiklinti buvusios mokyklos Žaiginyje patalpas. Pirma – bendruomenė pamatys, kad jos puikiai tinka meno kūrinių pristatymui. Antra – tai labai įdomi erdvė, joje radome įvairių mokyklinių daiktų, užsilikusių dar nuo sovietinių laikų. Trečia – tokiose patalpose mūsų kūrinio temos gali suskambėti dar garsiau ar netgi naujai. Rodysimės Lietuvos viduryje esančioje apleistoje, nykstančioje erdvėje, kurioje likę visai nedaug žmonių – vadinasi, jie nebėra erdvės šeimininkai. Tokioje aplinkoje "In-contact" veikiantys padarai lengvai taps naujais šeimininkais, į kurių valdas ateis žiūrovai. Antrame aukšte, buvusiose klasėse, ketiname įkurti tų padarų namus, šalia kurių sustatysime žiūrovų judesius fiksuojančias kameras. Instaliacijoje naudojame specialią programą, kuriančią spektaklio garso takelį pagal kameros užfiksuotus judesius.
– Vadinasi, muzika bus kursiama tik žiūrovams aktyviai judant?
– Tam tikro jų aktyvumo reikėtų – dėl to spektaklis tikrai taps įdomesnis ir publikai, ir atlikėjams. Žinome tai, nes esame turėję visokių patirčių. Kartais susirenka gyva, laisva publika, greitai pagaunanti žaidimo taisykles ir judesiais daranti sąmoningą įtaką muzikai. Būna ir tokių, kurie nesupranta kamerų funkcijos – jie stovi ir stebi, tad niekas nesikeičia. Natūralu – žmonės ateina su skirtingomis patirtimis, kai kurie – tiesiog nedrąsūs. Todėl spektaklio pradžioje visuomet parodome žiūrovams, kad jie turėtų jaustis instaliacijos dalimi, ir kad jų aktyvumas svarbus.
Beje, gali būti, kad Žaiginyje šiek tiek eksperimentuosime. Paprastai kameros fiksuoja tik publikos judesius. Kai rodėme instaliaciją Nidos švyturyje, fiksuoti atlikėjų judėjimo negalėjome dėl riboto ploto. Mokyklos erdvė atvers kitokias galimybes, tad gali būti, kad nuspręsime fiksuoti ir žiūrovų, ir atlikėjų judėjimą.
– "In-contact" aprašyme daugiau informacijos ne apie patį darbą, bet apie erdvę, kurioje rodyta premjera. Ar kūrinį taip sunku apibūdinti?
– Tikrai nėra sunku! Spektaklio išeities taškas buvo mano susitikimas su bulgarų menininke Albena Baeva, nuolat ieškančia galimybių garsui, judesiui ir apšvietimui komunikuoti su dirbtiniu intelektu. Dirbtinio intelekto, o dabar – ir pandemijos padarinių temos padiktavo "In-contact" idėjas: kalbame apie savo aplinkos, gamtos situaciją. Be abejo, Nida, kurios švyturyje rengėme premjerą, kėlė savo kontekstus: atsidūrėme unikalioje vietoje, kurią sistemingai naikina krūvos poilsiautojų, turizmas. Todėl instaliacijoje atsirado žvėrys, mutavę padarai, kažkuriuo metu perėmę kontrolę į savo rankas.
"In-contact" svarbi galios pasisavinimo tema. Mes, žmonės, jaučiamės visagaliai, tačiau pati gamta – kad ir pandemijos pavidalu – mums nuolat parodo, kad tokie nesame. Siekdami naudos sau galime pridaryti žalos aplinkai, tačiau vėliau patys springsime to padariniais. Instaliacijoje norime apversti trupmeną, parodyti, kad žmogus nebūtinai yra viršuje.
– Pastaruoju metu Šeiko šokio teatre pastatyta daug įvietintų darbų (tarp jų ir "In-contact"), kuriuose erdvė atrodo neatsiejama nuo pasirodymo. Tokius kūrinius ypač sunku vežti į gastroles, nes kaskart reikia perkurti iš naujo.
– Kuriozų ar didelių problemų, kurių negalėčiau išspręsti, kol kas nepasitaikė – regis, jau sugebu žvelgti į reiškinius iš įvairių kampų, tad išeitis visuomet atrandu. Užtat pamenu Žagarėje rodytą "Karalienę Luizę". Mums buvo siūlomos dvaro apylinkės, tačiau pati bevaikščiodama pamačiau nuostabų žirgyną. Buvome patikinti, kad juo naudotis leidimo negausime, tačiau su savininku pavyko susitarti. Taigi spektaklis vyko tarp žirgų, kurių vienas pasirodė esąs artistas – ruoštas dalyvauti parodomosiose programose. Kai spektaklio metu atlikėjos pradėjo šalia jo šokti, žirgas, regis, nutarė, kad atėjo laikas jo programai. Taip gyvūnas savarankišku sprendimu tapo improvizuota spektaklio dalimi.
– Žirgynas, mokykla, švyturys, bažnyčios... Regis, kaskart pritaikant spektaklį naujai erdvei reikia atlikti didžiulį darbą.
– Taip ir yra. Tačiau man tai vienas maloniausių dalykų, nes galiu kitaip pažiūrėti į žinomas funkcijas ar istorijas turinčias erdves. Todėl, kai organizatoriai pasisiūlo surasti man spektaklio vietą, visuomet labai padėkoju ir paprašau sau visiškos sprendimo laisvės.
– Kalbėjome apie darbų formas, o kaip dėl turinio? Gana dažnai šiuolaikinio šokio spektaklių bijoma, nes tikima, kad jie reikalauja didelio apsiskaitymo ir sudėtingo gilinimosi į kūrinio filosofiją. Kaip pati norėtum veikti žiūrovus, kokius pojūčius jiems sukelti?
Kad žmogus sutiktų eiti kartu su spektakliu, reikia jį pakviesti į šią kelionę jo kalba.
– Šiuo atžvilgiu esu praėjusi įvairias stadijas. Studijuojant ir pačioje karjeros pradžioje man buvo labai svarbu neatsilikti nuo europietiškų tendencijų, eiti tuo metu populiariu ir pripažintu šokio keliu, nepasirodyti nevykusia ar atsilikusia. Žinoma, tokiais atvejais menininkui kyla pavojus prarasti savastį. Tačiau tada man atrodė, kad svarbiausia ne tai, ką žiūrovas pajus, bet kad spektaklyje būtų suformuluota intelektuali mintis. Atrodė, kad blogiausia, kas tuo metu galėjo nutikti, tai banalus, paviršutiniškas ar – o siaube! – jausmingas spektaklis.
Tačiau kažkada įvyko lūžis ir pradėjau galvoti: koks tada spektaklio tikslas, jeigu nesiekiu paveikti žmogų? Kodėl verčiu jį perskaityti, bet ne pajusti tas intelektualias prasmes? Šokis yra menas, kuriame daug kas suvokiama pasąmoningai, per pojūčius, pamatinių žiūrovo patirčių sujudinimą. Kad žmogus sutiktų eiti kartu su spektakliu, reikia jį pakviesti į šią kelionę jo kalba. Tačiau kūrėjai kartais pasiklysta filosofijose ir nebegali kalbėti paprastai, ne aukštąja meno kalba. Nesupraskit neteisingai – aukštasis, intelektualus menas yra puiku. Tačiau jo harmonija su žemiškais, žmonėms artimais reiškiniais yra dar geriau.
Šiandien manau, kad niekas kitas taip nesujaudins žmogaus, kaip kito žmogaus buvimas šalia.
– O kaip apibendrintum lietuvių publikos požiūrį į šiuolaikinį šokį 2020-aisiais metais?
– Apibendrinti visos Lietuvos žiūrovus būtų sudėtinga. Didmiesčių publika, žinoma, jau mačiusi įvairiausio šokio iš skirtingų šalių, tad jų nebestebina forma, jie ieško turinio, kokybės. Manau, kad šių žiūrovų sąmonėje šokis yra gana arti teatro.
Regionų situacija kitokia, tačiau daug gastroliuodama pastebiu gyventojų nuojautas, kad šiuolaikinis šokis gali juos sujungti su tuo, kas iš tikrųjų svarbu šiandienos žmogui, neleisti nuo visko nutolti, nepaisant geografinės padėties. Regionų žiūrovai šokį pasitinka vis atviriau. Tačiau tam pirmiausia būtinas pačių menininkų atvirumas – kaip pateikiame savo darbus, kaip pasiruošiame susitikimui su konkrečiomis publikomis. Nuo to priklauso, ar žmonės mus įsileis. Nes jei tiesiog įmesime žmones į abstrakčią kūrybą, tikėdamiesi susilaukti jų dėmesio neinvestuodami savojo, paliksime juos likimo valiai. O juk kur kas tikslingiau pasikviesti juos eiti kartu.
