Svetimžemėmis vadinamos tokios organizmų rūšys, kurios į tam tikrą teritoriją pateko dėl tikslingos ar atsitiktinės žmonių veiklos ir kurios toje teritorijoje niekada neaugo.

Jei svetimžemė rūšis natūralizuojasi naujoje gamtinėje aplinkoje ir sparčiai plinta į kitas teritorijas bei daro žalą vietinėms ekosistemoms – ji laikoma invazine rūšimi.

Pavyzdžiui, raukšlėtalapis erškėtis, plisdamas pajūrio kopų buveinėse, gana sparčiai suformuoja tankius sąžalynus, užimdamas vietinių augalų augavietes.

Vietinės augalų rūšys nyksta, o kartu nyksta ir su jomis susijusios gyvūnų rūšys, nelieka smėlio kopų buveinių – naikinama biologinė įvairovė.

Raukšlėtalapis erškėtis (lot. rosa rugosa) – krūmas, galintis užaugti iki 2 m aukščio, savaime paplitęs Rytų Azijoje.

Vidurio Europoje pradėtas auginti XIX a. viduryje, o Lietuvoje – XX a. pirmojoje pusėje, kaip dekoratyvus, maistinis bei vaistinis augalas.

Pirmą kartą sulaukėjęs raukšlėtalapis erškėtis Lietuvoje aptiktas 1937 m.

Dabartiniu metu rosa rugosa randama visoje šalyje atvirose, sausų dirvožemių buveinėse, labai dažnai pajūrio kopų buveinėse.

Kokią grėsmę kelia raukšlėtalapis erškėtis? Anot aplinkosaugininkų, pajūrio kopose augantys ir smėliu užpustyti raukšlėtalapiai erškėčiai lengvai atželia, nustelbia visą kitą augmeniją.

Erškėčio vaisius noriai ėda šernai, lesa paukščiai, todėl sėklos paskleidžiamos dideliais atstumais.

Dabartiniu metu įvairaus ploto erškėčių sąžalynai yra išsibarstę po visą Kuršių neriją.

Europos šalyse, kuriose raukšlėtalapis erškėtis labai išplitęs ir kenkia pajūrio buveinėms, buvo išbandyti įvairūs naikinimo metodai: antžeminės dalies pjovimas, kasimas, ganymas, cheminių priemonių naudojimas.

Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija ragina vietos gyventojus ir poilsiautojus prisiskinti erškėčių žiedlapių, kurie naudingi sveikatai, grožio procedūroms, skanioms arbatoms pasiruošti ir taip prisidėti prie erškėčių gausos reguliavimo.

Sosnovskio barščiai šalyje naikinami trečius metus iš eilės, pavasarį.

Gavusios finansavimą iš Aplinkos apsaugos rėmimo programos savivaldybės per trejus metus iki 2023-ųjų įsipareigojo naikinti Sosnovskio barščius daugiau nei 330 hektarų plote.

Šis invazinis augalas šiuo metu naikinamas Vilniaus ir Šiaulių miestų bei rajonų, Kaišiadorių, Mažeikių, Alytaus, Anykščių, Kėdainių, Švenčionių, Telšių, Klaipėdos, Trakų, Ignalinos, Marijampolės ir Zarasų rajonų savivaldybėse. Didžiausias 64 hektarų plotas, kuriame naikinami šie invaziniai augalai, yra Kėdainių rajono savivaldybėje.

Daugelyje savivaldybių tam naudojamos kompleksinės naikinimo priemonės: purškimas specialiais herbicidais, kol augalas yra dar nedidelis ir siekia 10-20 centimetrų, (išskyrus vandens telkinių pakrančių juostas), šienavimas – naikinimas nupjaunant nuo herbicidų nežuvusius augalus su žiedynais, kol jie dar yra nesubrandinę sėklų, bei kasimas.

Anot APVA skyriaus vedėjo Vido Stašausko, didelė problema – šalia naikinamų plotų esamos privačios žemės. Savivaldybės turi ieškoti galimybių naikinti barščius kompleksiškai, nes kitaip naikinamuose ir nenaikinamuose susisiekiančiuose plotuose sėklos vėl pasklinda.

Projektams pasibaigus naikinimo darbai turės būti tęsiami mažiausiai dar dvejus metus.

Muilinė guboja savaime paplitusi Pietryčių Europoje ir Azijoje. Nerijoje ji buvo tikslingai veisiama, siekiant sutvirtinti apsauginio kopagūbrio pustomą smėlį.

Šiai užduočiai ji puikiai tinka, nes turi ilgas ir storas šaknis, pakenčia užpustymą ir nupustymą, ištveria sausrą.

Tačiau, atsirandant naujoms žinioms, keitėsi požiūris ir į gamtos apsaugą.

Dabartiniu metu vienu pagrindinių saugomų teritorijų tikslų yra išsaugoti vietinių rūšių biologinę įvairovę.

Muilinė guboja yra svetimžemė rūšis, puikiai prisitaikiusi augti kopų smėlyje.

Sparčiai plisdama ir suvešėdama tankiais sąžalynais, ji palaipsniui išstumia vietines augalų rūšis.

Sovietmečiu muilinė guboja buvo griežtai saugomas augalas, o šiuo metu ji įtraukta į invazinių rūšių sąrašą ir yra naikintina.

Veiksmingiausias naikinimo būdas yra gubojų kasimas ir šaknų pakirtimas.

Siekiant išvengti muilinių gubojų plitimo, jas galima šienauti ar skinti žiedynus.

Skinti žiedynus (ar šienauti) būtina, kol neprasidėjo sėklų nokimas.

Tinkamiausias laikas yra birželis–liepa, kai muilinė guboja žydi.

„Sosnovskio barštis – vienas iš pavojingiausių invazinių augalų, keliančių grėsmę tiek žmogui, tiek aplinkai, todėl šiemet, kaip ir kiekvienais metais, vėl pradedame šio invazinio augalo naikinimą. Siekiame apsaugoti ne tik gamtą, bet ir jos lankytojus nuo Sosnovskio barščių keliamų pavojų“, – sako Valstybinių miškų urėdijos gen. direktoriaus pavaduotojas miškininkystei Mindaugas Petkevičius.

Sosnovskio barštis (Heracleum sosnowskyi) į mūsų šalį buvo atvežtas apie 1950 m. žemės ūkio tikslais, kadangi buvo manyta, kad sparčiai augantis, lengvai prisitaikantis prie aplinkos sąlygų ir daug biomasės užauginantis augalas ypač tiks ūkinės paskirties gyvūnų šėrimui. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad šio augalo gyvūnai neėda ir jis iš tikrųjų yra nuodingas.

Per kelis dešimtmečius Sosnovskio barštis išplito beveik visoje Lietuvoje. Žmonėms šis augalas pavojingas dėl stipraus jo sultyse esančio alergeno – furanokumarino, kuris, atsidūręs ant odos gali sukelti net 1–3 laipsnio nudegimus. Taip pat žmogui palietus augalą, jį skinant ar šienaujant, gali kilti ypač stipri organizmo alerginė reakcija – odos paraudimai, didelės vandeningos pūslės, kurios plyšę virsta ilgai negyjančiomis žaizdomis, ypač tai būdinga saulėtomis dienomis, kai yra aktyvesnis šios medžiagos išsiskyrimas į orą.

VMU nuotr.

Sosnovskio barščiai įprastai auga pamiškėse, pakelėse, nenaudojamose pievose, šalia melioracijos griovių, upių bei ežerų pakrantėse – dėl savo nereiklumo augavietės sąlygoms kasmet net prieš tai naikintuose plotuose augalas dažnai atželia. Be to, augalas itin greit plinta – gali subrandinti net iki 100 tūkst. sėklų. Nekontroliuojamai želdami Sosnovskio barščiai užima didžiules teritorijas ir pažeidžia ekologinę pusiausvyrą, išstumia vietinę florą.

Naikinant Sosnovskio barštį reikia, jog visas kūnas būtų apsaugotas neperšlampamais drabužiais bei avalyne. Būtina mūvėti pirštines, užsidėti apsauginę kaukę, akinius, respiratorių – taip užtikrinant, kad augalo sultys nepaliestų odos.

Sosnovskio barštis 2016 m. paskelbtas invazine Europos Sąjungos rūšimi ir įprastai kasmet pradedamas naikinti pavasarį, kai tik pradeda želti. Didžiausias plotas šio invazinio augalo – net 31 hektaras – šiemet bus išnaikintas Kazlų Rūdos regioniniame padalinyje.

Svarbu tai daryti tinkamai – renkantis naikinimo priemones ir laiką, būtina atsižvelgti į Sosnovskio barščio gausumą, teritorijos dydį, galimus apribojimus dėl vandens telkinių, gyvenviečių, saugomų vertybių ir kt.

Šis vienas iš pavojingiausių aplinkai ir žmonių sveikata invazinių augalų ypač sunkiai įveikiamas, todėl turi būti  metodiškai naikinamas herbicidais ar iškasamas, kol yra nedidelis, siekia apie 30 cm aukščio. Sosnovskio barštis šienaujamas tik siekiant sustabdyti plitimą sėklomis, kai nėra kito tinkamo metodo ar tai yra kontrolės sudėtinė dalis. Jis turi būti nupjaunamas, kol žiedai nesubrandinę sėklų.

„Be to, net ir nupjovus žydintį Sosnovskio barštį, iš savo vidinių resursų jis gali subrandinti sėklas ir taip plisti toliau. Pirmuosius 4–5 metus augalas kaupia energetines medžiagas, tik tada sužydi, išbarsto sėklas ir nunyksta. Todėl kai Sosnovskio barštis tik šienaujamas, jis stengiasi atauginti savo nupjautą antžeminę dalį, tol kol sužydi ir gali „pratęsti savo giminę“ išbarstęs sėklas“, – aiškina Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės patarėja Laura Janulaitienė.

Be to, net ir nupjovus žydintį Sosnovskio barštį, iš savo vidinių resursų jis gali subrandinti sėklas ir taip plisti toliau.

Sosnovskio barštis 2016 m. paskelbtas ir invazine Europos Sąjungos rūšimi (įrašytas į Sąjungai susirūpinimą keliančių invazinių svetimų rūšių sąrašą) ir visos valstybės narės įpareigotos valdyti jo plitimą. Kasmet savivaldybėms skiriamos Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšos, kurias galima panaudoti ir invazinėms rūšims naikinti.

Jos pačios sprendžia, ar imtis šių veiksmų. Aplinkos ministerijos iniciatyva 2021 m. papildomai skirta 556,4 tūkst. eurų, 3 metus naikinti Sosnovskio barštį apytiksliai 331,31 ha plote. Šį invazinį augalą naikinti nusprendė Vilniaus bei Šiaulių miestų ir rajonų, Kaišiadorių, Mažeikių, Alytaus, Anykščių, Kėdainių, Švenčionių, Telšių, Klaipėdos, Trakų, Ignalinos, Marijampolės ir Zarasų rajonų savivaldybės.

Aplinkos projektų valdymo agentūros duomenimis, pernai visi projektų vykdytojai atliko viešųjų pirkimų procedūras, sudarė sutartis su rangovais, pagal pasiruoštus Sosnovskio barščio populiacijos naikinimo veiksmų planus, sėkmingai vykdė suplanuotus naikinimo darbus.

Sostinėje iš Aplinkos ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto lėšų kovai su Sosnovskio barščiais skirta apie 94 tūkst. eurų. Per 3 metus invazinio augalo gausos reguliavimo plane numatytas purškimas herbicidais, kasimas Verkių ir Pavilnių regioninių parkų teritorijoje ir šalia vandens telkinių bei šienavimas. Sosnovskio barščiai aptinkami net 18 ha teritorijoje 133 vietose, tačiau jos nuolat kinta.

Visos augalo dalys kaupia furanokumariną, medžiagą, kuri žmogui prisiartinus prie augalo, juos skinant ar šienaujant, gali smarkiai apdeginti neapsaugotą odą, sukelti ypač stiprią organizmo alerginę reakciją, ypač tai būdinga saulėtomis dienomis.

Ministerijos iniciatyva 2019 m. prasidėjo ES lėšomis finansuojami invazinių ir svetimžemių rūšių būklės tyrimai Lietuvoje, kuriuos atlieka Gamtos tyrimų centras. Bus ištirtas ir Sosnovskio barščio paplitimas, sudarytas jo žemėlapis, parengta naikinimo metodika. Preliminariais duomenimis, šie augalai užima apie 10 tūkst. ha šalyje.

Šiuo metu kuriama Biologinės įvairovės informacinė platforma, kurioje planuojama talpinti informaciją apie invazines rūšis, jų paplitimo duomenis, naikinimo rekomendacijas ir kitą svarbią informaciją.

Vilniaus Botanikos sodo specialistas sako, kad urbanizuotose teritorijoje šiuos medžius, kuriuos žmonės dažnai klaidingai vadina akacijomis, auginti iki šiol dar galima. Tačiau teoriškai juos jau reikėtų naikinti. Botanikos sodas savo teritorijoje šiuos medžius jau nukirto.

„Baltažiedė robinija bėdos daugiausia pridaro ne miesto teritorijose, o kiekvienas botanikas, gamtininkas iškart sako Kuršių nerija. Taip, Baltažiedė robinija didžiausią įtaką mūsų biologinei įvairovei padaro kopose ir po gaisrų smėlingose vietose“, – teigė VU Botanikos sodo Augalų kolekcijos skyriaus vadovas Darius Ryliškis.

Pasak specialisto, šis medis iš oro sugeba paimti azotą ir jį panaudoti savo augimui, taip pakeisdamas ir dirvožemio sudėtį – žemė tampa nebetinkama kitiems augalams. Ir čia Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius „šovė“ – pasiūlė Baltažiedėmis robinijomis užsodinti miestą.

„Tikslai yra žalinti Vilniaus miesto gatves, padaryti jas žalesnes pėstiesiems ir dviratininkams, kad žmonėms norėtųsi daugiau išlipti iš automobilių ir vaikščioti“, – sakė Vilniaus vyraiausiojo architekto patarėja Ramunė Baniulienė.

Aplinkos ministerijos atstovė sako, kad siekis tokiais augalais žalinti sostinę primena nesusipratimą. „Aš manau, kad tai yra kažkoks nesusipratimas – planuojant miesto želdinius buvo įtraukta šita rūšis, tai tikimės, kad šitas nesusipratimas bus išspręstas ir želdiniuose nebus ši rūšis sodinama“, – teigė Aplinkos ministerijos atstovė Laura Janulaitienė.

Tačiau savivaldybės architekto patarėja atkerta, kad mieste, kuriame didelė tarša, ir augimo sąlygos sudėtingos, vargu, ar kitoks medis išgyventų. „Mes turime daug probleminių vietų, kur niekas neauga, dėl to, kad yra ir tarša, ir sausra, ir besikeičiantis klimatas, o žmonėms žalumos reikia. Ten yra gyventojai“, – detalizavo R. Baniulienė.

Specialistai savivaldybei primena, kad už tokių augalų sodinimą numatyta piniginė bauda.

Specialistai savivaldybei primena, kad už tokių augalų sodinimą numatyta piniginė bauda. Anot ministerijos, tikėtina, kad invazinių rūšių sąrašas ateityje netrumpės, o tik ilgės.

„Mes planuojame kitais metais peržiūrėti sąrašą ir įtraukti naujų rūšių“, – tarstelėjo Aplinkos ministerijos atstovė.

Lietuvoje šiuo metu galiojančiame invazinių rūšių sąraše yra aštuoniolika rūšių, tarp kurių – ir Robinija, tačiau Europos invazinių rūšių sąraše šio medžio nėra.

„Vokietijoje apribotuose miško plotuose ji nelaikoma invazine, Turkijoje – uždrausta visai, Slovėnijoje – laikoma invazine. Na, kitos šalys turi priėmusios labai nevienodus sprendimus“, – pasakojo D. Ryliškis.

Aplinkos ministerijos specialistė rodo, kaip Robinija demonstruoja savo galią. „Želdiniuose yra pasodintos dvi Robinijos, seni medžiai ir dėl elektros laidų genimų šakų, Robinija leidžia šaknines atžalas, kurios gali tęstis iki 70 metrų“, – sakė L. Janulaitienė.

Sostinė giriasi tvariu šienavimu – štai, prie savivaldybės, mažoje pievoje, pridygę dešimtys mažų Robinijų. Tačiau savivaldybė atkerta, kad rudenį jas nupjaus.

„Visos Robinijos atžalos, kurios yra nušienaujamos sezono gale, jos tiesiog dingsta“, – teigė Vilniaus vyraiausiojo architekto patarėja.

Savivaldybė šiuo metu bando susitarti su ministerija dėl kitų šio medžio veislių sodinimo, tačiau jei susitarti ir nepavyks, sako, sodins Lietuvai įprastus klevus.

Į Lietuvos invazinių rūšių sąrašą šiuo metu įtrauktos trys rykštenių rūšys: kanadinė rykštenė, aukštoji rykštenė ir didžioji (vėlyvoji) rykštenė. Jos pradeda žydėti apie vasaros vidurį, o baigia rudenį. Visos jos kilusios iš Šiaurės Amerikos ir kaip svetimžemiai augalai plačiai paplitusios Europoje, jų daugėja Azijoje ir kituose žemynuose.

Tiksliai nežinoma, kada rykštenės kaip dekoratyviniai augalai pradėtos auginti Lietuvoje. Pavyzdžiui, aukštoji rykštenė, oficialiais duomenimis, pas mus atkeliavo 1983 m. Europoje šie augalai želdynuose paplito XIX a. Nuo tada rykštenės pasisėjo pievose, dirvonuose, pamiškėse, pakelėse, vandens telkinių pakrantėse, kitose atvirose buveinėse.

Dabar visos invazinės rykštenių rūšys auga beveik visoje Lietuvos teritorijoje, o ypač didelius sąžalynus sudaro aplink miestus, gyvenvietes, apleistuose žemės plotuose. Daugiamečiai, tankius kerus sudarantys augalai nereiklūs, auga prastame dirvožemyje, ištveria sausras ir šalčius. Didžiosios rykštenės išaugina itin daug šakniastiebių, sudaro tankius sąžalynus.

Pasak gamtininkų, juose nebelieka vietos vietinėms augalų rūšims, ypač žoliniams, nyksta natūralios jų bendrijos, keičiasi ir mažėja ir gyvūnų rūšinė sudėtis, keičiasi visa ekosistema. Be to, iš dirvožemio jos paima daug daugiau maisto medžiagų nei vietiniai augalai, dėl to jis parūgštėja ir kai kurie kiti augalai jame ima skursti arba iš viso nebeauga.

Rykštenės dauginasi vėjo nešiojamomis sėklomis ir požeminiais šakniastiebiais. Nustatyta, kad vienas kanadinės rykštenės ūglis gali subrandinti net 10-20 tūkst. sėklų. Kai žydi dideli rykštenių plotai, į aplinką paskleidžiamas labai didelis kiekis žiedadulkių, kurios gali sukelti alergines reakcijas jautriems asmenims.

Taip pat Lietuvoje bandoma auginti naujas šio invazinio augalo rūšis bei kurti veisles. Tačiau Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto duomenimis, visos rykštenių rūšys ir veislės (išskyrus vietinę rūšį – paprastąją rykštenę) gali išplisti natūralioje aplinkoje ir kelti grėsmę mūsų biologinei įvairovei.

Jei pridygo savaime, aplinkosaugininkai rekomenduoja pavienius augalus iškasti, naikinti cheminėmis priemonėmis, sąžalynus pjauti prieš žydėjimą. Dažnai rykštenes nepagalvoję platiname patys, nuskintus žiedynus išmesdami į šiukšlynus, pamiškes, kur iš sėklų išauga nauji augalai. Nuvytusius reikia kompostuoti, vežti į žaliąsias atliekų aikšteles arba sudeginti.

Aplinkos ministerija primena, kad už invazinių rūšių auginimą, dauginimą, mainymą numatytos baudos nuo 200 iki 400 eurų, juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 300 iki 600 eurų. Už invazinių rūšių pateikimą rinkai ar tyčinį paleidimą į aplinką gresia 300-500 eurų, juridinių asmenų vadovams, kitiems atsakingiems asmenims – 800-1500 eurų baudos.

Į Lietuvą ji atkeliavo iš Pietų Europos kopoms sutvirtinti, tačiau pernelyg išplito, išstumdama vietines augalų rūšis, sakoma Aplinkos ministerijos pranešime.

„Lubinų puokštes keiskite į invazinių muilinių gubojų – pajūryje jos jau žydi ir užima nemažus plotus. Kai kurie žmonės mano, kad jų naikinti negalima, o už tai gresia baudos. Taip buvo prieš kelis dešimtmečius, dabar jas prašome skinti ir puošti namus“, – sako Aplinkos ministerijos Gamtos politikos grupės vyr. specialistė Laura Janulaitienė.

Pasak L. Janulaitienės, sovietmečiu guboja buvo pasitelkta kaip kopas nuo nykimo apsauganti priemonė. Augalo šaknų sistema labai tinka šiai funkcijai – gali siekti iki dešimties ir daugiau kvadratinių metrų. Tačiau guboja labai sparčiai plinta, užima vis daugiau vietos, šiuo metu matomi didžiuliai jos sąžalynai ne tik kopose, bet ir prie takų, pakelėse, pievose.

Vietinės augalų rūšys, pavyzdžiui, pajūrinė pienažolė, kurios populiacija ir taip negausi, tose vietose nyksta, dėl to mažėja unikali pajūrio biologinė įvairovė, kurią turime puoselėti ir saugoti, kenčia ekosistemos. Ten, kur želia gubojų „miškas“, nebelieka vietos ir kitiems judriame smėlyje gyvenantiems gyviems organizmams, atkreipia dėmesį gamtininkai.

Muilinė guboja nuo 2012 m. įrašyta į Invazinių Lietuvoje rūšių sąrašą, todėl ją būtina naikinti.

Kuršių nerijos nacionalinio parko darbuotojai šį invazinį augalą taip pat naikina, organizuojamos talkos, tačiau tai nėra lengva užduotis. Pernai tokios talkos metu sunaikinti keli konteineriai muilinės gubojos krūmų. Geriausia iškasti ir išrauti, tačiau tam reikia fizinės jėgos, nes šaknys labai tvirtos, nepasiduoda, trūkinėja. Jas galima ir šienauti, kol nesubrandintos sėklos.

Guboją draudžiama auginti, prekiauti ja ar kitaip šį augalą ar jo gyvybingas dalis naudoti. Negalima jos sodinti savo ar kaimo turizmo sodybose, kad neišplistų už jų ribų, natūralioje gamtoje ir nepadarytų jai žalos, įspėja aplinkosaugininkai.

Aplinkos ministerija perspėja, kad už invazinių rūšių auginimą, dauginimą, mainymą numatytos baudos nuo 200 iki 400 eurų, juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 300 iki 600 eurų. Už invazinių rūšių pateikimą rinkai ar tyčinį paleidimą į aplinką gresia 300-500 eurų, juridinių asmenų vadovams, kitiems atsakingiems asmenims – 800-1500 eurų baudos.

Pernai buvo išpurkšta 114 ha plotų, kur vešėjo šis augalas, šiemet planuojama jį naikinti beveik 140 hektarų plote, praneša valstybės įmonė.

Žmonėms šis augalas pavojingas dėl stipraus jo sultyse esančio alergeno – furanokumarino, kuris, atsidūręs ant odos gali sukelti 1-3 laipsnio nudegimus. Perspėjama, kad naikinant Sosnovskio barštį būtina naudoti apsaugos priemones.

Sosnovskio barštis 2016 metais paskelbtas invazine Europos Sąjungos rūšimi. Iki 3-5 metrų aukščio užaugantis augalas į Lietuvą atvežtas apie 1950 metus ir augintas kaip pašarinis augalas gyvuliams.

Preliminarūs projekto kaštai – 92 000 eurų, iš kurių 60 proc. (55 200 eurų) yra Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos, ir 40 proc. (36 800 eurų) – savivaldybės biudžeto lėšos.

Pasak savivaldybės pranešimo, tikslas – sumažinti esamą Sosnovskio barščio populiaciją numatomose teritorijose ne mažiau kaip 99 proc. Sosnovskio barščio gausą numatyta kontroliuoti mechaniniais (kasimas, šienavimas) ir purškimo herbicidais būdais.

Šiuo metu savivaldybės teritorijoje Sosnovskio barščio populiacija aptinkama 18,13 ha teritorijoje 133 vietose, tačiau šie plotai nuolat kinta.

Sosnovskio barščių sultyse yra medžiagos, kuri, patekusi ant odos (pavyzdžiui, žmogui ją palietus) ir paveikus saulės spinduliams, sukelia stiprius, net III laipsnio nudegimus.