Toji mintis rašytojas įkvėpė sumanymui, kuris per metus buvo įgyvendintas. Šiais metais mugėje Irena ir Jolita jau pasirašinėjo bendrą savo romaną „Atgimusi melodija“.

Kurti atstumas netrukdė

Atstumas tarp Hamburgo, kur jau daugelį metų gyvena J. Herlyn, ir Alytaus, kur knygas rašo ir verčia I. Buivydaitė, bendram darbui nesutrukdė. Šiame technologijų amžiuje nesudėtinga dirbti kartu, jos sako ir pasakoja, kad romanas gimė mesendžerio žinutėse, elektroniniuose laiškuose, vaizdo susitikimuose, ginčuose ir diskusijose. Procesas buvęs kūrybingas ir smagus.

Romanas „Atgimusi melodija“, kurį išleido leidykla „Alma littera“, skaitytojus įtraukia į jautrią, netikėtą ir kartu, regis, labai atpažįstamą istoriją apie žmones, jų santykius, draugystę ir baimę, kaltę ir atleidimą. Be jokios abejonės, ir meilę, kuri nepaiso laiko ir erdvės ribų. Romano centre atsiduria dvi jaunystės draugės, kurios ryžtasi atverti savo praeities ir pamirštos draugystės duris.

Apie meilę su meile

„Trijų skirtingų kultūrų ir tų kultūrų meilės specifikos pavaizdavimas – graikiška, korėjietiška, daniška – suteikia kūriniui tam tikros egzotikos. Nekalbu apie lietuvišką specifiką“, – taip apie dviejų autorių romaną rašė anglistas, poetas ir eseistas Povilas Venta Kuprys.

Siužetinės linijos susipynusios, susivijusios į vieną tamprią juostą, joje daug logiškumo, nuoseklumo ir netikėtumo, posūkių, kurie byloja apie abiejų autorių siužetinių linijų pynimo aukštą meistriškumą. „Visas tas juostas apkabina jautrios meilės trapumas, nepasotinamas troškimas būti mylimam (mylimai) ir mylinčiam (mylinčiai). Erotinis pradmuo suteikia romanui jaunatviškumo, guvumo ir tam tikro tauraus grožio, vitališkumo, kaip kraujas suteikia kūnui tekančios gyvybės palaikymą. Nemylėti – tarsi negyventi, šmėsteli romane tiesiogiai neparašyta mintis“, – sako P. Venta Kuprys ir priduria, kad groti vienai fortepijonu yra viena, o grojimas dviese reikalauja sutelktumo, profesionalumo ir gebėjimų derinti kūrybines ambicijas.

Tikėtina, kad eilės bibliotekoje prie šios knygos bus ilgos – kas gi nenori skaityti apie meilę su meile?

Kūrė duetu

„Atgimusi melodija“ pirmą kartą suskambėjo skaitytojų sausakimšoje, didžiausioje šių metų Vilniaus knygų mugės salėje.

J. Herlyn pasakojo, kad mintis apie tai, jog būtent I. Buivydaitė galėtų užbaigti jos neužbaigtą romaną, atėjusi prieš keletą metų, kai rašytoja sunkiai sirgo. Tada ji pagalvojusi, kad Irenos rašymo stilius panašus, jos abi – romantikės.

Prieš metus Vilniaus knygų mugėje juokais pasidalijusi savo idėja, Jolita sulaukė panašaus Irenos atsakymo: „Ir aš taip pat galvojau – norėčiau, kad būtent tu baigtum mano knygą.“

Romano centre atsiduria dvi jaunystės draugės, kurios ryžtasi atverti savo praeities ir pamirštos draugystės duris.

Šiandien šioje istorijoje visi gyvi, gyvos ir knygos herojės – dvi jaunystės draugės, kurias išskyrė likimas. Viena atsidūrė Kopenhagoje, kita liko Lietuvoje.

„Su Irena sutarėme: ji – melodramų karalienė, jai svarbu jausmai, man – kad žmonės sužinotų apie kitas šalis, jų autentiką, įgytų naujų žinių. Taigi, nusprendėme vieną heroję išsiųsti į Korėją, juo labiau kad ir Irena šioje šalyje yra buvusi. Turiu pasakyti, kad būtent čia yra nemažai painiavos – atrodo, kad daug keliauju aš, o išties tai Irena aplankiusi daugybę šalių“, – pasakojo J. Herlyn.

Painiavos „Atgimusioje melodijoje“ gali būti ir daugiau: atskirti, kuri rašytoja parašė kurią dalį, sunkiai įmanoma. Netgi I. Buvydaitės visų knygų pirmoji skaitytoja – jos sesuo – negalėjo to padaryti.

Rašydamos romaną abi autorės iškart pasiskirstė vaidmenimis ir išsiaiškino, kas joms svarbu. Be abejo, ginčijosi jos irgi. „Pavyzdžiui, Irena paprašė, kad išbraukčiau sakinį, kur senelė Florentina, meno istorijos dėstytoja, aiškina savo anūkei, kad blondinės jau senovės Graikijoje buvo labiau vertinamos nei tamsiaplaukės, todėl moterys visais įmanomais būdais šviesindavosi plaukus, o veiksmingiausia priemone buvo laikomos viduriuojančių kūdikių išmatos, jas netgi pardavinėdavo turguje, – pasakoja J. Herlyn. – Irenai toks faktas, net jei ir įdomus, pasirodė labai neromantiškas ir trikdantis. Tad romane jo nebeliko.“

Svarbiausia, kad rašydamos bendrą knygą autorės nesusipyko. „Beveik visada mudvi pasiekdavome kompromisą, susitardavome, – pasakoja Irena, o Jolita priduria, kad skirtingumai romanui suteikė spalvų. „Irena parašydavo, o aš verkdavau paskaičiusi. Esu racionalesnė ir pragmatiškesnė nei ji“, – prisipažįsta ir priduria, kad avantiūra, į kurią netikėtai leidosi, pasiteisino.

Laidyklos "Alma littera" išleista knyga "Mėnesiena ir tu" – naujausias I.Buivydaitės romanas, pasakojantis apie name prie ežero vykstančią šeimos dramą. Netikėtai užgriuvus šeimos krizei, Gabija su dukrele Mėja atsiduria jaukiuose tėvų, pianistės Kornelijos ir gydytojo Vismanto, namuose. Gabija tikisi pasisemti stiprybės ir vilties iš tėvų santuokos, kuri visada atrodė tobulų šeimos santykių pavyzdys. Tačiau dukrelės rasta sena nuotrauka sujudina tai, kas atrodė taip tvirta ir neginčijama, netikėtai iškyla senos šeimos paslaptys, verčiančios Gabiją ieškoti atsakymų į klausimus apie savo gimimą, permąstyti, ar būna idealių santuokų, nuspręsti, ar įmanoma atleisti išdavystę.

– Esate itin aktyvi rašytoja, "Mėnesiena ir tu" – jau keturioliktasis jūsų romanas. Ar būna, kad pagalvojate: parašau šį ir – jau viskas?

– Mano romanai pasirodo kas dveji metai. Pirmasis "Šimtas baltų mersedesų" išėjo 1995-aisiais. Nemanau, kad esu superproduktyvi (šypsosi). Niekada negalvoju, kad štai šitas romanas jau bus paskutinis, bet niekada negali žinoti, ką likimas ruošia.

– Esate prasitarusi, kad pirmoji jūsų knyga radosi iš provincijos nuobodulio. Vis dar gyvenate Alytuje? Ar nuobodulys nebekankina?

– Nuo tada, kai vos baigę studijas su vyru įsikūrėme Alytuje, miestas labai pasikeitė. Jau seniai prisijaukinau šį puikų, žalią, jaukų miestą ir seniai nelaikau jo provincija. Prieš karantiną čia vykdavo tiek renginių – spektaklių, koncertų, parodų, susitikimų, kad tik spėk visur apsilankyti. Esu "Alytus – Lietuvos kultūros sostinė 2022" ambasadorė ir manau, kad mano miestas nustebins renginiais.

– Kokį žavesį matote savo kasdienybėje? Kaip prasideda ir kaip baigiasi jūsų diena?

– Ta kasdienybė nėra neįdomi. Aš mėgstu tai, ką darau, – dėstyti anglų kalbą, versti grožinę literatūrą, ir ne tik ją. Na, kad ir dokumentinio filmo titrus ar muziejaus eksponatų aprašus. Mano diena prasideda nuo puodelio kavos ir kryžiažodžių, kuriuos labai mėgstu – įvairiausius, kur reikia pagalvoti, ne lengvus panoraminius. Diena baigiasi su knyga, rečiau – su filmu mano kompiuteryje.

Skaitymas vakarais mano gyvenime atsirado labai seniai – nuo pat jaunesnių vidurinės mokyklos klasių, pamenu, tėvai dažnai ateidavo į mano kambarį vėlai vakare, liepdavo gesinti šviesą ir miegoti, nes iš ryto reikės anksti į mokyklą. Dabar mažai vakarų, kad neperskaityčiau bent kelių puslapių, bet dažniausiai jų būna daug daugiau.

– Kaip kasdienybė ir jos smulkmenos, tai, ką išgyvenate, su kuo susitinkate, įsibrauna į jūsų knygas?

– Rašymas man padeda pabėgti nuo kasdienybės į kitus pasaulius, kitų žmonių gyvenimą, pajusti tai, kas pačiai jau seniai buvo nutikę, primiršta. Beveik kiekvienas rašytojas rašo apie kasdienybę – kitaip ir neįmanoma, jei veiksmas vyksta Žemėje (juokiasi), jei romanas ne fantastinis, mistinis ar trileris. Netgi detektyvuose, pavyzdžiui, Jaroslavo Melniko "Adatoje " ar kuriame kitame, rasite daugybę kasdienybės. Tik ją kiekvienas rašytojas mato kitokią ir kitokiais vaizdais kuria savojo pasaulio paveikslą.

Naujo romano idėja tikrai kartais prasideda nuo nedidelio, nereikšmingo epizodo – gražaus saulėlydžio, mėnesienos, balto namo ant aukšto, uolėto Viduržemio jūros kranto, kavinėje prie gretimo staliuko ar autobuse nugirsto pokalbio, dainos eilutės: "Ten, kur liko mažam tyliam namely nebaigta kalnų sakmė..."

– Jūs rašote knygas, jas verčiate iš anglų kalbos, dėstote anglų kalbą. Kaip viską spėjate? Ar turite kokį nors dienos planą?

– Dienos planą lemdavo paskaitų Alytaus kolegijoje ir anglų kalbos kursų tvarkaraštis. Prie jo derindavau visa kita, kad liktų laiko ir pomėgiams. Ir tikrai – spėdavau, nes rašymas man yra ne darbas, o pomėgis. Karantinas viską pertvarkė, paskaitos baigėsi pirmąjį semestrą, į nuotolinius kursus grupės nebesusirinko, taigi liko tik vertimai.

– Kaip renkatės knygas, kurias norite versti? Ar sulaukiate pasiūlymų, ar pati ieškote autorių, kurie jums patinka?

– Versti knygas man siūlo leidykla. Per 25-erius bendradarbiavimo metus jau žino, koks žanras ir stilius man patinka ir tinka, gal todėl dar neteko pasakyti, kad šitos nenoriu. Nebuvo ir nusivylimų, kai reikia versti, o nesinori...

Esu sau pasakiusi, kad nesiimčiau versti romano su atviromis erotinėmis scenomis. Tokių nemėgstu nei skaityti, nei rašyti, nei versti. O dar nenorėčiau žiauraus detektyvo ar trilerio, ypač jei jame aprašoma, kaip kankinami vaikai.

– Ar kartais būna, kai versdama knygą pagalvojate, kad visai kitaip pasuktumėte siužetą ar sugalvotumėte kitą knygos pabaigą?

– Vertimuose dar to nepasitaikė, priimu autoriaus knygą kaip baigtą visumą. O štai skaitydama knygas ar žiūrėdama filmą kartais pagalvoju, kad būčiau baigusi kitaip. Žinoma, visai kitas kūrinys, todėl nemėgstu knygų tęsinių, ypač kuriuos parašė kiti autoriai. Buvau labai supykusi ant visų autorių, pratęsusių Margaretos Mitchell "Vėjo nublokšti" istoriją. Ten jau nebuvo galima baigti tobuliau, o tos tolesnės muilo operos, kur viskas baigėsi gerai, romaną tik suprimityvino.

– Romanas "Mėnesiena ir tu", sakėte, radosi iš meilės klasikinei muzikai. Esate ir pati grojusi. Rašyme, ko gero, taip pat yra šiokios tokios muzikos...

– Aš labai mėgstu klasikinę muziką. Muzikos yra kiekviename mano romane – ir klasikinės, ir ne, lankausi koncertuose, klausausi įrašų. Muzika mane įkvepia, skamba fone, kai rašau ar verčiu. Nors baigiau vaikų muzikos mokyklą, nebuvau labai gabi. Kartais, išgirdusi tėvų priekaištus, kad per mažai skambinu, todėl nieko nepasiekiu, net apsiverkdavau, lygindavau save su kitomis, talentingomis mergaitėmis ir svajodavau būti tokia kaip jos, kad tėvai didžiuotųsi manimi. Šios istorijos atspindžių liko knygoje "Kitapus veidrodžio", kurioje pagrindinė herojė Inga svajoja tapti garsia pianiste ar šokėja. Veidrodžio karalystė yra kita realybė, kurioje įvyksta tai, kas negali įvykti šiame pasaulyje. Romanuose mano herojės tampa tuo, kuo aš pati niekada negalėjau tapti, nes tam tiesiog neturėjau talento. Visą laiką buvau realistė, žinojau savo galimybes. Nors baigusi muzikos mokyklą beveik niekada neprisėsdavau prie pianino, iki šiol esu dėkinga savo dėstytojams už meilę klasikinei muzikai ir žinias apie ją.

– Jūsų romanuose daug vietos skiriama jausmams, tarpusavio santykiams. Kiek asmeninės patirties į tai sudedate? Koks yra jūsų jausmų pasaulis? Ar esate išgyvenusi stiprią meilę?

– Mano gyvenimo įvykių romanuose nėra. Jausmai – pirmoji meilė, susižavėjimai, nelaiminga meilė, netektis – kažkada išgyventi, kaip ir kiekvieno žmogaus, todėl pažįstami. Rašydama įsijaučiu į savo herojes, mąstau, jaučiu taip, kaip jos, todėl jausmai atrodo gyvi ir tikri. Netikiu, kad meilė gyvenime būna tik viena. Ir jei ji buvo nelaiminga, žmogus daugiau nepajėgs pamilti, taip ir liks vienišas iki gyvenimo pabaigos. Čia jau kalba mano asmeninė patirtis, beje (šypsosi).

Paprastai, praradę meilę, mano romanų herojai randa kitą. Bet romane "Mėnesiena ir tu" sau prieštarauju – Vismantas visą gyvenimą mylėjo vieną moterį. Nors pagal jo charakterį tikrai nebūtų likęs vienišas (juokiasi).

– Jausmų pasaulis – itin sudėtingas. Kas maitina jūsų istorijas? Realūs žmonės, jų išgyvenimai ar tik jūsų vaizduotė?

– Mano romanuose realių žmonių nėra. Jei ir pasiskolinu vieną kitą girdėtą kitų gyvenimo elementą, tam tikrus bruožus, patirtį, apvelku ir pakreipiu taip, kad žmonės savęs nepažįsta. Kartais jie patys siūlo man parašyti jų gyvenimo istoriją, bet niekada nesutinku – noriu valdyti savo herojus, jų poelgius ir gyvenimą, dėstyti jų mintis kaip man, o ne kitiems, atrodo, ir visada pasikliauju savo vaizduote. Man nepatinka nei skaityti, nei žiūrėti tikras istorijas, išskyrus žymių žmonių biografijas. Pamačiusi įžanginiuose filmo titruose užrašą "Paremta tikrais įvykiais", dažniausiai filmo nežiūriu.

Skirtingai nuo kai kurių rašytojų, kurie jau sėsdami prie pirmojo skyriaus mato visą romano vaizdą ir aiškią jo pabaigą, aš dažniausiai nežinau, kuo romanas baigsis. Rašau ne iš eilės, o atskirus epizodus – ir iš pradžios, ir iš vidurio. Vėliau juos sujungiu į visumą, randasi netgi naujų veikėjų, naujų siužeto linijų, keičiasi pabaiga. Kartais ji niekaip nesirašo. Pamenu, kai rašiau romaną "Padovanok man savaitgalį", pasikankinusi kurį laiką išvažiavau prie jūros. Ten per kelias dienas atsirado ne tik pabaiga, bet ir keli papildomi epizodai. Nuo tada kiekvienais metais savaitei viena važiuoju prie jūros ir daug parašau. Tikrą pabaigą buvau sugalvojusi tik romanui "Takas per jūrą". Ji atsirado pirmiau už visą romaną. O štai antram "Ironiškų stebuklų" leidimui parašiau kitokią pabaigą.

Paprastai turiu knygos planą, kuriame išdėstau ir esamus epizodus, ir tai, ko dar trūksta, kuriais metais vyko svarbūs veikėjų gyvenimo įvykiai, herojų ir antraeilių veikėjų vardus, giminystės ryšius, bet siužetas vystosi laisvai.

– Kartais skaitant lietuviškas knygas trikdo atpažįstami vardai ir pavadinimai. Atrodo, kad jie tarsi prideda knygai paprastumo. Kaip sukuriami jūsų knygų herojų vardai?

– Man visai neatrodo, kad, jei lietuviška – paprasta. Kaip tik manau, kad turime labai stiprių lietuvių autorių, kurie aprašo mūsų, o ne užsieniečių gyvenimą, aktualijas, jausmus, miestus, miestelius, gražią gamtą, pajūrį.

O dėl vardų jau kitaip: kai parašai keturiolika romanų, vis sunkiau rasti vardų, kurių dar nebuvau naudojusi. Jei jie – šalutiniai, galima ir pakartoti, o štai pagrindinių įprastus – Rasą, Giedrę, Rūtą – keičia ne tokie paplitę Jorūnė, Kornelija, Mėja, Jogilė... Kartais būna, kad vardas herojui visiškai netinka, tada pakeičiu – kompiuteryje tai padaryti lengva – vos keli spragtelėjimai pele.

– Prie jūsų knygų bibliotekose rikiuojasi eilės. Kaip manote, kas žmones jose žavi, ko jie ieško jūsų knygose, ko ilgisi?

– Manau, kad žmonėms reikia paprastų, gyvenimiškų istorijų, kuriose jie randa save, savo problemas, išgyvenimus ir viltį, kad iš už debesų pasirodys saulė.

– Ar aplink jus jau skraido naujos knygos tema? Pagavote ją už uodegos?

– Kol kas manęs nepaleidžia "Mėnesienos" herojai ir jų gyvenimas, mintyse vis pasižiūriu, kaip jie dabar gyvena. Nauja, labai miglota ir neryški tema plevena kažkur aukštai, bet dar nesileidžia pagaunama.