Gyvenimas sustojo
37-erių Irina Hocharenko niekada nepamirš nakties iš vasario 23-iosios į 24-ąją. Bloga nuojauta moteriai ilgai neleido užmigti, o kai jau akys ėmė merktis, iš lovos išvertė bendradarbio skambutis su žinia apie prasidėjusį karą.
„Visi girdėjome kalbas, bet patikėti, kad tai jau vyksta, – negalėjome“, – ryto vaizdai gatvėse, anot I.Hocharenko, išsklaidė abejones, o gyvenimą akimirksniu padalijo į dvi dalis – prieš karą ir po jo.
Eidama į darbą moteris savo akimis matė sumišusius žmones, prie bankomatų besidriekiančias milžiniškas eiles. Ne ką mažesnės buvo ir prie vaistinių, ir maisto prekių parduotuvių. Gyventojai nuo lentynų šlavė viską, ką tik galėjo.
„Chersonas buvo pirmasis didelis miestas, kurį užėmė rusai. Jie pas mus atvažiavo tiltu, Chersoną jungiančiu su Krymu“, – po gilaus atodūsio I.Hocharenko tęsė pasakojimą.
Rusams užėmus miestą, gyvenimas stojo. Buvo uždarytas fabrikas, gaminęs kečiupą „Čumak“. Veiklą sustabdė pieno produktų gamykla. Okupantai uždraudė šerti vištas, todėl nuo bado nudvėsė apie 4 mln. sparnuočių. Iš ūkininkų buvo atimta visa jų produkcija ir išgabenta į Krymą.
„Chersonas turtingas miestas. Mes drąsiai galėjome patys išsimaitinti, deja, rusai viską sugriovė. Žmonių likimus taip pat“, – dar prieš kelias dienas gyvenę normalius gyvenimus, ėję į darbus, mokyklas, darželius, teatrus, kavines ir sporto klubus, vietiniai, anot pašnekovės, persikėlė į rūsius, metro požemius. Tie, kurie liko namuose, miegojo prisiglaudę prie sienų koridoriuose su viršutiniais drabužiais, kiekvieną minutę pasiruošę bėgti į lauką. Žinoma, jei tik spės.
„Netoli mūsų daugiaaukščio, kuriame gyvenau su dukra, stovėjo kitas namas. Į jį pataikė raketa. Iš namo liko griuvėsiai, žuvo daug žmonių“, – skaudžiais prisiminimais dalijosi moteris.
Neveikia ligoninės
Kartu su devyniolikmete dukra Valerija Irina gyveno pačiame Chersone, o jos tėvai – už miesto. Prasidėjus karui ryšys su jais nutrūko.
Chersone, anot jos, jau kurį laiką skamba rusiška muzika, televizija rodo tik rusišką programą, kuri liaupsina „išvaduotojus“, gatvėse kabo Rusijos vėliavos. Nuversta ir vietos valdžia, o keli ankstesnieji deputatai paprasčiausiai dingo be žinios.
„Žmonės ten dažnai dingsta. Štai prieš kelias dienas ėjo žmonės gatve, o tanko BTR įgula juos pervažiavo. Tiesiog šiaip sau, nes neturėjo ką veikti. Žmonės bijo išeiti į lauką. Iki pietų dar yra šioks toks judėjimas, o į vakarą visi užsidaro savo namuose ir sėdi tamsoje“, – moteris pasakojo, kokį košmarą išgyvena jos tėvai ir kiti ukrainiečiai.
Realybė: darbas ir kolektyvas, anot Irinos, jai padeda užmiršti įvykius Ukrainoje. / Asmeninio archyvo nuotr.
Chersono apylinkėse uždarytos visos ligoninės, todėl žmonės miršta – jei ne nuo okupantų rankų, tai nuo ligų. Veikia vos kelios maisto parduotuvės, o ir tos pačios priklauso rusams. Prekių nedaug, visos su dideliu antkainiu, be to, už jas prašoma rusiškų rublių. Net ir norėdami, ne visi žmonės gali įsigyti maisto produktų, nes neturi pinigų. Bankomatai neveikia, kortelės užblokuotos.
Paskutinį kartą savo mylimiausiųjų balsus moteris girdėjo prieš savaitę. Būna, kad su mama ir tėčiu Irina susisiekia dar rečiau.
„Jei kalbame, tai tik per „Viber“ arba „Skype“, kai rusai įjungia internetą. Jokios kitos galimybės susisiekti nėra. Kokios tėvų nuotaikos? O kokios jos gali būti. Šaudymai nesiliauja, niekas nedirba, žmonės bijo. Jūs turbūt girdėjote apie Bučą? Tai tokia pati Buča dabar yra mano mieste“, – pasakojimą tęsė moteris.
Kelionė truko savaitę
Karo siaubiamame Chersone Irina su dukra praleido mėnesį. Galiausiai nusprendė bėgti į Lietuvą, kur jau ketverius metus pagal sutartį dirba jos vyras. Kelionė, kuri įprastai netruktų nė paros, užsitęsė beveik savaitę.
„Nenorėjau išsiskirti su tėvais, nors pamatyti jų ir negalėjau. Vėliau atėjo suvokimas, kad kelionė iš namų gali virsti paskutine kelione. Tada dukra pasakė: jei jau mirsime, vadinasi, taip turi būti“, – pasakojimą tęsė I.Hocharenko.
Nusprendusios atsiduoti likimui, mama su dukra susidūrė su automobilių eilėmis, nusidriekusiomis prie patikros postų. Juose stovėjo girti ir ginkluoti rusai, purtė automobilių salonus ir žmonių krepšius.
„Su savimi turėjome tik būtiniausius daiktus – dokumentus, korteles, mobiliuosius telefonus, katę Norą ir nedidelį krepšelį su keliais drabužiais. Kartu vyko dar kelios jaunos merginos. Rusai ėmė kabinėtis prie mūsų, tyčiojosi. Norėjo atimti mobiliuosius telefonus ir automobilį“, – I.Hocharenko prisiminė, kaip, praleidę pro postą ir palaukę, kol automobiliai šiek tiek atitols, rusų kariai ėmė į juos šaudyti. Lenkijos sieną Irinos automobilis pasiekė be stiklų. Vietoj jų buvo priklijuotas polietilenas.
Darbas padeda užsimiršti
Atvykusi į Lietuvą Irina su dukra Valerija laikinai įsikūrė Neveronyse. Paskui ėmė ieškoti nuomojamo būsto.
„Tada susidūriau su pirmaisiais sunkumais. Telefono ragelyje išgirdę, kad nuomotis butą nori ukrainiečiai, žmonės nesileido į tolesnes kalbas. Aiškinome, kad mes turime pinigų, kad vyras jau kelerius metus dirba Lietuvoje, kad čia važiavome ne dėl skurdo, o bėgdami nuo karo“, – tik tada, kai tarpininkauti pasisiūlė viena lietuvė, reikalai, anot ukrainietės, pajudėjo į priekį.
Taip mama su dukra atsidūrė Kaune, kur netrukus Irina gavo ir darbo pasiūlymą. Dabar guvių akių tamsiaplaukę galima sutikti Kauno „Akropolio“ „Maximoje“. Pamainomis moteris čia dirba jau kiek daugiau nei mėnesį.
„Esu laiminga už suteiktą galimybę dirbti ir užsidirbti. Esu čia ne vienintelė ukrainietė – dirba dar kelios merginos. Viena jų taip pat iš Chersono, kita atvyko iš Mariupolio. Kolektyvas čia labai geras, taip bent trumpam galiu užmiršti visas negandas, – I.Hocharenko neslėpė, kad būna įvairių dienų. – Pirkėjai žino, kad juos aptarnauja karo pabėgėliai iš Ukrainos. Vieni prieina, maloniai pakalbina, nusišypso, o kiti atvirkščiai – ima priekaištauti, kad dėl mūsų dabar visiems sunkiau gyventi. Yra tokių, kurie palaiko rusus, todėl ateina mums išreikšti savo politinių nusistatymų. Kaip aš sakau, 80 proc. laiko čia yra nuostabus, o to 20 proc. stengiuosi neimti į širdį.“
Taupo pinigus tėvams
Darbas vienoje iš prekybos tinklo „Maxima“ parduotuvių – ne vienintelė moters veikla. Ukrainoje dirbusi valstybiniame banke, ji ir toliau palaiko ryšį su savo nuolatiniais klientais. Tiesa, šis darbas nemokamas.
„Žmonės nežino, kaip elgtis su pinigais, savo sąskaitomis, todėl reikia jiems padėti. Nemetame klientų, padedame jiems“, – I.Hocharenko demonstravo profesionalų požiūrį į darbą.
Ne veltui dar mudviejų pokalbio pradžioje, paprašyta papasakoti apie savo dienotvarkę iki karo, moteris juokavo, kad visų darboholikų ji daugmaž panaši: darbas, darbas ir tik nedidelė dalis laisvo laiko.
Patikėkite, jei tik galėčiau, grįžčiau jau ryt, tačiau visų pirma to negaliu padaryti dėl saugumo.
„Dirbau nuo 8 val. iki 20 val. Savaitgaliais važiuodavau į sodybą. Keliaudavau. Esu aplankiusi ne vieną Europos šalį, bet Lietuvoje nebuvau. Čia man patinka. Ukrainiečiai ir lietuviai kažkuo panašūs, tik jūsų kalba labai sudėtinga, nė kiek neprimena slavų, – karo pabėgėlė neslėpė, kad per kelis mėnesius Lietuva jai tapo kur kas artimesnė, tačiau vis tiek neatstoja gimtųjų namų. – Širdis juk Ukrainoje. Ten tėvai, ten brolis ir kiti artimieji. Patikėkite, jei tik galėčiau, grįžčiau jau ryt, tačiau visų pirma to negaliu padaryti dėl saugumo. Žmonės manęs klausia, ar aplankiau Lietuvos pajūrį, ar mačiau Trakų pilį. Ne. Jaučiu sąžinės graužatį, kad palikau artimuosius, todėl dabar dirbu, taupau pinigus ir viliuosi, kad artimiausiu metu pavyks kažkokiu būdu juos perduoti savo tėvams.“
Sudaro lanksčias sąlygas
Prekybos tinklas „Maxima“ yra įdarbinęs daugiau nei 250 karo pabėgėlių iš Ukrainos.
„Esame didžiausias šalies darbdavys, todėl iš Ukrainos nuo karo pabėgusiems žmonėms iškart atvėrėme galimybių kelią, kad darbas jiems suteiktų tvirtą pagrindą po kojomis. Įmonėje esame subūrę specialistų komandą, kuri operatyviai sprendžia užsieniečių įdarbinimo formalumus. Pas mus dirbantys ukrainiečiai nuolat sako, kad, situacijai Ukrainoje pagerėjus, pasiruošę grįžti namo. Darbas jiems padeda bent laikinai užmiršti nelaimes ir patirtą karo siaubą. Stengiamės, kad šis laikas jiems būtų kuo saugesnis, ramesnis ir emociškai stabilesnis“, – sako „Maximos“ Komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorė Ernesta Dapkienė.
Didžioji dalis karo pabėgėlių yra ukrainietės moterys, kurios į Lietuvą atvyko su savo vaikais ar vyresnio amžiaus šeimos nariais. „Stengiamės kaip įmanoma sudaryti lankstų grafiką, nes suprantame, kad žmonės turi pasirūpinti ne tik savimi, bet ir į Lietuvą atvykusiais savo artimaisiais, ypač mažamečiais vaikais“, – sako E.Dapkienė. Pasak E.Dapkienės, esamų „Maximos“ darbuotojų atsiliepimai apie naujuosius kolegas iš Ukrainos yra pozityvūs. Šie darbuotojai yra paprasti, nuoširdžiai bendraujantys, smalsūs, atidžiai mokosi atlikti naujus darbus.
„Išties žavi ukrainiečių entuziazmas ir atkaklumas mokytis lietuvių kalbos ir daugiau sužinoti apie Lietuvą. Džiaugiamės, kad naujieji kolegos labai noriai priėmė galimybę mokytis ir pažinti mūsų šalį būtent per kalbą. Nuotoliniuose mokymuose dažniausiai dalyvauja visa iš Ukrainos atvykusi šeima“, – pasakoja E.Dapkienė.
Visi prekybos tinkle „Maxima“ įdarbinti karo pabėgėliai iškart gauna papildomą sveikatos draudimą, todėl turi galimybę greitai ir patogiai naudotis privačių ir valstybinių gydymo įstaigų paslaugomis. Taip pat yra teikiamos nuotolinės anoniminės psichologų konsultacijos.
