Vaikinas teigė, kad liko apie 320 jūrmylių iki kol bus pasiekta sausuma – Majamis.

„Dar liko apie 320 jūrmylių, prasidės kirtimas per salas. Kelios dienos per jas, iš viso liko grubiai apie vienuolika dienų iki Majamio, kada galvą išsiplausiu“, – juokavo lietaus merkiamas Aurimas Valujavičius.

Vaizdo įraše vyras rodė aplink esantį vandenyną ir besitelkiančius debesis.

„Gaivus orelis. Šiandien visą dieną debesuota, tai galima truputį atsigaivinti. Nes šiaip esu visas įdegęs, oda nudegus, bet nieko“, – pasakojo keliautojas.

Likus paskutinėms kelionės dienoms, pasidalyta ir tolimesniais planais.

„Iš tiesų gaila, faina kelionė, bet yra planų Lietuvoje nemažai. Smagu bus grįžti atgal. Liko paskutiniai kapojimai, pro salas reikės labai atidžiai ir tiksliai irkluoti, bus reikalų. Aptartos visos strategijos, du uostai bus žemiau ir piečiau Majamio, kiti du šiauriau. Kai liks trys, keturios dienos iki finišo, nuspręsim, ar man reikės plaukti piečiau Majamio ar šiauriau. Viskas priklausys nuo vėjo“, – aiškino A. Valujavičius.

Kai paskaitau komentarus, labai daug užuojautos žinučių, lyg mane laidotų žmonės.

Tačiau ne visi uostai yra nusiteikę draugiškai.

„Turim nusimatę kelis uostus, kur galėsim finišuoti. Chebrytė Majamyje lėks apsiklausinėti, pašnekėti su uostais, nes yra privačių uostų, kurie neįsileidžia. Tokius dalykus reikia išsiaiškinti“, – tikino keliautojas.

A. Valujavičius išreiškė dėkingumą už tautiečių palaikymą.

„Ačiū labai jums už šiltas žinutes, tikrai smagu gauti. Reikės Majamyje truputį daugiau prisėst prie žinučių. Nuotaikos geros, viskas gerai, sveikata gerai, psichologiškai labai gerai. Kai paskaitau komentarus, labai daug užuojautos žinučių, lyg mane laidotų žmonės. Kažkaip keista, nes aš čia gerai jaučiuosi, man čia nėra katorga. Katorga buvo Indonezijoje minti, o čia – kaifas“, – teigė vyras.

Primename, kad A. Valujavičius šia kelione siekia vienviete irkline valtimi perplaukti Atlanto vandenyną nuo Europos iki Šiaurės Amerikos žemyno per 110 dienų ar greičiau ir tokiu būdu paminėti 90-ąsias S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio metines, užfiksuoti Lietuvos ir pagerinti pasaulio rekordą.

Tai įgyvendinęs, keliautojas taps pirmuoju tokį maršrutą įveikusiu lietuviu ir trečiuoju žmogumi pasaulyje.

Kito žmogaus nematęs 40 dienų, jis vienas be pagalbos ir palydos plaukia per Atlanto vandenyną mosuodamas irklais po 14 valandų per parą.

Įveikęs trečdalį maršruto iš numatytų 8 500 kilometrų, keliautojas dalijasi savo mintimis.

A. Valujavičiaus šia kelione siekia vienviete irkline valtimi perplaukti Atlanto vandenyną nuo Europos iki Šiaurės Amerikos žemyno per 110 dienų ar greičiau ir tokiu būdu paminėti 90-ąsias S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio metines, užfiksuoti Lietuvos ir pagerinti pasaulio rekordą. Tai įgyvendinęs, keliautojas taps pirmuoju tokį maršrutą įveikusiu lietuviu ir trečiuoju žmogumi pasaulyje.

Dar per trumpas laikotarpis, kad pasiilgčiau žmonių. Gal po 100 dienų galvosiu kitaip.

„Įveikiau jau trečdalį kelionės ir tuo pačiu sudėtingiausią bei labiausiai nenuspėjamą atkarpą. Dabar mano užduotis – saugiai nuplaukti iki Karibų salų: nuo ten iki Majamio manęs lauks techniškiausia maršruto dalis. Valties dugną jau teko panirus po vandeniu valyti du kartus, panašu, kad tai teks daryti maždaug kas 7 dienas.

Ateinančiomis dienomis sulauksiu stipresnio vėjo, tai padės laikyti didesnį greitį, nes dabar paskutines tris dienas irkluoju su pakankamai ramiu, 8 – 10 mazgų vėju ir maža banga. Idealus planas būtų per ateinančias 40 – 45 dienas pasiekti Dominykos Respubliką, matysim, kaip seksis. Kol kas pasiilgstu tik šaltibarščių ir naminio maisto – nieko kito. Dar per trumpas laikotarpis, kad pasiilgčiau žmonių. Gal po 100 dienų galvosiu kitaip“, – pasakoja keliautojas.

Iniciatoriai – žurnalistai

Ankstų, giedrą 1896 metų birželio 6 d. rytą pakrantėje prie Manhatano salos (Niujorkas) susirinko apie 2000 žmonių atsisveikinti su dviem drąsiais vyrais, susiruošusiais plaukti į Europą. Kelionės priemone jie pasirinko paprastą medinę 18 pėdų (apie 5,48 m) ilgio irklinę valtį. Iki tol dar niekas nebandė tokiu būdu perplaukti Atlanto vandenyną.

Prieš išplaukiant „New York Herald“ bei dar trijų laikraščių korespondentai apžiūrėjo valtį ir savo parašais patvirtino, kad valtyje tikrai nėra jokio motorinio variklio, stiebo ir burių, o tik 9 poros irklų ir maisto atsargos maždaug 60 dienų. Be to, keliautojai pasiima kompasą, sekstaną ir astronominį metraštį, kurie bus reikalingi nustatant buvimo vietą vandenyno platybėse.

Šios kelionės iniciatoriumi buvo bulvarinio žurnalo „National Police Gazette“ leidėjas ir redaktorius Richardas Kyle Fox (1846-1922), pasiūlęs drąsiems keliautojams 10 tūkst. JAV dolerių prizą. Jis užsakė pastatyti ir jų kelionei skirtą valtį iš ąžuolo bei kedro medienos. Kelionės rėmėjo garbei ji buvo pavadinta „Fox“.

Kaip rašė „New York Herald“ korespondentas, valtyje buvo įrengti du suolai irkluotojams, priešakinėje jos dalyje – vandens nepraleidžianti patalpa, kuri turėjo užtikrinti valties plūdrumą, jei ji apvirstų ar ją užlietų vanduo. Prie kilio buvo pritvirtinta metalinė rankena, padėsianti irkluotojams atstatyti bangų apverstą valtį.

Tikėjosi pakeisti likimą

Kas gi buvo tie drąsuoliai, kurie ryžosi tokiai rizikingai kelionei? Abu keliautojai, 27 metų Frankas Samuelsenas (1870-1946) ir trisdešimtmetis Georgas Harbo (1864-1909), buvo norvegai, gimę Norvegijos žvejų kaimeliuose, o vėliau kartu su tėvais emigravę į Ameriką.

Jūra abiems vyrams nebuvo naujiena. Jie jaunystėje plaukiojo prekybos laivais, o vėliau vertėsi žvejyba, įsikūrę Naujojo Džersio pakrantėje. Bulvariniam žurnalui paskelbus, kad ieškomi drąsūs vyrai, nebijantys su irkline valtimi perplaukti Atlantą, du draugai nutarė patampyti likimą už ūsų. Jie tikėjosi, kad ši kelionė bus ne tik nuotykis, bet ir pakeis jų gyvenimą. Viliojo ne tik didelis prizas, bet ir galimybė užsidirbti dar daugiau pinigų važinėjant po Ameriką ir Europą su paskaitomis apie unikalią kelionę.

Frankas buvo dar nevedęs, tad jam iškeliauti buvo lengviau. Tuo tarpu Georgas jau turėjo žmoną ir vaiką, kurie nerimavo dėl būsimos savo maitintojo kelionės. Prieš išplaukdamas G.Harbo išsiuntė juos į Norvegiją, kur šeima jo gimtinėje turėjo laukti sugrįžtančio vyro ir tėvo.

Sunkios dienos Atlante

Gražų šeštadienio rytą prasidėjusio atoslūgio bangos greitai nunešė nedidelę valtį nuo Manhatano salos į Atlanto vandenyną. Pirmai kelionės dienai baigiantis, irkluotojai jau buvo nutolę nuo kranto per 20 mylių.

Prasidėjo sunkus, varginantis plaukimas valandų valandas mojuojant net taip jau lengvais irklais. Panaršęs po „Google“, atradau keliautojų dienoraštį, kurį jie sąžiningai pildė kiekvieną dieną, jei tik leisdavo oro sąlygos. Iš jo paaiškėjo, kad kiekvienas keliautojas irkluodavo po 18 valandų per dieną. Penkios valandos buvo skiriamos miegui ir valanda valgymui. Dažniausiai jie irkluodavo naktį, o numigdavo dieną, kai būdavo mažesnis pavojus susidurti su praplaukiančiais laivais.

Beveik mėnesį kelionė vyko be didesnių problemų, jei neskaitytumėme netikėtą banginio pasirodymą prie pat valties, sulūžusius irklus, pūslėtas rankas. O, štai, liepos 16 diena galėjo baigtis pražūtingai. Tos dienos nuotykius vyrai aprašė vėliau pildydami savo dienyną.

Užklupus uraganiniam vėjui ir sukilus didžiulėms bangoms, irkluotojai prisirišo prie valties saugos diržais. Kartą pavymui riedėjusios didelės bangos užliejo valtį. Tik dėka sandarios patalpos valties priekyje ji išsilaikė ant vandens. Didžiulės bangos buvo valtį ir apvertusios, tačiau keliautojams pavyko ją atstatyti.

Po tokios neramaus vandenyno atakos teko skaičiuoti nuostolius. Bangos nušlavė nemažą dalį maisto produktų ir kilnojamąją krosnelę. Dabar abu keliautojai tęsė kelionę kankinami alkio ir šalčio. Ypač blogai jautėsi G.Harbo: pradėjus negaluoti jį apėmė depresija. F.Samuelsenui teko darbuotis už du.

Rekordas vis dar jų

Sunku pasakyti, kaip paskutinį kelionės etapą būtų ištvėrę Georgas ir Frankas, jei jų kelyje nebūtų pasitaikęs norvegų laivas „Cito“, o kiek vėliau ir „Eugen“. Iš šių laivų keliautojai gavo šilto maisto, geriamo vandens, produktų.

Kiek atsigavę, abu norvegai toliau tęsė rizikingą kelionę. Jie jau buvo praplaukę daugiau kaip 2000 mylių, bet priekyje jų dar laukė 800 mylių. Sunki kelionė truko iki rugpjūčio 1 dienos, kai pagaliau jie priplaukė Kornvalio pakrantes pietvakarių Anglijoje. Pirmą kartą pasaulyje į kelionę su irklais per Atlantą išplaukę žmonės jį įveikė per 55 dienas.

Pirmųjų keliautojų per Atlantą su irkline valtimi pasiektas rekordas išsilaikė 114 metų. Tik 2010 vasarą keturi irkluotojai – britas Leven Brown, airis Ray Carroll, škotas Don Lennox ir Livar Nysted iš Farerų salų jį sumušė. Su irkline valtimi „Artemis Investments“ Atlantą jie perplaukė per 43 dienas, 21 valandą, 26 minutes ir 48 sekundes. Tačiau dviejų žmonių irklavimo per Atlantą rekordas vis dar priklauso G.Harbo ir F. Samuelsenui.

Dar prisimenami

Įdomiausia norvegų kelionės intriga ta, kad sugrįžę į Niujorką ir apsilankę jau minėto žurnalo redakcijoje žadėto prizo jie negavo. Richardas Fox, pasitikęs keliautojus šiapus Atlanto, Paryžiuje buvo surengęs jų garbei iškilmingą vakarienę, kurios metu įteikė irkluotojams kažkokį aukso medalį. Tuo, matyt, apdovanojimų lietus ir baigėsi. Tuometinis Švedijos-Norvegijos karalius Oskaras II drąsuoliams įteikė 10 švediškų kronų. Pavartęs įvairius šaltinius, kitokių žinių apie drąsuolių apdovanojimus neteko atrasti.

Bet pirmųjų žmonių su irklais perplaukusių Atlantą atminimas vis dar gyvuoja. 1985 metais amerikiečių liaudies muzikos atlikėjas Jerry Bryant sukūrė „Baladę apie Harbo ir Samuelseną“, kurią pamėgo ir daugelis kitų žinomų dalininkų. Tarp jų ir vieni žymiausių liaudies muzikos ir šanti (jūreiviškos dainos) atlikėjai Williamas Pint ir Felicia Dalė, gyvenantys ir kuriantys JAV. Yra išleista ir keletą knygų apie drąsius irkluotojus, jų žygis dažnai prisimenamas jūreivystės istorija besidominčių mokslininkų ir rašytojų straipsniuose.