Itališka dvasia atsiskleidžia per audinio formų iškraipymą, stilizavimą, griežtos kompozicinės struktūros atsisakymą ir teatrališkumą. Dinamikos ir žaismės įspūdį drabužiuose kuria drapiruotės, įvairūs audinio užlankstymai. O neutralūs audinių spalviniai tonai, achromatinės spalvos, minimalistinė estetika, detalėse atsiskleidžiantis kūrėjo preciziškumas ir dėmesys vidinei drabužio pusei (estetiškos siūlės, kruopščiai pasiūtas pamušalas) tampa aliuzijomis į skandinavišką madą. Šiaurietišką estetiką dar labiau sustiprina kuriami unisekso modeliai, o balta ir juoda spalvos išryškina drabužio siluetą ir detales. Šiauriečių madai būdingas funkcionalumo ir estetikos derinys, prabangos ir asketiškumo niveliacija, elegancijos ir veržlumo kombinacija atsikartoja ir I. Uvenkovo kuriamuose drabužių modeliuose, kuriuose išlaikoma pusiausvyra tarp sudėtingumo ir paprastumo.

Nors I. Uvenkovas daug improvizuoja ir eksperimentuoja, tačiau, nepaisant sudėtingų kirpimo technikų, dizaineris siekia kurti dėvimus ir pritaikomus drabužius, taiko tvarius, žmogui ir aplinkai draugiškus sprendimus. Pagrindinis I. Uvenkovo siekis – kuriamuose drabužiuose naudoti kuo daugiau natūralių medžiagų (lino, viskozės, medvilnės), atsiriboti nuo sintetinių ir nekomfortiškų žmogui audinių. Šiuo metu Skandinavijoje plačiai naudojamas tech fabric audinys, I. Uvenkovo kuriamuose modeliuose transformuojasi į natūralesnes atmainas, pvz., striukių audinyje panaudojama medvilnė ir vaškas, taip suderinant funkcionalumą ir natūralumą. Itin mėgstama medžiaga – vilna, kuria dizaineris tarsi moliu įvairiai formuoja audinio siluetus, ištempia arba išgaubia jų paviršius.

Itin preciziškas menininko dėmesys detalėms – gamtai draugiškam audiniui, dygsniavimo pobūdžiui, užtrauktukams, sagoms. Drabužiai neretai gali transformuotis, tad žmogui suteikiama galimybė improvizuoti. O audinių achromatiškumas leidžia dar labiau susikoncentruoti į detales, drabužio kompoziciją.

K. Čyžiūtės nuotr.

I. Uvenkovo kūrybai taip pat būdingos avangardo mados nuostatos. Dizaineris kuria daugiafunkcionalumu pasižyminčius drabužius, kurie gali keisti savo formą, o vartotojas turi galimybę prisidėti prie dizaino keitimo, taip dar labiau suartėdamas su dėvimu drabužiu. Kurdamas I. Uvenkovas daug eksperimentuoja, siekia kurti inovatyvų dizainą, atrasti išradingų kombinacijų. Pasitelkdamas monumentalias, skulptūriškas formas siekia kurti dialogą tarp drabužio ir jo dėvėtojo, kai drabužis tampa istorijos apie žmogų pasakotoju.

Drabužiai neretai gali transformuotis, tad žmogui suteikiama galimybė improvizuoti. O audinių achromatiškumas leidžia dar labiau susikoncentruoti į detales, drabužio kompoziciją.

I. Uvenkovo kūrybą būtų galima pavadinti medžiagine architektūra, kai naudojant audinius kuriamos konstrukcijos, tampančios lyg namais juos dėvinčiam asmeniui. Modernumu ir inovatyvumu alsuojanti mada performuoja, keičia žmogaus išvaizdą, o sykiu ir tapatybę, savęs suvokimą, lemia skirtingą prisitaikymą prie aplinkos sąlygų. Drabužis neretai atlieka apsaugos, kiauto, slėptuvės vaidmenis. Anot autoriaus, jo kuriama mada pažadina žmogaus kūrybinį potencialą ir jėgą, sustiprina pasitikėjimą savimi bei savo tapatumo pajautimą.

Japoniškos mados kultūra I. Uvenkovo kūryboje prabyla santūriais ir sofistikuotais siluetais. Iš pirmo žvilgsnio paprasti drabužiai įsižiūrėjus atsiskleidžia kaip kompleksiški ir sudėtingi modeliai. Dizainerio pasaulėjautai artima japoniškuose daiktuose atsiskleidžianti savybė – shibiu, kai daikto grožis ir patrauklumas atsiskleidžia per jo funkcionalumą. I. Uvenkovas gėrisi elegancijos ir orumo kupina japonų mada, išraiškingu minimalizmu. Žvelgiant į menininko kūrinius, nekyla abejonių, kad didžiausi jo įkvėpėjai – avangardinės mados pionieriai Yoji Yamamoto (gim. 1943 m.) ir Rei Kawakubo (gim. 1942 m.). Pastarųjų mados ikonų kūriniuose atsiskleidžiantis subtilumas ir gilus ryšys su japonų kultūra, madoje užkoduota samurajų dvasia bei kovingumas suranda atgarsį lietuvio kuriamoje madoje. I. Uvenkovą, kaip ir Y. Yamamoto, domina grynoji forma bei audinio ir žmogaus kūno sąveika. Kaip ir R. Kawakubo, lietuvių dizaineris mėgsta dekonstruoti audinį, o išardytas dalis išradingai perdėlioti. Visus tris dizainerius susieja neproporcingai didelių apdarų kūrimas ir unisekso modeliai, pritaikomi tiek vyrams, tiek moterims. Negana to, menininkas itin žavisi tradiciniu japonų drabužiu – kimono. Pasidomėjus, kokia šio drabužio prasmė, paaiškėja, kad tai nėra tik žmogaus dekoracija, priešingai, jo tapatybės formuotojas. Šiam tradiciniam drabužiui būdingi nūdienos mados tendencijų bruožai – didesnis mastelis (oversized), laisvumas ir polinkis paslėpti didžiąją žmogaus kūno dalį. Pastarieji bruožai būdingi ir lietuvių dizainerio kūrybai.