Specialistė pasakojo, kad niekada nepamirš šios dienos. Nors mačiusi ir šilto, ir šalto, tąkart suvaldyti emocijų jai nepavyko. Sako, tai buvo ženklas, kad stovi ties raudona linija. Supratusi, kad reikia kažką daryti. 

„Gavome iškvietimą apie nužudytą kūdikį ir taip pat susižalojusią mamą. Jau vien išgirdus šią informaciją, ėmė kilti įtampa, panika, nes pirmą kartą susidūriau su tokiu įvykiu. Suaugusio žmogaus lavonas visai kas kita nei naujagimio. Atvykus į įvykio vietą, mus pasitiko kolegos, kurie irgi buvo ištikti šoko dėl šios tragedijos. Belaukiant teismo medicinos eksperto, atsistojau tarpduryje  ir žiūrėjau į kambarį, kur turėjo būti tas vaikelis. Ir gal tik po pusės minutės suvokiau, kad aš žiūriu į to negyvo vaiko kūnelį. Tai buvo vienas iš raudonų ženklų, kad reikia kažką daryti, nes buvo labai plona linija iki apsiverkimo. Visos emocijos prasiveržė grįžus į skyrių. Tiesiog išgirdus paprastą klausimą, kur buvome, pratrūko emocijos, tarsi kas būtų atsukęs kranelį. Nori, nenori, vis tiek tie vaizdai lindo į galvą, kodėl, kaip iš viso, dėl kokių priežasčių taip galėjo atsitikti, kuo tas vaikelis nusikalto“, –  kalbėjo I. Naumovienė.   

Visas interviu – vaizdo įraše:

Kriminalistinių tyrimų tarnybos specialistė Irmina atviravo apie darbo specifiką. Sako, kad labai svarbu sugebėti atsiriboti nuo įvykio, nes emocijoms darbe – ne vieta, tai neprofesionalu. Tačiau ne visada pavyksta.

Gavome iškvietimą apie nužudytą kūdikį ir taip pat susižalojusią mamą. Jau vien išgirdus šią informaciją, ėmė kilti įtampa, panika.

 

„Įvykio vietose man sunkiausia matyti artimųjų emocijas, jų skausmą, kaip jie verkia, sielvartauja. Emociškai labai sunku, nes, atrodo galiu atsistoti šalia ir verkti kartu su jais, nors nepažįstu tų žmonių. Kažkaip labai ta emocija paveikia ir dažnai būna sunku sutramdyti save, tačiau žinai, kad privalai tą padaryti, nes kitaip būtų neprofesionalu. Pasirodytum silpnas ir reikėtų paklausti savęs, ar iš viso tinki šiai tarnybai“, – sakė I. Naumovienė.