„Net vykstant karui mokyklas ir darželius būtina atstatyti, nes ukrainiečių vaikai turi tęsti mokslus ir ugdymą, o tėvai – dirbti ir atstatyti sugriautą šalį. Darželio atidarymo šventė per Ukrainos nepriklausomybės dieną – mūsų atsidavimo ir nepalaužiamos paramos ženklas. Šis projektas – konkretus ir apčiuopiamas Lietuvos pagalbos pavyzdys bei vilties suteikiantis veiksmas“, – pranešime cituojama CPVA direktoriaus pavaduotoja Rasa Suraučienė.

Pasak agentūros, darželis buvo atstatytas per aštuonis mėnesius. Šiam projektui Lietuva iš Ukrainos atstatymo projektų programos skyrė daugiau per 4,9 mln. eurų.

Vaikų darželį lankys 400 vaikų, jame dirbs 45 darbuotojai.

Trijų aukštų pastatas buvo įrengtas bei aprūpintas moderniomis priemonėmis, sutvarkyta darželio aplinka, įkurtos lauko žaidimo aikštelės, pastato rūsys pritaikytas slėptuvės funkcijai.

Darželio rekonstrukcija įgyvendinta bendromis Lietuvos ir Taivaniečių atstovybės Lietuvoje pastangomis.

„Taivaniečių indėlis, kuris šiam projektui siekė 1,2 mln. eurų, panaudotas baldams ir įrangai įsigyti, darželio aplinkai apželdinti ir žaidimų aikštelėms įrengti“, – nurodo agentūra.

Pasak agentūros, parinktas darželio pavadinimas pabrėžia „abiejų tautų vienybę ir bendrą paveldą, nes ir ukrainietiškai žodis „rūta“ turi tą pačią prasmę, skamba taip pat“.

CVPA nurodo, jog šiuo metu baigiama ir Borodiankos licėjaus rekonstrukcija, jai skirta 7,9 mln. eurų.

Šį mėnesį taip pat patvirtinta Lietuvos iniciatyva, kuria agentūra kviečia architektus kartu kurti Ateities mokyklą Ukrainoje.

„Planuojama sukurti inovatyvų standartinį techninį Ateities mokyklos Ukrainoje projektą, kuriuo galės naudotis tiek Ukrainos institucijos, tiek tarptautiniai partneriai, aktyviai dalyvaujantys Ukrainos atkūrimo ir atstatymo procese“, – teigia CPVA.

Geriausią Ateities mokyklos koncepciją rinks tarptautinė ekspertų komisija. Su konkurso nugalėtoju bus sudaryta sutartis dėl techninio projekto sukūrimo.

Irpinė nuo šių metų kovo – miestas didvyris. Ji – vienas tų Kyjivo pašonėje esančių miestų, kurie pasiaukojamai gynė nuo okupantų ne tik save, bet ir užkirto jiems kelią į Ukrainos sostinę. Rusų kariai po savęs paliko gedulą ir griuvėsius. Bet irpiniečių šūkis „Irpinė sugriauta, bet nenugalėta!“

„Mūsų miesto atstatymas yra tai, dėl ko kas rytą atsikeliu ir dėl ko vėlai einu miegoti“, – savo feisbuko paskyroje rašo gimtojo miesto meras 42-ejų Oleksandras Markušinas. Miestui jis vadovauja nuo 2020-ųjų lapkričio, iki tol nuo 2018-ųjų buvo mero pirmasis pavaduotojas, o į miesto tarybą renkamas nuo 2010 m.

Kaip šiandien gyvena Irpinė, O.Markušinas papasakojo interviu „Kauno dienai“.

Skausmas: „Laidoti žmones, savo draugus, kurie buvo greta, kartu kariavo ir žuvo. Paaiškinti jų mamoms, žmonoms, artimiesiems, kodėl žuvai ne tu, o jis. Tai buvo sunkiausia“, – sako Irpinės meras O.Markušinas.

Pakenkta 70 proc. pastatų

– Kiek Irpinėje buvo gyventojų iki karo ir kiek dabar?

– Iki karo mieste gyveno 100 tūkst. žmonių. Rusams puolant Irpinę, 95 proc. jų evakavome. Dabar jau grįžo 75 proc.

– Nemažai karo pabėgėlių iš Irpinės yra ir Lietuvoje, daug jų priglaudė Alytaus rajonas, kuriam jūs net asmeniškai padėkojote. Ar tikitės, kad dauguma pabėgusiųjų nuo karo į ES šalis grįš į Irpinę?

– Lietuvai ir lietuviams labai dėkojame, kad priglaudė mūsų žmones, suteikė laikiną galimybę ten gyventi. Bet čia, Irpinėje, darome viską, kad jie grįžtų namo.

– Kaip šiandien atrodo kasdienis gyvenimas jūsų mieste? Ar funkcionuoja visos komunikacijos, būtinos tarnybos?

– Visas komunikacijas – vandenį, elektrą, dujas, kanalizaciją – išlaisvinę miestą atstatėme per mėnesį pusantro. Dabar didžiausia problema – gyvenamieji namai, jų remontas, atstatymas, nes Irpinė – labiausiai nuo Rusijos agresijos nukentėjęs miestas Kyjivo srityje.

Taikos: mūsų Valstybės dieną Irpinę aplankiusiam Lietuvos ambasadoriui Ukrainoje Valdemarui Sarapinui O.Markušinas dar kartą perdavė padėką Lietuvai už pagalbą jo šaliai ir palinkėjo visada tik taikaus dangaus.

– Esate minėjęs, kad pusė jūsų miesto sugriauta, per 70 proc. namų vienaip ar kitaip pakenkti, be pastogės likusiems žmonėms pritaikyti laikinai gyventi traukinių kupė vagonai, moduliniai nameliai. Kiek žmonių vis dar be nuolatinio stogo virš galvos?

– 3 tūkst. šeimų. Tai labai daug. Šiandien, ką galime, tą atstatome. Pinigų labai trūksta, bet suprantame, kad Ukrainai dabar svarbiausia karas ir pergalė jame.

– Iš kur pritraukiate lėšų miestui atstatyti? Ar padeda kokie tarptautiniai fondai, organizacijos?

– Turime mecenatų, padeda su Irpine susigiminiavę kitų šalių miestai, tarptautinis Raudonasis Kryžius, šiek tiek lėšų tam skiriama ir iš valstybės biudžeto. Įsteigėme ir specialų Irpinės miesto atstatymo fondą, renkame pinigus, padeda visi, kurie gali.

– Ar jau atnaujina darbą mieste įsikūrusios pramonės įmonės?

– Stengiamės jiems padėti, bet įmonės pačios atstato savo teritorijas, kai kurios po kokią vieną liniją jau paleido dirbti.

Dabar: Irpinė – žiauriausiai nuo Rusijos kariuomenės nukentėjes miestas Kyjivo srityje, pakenkti apie 70 proc. pastatų. Prezidentas Volodymyras Zelenskis Irpinei suteikė miesto didvyrio vardą. Reuters nuotr.

Kolaboranto – nė vieno

– Visa Irpinė – miestas didvyris, už drąsą ginant miestą nuo okupantų ir jūs gavote apdovanojimą, ir pats apdovanojote daug savo miesto žmonių, deja, dažną po mirties. Vis dėlto, ar irpiniečiai vieningi? Gal kokia dalis palaiko Vladimirą Putiną?

– Pas mus Irpinėje niekas nepalaiko V.Putino, niekas nepalaiko Rusijos, net neįsivaizduoju, kad kažkas galėtų. Ne, pas mus visi 100 proc. už Ukrainą.

– Skaičiau, kad ir jūs jau pačią pirmą karo dieną sulaukėte Rusijos siūlymų kolaboruoti, apie tai viešai paskelbėte. Paskui patyrėte bandymų su jumis susidoroti, ačiū Dievui, likote gyvas.

– Taip, buvo tokių siūlymų man dukart. Žinoma, atsisakiau.

Didvyriai: meras O.Markušinas sako, kad buvo labai sunku ir skausminga įteikti medalius už gimtąją valstybę savo gyvybes paaukojusių didvyrių mamoms, tėčiams, žmonoms, vaikams.

– Kiek Irpinės gyventojų žuvo kare su Rusija?

– Žuvo 38 vaikinai iš mūsų teritorinio gynybos padalinio, kurio vadas esu, 50 Ukrainos kariuomenės karių ir per 300 vietos civilių gyventojų. Jei nebūtų pavykę net 95 proc. gyventojų evakuoti, gyvybių būtų prarasta dar daugiau.

Pas mus Irpinėje niekas nepalaiko V.Putino, niekas nepalaiko Rusijos, net neįsivaizduoju, kad kažkas galėtų. Ne, pas mus visi 100 proc. už Ukrainą.

– Iš Irpinės, kaip ir už kelių kilometrų esančios Bučos, pasaulį pasiekė kraują stingdantys vaizdai ir pasakojimai. Ar sudokumentuoti jūsų mieste Rusijos kariuomenės įvykdyti karo nusikaltimai?

– Karo nusikaltimus dokumentuoja prokuratūra, Ukrainos saugumo tarnyba, policija. Duomenis perduoda į Hagą. Irpinėje padaryti nusikaltimai sudokumentuoti 100 proc. Buvau uždaręs miestą trims savaitėms, sudarėme galimybių šioms tarnyboms dirbti, ir tai buvo padaryta.

– Kas jums, kaip merui, buvo sunkiausia tomis baisiomis savaitėmis iki kovo 28-osios, kol Irpinė išsivadavo nuo okupantų?

– Laidoti žmones, savo draugus, kurie buvo greta, kartu kariavo ir žuvo. Labai sunku buvo paaiškinti jų mamoms, žmonoms, artimiesiems, giminaičiams, kodėl žuvai ne tu, o jis. Tai buvo sunkiausia.

– Kaip jūsų artimieji?

– Ačiū Dievui, visi gyvi ir sveiki, visi čia, vietoje.

– Pasaulio žiniasklaidą apskriejo nuotraukos, kuriose po Irpinės tilto, vėliau pačių ukrainiečių susprogdinto, kad užkirstų okupantams kelią į Kyjivą, nuolaužomis nuo priešo atakos slepiasi minia irpiniečių. Ar būtent šis tiltas bus išsaugotas kaip karo memorialas?

– Taip, tas tiltas liks kaip karo memorialas. Mes jį pavadinome gyvybės keliu, nes juo išvedėme iš Irpinės 40 tūkst. mūsų miesto gyventojų. Įsivaizduokite – 40 tūkst., koks tai skaičius žmonių. Tai tikrai buvo gyvenimo kelias. Vakare juo atveždavome maisto, vandens, vaistų, produktų, ginklų tiems, kurie buvo likę mieste.

Iki: apie 20 km nuo Kyjivo esanti Irpinė iki karo garsėjo kaip žalumos ir parkų oazė su daug sporto ir poilsio infrastruktūros objektų, sveikatos įstaigų, naujais vaikų darželiais ir mokykla, spalvingais daugiabučių kvartalais. vandrivka.com.ua nuotr.

Švęs po pergalės

– Kaip meras per pastaruosius kelerius mėnesius spaudėte daugybės Irpinėje apsilankiusių prezidentų, taip pat ir Lietuvos, premjerų, tarptautinių organizacijų vadovų rankas. Ar tai virto konkrečia pagalba, ne tik moraline?

– Su Lietuva vyksta dialogas dėl vieno objekto, kaip ir viskas neblogai. Kiti pasirengę padėti pasibaigus kariniams veiksmams.

– Kokia tarptautinė pagalba Irpinei dabar reikalinga labiausiai, neskaičiuojant, kad visų pirma Ukrainai būtina parama kariauti su agresore Rusija?

– Reikia lėšų būstui atstatyti, dabar prioritetas – kad žmonės turėtų kur gyventi, ir švietimo įstaigos – vaikų darželiai, mokyklos, nes vaikams reikia kažkur mokytis, taip pat ligoninės. Daug ką jau darome: atidarysime vieną mokyklą, du darželius, juos tenka atstatyti, nes jie buvo visiškai sunaikinti bombų.

Objektas: Irpinės tiltu iš miesto evakuota 40 tūkst. žmonių, jiems jis tapdavo ir slėptuve nuo bombų. Paskui tiltas sugriautas pačių ukrainiečių, kad užkirstų rusams kelią į Kyjivą. Jis bus išsaugotas kaip karo memorialas. ukrinform.ua nuotr.

– Žinoma, tai priklausys nuo pinigų, bet vis dėlto, kiek maždaug laiko prireiks jūsų miestui atstatyti, iki karo garsėjusiam kaip žalumos ir parkų oazė su daug sporto ir poilsio infrastruktūros objektų, sveikatos įstaigų, naujais vaikų darželiais, mokykla, spalvingais daugiabučių kvartalais?

– Atstatyti Irpinę, kokia ji buvo iki karo, reikia dvejų metų ir beveik 1 mlrd. JAV dolerių.

Dabar, jei Rusija vėl pultų Irpinę, jau esame geriau pasirengę, ir, kaip ir tada davėme atkirtį, duotume ir dabar.

– Beje, ar planuojate, pasibaigus karui, tęsti politinę karjerą? Pagal išsilavinimą esate ir teisininkas, ir viešojo administravimo specialistas, bet gal grįšite prie savo pirmosios profesijos – miestų statybos, kuri dabar viena reikalingiausių Ukrainoje?

– Kol kas mano, kaip mero, darbas, atstatyti miestą.

– Kaip šiandien, praėjus pusmečiui, kai Rusija užpuolė Ukrainą, prisimenate pirmą karo dieną? Ar šiandien jaučiate baimę, kad vėl agresorius puls jūsų miestą, o gal ima tapti kasdienybe, kad karas Ukrainoje vis dar vyksta?

– Pirmą karo dieną buvo neaišku, ką daryti, nes su karu susidūrėme pirmą kartą. Dabar, jei Rusija vėl pultų Irpinę, jau esame geriau pasirengę, ir, kaip ir tada davėme atkirtį, duotume ir dabar.

– Rugpjūčio 24-ąją ne tik sueina pusė metų, kai vyksta karas. Tai ir Ukrainos nepriklausomybės diena. Ar Irpinė švęs, minės Nepriklausomybės dieną?

– Kai laimėsime karą su Rusija, tada Irpinė švęs pergalę. Dabar pagerbsime Irpinės ir visos mūsų šalies vaikinų, kurie žuvo už Ukrainą, atminimą. Tokia mūsų užduotis šiuo metu. Švęsime tik po pergalės.

Spalvingos gėlės pražydo Irpinėje, viename iš Kyjivo miestų palydovų, kurį žiemą buvo užgrobę rusų kariai. Irpinėje per tris savaites trukusią okupaciją nuo Rusijos karių kulkų ir raketų žuvo apie 270 civilių ir buvo sugriauta daugiau nei 100 pastatų.

„Aš tai darau, nes mane paveikė, ką iš žiniasklaidos pamačiau Bučoje. Sumaniau panaudoti savo sugebėjimus, nes esu Los Andželo menininkas, kuriu grafičius JAV. Pagalvojau, kaip, darydamas tai, ką galiu, būčiau naudingas“, – svarstė menininkas iš JAV Trekas Thunderis Kelly.

Amerikietis nusprendė pradėti nuo iš Irpinės miesto gatvių surinktų sušaudytų ir sudegintų automobilių. Jam tikrai netrūksta amerikietiškų verslo idėjų.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše

„Mes renkame pinigus Ukrainos menininkams, kad jie galėtų piešti grafičius miesto patvirtintose vietose. Jie jaučia, kad, turėdami bent ką nors gražaus griuvėsiuose, kol bus laiko viską atstatyti, galės į tai žiūrėti ir tam pritarti. Mūsų surinkti pinigai atiteks Ukrainos menininkams ir jie pieš ant sienų įvairiose vietose. Tada menas bus paverstas skaitmeniniais žetonais, kuriuos bus galima saugoti bloko grandinėje, o gauti pinigai parems vietos humanitarinius projektus“, – dėstė T.T.Kelly.

Projektas pavadintas „Gėlės vilčiai“, tačiau pagrindinis tikslas – sukurti didelį grafitį ant apgriautų Irpinės kultūros namų, bet pradžioje tiks ir saulėgrąžos ant rusų suniokotų ukrainiečių automobilių.

„Saulėgrąža – tai žuvusiųjų atminimo simbolis“, – sakė menininkams padedantis vaikas.

Pirmą amerikiečio menininko projektą Irpinėje padėjo įgyvendinti vietos dailininkai ir jų vaikai.

Rusijos okupacija šiame mieste truko iki kovo 28 dienos. Už Irpinės gyventojų gynybą, masinį didvyriškumą ir stiprybę miestui suteiktas Ukrainos miesto-didvyrio vardas.

Lietuvos vadovas teigė sveikinantis ukrainiečių ryžtą atstatyti savo miestus, gyvenimus, iš naujo kurti savo ateitį – ir tai daryti jau dabar, nelaukiant karo pabaigos. Prezidentas užtikrino, kad Lietuva yra pasirengusi prisidėti prie Ukrainos atstatymo.

„Sveikiname neseniai pristatytą Ukrainos atstatymo planą, džiaugiamės, kad ir Lietuvos ekspertai galėjo prie jo prisidėti. Mūsų valstybės institucijos su verslo bendruomene jau derina būtiniausias priemones bei poreikius. Žinoma, svarbu dirbti ne tik dvišaliu pagrindu, bet ir Europos Sąjungos bei tarptautiniu lygiu. Be viso kito, esu tikras, ES parama atstatymui prisidės prie tolesnių reformų Ukrainai žengiant Europos integracijos keliu", – pabrėžė prezidentas.

Irpinės miestas palaiko glaudžius santykius su Alytumi. Šio rajono gyventojai yra sulaukę Irpinės mero Aleksandro Markušino padėkos už tai, kad „jau pirmosiomis karo valandomis ištiesė ranką padėti Irpinės moterims, vaikams ir senoliams, kurie ieškojo saugaus prieglobsčio Europoje. Lietuviai svetingai atvėrė namus Ukrainos pabėgėliams, suteikdami jiems visą reikiamą pagalbą. Be to, šiuo sunkiu mums metu Irpinė sulaukė daug Lietuvos draugų humanitarinės pagalbos ir labai reikalingo medicininio transporto”.

„Prancūzija kartu su Ukraina yra nuo pirmosios dienos. Nedviprasmiškai palaikome ukrainiečius. Ukraina privalo priešintis ir laimėti“, – Irpinėje žurnalistams sakė E. Macronas, atsakydamas į klausimą dėl savo ankstesnių pastabų, kad Rusija neturėtų būti pažeminta.

Prancūzų prezidentas taip pat gyrė ukrainiečių didvyriškumą susidūrus su Rusijos agresija.

„Čia, kaip ir kitose vietose, ukrainiečiai sustabdė Rusijos kariuomenės [vykdytą] Kyjivo puolimą, – kalbėjo E. Macronas. – Tai parodo kariuomenės, taip pat Ukrainos gyventojų didvyriškumą. Drauge matomi [rusų karių] barbariškumo pėdsakai“.

M. Draghis: viską atstatysime

Italijos ministras pirmininkas Mario Draghis ketvirtadienį, lankydamasis Kyjivo priemiestyje, sakė, kad įsiveržusių Rusijos pajėgų suniokota ir sugriauta Ukrainos infrastruktūra bus atstatyta.

„Viską atstatysime. Jie sugriovė vaikų darželius, sunaikino žaidimų aikšteles. Viskas bus atstatyta“, – pasak atstovo žiniasklaidai, sakė jis žurnalistams, dalyvaudamas kelionėje su savo kolegomis iš Prancūzijos ir Vokietijos.

Tai yra šių trijų Europos šalių lyderių vizito į Rusijos sukelto karo draskomą Ukrainą dalis. Rusijos kariai invazijos pradžioje buvo užėmę Irpinę ir ją smarkiai nusiaubė.

Praėjus trims mėnesiams 73 metų vyras vėl grįžo į Irpinę ir apsigyveno traukinio vagone, neseniai pertvarkytame į būstą tiems, kurių namai buvo sugriauti per Rusijos invaziją.

„Raketa perskrodė stogą, lubas ir atsidūrė rūsyje, bet man pavyko išsigelbėti“, – pasakojo V. Melnikas, gyvenantis pas seserį po to, kai kovo 10 dieną sudegė jo namas.

„Čia, kaip man buvo pasakyta, galėsiu gyventi tiek, kiek reikės“, – sakė jis AFP, kartu rodydamas nespalvotas savo buvusio būsto nuotraukas.

„Geležiniu miestu“ pavadintoje užtvertoje teritorijoje yra penki vagonai, kuriuose gali apsistoti iki 25 šeimų, trečiadienį per būsto pristatymą žurnalistams sakė Ukrainos geležinkelių bendrovė „Ukrzaliznycia“ (UZ).

Vagonuose įrengti oro kondicionieriai, sanitariniai mazgai ir kavos aparatas, o gyventojai gali prisijungti prie JAV milijardieriaus Elono Musko „Starlink“ belaidžio interneto.

Vagone-restorane gyventojai kasdien gali paragauti nevyriausybinės organizacijos gaminamo maisto, o septintajame vagone įrengti dušai, persirengimo kambarys ir skalbimo mašina.

Poilsiui skirta atvira erdvė, kurioje įrengtos nedidelės vaikų žaidimų aikštelės, kepsninė, suolai, mediniai stalai ir du hamakai. Ši vieta – tai ramybės oazė, smarkiai kontrastuojanti su karo baisumais, kuriuos patyrė gyventojai.

„Dabar reikia įvertinti namui padarytą žalą ir viską atstatyti, o tai užtruks“, – sakė V. Melnikas, svarstydamas, kaip jis galės susimokėti už remontą, jei jo pensija mažesnė nei 200 eurų.

77 metų Olga Oleinik su šešių asmenų šeima trečiadienį taip pat persikėlė į vieną iš vagonų, nes karo pradžioje buvo sugriauti jos namai Irpinėje.

Ji ir V. Melnikas – vienos iš pirmųjų penkių šeimų, kurios bus čia apgyvendintos. Kitos atvyks artimiausiomis dienomis.

UZ keleivių skyriaus vadovas Oleksandras Percovskis AFP sakė, kad maksimalus 25 šeimų skaičius bus pasiektas iki mėnesio pabaigos.

Ministras paragino ištirti Rusijos karo nusikaltimus.

„Šiaurės Makedonija tvirtai remia narsią ukrainiečių tautą. Irpinė – akivaizdus įrodymas, kad Rusijos agresija yra tarptautinės teisės pažeidimas. Atakos prieš civilius – tai karo nusikaltimai, ir už juos turi būti atsakyta“, - pareiškė jis.

B. Osmanis taip pat pranešė, kad Šiaurės Makedonijos ambasada atnaujina darbą Kyjive.

Ukrainos URM duomenimis, Kyjive jau atnaujino darbą apie 40 užsienio diplomatinių atstovybių.

Prieš prasidedant Rusijos plataus masto karui prieš Ukrainą, Kyjive dirbo daugiau kaip 100 diplomatinių misijų.

Tvarkė stogą

„Mano namai – Ukrainoje. Be abejo, nuvežęs humanitarinę pagalbą kiekvieną sykį aplankau juos. Šį sykį su kaimynais tvarkėme stogą –  mūsiškis namas kažkaip stebuklingai liko nesugriautas. Skeveldrų kiekis stebina, bet labiausiai stebina, kaip jas pavadinome, aerodinaminės vinys ir tai, ką jos padaro pataikiusios į žmogų“, – radinius, kas liko iš seniai uždraustų naudoti vinių bombų, nuotraukose socialiniame tinkle rodė T.Babaliauskas.

Kalbėdamasis su „Kauno diena“ jis pasakojo, kad Į Lietuvą grįžo su žmona ir uošve kovo pabaigoje, praėjus mėnesiui nuo karo Ukrainoje pradžios. „Lietuvoje kaip ir saugūs, bet širdis likusi Ukrainoje. Norisi grįžti į namus. Deja, kol kas nėra, kur grįžti“, – pasakojo vyras. Elektra dar neveikia, nors vanduo, kaip skelbta, jau yra.

Kol kas trijulė glaudžiasi pas Tomo mamą Dauguose, kuriuose jis ir užaugo.

Pastaruoju metu jis jau buvo triskart grįžęs į Irpinę – netoli Kyjivo esantį miestą, kuriame neseniai įsigijo butą ir iš kurio pabėgo Rusijai įsiveržus į Ukrainą ir pradėjus karą.

Ukraina – jo namai jau apie penkiolika metų. Ten išvyko darbo reikalais. Tada – lemtinga pažintis su ukrainiete. Jis – meilės emigrantas.

Pasekmės: vaizdai Irpinėje, kur Tomas su žmona neseniai įsigijo butą, užima žadą. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Išgelbėjo kaimynai

Pasiteiraujame apie pirmosios karo dienos rytą. Ką iš jo pamena?

„Keistas rytas. Nesupratome, kas vyksta. Jeigu ne kaimynai… Neturėdami automobilio negalėjome ištrūkti. Pirmą naktį praleidome slėptuvėje. Kitą dieną kaimynai pasakė, kad mūsų taip nepaliks: su jais išvažiavome toliau nuo Kyjivo“, – pasakojo Tomas.

Prie Irpinės yra Gostomelio oro uostas, kurį rusai iš pradžių ir bandė užimti. Netoli Tomo namų – karo ligoninė, kurią sunaikinti rusams irgi labai knietėjo.

Pas mus irgi įsilaužta. Pas kaimynus – irgi. Iš jų kažką išsinešė.

Tomą su žmona išgelbėję kaimynai – ukrainiečiai. Su jais buvo tik šiek tiek pažįstami. Ir Tomas su žmona, ir minėti kaimynai buvo naujakuriai. Lietuvis šiame name butą įsigijo mažiau nei prieš metus, minėtieji ukrainiečiai įsikėlė dar vėliau.

„Jie mus išsivežė pas savo gimines. Savaitę gyvenome pas  nepažįstamus žmones. Tada tų namų šeimininkas važiavo į Kijevą, į savo namus, nes buvo šiek tiek ramiau, ir nuvežė mus į geležinkelio stotį. Iš ten pajudėjome į Lvivą. Jame laukėme, kol iš Černihivo pavyks ištraukti žmonos mamą. Tada trise grįžome į Lietuvą“, – vardijo pašnekovas.

Iki Lenkijos sienos juos vežęs „Kautros“ vairuotojas Tomui pasakojo į Ukrainą išvykęs pirmą karo dieną – vienam reisui. „Mes su juo važiavome kovo 24 d. – po mėnesio nuo jo pirmojo reiso. Sakė dar nebuvo grįžęs namo“, – apie lietuvių, padėjusių evakuotis daugybei žmonių, pasiaukojimą pasakojo Tomas.

Rado išlaužtas duris

Dabar viešoje erdvėje yra daug nuotraukų, kaip tik iš Irpinės. Joje lankėsi ir Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, ir Kanados premjeras Justinas Trudeau.

„Nuotraukose jie užfiksuoti prie subombarduoto namo, kuris nuo mūsų namo yra per 70 metrų. Irpinė labai sugriauta. Mūsų namas dar stovi. Jį, galima sakyti, išgelbėjo aplinkiniai namai. Už kelio, kur yra individualūs namai, viskas virtę griuvėsiais. Iš mūsų kvartalo, bijau sumeluoti, gal iš penkiolikos daugiaaukščių, jau tiksliai patvirtinta, bus griaunami šeši, nes nieko padaryti su jais jau neįmanoma. Mūsų stovi“, – kalbėjo Tomas.

Paskutinįkart, kai lankėsi, tvarkė stogą, įstatė naujas duris. Senąsias rado išlaužtas. „Visas namas turėjo nelauktų svečių. Gretimame name, kuris yra aukštesnio komforto lygio, į visus 250 butų įsilaužta. Pas mus irgi įsilaužta. Pas kaimynus – irgi. Iš jų kažką išsinešė. Aš namie nieko nepasigedau. Radau ir smulkmenas, ir pinigus, ir, pavyzdžiui, supakuotus žmonos kvepalus. Viršutinis penktas aukštas, sprogimai, raketos, gal nenorėjo ilgai užsibūti pas mus, nespėjo“, – svarstė lietuvis ir pridūrė, kad į butus laužtasi ir ieškant žmonių.

Svečiai: Tomui teko keisti buto duris, nes kažkas išlaužė. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Jausmas, kai pirmą kartą grįžo į nuniokotą Irpinę, – sunkiai nusakomas. „Atvažiavau su giminaičiu. Prie namų laukėme žmogaus, kuris turėjo pasižiūrėti, ar saugu eiti, ar neužminuota. Penkias minutes tiesiog tylėjome. Buvome ištikti šoko. Viena yra matyti nuotraukose, kas vyksta, kita – pamatyti padarinius savo akimis“, – prisipažino Tomas.

Lietuvoje kaip ir saugūs, bet širdis likusi Ukrainoje. Norisi į namus. Deja, kol kas nėra, kur grįžti.

Kamuoja nežinia

Darbą Tomas tebeturi. Darbdavys pasiryžęs jo laukti, kai šis bus pasiruošęs grįžti. Tiesa, verslo odos dirbinių srityje apsukos iš pradžių  visiškai buvo sustojusios. Dabar pradeda kiek atsigauti.

Žmona Ukrainoje, kaip pasakojo Tomas, neteko darbo – atleistas visas kolektyvas. „Situacija sudėtinga. Nežinau, kaip toliau. Žudantis jausmas“, – neslėpė vyras.

Nežinia kamuoja ir dėl namo būklės. „Kiti kaimynai, irgi sugebėję pasitraukti iš Irpinės, bet paskutiniai jau kovo viduryje, pasakojo, kad per bombardavimus mūsų namas kaip kamuoliukas šokinėjo nuo sprogimų“, – prasitarė Tomas.

Šiuo metu žmona dirba Lietuvoje. Jis pats stengiasi padėti kuo galėdamas Ukrainoje likusiems žmonėms. Savo iniciatyva rinko ir tris kartus jau vežė humanitarinę pagalbą: maisto, čiužinių, patalynės, kariams – racijų.

Daugybė ukrainiečių neteko namų. Vieni pasitraukė iš šalies, kiti glaudžiasi tėvynėje laikinose apgyvendinimo vietose.

„Irpinėje lengviau, nes šalia Kyjivas, jame parduotuvės dirba, o Černihive – sudėtingiau. Kaip pasakojo mano pažįstami savanoriai, per dieną reikia pamaitinti apie 600 šeimų, ir tai tik vienos organizacijos duomenys. Visame mieste iki karo gyveno apie 300 tūkst. žmonių. Ten daug jaunų šeimų. Kaip mano žmona sakydavo, mamų miestas. Dalis jų su vaikais pabėgo. Vien savanoriai be jokių humanitarinių koridorių sugebėjo išvežti apie 30 tūkst. žmonių. Aplinkiniai kaimai sunaikinti“, – pasakojo pašnekovas.

Grįždamas su humanitarine parama jis gali vis aplankyti savo namus, kažkiek juose tvarkytis.

Dabar, kai rusai jau nuvyti nuo Kyjivo ir, kaip pasakojo, kai karo veiksmai labiau persimetė į Rytus, keliauti iki sostinės yra saugiau ir greičiau. Prieš pusantro mėnesio reikėjo daryti didelį lanką norint saugiau važiuoti. Bėda yra degalai.

„Paskutinį kartą važiuodamas iš Kyjivo tik prie Lenkijos sienos radau, kur jų prisipilti. Kyjive, atrodo, nesijaučia, kad vyksta karas, bet matai, kad eilės degalinėse. Degalų trūksta visoje Ukrainoje“, – sakė lietuvis.

Asmeninio archyvo nuotr.

Jei situacija neaštrės, gali būti, kad jau birželį Tomas grįš namo, į Ukrainą. Namo nori ir žmonos mama, ir žmona, ir jis pats. „Savi namai, savos sienos, kad ir kokios jos būtų“, – kalbėjo vyras.

„Išgyvenu trečiąjį karą, man jau 92 metai. Tai – ne karas, tai – banditų kova! Vokietis kovėsi, subombardavo uostą ir išvyko – viskas. O V. Putinas – fašistas!“ – plūdo garbaus amžiaus moteris.

„Jis (V. Putinas – aut. past.) yra prastesnis už nacius“, – pridūrė A. Evdokimovos vyras.

Pask UNIAN, pensininkė su savo vyru gyvena Irpinėje, kur pastarąsias savaites vyksta mūšiai. Jos namas buvo smarkiai apgadintas, o vyras – sužeistas per agresoriaus kariuomenės apšaudymą. Garbaus amžiaus pora atviravo, kad vieną naktį miegojo griuvėsiuose.