Net ir sukūrusios šeimas, augindamos vaikus, viena nuo kitos toli nepabėgo – laukimo mėnesius išgyveno kartu, o dabar draugauja šeimomis ir vyrai randa bendrą kalbą. Ateityje planuoja gal net uždainuoti kartu, nes tokių pasiūlymų jau sulaukia.

– Ar jūsų šeimos gerai sutaria, ar vyrai susibėgę randa bendrą kalbą?

Ineta: Žinoma, kad draugaujame, tik karantino metu retai matomės. Smagu, kad paaugę vaikai ėmė vis daugiau bendrauti – ypač gerai sutaria Irūnos Toras su mano Bernardu, jų amžiaus skirtumas – tik vienas mėnuo. Kai aš laukiausi antrojo vaikelio, Irūna nešiojo savyje pirmagimį Torą. Abi vaikštinėjome su pilvukais. Pasirodo, daug ką reiškia amžius: reikėjo išlaukti, kol berniukai paaugs ir taps neišskiriamais draugais. Irūnos Glorija dar nelabai linkusi leistis į kalbas, bet neprabėgs nė metai, kaip ji irgi lakstys drauge su visais vaikais.

Irūna: Jeigu ne karantinas, draugautume dar labiau. Man sesuo yra pagrindinė patarėja bet kokiais klausimais. Esu už ją vyresnė metais ir dviem mėnesiais, bet dabar to visiškai nesijaučia kaip vaikystėje. Tuomet buvo laikas, kai ji manęs klausydavo kaip vyresnės (juokiasi). Džiugu, kad ir mūsų vyrai randa bendrą kalbą. Kad susitikus nereikia jų užimti, nes su sesute ir taip turime reikalų.

– Ir dabar nuotraukose judviejų akys žiba, kibirkščiuoja, matau tarsi kokius velniukus juose. Ar pasiutusios buvote, kai augote pas mamą? Kokią didžiausią šunybę viena kitai esate iškrėtusios vaikystėje?

Ineta: Nežinau… Nedaug tų šunybių krėsdavome viena kitai. Didžiausia, kurią prisimenu, tai Irūnos darbas (juokiasi). Mokykloje Užgavėnių šventei ji darė kaukę. Reikėjo iš kojinės iškirpti akis. Tai ji užmaukšlino man tą kojinę ant galvos ir kažkodėl tik tada kirpo… Aišku, įkirpo man! Nieko labai baisaus ir skausmingo neįvyko, bet prisiminimas įstrigo.

Irūna: Visko būdavo senais laikais – esame ne sykį ir susimušusios, ir apsispjaudžiusios, ir su mėlynėmis abi namo parėjusios. Bet ta patirtis su Užgavėnių kojine, kurią labiausiai prisimenu, ir man nemaloni.

Bendra gal tai, kad abi esame be proto jautrios: vienas, du – ir jau bliauname kaip maži vaikai. Abi labai šeimiškos. Tos dvi savybės mus išties vienija.

– Ne šventieji puodus lipdo – ne šventos ir seserys būna, kol užauga, subręsta, surimtėja. Ar tarp jūsų vaikystėje egzistavo,  tarkim, pavydas?

Ineta: Niekada nieko Irūnai nepavydėjau ir nieko nepavydžiu. Kad ir kiek, kad ir kokių pranašumų sesuo turėtų – man vis tiek didelis džiaugsmas, kai jai sekasi.

Irūna: Šiaip mokykloje aš buvau visai nebloga mokinė, bet, prasidėjus paauglystei, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Mokslai ėmė neberūpėti, pradėjau maištauti. Kadangi mokėmės toje pačioje klasėje ir dažnai sėdėjome tame pačiame suole, maždaug nuo aštuntos klasės ėmiau pavydėti sesei sėkmės moksluose. Ypač to stropumo ir loginio mąstymo, kuris ir dabar jai dažnai padeda gyvenime. Šiuo metu irgi pavydžiu Inetai (tik jau baltu pavydu) užsispyrimo ir kategoriškumo tam tikrose situacijose. Nes aš esu iš tų, plaukiančių pasroviui. Jei ne mano vyras, dar nežinia, kur nuplaukčiau. Man reikia kitų nuomonės, kitų paskatinimo, o štai Ineta – labai stipri asmenybė. Su tokiu tvirtu ir nepalenkiamu charakteriu net Lietuvos prezidente galėtų būti.

Jubiliejus: kovo 9-ąją Ineta Puzaraitė-Žvagulienė (kairėje) atšventė 30-metį. Geriausia dovana jubiliatei – sesės buvimas šalia.

– Esate panašios, bet vis dėlto ne dvynės. Ar mokykloje jus dažnai painiodavo, juolab kad ir vardai – Ineta ir Irūna – skamba panašiai?

Ineta: Mokykloje mūsų niekada nepainiodavo. Esame panašios tik tiems, kurie mus mato pirmą kartą. Visi kiti žino, kad esame be galo skirtingos tiek išvaizda, tiek vidumi. Dažniausiai mus supainioja tik dėl vardų.

Irūna: Mus reikia pažinti, kad suprastum, kokios mes skirtingos. Todėl mokykloje niekas ir niekada mūsų nepainiojo. Nebent gatvėje kažkas per klaidą apsipažindavo. O "Mokinukių" laikais tikrai supainiodavo. Jei pamenate, mes po tomis savo koncertinėmis kepurėlėmis slėpdavomės. Tad, kol neišlindom iš po jų abi kaip asmenybės, tol ir painiodavo. Ir dabar esame absoliučiai skirtingos – kaip diena ir naktis. Bendra gal tai, kad abi esame be proto jautrios: vienas, du – ir jau bliauname kaip maži vaikai. Abi labai šeimiškos. Tos dvi savybės mus išties vienija.

– Abi esate atlikėjos. O ar žinote, kokia šiuo metu mėgstamiausia jūsų sesers muzika? Beje, kokie jausmai užplūsta prisiminus "Mokinukių" laikus?

Ineta: Aš manau, kad Irūnos mėgstamiausia muzika yra ta, kurią ji pati kuria. O apie "Mokinukių" laikus dažniausiai kalbame tik tada, kai susitinkame su kitomis grupės merginomis. Jos visos – Lietuvoje, tik dar ne visos mamytės.

Irūna: Hmm… Manyčiau, kad Ineta klauso įvairios muzikos. Kai buvome paauglės, turėjome bendrą draugų ratą, tai ir tas muzikinis skonis buvo panašus. Šiandien net bijau ir spėlioti. O "Mokinukių" laikus primename su didžiule nostalgija. Tas ryšys su grupės merginomis labai stiprus iki šiol. Štai kad ir bet kokia mūsų repertuaro daina – tiek žodžius visos mokėsime, tiek ir choreografijos nebūsime pamiršusios. Nors rytoj galime eiti į sceną ir dainuoti (juokiasi). Iš tiesų buvo tokių minčių – atgaivinti mūsų grupę ir surengti "Mokinukių" turą per Lietuvą. Bet surink, kad geras, šešis suaugusius žmones. Sudėtinga. O važiuoti į koncertą trims ar keturioms, kai kadaise buvome šešių merginų grupė, tikrai nesinori.

Niekada nieko Irūnai nepavydėjau ir nieko nepavydžiu. Kad ir kiek, kad ir kokių pranašumų sesuo turėtų – man vis tiek didelis džiaugsmas, kai jai sekasi.

– Kertu lažybų, kad "Mokinukių" laikais abi turėjote įdomių, o gal net įkyrių gerbėjų?

Ineta: Turėjome, ir tikrai daug. Buvo net tokių, kurie sekiodavo iš vieno koncerto į kitą, iš ledo pjaustė širdis. Vieną tokį gerbėją turėjau, kuris net dvejus metus į visus "Mokinukių" koncertus važiuodavo. Ir kiekvienąsyk – su didžiausiomis puokštėmis gėlių ir dovanų. Buvo ir įkyruolių, kurių elgesys kartais net gąsdindavo.

Irūna: Pasitaikydavo ir keistų atvejų. Tarkim, važiuojame visos vienu autobusiuku po koncerto namo, o kažkokia mašina taranuoja mūsų automobilį. Rodo, kad sustotume. Vairuotojas pamano, kad kažką pamiršome ar kažkas jo mašinai atsitiko… Stabteli. O tada į mūsų autobusiuką sušoka būrys gerbėjų, kurie sako, kad tik nori pamatyti mūsų akis. Ne girti ir ne kokie asocialūs. Kiti laikai buvo, gerbėjai kultūringai elgdavosi, jokių blogų minčių tuomet mums nei dėl jų, nei dėl savęs nekildavo… O vieną gerbėją turėjau maždaug 60-ies. Jis važinėdavo į visus mūsų koncertus. Sykį pakvietė "Mokinukes" padainuoti savo gimtadienio šventėje, po kurios atbėgo uždusęs pas mus į autobusiuką ir klausia (buvo jau vakaras, prieblanda): "Kuri čia Irūnos ranka?" Iškišau savo ranką ir pajutau, kaip jis įspraudė į ją kažin kokį popieriuką. Na, galvoju sau, koks nors meilės raštelis (tokių gaudavau išties nemažai). O išlanksčiusi pamačiau, kad ten 200 litų! Bet vienas atvejis vos nesibaigė tragiškai. Tais laikais koncertuodavome be jokios apsaugos. Atrodė, kad nieko negali atsitikti. Bet po vieno koncerto, jo vedėjui paskelbus, kad tai buvo paskutinė "Mokinukių" daina, keli šimtai vaikų puolė ant scenos ir ėmė spausti mus prie sienos. Ne juokais išsigandome. Ir vairuotojas, ir vadovė Laima, tai išvydę, puolė mūsų gelbėti. Ačiū Dievui, viskas gerai baigėsi, bet galėjome būti sutryptos minios.

– Kai vykstate viena pas kitą į svečius, turbūt dar telefonu užsisakote, kokių vaišių norėtumėte. Tad paatviraukite, ką skaniausiai gamina jūsų sesė?

Ineta: Irūna labai skaniai gamina makaronus. Ir su mėsa, ir su daržovėmis. Tai aš jau dabar norėčiau jos makaronų. Kai pagalvoju, net seilės kaupiasi.

Irūna: Ineta – tobula šeimininkė. Ir jos vyras Ąžuolas labai skaniai gamina. Kad ir kada atvažiuosi, skanumynų bus pilnas stalas. Ji nerealiai kepa picas. Inetos gaminamos burokėlių, fetos, saulėgrąžų ir gražgarsčių salotos – pačios gardžiausios! Žodžiu, viską toji mano sesė moka. Ir kugelį kepti, ir vėdarų pagaminti, ir cepelinų išvirti greita. O aš tokia truputį tinginė – man tik kad greičiau ir paprasčiau. Bet jei niekas netrukdo (vaikai ant sprando nesikaria), tai ramiai gaminti aš irgi mėgstu: turiu jausti to kūrybinio proceso malonumą.

– Kokios trys sesės savybės labiausiai patinka? Ir viena – kuri labai nepatinka?

Irūna: Pirma savybė – užsispyrimas. Jei jau ką Ineta nusprendė – nepajudinsi: savo gyvenimą ji tvarkosi pati. Antra – šeimiškumas. Trečia – barbiškumas šimtadarbiškumas (juokiasi). Vienu metu Ineta gali daryti daugybę darbų. Aišku, ji dėl to pervargsta ir dažnai pamiršta save. Štai ši savybė man labai nepatinka. Kartais tokią išsekusią aš ją surandu. Bet argi klausys mano patarimo? Turbūt ne... Ineta turi amžiną pasiteisinimą, kad darbai patys nepasidarys ir už ją niekas tų darbų nepadarys.

Ineta: Mane žavi Irūnos atsakingumas, talentas ir kantrybė. Tokios savybės, kad labai jau nepatiktų, net nežinau...

– Ar mokykloje turėjote pravardes? O grupėje "Mokinukės"?

Irūna: Aš Inetą iki šiol dienos vadinu Junioru (Mažąja). O mokykloje turėjau vardo trumpinį: draugai mane vadindavo arba Ire, arba Irute. Bus liuks, kai tapsiu močiute – močiute Irute!

– Kad jau prakalbome apie močiutes, sakykit, ar mokate daug pasakų, kurias dabar sekate savo vaikams, o kada nors gal seksite ir savo anūkams?

Ineta: Vaikiškų pasakų moku labai daug. Populiariausia turbūt – kaip melagiams auga nosis… Nors tas vaikiškas melas, manau, yra nekaltas. Ne visada tie vaikai supranta, ką ir kodėl meluoja.

Irūna: O man Toras neleidžia pasakų iš knygos sekti – visuomet prašo mintinai! Gal dėl to, kad jau be galo daug tų pasakų iš knygų esame perskaitę. Tenka jas kurti ekspromtu. Paprašau, kad Toras pasakytų man vieną žodį, ir tuomet jau fantazuoju. Kartais ir apie zombius tenka pripaistyti, tik būtinai apie gerus. Kartais save pagaunu, kad vos ne miegodama šneku bet ką, bet įvykių siužetams kol kas nepritrūkstu.

– Velykos – gražiausia pavasario šventė. Kaip jas švęsdavote dar tais laikais, kai abi su seserimi gyvenote pas tėvus?

Irūna: Verbų sekmadienį eidavome į bažnyčią su verbomis ar kadagių šakelėmis. Su mama, su močiute. Kiaušinius margindavome svogūnų lukštais – senoviškai. Piešdavome ant kiaušinių vašku, baksnodavome vinukais, įsmeigtais į pieštukų galus.

Ineta: Velykos, visų pirma yra šeimos šventė. Ir tas kiaušinių marginimas vienija, ir laukimas – kokie jie bus, kai ištrauksi iš dažų? Ir dar labai įstrigę į atmintį, kad antrą Velykų dieną abi eidavome į sodą ieškoti tėvų paslėptų saldainių. O dabar jau savo vaikams prislapstome šokoladinių zuikučių ir kiaušinių.

Trumpai – apie save

Ineta Puzaraitė-Žvagulienė: šiuo metu dirbu leidybos-prodiuserių kompanijoje. Administruoju ne vieną įmonę, dirbu prie įvairių projektų. Esu įkūrusi privatų vaikų darželį. Bet svarbiausia – esu žmona ir mama. Per karantiną dirbti namie, kai aplink sukiojasi mažamečiai vaikai: penkerių Barbora ir trejų Bernardas – tikrai nemažas iššūkis. Kai sėdi namuose ir visos darbo priemonės tau po ranka, viršvalandžiai tampa įprasti. Tad vyrui Ąžuolui tenka ne tik užsibūti su vaikais kieme, bet ir pasirūpinti ūkiu. Pernai vasarą pradėjom žengti pirmuosius ūkininkavimo žingsnius. Įsigijome vištų, ančių, net avį ir ožkytę.

Irūna Puzaraitė-Čepononienė: šiuo metu esu šimtaprocentinė mama ir namų šeimininkė. Mano pirmagimiui Torui – treji su puse, o dukrelei Glorijai greitai bus dveji. Pastaruoju metu jau pradėjau rodytis viešumoje – TV laidų filmavimuose. Stebiuosi, kad ne vienos laidos prodiuseriai kviečia dalyvauti abi su sese, to anksčiau niekada nebūdavo. Tad kyla visokiausių minčių dėl bendrų projektų, bendrų su Ineta dainų. Juolab kad su vyru Roku pradėjome patys kurti muziką, ją programuoti. Nors Rokas – karininkas, bet labai meniškos sielos žmogus. Kurti muziką jam tarsi hobis. Prieš keturiolika metų susipažinome viename vakarėlyje irgi per muziką. Įsikalbėjome, kad abu mėgstame tą patį muzikos stilių ir net ta pačia muzikos kūrimo programėle darome pirmuosius muzikinius bandymus.

LNK.lt laidoje #Tobulainetobula kartu savo sese Ineta Puzaraite–Žvaguliene moterys pasakojo apie sunkumus nužengus nuo scenos.

Laidos vedėjos Indrės Stonkuvienės paklausta, kaip jaučiasi šiuo metu, Irūna neslėpė – dabar jai itin sunkus periodas. Praeityje šlovės spinduliuose besimaudžiusi moteris atvira – viskas jau seniai pasikeitę. „Aš visą laiką buvau labai savikritiška ir net žemos savivertės. Stengiuosi su šituo susitvarkyti ir, manau, kai paaugs vaikai ir daugiau dėmesio galėsiu skirti sau, situacija apskritai pagerės. Kol kas man labai sunku. Man atrodo, kad mano traukinys jau nuvažiavęs. Juk aš pakankamai anksti pradėjau savo karjerą... Gal esu truputėlį nuo visko pervargusi, nuo tos buities. Ir užsisėdėjusi. Net nežinau... Šiandien aš jaučiuosi taip. Taip pat dar ir karantinas viską labai apvertė“, – pasakojo ji.

Anot Irūnos, ją dažnai kamuoja prieštaringos mintys ir bandymai suderinti mėgstamą veiklą bei motinystę. Kol kas aukso vidurio jai rasti nepavyko, o tai varo į neviltį: „Ilgą laiką buvau pervargusi nuo darbų ir koncertų, tada greitai atsirado motinystė. Kai pagimdžiau Gloriją, supratau, kad tikrai gyvenime viskas vyksta ne taip greitai ir paprastai. Mano didžiausia klaida buvo ta, kad aš norėjau ir vaikus auginti, ir dirbti. Praeita vasara buvo labai sudėtinga. Vaiko tu juk negali palikti ir išeiti, o darbus gali... Bet tada spaudžia mintis, kad juk būti namų šeimininke nenoriu, juk kur aš save daugiau realizuosiu, ar aš kažką dar kitą moku. Mane šiuo metu spaudžia labai daug minčių“.

Mano didžiausia klaida buvo ta, kad aš norėjau ir vaikus auginti, ir dirbti.

Dainininkė pasakojo, kad plėšymasis tarp dviejų ugnių kol kas jai suteikia labai daug sunkių išgyvenimų: „Noriu savo vaikams suteikti viską, nes, atrodo, po to galiu gailėtis, kad per mažai pabuvau, kažkur nenuvedžiau, kad neišėjau į lauką. Save absoliučiai visą atiduodu vaikams, man pačiai nelieka nieko. Net kai jie užmiega, aš iš nuovargio tiesiog krentu į lovą ir sau laiko nelieka. Kiekvieną dieną vis bandau save motyvuoti, kad šį kartą bus kitaip, bet visą laiką taip pat“.

Šiai patirčiai pritarė ir Irūnos sesuo Ineta. Abi moterys laimingai sukūrusios šeimas prisipažįsta, kad realybėje viskas tikrai neblizga ir nėra klota rožėmis. „Jau net ir blizgesį ant lūpų užsitepti kartais yra įvykis, kai namie visą dieną vaikštai su svogūnu ant galvos ir bumbėdama. Derinti buitį, darbą, savo asmeninius siekius yra labai sudėtinga“ – sakė ji.

„Pavyzdžiui, mano anyta, kuri gyvena Ispanijoje, yra tobulos moters pavyzdys. Ji iš ryto atsikelia, užsivelka gražiausias palaidines, įsisega auskarus ir po namus kaukši kulniukais. Ir taip ji daro kiekvieną dieną. Vaikai jos klauso, vyras paskui laksto. O aš tuo tarpu būnu visa susisuksi su vaiku. Kai pamačiau tokį pavyzdį buvau sužavėta ir visoms draugėms pasakojau, kaip moteris sugeba išlaikyti tobulą balansą. Norėčiau taip sugebėti ir aš“, – istorija dalijosi Ineta.

Visą laidą #Tobulainetobula su sesėmis Puzaraitėmis išvysti galite LNK.lt, o kiekvieną ketvirtadienį vis naujas įdomus pokalbis.

„Dėl savo berniukiškos figūros niekada nekompleksavau, tačiau po nėštumų ir gimdymų atsirado noras susitvarkyti krūtinę, – atvirauja Irūna, o jai pritaria sesė Ineta. – Vis dėlto du gimdymai padarė savo, ir buvo tik laiko klausimas, kada kreipsiuosi į plastikos chirurgą“.  

Prieš metus abi moterys, atvykusios į „Gijos Klinikų“ plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojo Dariaus Bagdanavičiaus konsultaciją, tarėsi, kada būtų tinkamiausias metas pasikoreguoti krūtinės formas. „Matavomės įvairių dydžių krūtų implantus, kalbėjomės apie operacijos eigą, pooperacinį laikotarpį. Kadangi tuo metu dar krūtimi maitinau savo mažąją, planus teko nukelti gerokai į priekį, nes, visų pirma, norėjau ramiai palaukti, kol natūraliai baigsis šis mano kaip mamos etapas. Labai svarbu gyvenime teisingai susidėlioti prioritetus pagal tai, kas svarbiausia, prieš ką nors nusprendžiant – gerai apmąstyti, kad paskui nereikėtų gailėtis. Tai va, aš ir nusprendžiau – pirmiausia yra motinystė, o grožis gali ir palaukti. Kadangi mūsų su sese gyvenime daug sutapimų, net vaikelių vienu metu kartu laukėmės, tiesa – aš laukiausi pirmagimio, o Ineta jau – antrojo, norėjome ir šį gyvenimo etapą kartu patirti, viena kitą palaikyti, todėl teko ir jos operacijos datą nukelti“, – šypsosi Irūna.

Pašnekovės pasakoja, kad į konsultaciją atvyko vedamos teigiamų atsiliepimų apie gydytoją ir visą „Gijos Klinikų“ personalą, o pažintis tai tik patvirtino: „Šiltas priėmimas, nuoširdus ir betarpiškas bendravimas, kada tik beatvyktum. Galima ir pajuokauti, ir net keisčiausias smulkmenas aptarti“, – komplimentų negaili Irūna su Ineta.

Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojo D. Bagdanavičiaus nuomone, visuomenėje vis dar gausu mitų apie plastinės chirurgijos operacijas ir motinystę: „Vienas iš populiariausių mitų, kad moteris, pasididinusi krūtis implantais, negalės žindyti naujagimio, nors tai – netiesa. Motinystė ir plastinė chirurgija yra  suderinami dalykai, tik kartais, kaip nutiko šiuo atveju, svajonės įgyvendinimas reikalauja daugiau laiko ir kantrybės. Daug gimdžiusių moterų atvyksta pas mane į konsultaciją dėl nėštumo metu prasiskyrusių pilvo raumenų, pakitusios krūtų išvaizdos, nepageidaujamų riebalų sankaupų ir kt.“, – pasakoja gydytojas.

Kadangi mūsų su sese gyvenime daug sutapimų, net vaikelių vienu metu kartu laukėmės, tiesa – aš laukiausi pirmagimio, o Ineta jau – antrojo, norėjome ir šį gyvenimo etapą kartu patirti, viena kitą palaikyti, todėl teko ir jos operacijos datą nukelti.

Kadangi abi pašnekovės neatmeta galimybės ateityje susilaukti daugiau vaikų, aktualiausias abiem iškilęs klausimas buvo panašus – ar operacija nepažeis pieno latakėlių ir ar galima bus ateityje žindyti vaikelį. Tačiau gydytojui D. Bagdanavičiui pavyko nuraminti ir padrąsinti moteris, paaiškinant, jog krūtų implantai neturės įtakos žindymui.

Kadangi Irūnos ir Inetos pirmoji konsultacija „Gijos Klinikose“ įvyko prieš metus, rimtai apsvarstyti priimtą sprendimą dėl krūtų formos koregavimo, įvertinti visus „už“ ir „prieš“ buvo pakankamai laiko. „Niekada neturėjom itin išraiškingų, moteriškų kūno formų, o kai gali palyginti, kaip atrodo krūtinė žindymo metu ir kaip subliūkšta po to... iki nėštumo 100 proc. netenkinęs vaizdas veidrodyje dabar yra dar nepatrauklesnis“, – tvirtina pašnekovės.

„O aš noriu atrodyti gražiai, noriu jaustis moteriška!“ – pasiryžusi Ineta, o Irūna priduria: „Daug mamyčių turi įvairių bėdų, bet nedrįsta apie tai kalbėti. Kviečiu visas mamytes, ir ne tik mamytes, visas moteris, nieko nelaukti ir pildyti savo svajones jau dabar. Man asmeniškai – gražesnės kūno formos reiškia didesnį pasitikėjimą savimi. Jeigu galima pasikoreguoti tai, ko gamta nedavė, tai kodėl gi ne?“

Išklausiusios D. Bagdanavičiaus „paskaitos“ apie krūtų implantus, kurių pasirinkimas išties didelis, abi sesės pasirinko „Motiva“ ergonominio gelio krūtų implantus, kurie pripažinti vieni patikimiausių pasaulyje dėl unikalių nano paviršių „SilkSurface“, pasižyminčių geresniu biologiniu suderinamumu, t.y. natūralesne sąveika tarp implanto ir jį gaubiančių audinių: „Jokio nerimo, kai klinika ir plastikos chirurgas – vieni geriausių Lietuvoje, o krūtų implantai – vieni saugiausių pasaulyje! Tik truputis jaudulio, nes visgi – operacija“, – atvirauja pašnekovės.

Operacijos metu chirurgas naudos vieną pažangiausių šiuo metu pasaulyje naudojamų „no-touch“ techniką: krūtų implantai įvedami specialia „Keller Funnel“ rankove – toks metodas lemia daug mažesnį nei įprastai operacinį pjūvį (2.5-3 cm), taigi, tuo pačiu ir mažesnį randelį bei greitesnį gijimą po operacijos. Taip pat, krūtų implantams nesiliečiant su pacientės oda, lieka ženkliai mažesnė infekcijų ir komplikacijų (pavyzdžiui, kapsulės kontraktūros) susidarymo galimybė.

Pasak „Gijos Klinikų“ plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojo D. Bagdanavičiaus, siekiant kuo geresnio pageidaujamo operacijos rezultato, būtinas sąžiningas pooperacinių nurodymų laikymasis. Apie du mėnesius po operacijos rekomenduojama miegoti tik ant nugaros, riboti fizinę veiklą: luktelti su sportu, nebėgioti, nekelti daiktų, sunkesnių nei 5 kg, nekilnoti aukštai rankų; tačiau pasistengti – verta!

Duetas  šį vakarą, 19.30 val., svečiuosis TV3 laidos „Gero vakaro šou“ studijoje.

Jie atvirai ir šmaikščiai kalbės apie tarpusavio santykius, honorarus, prodiuserę, dainų autorę ir pedagogę – Laimą Lapkauskaitę, jos auklėjimo metodus bei dovanas.

Laidoje netrūko pokštų apie tai, kad galbūt Irūną ir Marių sieja šis tas daugiau, nei tik darbas scenoje. Laidos vedėjų Mindaugo Stasiulio ir Justino Jankevičiaus apie tai klausiamas, M. Jampolskis nesutriko ir drąsiai rėžė.

„Mes daugiau nei draugai. Mes jau nebekreipiame dėmesio vienas į kitą, kai persirenginėjame. Tai nežinau kaip tai pavadint. Net Čepononis nustojo kreipt dėmesį“, – šmaiktavo Irūnos scenos partneris.

Tuo tarpu Irūna pateikė kitokią to paties klausimo atsakymo versiją: „Mūsų santykiai tikrai nėra patys geriausi. Mes ir dabar vaidinam“, – juokavo Irūna.

„Ar Laima yra gera dovanotoja?“, – klausė J. Jankevičius laidos svečių.

Mes daugiau nei draugai. Mes jau nebekreipiame dėmesio vienas į kitą, kai persirenginėjame.

„Puiki. Dažniausiai dovanoja skutimosi reikmenis, plaukų reikmenis, kostiumo šukas – viskas, kas susiję su tuo, kad būtų naudinga ir ko aš pats niekada neturiu“, – vardino M. Jampolskis.

„Ne tik padovanoja, bet dar ir apskuta, nes Marius pats susipjausto. Tai viską daro Laimutė“, – patikslino I. Puzaraitė.

M. Stasiulis su Mariumi ir Irūna kalbėjo ir apie garsios pedagogės L. Lapkauskaitės auklėjimo metodus.

„Ar Laima taiko fizines bausmes?“, – klausė Mindaugas.

„Neslėpsiu – taiko. Pavyzdžiui, neleidžia sėdėti su kostiumu, kad keliai neišsimuštų. Kitas pavyzdys: turėjau tokius batus su svarovskiais, blizgantys – Laima nupirko iš Turkijos. Labai gerai – nereikia kreipt dėmesio į mano benubėgantį talentą, visi kreipia dėmesį į batus. Bet jei nukrenta koks svarovskis – tai jau pusė mano honoraro. Tai aš juos keliais šliaužiodamas renku ir atgal klijuoju“, – pasakojo Marius.

„Kas pabūna Laimutės rankose, tie pasidaro visai normalūs. Kaip mes su Mariumi“, – pridūrė Irūna apie Laimos auklėjimą.

Prakalbus apie koncertinius turus, M. Stasiulis smalsavo – kur Irūna išleidžia honorarus, gal automobilį naują perka?

„Aš protingiau leidžiu pinigus, automobilių neperku. Perku būstą. Du turai ir yra butas Marijampolėje, 65 kvadratai, palėpinis, o ką – vis kitoks“, – sakė Irūna.

Štai dainininkė Irūna Puzaraitė-Čepononienė dirbo vos ne iki paskutinės nėštumo savaitės, o vos pagimdžiusi savo kolegai Mariui Jampolskiui parašė žinutę: „Aš kaip nauja, galim dirbt“.

„Manau, kad su jos genais ji galėtų turėti 20 vaikų, antrą dieną „susitraukia“ ji ir gali eit į sceną“, – jau šį vakarą 19.30 val. LNK laidoje „KK2 penktadienis“ atviraus Marius Jampolskis.

„Aš negaliu be to gyventi, o vaikelis daug nereikalauja. Tiktai pienuko, meilės. Turiu gerą palydovą šalia, kuris dukrytei ir mamą atstoja šiuo metu, tai yra mano vyras... Be to, toks mūsų yra darbas, mes negalim sustoti. Reikia save parodyti, reikia apie save priminti...“, – sako Irūna,  paklausta ar nesigaili, kad vos pagimdžiusi vėl pradėjo koncertuoti.

Irūnai pritarė ir Seimo narė Agnė Bilotaitė, auginanti du mažus vaikus: Jonui – 2 metai, Benui – 4 mėnesiai.  „Parlamento nariai neturi motinystės atostogų, tokia yra tvarka.  Taigi, iškart po gimdymo atostogų grįžau į darbus, o mano vyras jau antrą kartą išėjo tėvystės atostogų“, – sako Agnė.

Į darbą, namuose palikusi vos poros savaičių kūdikį išskubėjo ir makiažo meistrė Rasa Janulevičienė: „Jaučiausi taip lyg daryčiau kažkokį žygdarbį, bet klientės išgirdusios mano istoriją ėmė reikšti užuojautą... Gal esu vieniša mama? Gal nėra ką valgyti“.

Visų šių moterų pasirinkimą nesėdėti namuose palaimino  jų vyrai.

Tuo metu skyrybas ištvėrusi ir keturis vaikus auginanti Asta Baukutė yra atvira: ji yra viena ir vos spėja suktis. „Du jaunesni sūnūs, faini bernai, yra mano plastinės operacijos, mano jaunystės eliksyras“, – sako Asta, pridurianti, kad vienai auklėti vaikus sudėtinga, bet tikrai įmanoma. Astos namuose svarbiausia – pareigos ir disciplina. Aktorės vaikai baigė ar lanko muzikos mokyklas, žaidžia futbolą, laiku eina miegoti ir žino, ką reiškia tvirtas mamos „ne“!

Kodėl vienos moterys renkasi motinystę, o kitos neria į darbus? Kodėl trynukus auginančią Simoną Lipnę ištisai atakuoja pavyduoliai?  Ir kada Irūna gimdys trečią kūdikį? 

Žinoma moteris laukiasi antrojo vaiko. Tai ji patvirtino socialiniame tinkle: „Kaip gera sveikintis ne vienai...ir pasidžiaugti mūsų šeimą aplankiusia laime...jau antrą kartą laukiam ateinant stebuklo.“

TV laidų vedėja su vyru kariškiu susituokė 2016-ųjų vasarą. 

Pirmagimio sūnaus Toro pora susilaukė 2017-ųjų lapkritį.