Menininkė juokauja, kad abiejų šalių bendrystę ji puikiai įprasmino dar prieš kelionę, iš islandiškų siūlų pradėdama megzti tradicišką islandišką megztinį. Ji norėjo nuvykusi į Islandiją tokiu mezginiu išreikšti savo pagarbą, bet dėl laiko stokos tiesiog nespėjo, todėl kitą megztinio dalį užbaigė Islandijoje. Viešėdama menininkų rezidencijoje autorė sukūrė darbų ciklą, kad grįžusi į Lietuvą pristatytų darbus parodoje.
Islandija – tai nuostabi šalis, turinti unikalią gamtą ir kraštovaizdį. Ramybė, tyla, viskas stebuklingai gražu, skaidrus kaip krištolas oras. Islandijos salą iš visų pusių skalauja jūra, o šalies žemėlapio kontūrai autorei primena žuvies formą. Rytinėje Islandijos dalyje, žvejybiniame kaimelyje Stöðvarfjörður, kuris yra fjorde, buvusiame žuvies fabrike įsikūrusi meno rezidencija „Žuvies fabrikas“ („Fish Factory“). 2007 m. Islandiją užklupus krizei, žuvies fabrikas bankrutavo, vietiniai gyventojai liko be darbo. Keletas vietinių menininkų sugalvojo įsteigti menininkų rezidenciją, kviesti menininkus iš viso pasaulio, kad jie galėtų čia kurti ir pagyvinti vietinių gyventojų kultūrinį gyvenimą.
Dėliojau tinklo skiautes, lopiau tinklą ir sudėliojau fjordo kalnų panoramą, kurią matydavau kiekvieną dieną.
„Kaip tekstilininkė mąsčiau, ką bendro turi žuvies fabrikas, žvejyba ir tekstilė? Viena jungtis – tinklas. Šiuolaikiniai tinklai gaminami patvaresni, tam naudojamas plastikas, o anksčiau tinklai buvo tekstiliniai, juos gamino patys žvejai ir juos labai tausojo, saugojo, lopė. Todėl ir vienas iš mano darbų Islandijoje – ant seno, nebenaudojamo, tekstilinio, žvejybinio tinklo sukurta aplikacija. Dėliojau tinklo skiautes, lopiau tinklą ir sudėliojau fjordo kalnų panoramą, kurią matydavau kiekvieną dieną, išėjusi iš rezidencijos „Žuvies fabrikas“, įsikūrusios šalia molo, kur kadaise žvejybiniai laiveliai iškraudavo žuvį. “ – sakė S. Juozelskytė-Vaičiulienė.
Parodą sudaro fotografijų ciklas, kuriame užfiksuotos rezidenciją supančios apylinkės šalia fjordo. Tai menininkę inspiravo sukurti kitą darbų ciklą iš popieriaus masės (papjė mašė). Menininkė mėgsta keliauti į kalnus, todėl ypatingos islandiškos vulkaninės kilmės juodos uolienos, jų formų įvairovė ją labai nustebino ir sužavėjo. Kai kurios jų savo faktūra priminė sudegusią medieną, supresuotą apdegusį popierių. Uolienos gamtos sukurtos taip, kad labai sudėtinga jas atkartoti.
Autorę inspiravo aplinkos stebėjimas, fiksavimas. Pavyzdžiui, mole numestos žvejų virvės, kurios kiekvieną dieną būdavo sumestos, suvyniotos vis kitaip. Menininkė jas fotografavo tarsi savitą abstrakciją, kuri visada kinta, niekada nelieka tokia pati. Arba savo forma nevienodas tinklas kaskart kintantis vandenyje.
Kūrybos proceso metu autorė ažūrinį, žvejybinį tinklą jungė su popieriaus mase, kuri vėliau tapo kieta ir tvirta. Pasirinkdama naudoti šias medžiagas autorė norėjo parodyti laikinumą, trapumą ir tvirtumą.
Tinklas, kaip kažkas trapaus ir paslaptingo. Jis panardinamas į vandenį, laukiama laimikio, tačiau niekada nežinai kokio dydžio jis bus. Tai trapus objektas nuolatinėje kintančioje būsenoje tarp yra ir nėra. Kitaip nei uolos, kurios yra tvirtos, galingos, į kurias atsimuša jūros bangos ir sudūžta.
