Brolių neįamžins

Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisijos posėdyje buvo pritarta atminimo lentoms, skirtoms Jonui Polovinskui-Budriui, Viliui Gaigalaičiui ir Jokūbui Stikloriui.

Atminimo lenta Erdmonui Simonaičiui – vis dar derinama, o dėl brolių Jono ir Juozo Vailokaičių įamžinimo klausimo svarstoma nebebus.

"Nutarta nepritarti Mažosios Lietuvos reikalų tarybos prašymui leisti įamžinti brolių Jono ir Juozo Vailokaičių atminimą Klaipėdoje", – skelbė uostamiesčio savivaldybės atstovai.

Nurodyti ir argumentai: broliai labiau susiję su Kauno miestu, ten jie ir įamžinti; nėra faktinių įrodymų, kad rėmė sukilimą; dėl įamžinimo remiamasi antriniais šaltiniais.

J. Polovinsko-Budrio įamžinimas ir pervežimas tampa vis aktualesnis.

Atgabens į Lietuvą

Anot šio posėdžio komisijos pirmininko vicemero Arvydo Cesiulio, J. Polovinsko-Budrio ir jo žmonos palaikus tikimasi atgabenti į Lietuvą jau kitąmet.

"J. Polovinsko-Budrio įamžinimas ir pervežimas tampa vis aktualesnis. Kadangi su Užsienio reikalų ministerijos žmonėmis teko bendrauti praeitą savaitę, jie patvirtino, kad yra galimybių pergabenti, bet reikės padaryti tam tikrus namų darbus, tiek mums vietoje čia, Klaipėdoje, tiek Vyriausybės lygmeniu. Tikėtina, kad kitais metais J. Polovinskas-Budrys su žmona parkeliaus ir atguls amžinojo atilsio Klaipėdos mieste ar šalia jo", – teigė A. Cesiulis.

Atminimo lentai numatyta vieta ant pastato, esančio Herkaus Manto g. 37.

"1926–1927 m. čia gyveno Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos operacijos karinis vadas Jonas Polovinskas-Budrys (1889–1964), pirmasis Klaipėdos krašto gubernatorius, Lietuvos konsulas Karaliaučiuje, Lietuvos generalinis konsulas Niujorke", – šį tekstą patvirtino ir jam pritarė visi komisijos nariai.

Arvydas Cesiulis. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Kabins ten pat

Ant to paties pastato, Herkaus Manto g. 37, planuojama pakabinti ir dar vieną atminimo lentą, ji būtų skirta V. Gaigalaičiui.

"1929–1931 m. čia gyveno kunigas, teologijos dr., žymus Prūsijos lietuvių ir Klaipėdos krašto politikas Vilius Gaigalaitis (1870–1945), pirmasis lietuvių gimnazijos Klaipėdoje direktorius, "Aukuro" draugijos, Klaipėdos krašto muziejaus, labdaros ir paramos draugijos "Sandora" įkūrėjas", – šis tekstas taip pat patvirtintas visų komisijos narių.

Turgaus g. 3 bus pakabinta atminimo lenta J. Stikloriui.

"Šioje vietoje stovėjusiame name, buvusiame viešbutyje "Rytas", apie 1921–1930 m. gyveno Jokūbas Stiklorius (1871–1942) – bendrovės "Rytas" direktorius, lietuviškų laikraščių leidėjas, "Aukuro" draugijos steigėjas", – tekstą patvirtino komisijos nariai.

Namas buvo nuomojamas

Kiek daugiau svarstymų sukėlė atminimo lenta E. Simonaičiui. Buvo svarstomos dvi vietos, kur jis galėtų būti įamžintas, – ant pastato sienos Šaulių g. 31 arba šalia Žvejų g. 2.

Būtent dėl vietos Šaulių g. 31 kilo diskusijos.

"Namas tikrai kurį laiką priklausė E. Simonaičiui. Ar jis jame gyveno, kyla abejonių. Adresų knygos nurodo gyvenamąją vietą visai kitą tuo metu, kai šis namas jam priklausė. Panašu, kad namas buvo pastatytas ir veikiausiai nuomojamas. Teoriškai galima tą lentą ir ant to namo kabinti. Bet iki šiol tokios praktikos niekada nebūta Klaipėdoje, kad jeigu namas kažkam priklausė, o žmogus jame negyveno, kad ten tas žmogus yra įamžintas, bet galima sukurti precendentą", – teigė komisijos pirmininko pavaduotojas istorikas dr. Vasilijus Safronovas.

Tad buvo sutarta, kad tinkamesnis adresas – Žvejų g. 2.

Anot komisijos narių, geriau pagaminti dvipusę stelą. Iš vienos pusės būtų E. Simonaičio portretas ir tekstas apie jį, o iš kitos – išvardinti visi Klaipėdos krašto direktorijos prezidentai.

Giruliuose suplanuotos trys naujos gatvės. Jas buvo rekomenduota pavadinti Johano Adolfo Klempo, Heinricho ir Vilhelmo Pyčų bei Eduardo Franco vardais.

Šie žmonės – garbūs klaipėdiečiai, prisidėję prie kurorto vystymo Giruliuose.

Tačiau Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK), įvertinusi šitą siūlymą, savo rašte pabrėžė, kad gatvės pavadinimas H. ir V.Pyčų gatvė dėl ilgo pavadinimo žmonių gali būti trumpinama Pyčų ar Brolių Pyčų g.

Todėl esą reikia pasvarstyti kitą gatvės pavadinimo arba kitą asmenybių įamžinimo formą.

Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisijos narys daktaras Albinas Drukteinis nepritarė VLKK pasiūlymui ir pastebėjo, kad nėra tradicijos gatvės pavadinime vartoti žodį "brolių", taip pat atkreipė dėmesį, kad minėtieji H. ir V.Pyčai dirbo ne tą patį darbą Giruliuose.

O pavadinti gatvę tiesiog Pyčų gatve negalima, nes per mažai informacijos, todėl žmonių tai gali būti suprasta kaip vietovardis, o ne asmenvardis.

Jam antrino ir kitas Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisijos narys, istorikas Vasilijus Safronovas.

Anot jo, žodis "broliai" pavadinime būtų neaiškus, kurie čia broliai, nes Pyčų pavardės šiame krašte buvo labai paplitusios.

Beje, jau anksčiau ir patys miesto politikai, ne tik kalbininkai, siūlė ieškoti paprastesnio naujų gatvių pavadinimų varianto, esą koks nors pasiklydęs vaikas gali neprisiminti, kokioje gatvėje jis gyvena.

"Tai pavadinkime Pirmoji, Antroji, Trečioji gatvė, tada bus ir vaikams, ir politikams aišku", – ironizavo V.Safronovas.

Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisija priėjo išvadą gatvių pavadinimams siūlomus vardus trumpinti iki pirmos raidės, tuomet būtų J.A.Klempo, H. ir V.Pyčų bei E.Franco gatvės.

Tai sistemiškumo nepažeistų, nes Klaipėdoje jau yra I.Simonaitytės, K.Donelaičio ir S.Daukanto gatvės.

Tačiau klausimas, ar ir šiam siūlymui pritars Klaipėdos politikai.

Nuo vasario 16-osios iki kovo 11-osios prie 50 paminklų visoje Lietuvoje išrikiuotos paštadėžės, skirtos laiškams istorijai. Moksleiviai – ir ne tik – aktyviai metė į jas laiškus, kuriuose žavėjosi istorinių asmenybių nuopelnais ir dalijosi savo kasdieniais rūpesčiais.

"Labai jautru. Kartais norisi ir ašarą išspausti. Vis dėlto skaitai ne kaip laišką sau, o vaiko tekstą jį įkvėpusiam žmogui", – pasakojo viena akcijos "Laiškas istorijai" organizatorių Valdonė Ovadnevienė.

Daugiausia klaipėdiečių laiškų sulaukė Martynas Mažvydas. Pašto dėžutės uostamiestyje stovėjo prie jam ir Kristijonui Donelaičiui skirtų paminklų. Tačiau daugelis asmenybę rinkosi ne pagal dėžutes.

"Rašė ir Adolfui Ramanauskui-Vanagui, M.K.Čiurlioniui, S.Daukantui, J.Basanavičiui", – vardijo V.Ovadnevienė.

Projekto tikslas – supažindinti moksleivius su istorinėmis asmenybėmis.

"Matyti, kad vaikiai stengėsi, galvojo, pasidomėjo asmenybėmis. Jaučiasi ir didelis mokytojų indėlis, supažindinant su jomis", – sakė V.Ovadnevienė.

Laiškuose vaikai dėkojo istorinėms asmenybėms už nuveiktus darbus ir pasakojo apie save.

"Kai kurie rašo labai nuoširdžius laiškus. Papasakoja, kaip jie patys gyvena. Daug kas mini, kad dabar yra COVID-19 pandemija, tenka mokytis nuotoliniu būdu", – teigė V.Ovadnevienė.

Likus kelioms dienoms iki akcijos pabaigos, klaipėdiečiai jau buvo parašę daugiau nei šimtą elektroninių laiškų istorijai. Dar daugiau nei pusšimtį organizatoriai suskaičiavo pašto dėžėse prie paminklų.

Dar nesibaigus iniciatyvai, visoje Lietuvoje buvo prirašyta apie tūkstantis laiškų.

Paskutinėmis dienomis organizatoriai tikisi jų sulaukti dar daugiau. Nors daugiausia rašė moksleiviai, kurti buvo raginami visi.

Įdomiausių laiškų autorius apdovanos akcijos iniciatorius Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda.

Bent aštuonios versijos

Giruliuose, užstačius maždaug 3 ha teritoriją gyvenamaisiais namais, kvartalams prireikė naujų trijų gatvių pavadinimų.

Nekilnojamojo turto vystytojai savivaldybės Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisijai pateikė bent aštuonis siūlymus, kaip galima būtų pavadinti naujas gatves.

Verslininkai siūlė gatvėms duoti Kalno, Gardaičio (kuršių, prūsų žvejų dievas), Žvorūnės (lietuvių medžioklės, žvėrių deivė) ar Lazdonos (lazdynų, riešutų globėja) pavadinimus.

Jei šie variantai netinka, galėtų atsirasti Cirulių bei Voveriškių (Klaipėdos ribose buvę kaimai), Pirklių (tarpukaryje Giruliuose daug pirklių turėjo savo vilas arba tiesiog mėgo čia ilsėtis) ar H.Gerlacho (vokiečių medienos pirklys ir diplomatas Klaipėdoje, turėjęs savo rezidenciją Klaipėdoje, kur dabar įsikūrusi I.Simonaitytės biblioteka) gatvės.

Dar vienas variantas – H.Šlymano (vokiečių verslininkas, archeologas mėgėjas, prekiavęs Klaipėdoje) gatvė.

Įamžintų miško įkūrėją

Neseniai posėdžiavusios Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisijos narys Vasilijus Safronovas vietoj pateiktų variantų pasiūlė gatves pavadinti istorinių asmenybių, Giruliams nusipelniusių klaipėdiečių pavardėmis.

Pavyzdžiui viena gatvė galėtų būti Johanno Adolpho Klempowo (1779–1843).

Tiesa, pavardė veikiausiai turėtų būti lietuvinama (J.A.Klempas).

Šis asmuo buvo ilgametis Klaipėdos prekybininkų korporacijos pirmininkas, komercijos patarėjas, jis įkūrė Girulių pirmtakę – plantacijos girininkiją, kuri daug nusipelnė sodinant pajūrio mišką.

Pati vietovė iš pradžių buvo vadinama jo vardu (Klempow), o 1876 m. oficialiai pavadinta Plantacijos girininkija (Plantagenförsterei).

Gyventojams įprastas lietuviškas vardas Giruliai atsirado 1923 m. Vieną naujų gatvių taip siūloma vadinti todėl, kad ši yra arčiausiai buvusios girininkijos namo Turistų ir Šlaito g. kampe.

Reveransas kitiems garbiesiems

Dar vieną gatvę komisijos posėdyje siūlyta pavadinti Eduardo Franzo (sulietuvintai E.Franco) vardu.

Šis asmuo buvo viešbučio "Hotel Franz" įkūrėjas Giruliuose, daug prisidėjęs prie Girulių kurortinio potencialo atskleidimo ir plėtojimo XX a. pradžioje (turistinio gido po Girulius, išleisto 1910 m., autorius).

Trečią naują gatvę istorikas V. Safronovas pasiūlė pavadinti Labrenco taku.

Tačiau šis pasiūlymas komisijos atmestas, nes jau yra kelios gatvės panašiu pavadinimu, tad kiltų painiava.

"Jei atmetame variantą, kad būtų sugrąžintas pavadinimas Labrenco takas, svarstytini asmenys, kurių vardais būtų galima pavadinti naują gatvę, yra Heinrichas ir Wilhelmas Pietschai (sulietuvintai H. ir V. Pyčai)", – pasitarime teigė V.Safronovas.

Abu broliai Pietschai XX a. pradžioje finansavo dviračių tako, nutiesto iki Girulių iš Klaipėdos palei pėsčiųjų taką, statybą.

W.Pietschas savo lėšomis pastatė "Strandhalle" – pajūrio restoraną (1894) Giruliuose.

Jo testamentu paliktos lėšos atiteko prieglaudai, skirtai nusigyvenusiems amatininkams, pastatyti (pastatas tebestovi S.Nėries g.).

H. Pietschas 1884–1911 m. buvo Klaipėdos miesto tarybos (delegatų susirinkimo) pirmininkas, konsulas, slaptasis komercijos patarėjas.

Beje,1932 m. H.Pietscho vardas Klaipėdos mieste jau buvo suteiktas dabartinei Ramiajai g. Taip ji vadinta iki 1945 m.

Taigi artimiausiam Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisijos posėdžiui bus pateiktas dar vienas siūlymas, kuriame vietoj dievybių dominuoja istorinės asmenybės.

Galiausiai dėl naujų gatvių pavadinimų Giruliuose turės apsispręsti Klaipėdos miesto tarybos nariai.

Kaunas originaliai atsisveikina su senaisiais „Škoda“ troleibusais ir paverčia juos mobilia paroda ant ratų „Atia senienos, labas naujienos!“. Ši paroda išskirtinė tuo, jog gatvės menas matomas įvairiose miesto vietose.

Iš pradžių menininkai ant senų troleibusų išliejo savo fantaziją, tad „Škoda“ troleibusai tapo ir geltonu automobiliuku, ir pasidabino Kauno gatvės meną pristatančiais piešiniais, tokiais kaip „Seneliukas su pypke“. Taip pat atsirado juodai nuspalvintas troleibusas, ant kurio puikavosi „Kaunas – Europos kultūros sostinės 2022“ logotipai.

Šį kartą į Kauno gatves išriedėjo troleibusas, kurį puošią dviejų istorinių asmenybių portretai. Menininkai įamžino japonų vicekonsulą Čijunę Sugiharą ir Pasaulio teisuolį olandą Janą Zwartendijką. Šios dvi asmenybės žinomos dėl to, jog padėjo išgelbėti žydus nuo baisios mirties. Tiek Č.Sugihara, tiek J.Zwartendijkas buvo įsikūrę Kaune ir išdavė žydams „gyvybės vizas“, kurios leido laiku išvykti iš Europos.

„Važiuojančios parodos eksponatas skirtas pagerbti ir atminti Kaune tarpukariu rezidavusius diplomatus, pripažintus pasaulio teisuolius – olandą J. Zwartendijką ir japoną Č. Sugiharą. Šie didvyriai ir tūkstančiai jų išgelbėtų gyvybių – tikra žmogiškumo ir vilties istorija Kaune“, – socialiniame tinkle prie naujai išmarginto troleibuso nuotraukos rašė Kauno miesto savivaldybė.

„Kauno diena“ primena, kad senieji „Škoda“ troleibusai miesto gatvėse važinės iki kitų metų pabaigos. Planuojama, kad pirmieji nauji „Solaris“ troleibusai Kauną pasieks jau kitų metų rugpjūtį, o iki gruodžio atvyks visi 85 nauji troleibusai, kurie pakeis senuosius.

„Kauno autobusai“ į naujus troleibusus investuos 29,4 mln. eurų.

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui skirtame projekte dainas atliko ryškiausi šalies atlikėjai, buvo prisiminti svarbiausi Lietuvos ir pasaulio istoriniai įvykiai, istorinės asmenybės.

„Geriausi mūsų metai. 100-mečio šou“ finalo metu laidos vedėjai atstovavo skirtingiems dešimtmečiams. Marijonas Mikutavičius atstovavo dešimtajam dešimtmečiui (1990–2000 m.), Mindaugas Stasiulis – XXI amžiaus pirmajam dešimtmečiui (2000–2010 m.), o Gabrielė Martirosianaitė – mūsų dienoms (2010–2018 m.).

„Visi mūsų Lietuvos dešimtmečiai yra patys geriausi. Mes esame laimingi, kad gyvename šiandien ir galime prisiminti tiek daug gerų dalykų, gražių žmonių“, – finale kalbėjo G. Martirosianaitė. „Galbūt reikėtų mažiau galvoti, kas būtų buvę. Geriausia, kai mes žiūrime į ateitį atviromis akimis, stengiamės nuveikti kažką prasmingo, tikime, kad tai padarysime“, – sakė M. Mikutavičius.

„Mes keliavome į kosmosą, susipažinome su pačiais įdomiausiais automobilių modeliais, supratome, koks gražus ir nuostabus yra pasaulis ir kokia yra Lietuva. Šis projektas buvo be galo reikalingas“, – tikino M. Stasiulis.

Lietuvos dešimtmečiai yra patys geriausi. Mes esame laimingi, kad gyvename šiandien ir galime prisiminti tiek daug gerų dalykų.

Svarbiausi 1990–2000 m. įvykiai Lietuvoje

„Geriausi mūsų metai. 100-mečio šou“ finale buvo prisiminta Kovo 11-oji – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena. Pirmą kartą istorijoje šį dešimtmetį Lietuvą aplankė popiežius ir tik ką atkurtai respublikai įkvėpė tikėjimo ir stiprybės. Taip pat į Everestą užkopė pirmasis lietuvis – Vladas Vitkauskas ir išskleidė trispalvę ant pasaulio stogo.

Šį dešimtmetį išsiskyrė viena populiariausių visų laikų Lietuvos grupių „Foje“. Ir nors grupės nebėra jau daugiau nei dvidešimt metų, „Foje“ pavadinimą ir dainas iki dabar žino visi. Taip pat susikūrė tokios grupės kaip „Skamp“, „B’Avarija“, „Mango“, „Junior“, ŽAS, „Biplan“, „Naktinės personos“. Vienos jų išsiskirstė visiems laikams, kitos bandė atsikurti arba iki šiol džiaugiasi populiarumu. Grupė BIX džiaugėsi koncertais užsienyje, o jų muzikinis klipas Kanų festivalyje pelnė palmės šakelę už originalų scenarijų.

Svarbiausi 2000–2010 m. įvykiai Lietuvoje

Pradedamos ir sėkmingai baigiamos derybos dėl narystės NATO, JAV prezidentas George'as W. Bushas viešėdamas Lietuvoje ištarė garsiuosius žodžius: „Tie, kurie pasirinktų Lietuvą savo priešu, taptų ir Jungtinių Amerikos Valstijų priešu.“ 2004 m. Lietuva tampa ir Europos Sąjungos nare, auga ekonomika, Vilniuje pradeda augti dangoraižiai, nebelieka eilių pasienyje – Lietuva prisijungia prie Šengeno erdvės. Deja, ne visi įvykiai džiugina. Smogusi ekonominė krizė kaip reikiant supurto mūsų šalį.

2006 m. „LT United“ pasiekė iki šiol geriausią Lietuvos rezultatą „Eurovizijoje“ – užėmė šeštąją vietą. Euforija dėl to neblėsta iki dabar. Dar vienas šio dešimtmečio auksinis kūrinys – M. Mikutavičiaus atliekamas hitas „Trys milijonai“. Muzikinis atradimas – Jurga Šeduikytė ir jos albumas „Aukso pieva“ ir Nedos Malūnavičiūtės daina „Atvirukas“.

Svarbiausi 2010–2018 m. įvykiai Lietuvoje

Prezidentė Dalia Grybauskaitė buvo išrinkta antrajai kadencijai. SGD terminalas laivas „Independence“ atplaukia į Klaipėdos uostą. Tačiau tikras brangakmenis šio dešimtmečio karūnoje – Liudo Mažylio Vokietijos archyvuose atrastas Vasario 16-osios aktas ir Lietuvos valstybės šimtmetis.

Muzikos padangėje svarbiausias šio dešimtmečio įvykis – 2012 metais prasidėję muzikos apdovanojimai M.A.M.A bei duetas „Leon Somov ir Jazzu“, kurie šiame dešimtmetyje ir išsiskyrė, dainininkas Donatas Montvydas, skandalingasis Egidijus Dragūnas ir grupė SEL. Tais pačiais metais kaip ir M.A.M.A. startavo dar vienas projektas – muzikinis šou „X Faktorius“. Populiariausias, grandioziškiausias, didžiausias – tokie epitetai lydi šou ir rengiantis šeštajam sezonui.

„Geriausi mūsų metai. 100-mečio šou“ finale dainas atliko praeityje šlove besimėgavę ir šiandien garsūs atlikėjai. TV3 žiūrovams dainavo legendinės grupės „Dinamika“ vokalistė Viktorija Mauručaitė su dukra Vasha, atlikėja Inga Valinskienė, „Lietuvos talentų“ nugalėtojas Martynas Levickis, grupė „Lemon joy“, dainininkas Ovidijus Vyšniauskas, dainininkas Vaidas Baumila, atlikęs dainą „Myliu“, „X Faktoriaus“ žvaigždės Augustė, Iglė, grupė YVA, magijos triukus demonstravo Antonas Lavrentjevas, fizikos šou surengė Pijus.

Anot jos, Vilnius patyrė daug sudėtingų ir varginančių etapų, todėl dabartinė epocha – pati geriausia, kai vyrauja klestėjimas ir pakilimas.

– Kaip istorikė, ką manote apie Valdovų rūmus?

– Labai džiaugiuosi šiuo projektu. Jei visuomenėje dėl to kyla diskusijos, reiškia, kad kultūra yra aktuali. Norisi, kad tos diskusijos būtų dar gilesnės ir išsamesnės, labiau argumentuotos. Džiaugiuosi, kad Valdovų rūmai yra muziejus, kurį lanko ne tik turistai, bet ir Lietuvos gyventojai. Kai į Vilnių atvyksta mano kolegos ar svečiai iš užsienio arba kitų Lietuvos miestų, su pasididžiavimu galiu juos nusivesti į Valdovų rūmus. Tai modernus muziejus, nes eksponatų pateikimas labai aiškus, struktūruotas ir interaktyvus. Muziejuje galima atrasti savo taktiką, kaip vaikščioti ir ką pamatyti, kaip tyrinėti.

Labai myliu ir kitus Lietuvos muziejus, bet daugumoje jų eksponatų pateikimas neatitinka XXI a. Valstybinės institucijos ir muziejai turi šią problemą – tai vietos, kuriose vis dar gyvenama tarsi XIX arba XX a.

Įėjus į tokį muziejų pasimeti, tau atsibosta skaityti eksponato aprašymą. Tai nepritaikyta šiuolaikiniam lankytojui ir dėl to labai gaila. Ten esantys eksponatai yra nepaprastai puikūs, tik manau, kad jų kiekį muziejuose reikėtų mažinti ir verčiau galvoti apie kuo įdomesnį pateikimą. Pavyzdžiui, muziejaus salėje gali būti ir vos vienas eksponatas. Santykis su tuo eksponatu būtų visiškai kitoks. Tokį objektą galima labai gerai ištyrinėti ir suprasti.

– Kokį istorijos etapą dabar išgyvena Lietuva? Ar vyrauja pakylėjimas?

– Tai romantizmo etapas, kuris turi daug teigiamų savybių. Taip, pakylėjimas juntamas, turbūt ir todėl, kad neseniai minėjome modernios valstybės šimtmetį. Turiu paminėti, kad vyravo žinutės „Su valstybės gimtadieniu“ ar „Su šimtmečiu“, bet nebuvo pasakyta, kad tai modernios valstybės šimtmetis. Juk valstybės ištakos siekia kur kas senesnius laikus, nuo 1009 metų. 1918 vasario 16 d. pradėta kurti būtent moderni valstybė.

Šis pakylėjimo etapas labai geras, turėtume jį tinkamai išnaudoti.

Šis pakylėjimo etapas labai geras, turėtume jį tinkamai išnaudoti. Man norėtųsi, kad būtų daugiau diskusijų, įsitraukimo, ne tik vėliavų kabinimas ant lango (kas irgi yra puiku). Parduotuvėse trūko vėliavų, bet lygiai taip pat bibliotekose turėtų trūkti, pavyzdžiui, signataro Petro Klimo atsiminimų. Šimtmetis turėtų būti ne parodomoji akcija, o kažkas, kas paliečia giliau.

– Ar jums įdomūs signatarų likimai? Ką apie tai galvojate?

– Įdomus aspektas. Manau, kad turime kalbėti ne tik apie valstybės kūrimo pradžią, ne tik apie nepriklausomybės pradžią ir akto pasirašymą, bet ir valstybės kūrimą, galiausiai – jos praradimą. Pradėjus kalbėti apie Vasario 16-osios aktą reikia tęsti pasakojimą toliau. Reikia kalbėti apie signatarų indėlį kuriant valstybę, apie tai, kaip daugelis signatarų, tapusių ministrais, užėmusių aukštas pareigas, dirbo ir aukojosi. Apie tai, kokiomis sąlygomis jie dirbo, kaip naudodavo savo lėšas, namuose įsirengdavo biurus, po pusmetį dirbdavo be atlyginimo ir pan.

– Ar pritariate posakiui, kad istorija linkusi kartotis?

– Tikriausiai šis posakis atsirado todėl, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas yra cikliškas. Kiekvienas gali pastebėti panašumų su tuo, kas vyko jų tėvų, senelių, prosenelių laikais. Nežinau, ar istorija kartojasi. Man regis, ji eina sunkiai suvokiamomis bangomis. Yra tokių pasikartojimų, kaip karai, ligos ir pan. Tai elementarūs pasikartojimai.

– Kada Vilnius gyveno skurdžiausiai, sunkiausiai?

– Turbūt kiekviena epocha turėjo savo sunkumų. Manau, kad dabartinė epocha – pati geriausia. Tai klestėjimo ir pakilimo laikotarpis. Nuo XIV iki XVII a. Vilnius išgyveno daugybę karų ir gaisrų. Didieji gaistai nusiaubdavo pusę ar trečdalį Vilniaus. Pavyzdžiui, vien XVI a. tokių gaisrų buvo net aštuoni.

Visuomet, ypač LDK laiku, buvo sudėtingų etapų. Kartojosi ir maras, ir gaisrai, ir karai, ir kiti dalykai. Tačiau kaip patį kruviniausią laikotarpį išskirčiau XVII a. Vilnius tuo metu net šešerius metus buvo užimtas ir okupuotas maskvėnų ir kazokų kariuomenės. Jie Vilniuje viską plėšė, skerdė. Kaip rašoma prisiminimuose, gatvės buvo patvinusios krauju.

– Kada Vilniuje mažiausiai žmonių kalbėjo lietuviškai?

– Mažiausiai lietuviškai kalbėta per visą LDK laikotarpį, nes Vilnius buvo sostinė, kurioje rezidavo miestiečiai, didikai, aukštesnio rango pareigūnai, kalbėję lenkiškai. Lietuviškai kalbėjo valstiečiai. Lietuvių kalba į viešumą atėjo vėliau.

Tačiau nereikia lenkų kalbos dominavimui suteikti neigiamos reikšmės. Manęs dažnai klausia, ar vienas kitas istorinis veikėjas buvo lenkas, ar lietuvis. Manoma, kad jei jis nekalbėjo lietuviškai, buvo lenkas. Tačiau toks supratimas yra žalingas. Manau, jei atsisakysime visų, kurie kalbėjo ar rašė lenkiškai, neturėsime nė vieno Radvilos, Sapiegos ar Paco, nė vieno didiko. Taigi ir savo istorijos iki XX a. Jie visi, tiek kalbėję lenkiškai, tiek lietuviškai, buvo LDK piliečiai, Vilniaus gyventojai.

J.Basanavičiaus (aktoriaus Sauliaus Bagaliūno), sutikto Studentų skvere prie Vytauto Didžiojo universiteto, paklausėme: „Tai kur gi yra Lietuvoje likęs ir iki šiol nerastas mūsų Nepriklausomybės Aktas?“ „Gal Jonavoje, nes ten – visi Jonai,“ – toks buvo kauniečių bei miesto svečių su džiaugsmu pasitikto Nepriklausomybės Akto signataro atsakymas.

J.Basanavičius/Akvilės Snarskienės nuotr.

D.Dolskio (solisto Andriaus Apšegos), koncertavusio prie „Metropolio“, pasiteiravome, ką jis, apkeliavęs tiek šalių ir galiausiai apsistojęs Kaune, galėtų pasakyti tiems, kurie emigravo iš Lietuvos ar planuoja tai padaryti? Atsakymas buvo toks: „Kaunas, kaip ir Lietuva, yra nuostabus! Buvo jie nuostabūs dėl savo unikalumo ir laisvės troškimo ir prieš šimtą metų. O gyvenantiems dabar norėčiau pasakyti, kad visada į priekį reikia žiūrėti, atsigręžus į praeitį. O lietuvių tautos ir valstybės praeitis yra didinga!“

D.Dolskis/Akvilės Snarskienės nuotr.

Maironio (aktoriaus Gintauto Bajerio), skaičiusio savo kūrybą Žaliakalnio funikulieriaus muziejuje, klausėme: „Kokį eilėraštį iš savo kūrybos lobyno jis skiria Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui?“ Literatūros klasikas net nemirktelėjęs pradėjo deklamuoti: „Išnyksiu, kaip dūmas neblaškomas vėjo...“

Maironis/Akvilės Snarskienės nuotr.

Apie dešimt metų tarpukariu Kauno burmistru buvusiam Jonui Vileišiui (aktorius Aleksandras Rubinovas), pasistačiusiam savo senovinį automobilį prie Centrinio pašto, uždavėme klausimą: „Ko iš jūsų galėtų pasimokyti dabartinis Kauno meras, ir, ko iš pastarojo norėtumėte išmokti jūs?“ Atsakymas buvo toks: „Dabartinis Kauno meras dirba tiek pat daug, kaip ir aš. Bet iš manęs jis galėtų pasimokyti didesnio dėmesio kultūrai, nes ne vien gatvės puošia miestą. O aš norėčiau turėti jo šaltus nervus.“

J. Vileišis/Akvilės Snarskienės nuotr.

Prieš pusmetį dvi seserys ir jų draugė užsidegė idėja atgaivinti Vilniaus gatves, suteikiant joms veidą. Piešinių objektu pasirinko gatvių sankryžas, kur tarsi susitinka asmenybės, kurių vardais pavadintos gatvės. Joms buvo įdomu, apie ką kalbėtų, pavyzdžiui, Vincas Kudirka ir kunigaikštis Gediminas, jeigu iš tiesų susitiktų. Merginos fantazavo piešdamos komiksus, vėliau atrinko po vieną piešinį ir įkūrė gatvių susitikimų tinklaraštį.

„Turėjome šiokią tokią edukacinę mintį, supažindinti žmones su savo miestu, nes mes ir anksčiau su Agne mėgome rinkti visokias legendas, pasakojimus apie Vilnių, nes Vilnius mums brangus, įdomus miestas“, – pasakojo projekto autorė Monika Vaicenavičienė.

Gatvių pokalbių atspirtimi tampa veikėjų biografijos, kūryba, kartais tiesiog pačių gatvių problemos.

Pasak autorių, piešiniai yra ir jų bendravimo būdas, nes retai matosi. Monika Vaicenavičienė po studijų Vilniaus dailės akademijoje tęsia mokslus Švedijoje. Jos sesuo Agnė Ulytė – gydytoja rezidentė Vilniuje. Dar viena projekto autorė, Živilė Miežytė, šiuo metu atlieka lituanistės praktiką Australijoje.

Merginoms svarbu, kad žmonės kitomis akimis pažvelgtų į savo miestą ir į asmenybes, kurių vardais pavadintos gatvės.

Gatvių žemėlapis kiekvieną savaitę pildomas vis naujais istorinių asmenybių susitikimais. Projekto autorės sako turinčios ir daugiau idėjų Vilniui.