Negalėjo patikėti sėkme
Intensyviai konkursui besiruošianti šefė pasakoja, kad profesionalioje virtuvėje moterys sutinkamos retai, bet tai nereiškia, kad jos mažiau vertinamos. Pasak šefės, jaunoms merginoms koją pakiša neryžtingumas ir didelis fizinis krūvis – stažuojantis Prancūzijoje J.Šeščilaitei teko dirbti net po 16 valandų per parą.
Nuo 2015-ųjų rengiamame tarptautiniame "San Pellegrino Young Chef" konkurse šiemet dalyvaus 135 virtuvės šefai iš 50 šalių. Suskirstyti į dvylika regionų – Šiaurės ir Lotynų Amerikos, Šiaurės Vakarų ir Vidurio Europos, Azijos ir kitų, žingsnis po žingsnio dalyviai artėja prie didžiojo konkurso finalo.
Šiemet paraiškas dalyvauti konkurse pateikė daugiau nei 2,4 tūkst. jaunųjų šefų iš viso pasaulio. Todėl, kai tarp laimingųjų konkurso dalyvių atsidūrė ir Lietuvos restoranų vyriausiųjų virėjų ir konditerių asociacijai priklausanti lietuvė J.Šeščilaitė, ji negalėjo patikėti savo sėkme.
Asmeninio archyvo nuotr.
Jau spalį regioniniame konkurse mergina varžysis su kitais aštuoniais šefais iš Rusijos, Estijos ir Suomijos. Kartu su Lietuvos atstove į konkursą vyks jos asmeninis mentorius – šefas Justinas Kapkovičius.
Pažįstu tokių moterų virėjų, kurios dėlioja patiekalą taip, kaip, atrodo, niekas nesudėliotų, bet netampa šefėmis.
Moteris atbaido krūvis
Tarptautinio jaunųjų šefų konkurso organizatoriai džiaugiasi, kad moterų, dalyvaujančių konkurse, skaičius nuolat didėja. Pasak Lietuvai atstovausiančios J.Šeščilaitės, moterų profesionalioje virtuvėje yra mažiau ne dėl to, kad jos būtų nevertinamos ar negabios.
"Iš tiesų profesionalioje virtuvėje yra didelis krūvis. Prancūzijoje mes dirbdavome po 16 valandų per dieną su pusvalandžio pertrauka pavalgyti. Tai yra didelis fizinis ir psichologinis krūvis, kurį lydi stresas. Bet norint nėra jokių stabdžių", – įsitikinusi J.Šeščilaitė.
Apie vyrų ir moterų nelygybę profesionalioje virtuvėje su kolegomis J.Šeščilaitė nediskutuoja – čia jokiais stereotipais niekas nesivadovauja, nes svarbiausia yra įgūdžiai ir noras tobulėti. Moterims siekti karjeros čia koją daugiau pakiša nepasitikėjimas savimi.
"Pažįstu tokių moterų virėjų, kurios dėlioja patiekalą taip, kaip, atrodo, niekas nesudėliotų, bet netampa šefėmis, nes pritrūksta ryžto. Atrodytų, kai vyras gamina, jis dažniau pasitiki savimi. Moterys daugiau dvejoja, linkusios save kritikuoti", – teigia Jonita.
Asmeninio archyvo nuotr.
Kad mėgsta gaminti maistą, ji suprato dar vaikystėje – jos mama mokėsi konditerijos, todėl namuose visuomet kvepėdavo tortais ir pyragais. "Būdavo galima pasirinkti – arba eiti į daržą tvarkyti augalus, arba namie padaryti šeimai valgyti. Visada rinkdavausi būti virtuvėje. Kai studijavau, išleisdavau daug pinigų maistui. Pagalvojau, kodėl nepadirbėjus restorane, nereikės leisti pinigų, o man dar mokės už tai, kad daryčiau tai, ką mėgstu", – šypsosi mergina.
Įkvėpė močiutės istorija
Pildydama dalyvio anketą J.Šeščilaitė savo jėgomis netikėjo – tai pasaulinio lygio konkursas, o ji profesionalioje virtuvėje sukosi tik kelerius metus. Sulaukusi sėkmės jaunoji šefė labai apsidžiaugė ir nusprendė gaminti neįprastą, močiutės prisiminimų įkvėptą patiekalą "Winter Pigeon" (liet. – žiemos balandis), kurio pagrindinis ingredientas – balandis. Pagal konkurso taisykles, kiekvienas dalyvis per 5 valandas turės paruošti dešimt vieno patiekalo porcijų.
"Močiutė man pasakojo apie okupuotą Lietuvą ir maisto trūkumą. Ji sakė, kad žmonės su tinklais gaudydavo balandžius ir juos kepdavo. Žinoma, tais laikais valgyti balandžius buvo gėda, bet trūko maisto, todėl žmonės darė viską, kad išsiverstų. Be to, taip nuo balandžių lesimo apsaugodavo kviečių laukus", – sako J.Šeščilaitė.
Šefės patiekalą palydi ir sezoninės daržovės, kurias nuo seno lietuviai vartoja per visą žiemą iki ankstyvo pavasario. "Juk anksčiau taip žmonės ir darydavo – prisirinkdavo rudenį daržovių, kad galėtų visą žiemą jas valgyti", – pasirinkimą komentuoja ji.
Didysis konkurso finalas dar tik laukia dalyvių 2020 m. birželį. Iki jo jaunieji kūrėjai su priskirtais šefais mentoriais drauge tobulins patiekalus regioniniuose etapuose.
