Roboto kūrėjai Jokūbas Vasiliauskas ir Jonas Zaleckas, nepaisydami rizikos iškristi iš tolesnės kovos Europos čempionate, atsisakė varžytis poroje su rusais. Nepaisant to, gimnazistai pateko į finalą ir užėmė pirmąją vietą aljanse su kitomis dviem komandomis.

„Perspėjome ir organizatorius, ir pačią rusų komandą. Prieš turnyrą buvo išsiųstas raštas, prašyta, kad Lietuvos komandų neporuotų su rusais. Ir vis tiek suporavo. Niekas niekaip nereagavo. Iš mūsų pusės tai buvo tylus protestas prieš tai, kas vyksta“, – pasakojo „LitBot“ komandos mentorė Edita Zarembienė.

Gimnazistų suskurtas robotas. Kauno m. savivaldybės nuotr. 

Simboliška, jog žinia iš Italijos apie vertybėmis grįstą mūsų šalies atstovų poelgį Lietuvą pasiekė Kovo 11-ąją, minint Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Principinis moksleivių ir juos lydėjusių mokytojų sprendimas neliko nepastebėtas.

Jau po savaitės į posėdį susirinkusi Kauno miesto savivaldybės Apdovanojimų komisija vienbalsiai pritarė siūlymui apdovanoti Kauno jėzuitų gimnaziją ir jos auklėtinius. Įstaigai perduota Kauno miesto simbolio „Tauro“ statulėlė už jaunimo pilietiškumo ugdymą. Robotikos komandos nariai pagerbti Kauno miesto burmistro Jono Vileišio žalvariniais medaliais už drąsų, atsakingą, kilnų ir pilietiškai brandų poelgį.

„Gyvename Kaune – idėjų ir patriotiškumo mieste. Todėl tikriausiai nereikia stebėtis, kad kauniečių gimnazistų sprendimas šįkart buvo būtent toks. Tuo pačiu turime padėkoti ir mokyklai, kuri ugdo šiuos jaunus žmones.

Pamindami savo triūsą, jūs apsaugojote pilietiškas vertybes. Tai gali būti prilyginta žygdarbiui. 

Tikiu, kad ruošiantis šioms varžyboms ir nuvykus jose dalyvauti, buvo įdėta daug darbo. Visgi, pamindami savo triūsą, jūs apsaugojote pilietiškas vertybes. Tai gali būti prilyginta žygdarbiui. Darbas ir tikėjimas tuo, ką darai, yra labai svarbu“, – kalbėjo Kauno miesto savivaldybės Apdovanojimų komisijos pirmininkas Benjaminas Želvys.

Dešimtokas J. Zaleckas ir vienuoliktokas J. Vasiliauskas Italijoje vykusiame Europos čempionate dalyvavo savo pačių sukonstruotu ir programuotu daugiau kaip 6 tūkst. eurų vertės robotu. Jau kitą mėnesį jaunieji robotikos inžinieriai ruošiasi kelionei į JAV. Pernai Hjustone vykusiame pasaulio čempionate Kauno jėzuitų gimnazijos robotikos komanda iškovojo sidabrą.

Jonas Zaleckas ir Jokūbas Vasiliauskas. Kauno miesto savivaldybės nuotr. 

„Sezonui pradėjome ruoštis praėjusių metų rudenį. Kasmet yra numatoma konkreti užduotis, misija, kurią turi atlikti dalyvių sukonstruotas robotas. Šiemet reikėjo rinkti šešiakampes figūrėles, vadinamas pikseliais. Robotas turi jas pakelti ir padėti į reikiamas vietas. Visas detales pirkome patys, kūrėme brėžinius, pjaustėme. Siekėme, kad valdyti robotą būtų kuo paprasčiau, – apie pasiruošimą čempionatui kalbėjo moksleiviai, ateityje planuojantys studijuoti inžinerijos mokslus. – Robotika susideda iš matematikos, fizikos, informacinių technologijų ir kitų sričių. Visa tai labai praturtina žinių bagažą.“

Jau bemaž dešimtmetį robotikos tradicijas Kauno jėzuitų gimnazijoje puoselėjantis ir auklėtinius į šiuos užsiėmimus įtraukiantis technologijų mokytojas Albertas Juškauskas šyptelėjo, kad „LitBot“ komandos nariai kartais klasėje prie savo projektų užsibūna iki pat vėlumos: „Yra buvę, kai jie prašė administracijos nejungti signalizacijos, nes jie vakarais norėjo dar ilgiau padirbėti prie robotų. Vaikinai tikrai skiria labai daug laiko ir šita veikla užsiima iš visos širdies.“

Kauno jėzuitų gimnazija savo komandų pasiekimais robotikoje garsėja nebe pirmus metus. Praeityje kauniečiai ne kartą tapę absoliučiais nugalėtojais ir savo trofėjų kolekcijoje saugo Lietuvos bei pasaulio čempionų titulus.

Unikalaus braižo autorė

Burmistro Jono Vileišio medalis teikiamas asmenims už nuopelnus įtvirtinant Kauno miesto savivaldą, pilietinių iniciatyvų įgyvendinimą ir miesto įvaizdžio stiprinimą. Š. Kutinskaitė-Būdavienė šiuo žalvariniu medaliu apdovanota už kūrybiškumą ir aktyvumą žurnalistikoje.

Garbingas apdovanojimas jai įteiktas Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) Kauno apskrities skyriaus rengiamame Spaudos baliuje. Šarūnė neslepia: sužinojusi apie jai skirtą apdovanojimą, giliai širdyje apsidžiaugė.

„Į „Kauno dieną“ atėjau prieš penkiolika metų. Beveik kasmet eidavau ir į Spaudos balių, sveikindavau kolegas. Kai man paskambino LŽS Kauno apskrities skyriaus pirmininkas Vidas Mačiulis ir pasakė, kad būtinai turiu ateiti, užsiminė apie apdovanojimą, aš ir nustebau, ir nudžiugau“, – pasak Šarūnės, sulaukti įvertinimų už profesinę veiklą malonu.

Unikalaus žurnalistinio braižo autorė žurnaliste dirba daugiau kaip 20 metų. Kolegoms ir straipsnių herojams ji labai šilta, jautri, sugebanti prakalbinti kiekvieną pašnekovą. Tačiau į žurnalistiką Šarūnė atėjo ne iš karto.

„Nuo šešiolikos metų tarnavau Krašto apsaugos savanoriškosiose pajėgose (KASP). Baigusi mokyklą stojau į karo akademiją JAV ir į Lietuvos policijos mokyklą, tačiau vienur neišlaikiau anglų kalbos testo, o kitur manęs nepriėmė dėl prasto regėjimo. Tuomet įstojau į Lietuvos sporto universitetą ir įsidarbinau vienoje radijo stočių, vėliau perėjau į televiziją. Vedžiau laidas, rengiau reportažus. Tačiau iš tiesų tikrąją save atradau spaudoje – rašydama „Kauno dienoje“, – prisipažįsta ne vienos televizijos veidu buvusi Šarūnė.

Išsiskiria iš kitų

Dėl savito stiliaus Šarūnės straipsniai išsiskiria iš daugelio kitų. Tarsi dailininkė ji sukuria labai ryškius straipsnio herojų portretus, atkreipdama dėmesį į unikalius to žmogaus išvaizdos ar charakterio bruožus. Pro jos akis neprasprūsta nė viena svarbi detalė. Jos tekstuose net paprasta buitinė akimirka tampa nepaprasta.

„Kiekvienoje profesijoje yra žmonių iš pašaukimo. Tau arba duota, arba ne. Nuo mokyklos laikų man sekėsi rašyti rašinius, ir skaitovė buvau. Tačiau abejoju, ar tai genai. Mano mama buvo istorikė, ji kalbėdavo datomis. Tėtis – žmogus iš kaimo, jo gyvenime poezijos buvo mažai. Rašytojų mūsų giminėje nėra“, – apibendrina Šarūnė.

Bendraudama su kolegomis ar dalydamasi patirtimi su moksleiviais ji vis pabrėžia, kad žurnalisto darbas jai nėra darbas, tai – gyvenimo būdas, teikiantis malonumą.

Žurnalisto darbas – toks, kurį kartais dirbi ir per atostogas. Kartais jį dirbi net nežinodamas, kad tai darai.

„Džiaugiuosi, kad tai, ką aš darau, teikia malonumą ir kitiems, – šypsosi dažnai komplimentų už išskirtinį straipsnių stilių sulaukianti Šarūnė. – Labai mėgstu savo darbą. Žurnalisto darbas – toks, kurį kartais dirbi ir per atostogas. Kartais jį dirbi net nežinodamas, kad tai darai. Pavyzdžiui, pernai per atostogas vykau į ekskursiją į Černobylį. Ten mačiau siurrealistinių vaizdų, tarsi iš kito pasaulio: tuščias vaiduokliškas miestas, ketvirtas dešimtmetis butuose, mokykloje, kituose objektuose gulintys išmėtyti čia gyvenusių žmonių asmeniniai daiktai ir tas jausmas, tarsi nuolatos kažkas nematomas būtų šalia... Nusprendžiau apie tai parašyti straipsnį. Taigi, išeina taip, kad net per atostogas dirbau nežinodama, kad dirbu“, – šypteli Šarūnė ir vardija kitas jai didelį įspūdį palikusias vietas: didžiulė ligoninės virtuvė su kalnais maisto joje, kunigų seminarijos koridoriai, benediktinių vienuolynas. „Tačiau labiau nei vietos man įsimena žmonės. Jų kalbinau daug ir įvairių“, – priduria.

Migrantai Baltarusijos pasienyje, Ukrainos karo pabėgėliai, prezidentai, aukšti užsienio svečiai, pasaulinio lygio sportininkai, scenos žvaigždės, beglobiai vaikai, kaliniai ir benamiai – tai vis Šarūnės straipsnių herojai.

„Jei nebūčiau žurnalistė, būčiau plaukikė“, – sako mama, kurios dukros vienuolikmetė Jogailė ir devynerių Radvilė plaukia nuo mažų dienų ir savo amžiaus kategorijose pasiekia sportinių aukštumų. Dukrų vežiojimą į treniruotes Šarūnė vadina savo antruoju etatu. Tačiau ilgą laiką, kol jos plaukdavo, ji likdavo prie baseino. Kartais net ir ten būdama ji kalbindavo pašnekovus, iššifruodavo pokalbius ar rašydavo straipsnius. Šiemet nusprendė plaukti pati – ėmė lankyti treniruotes.

„Viską pavyksta suderinti, nes darbas „Kauno dienoje“ labai palankus, lankstų grafikas. Suspėju ir vaikais pasirūpinti, ir rašyti straipsnius. Būna, kad sėdu prie kompiuterio ir vėlai vakare, ir savaitgalį. Žurnalistės ir mamos pareigas pavyksta suderinti ir dėl to, kad į savo darbą įtraukiu dukras: dažnai jas vežuosi, veduosi ten, kur vykstu kalbinti pašnekovų. Tikiu, kad dukroms ši patirtis labai pravers. Taip jos daug sužino, išmoksta. Tačiau ir aš iš jų mokausi. Štai pradėjau plaukti. Apskritai, jei turėčiau galimybę rinktis iš naujo, norėčiau būti profesionali sportininkė – plaukikė“, – šypsosi Šarūnė, už viską, ko pasiekė, jaučianti dėkingumą kolegoms, vyrui Kęstučiui ir dukrytėms.

Visų žmonių dienraštis

Kitas „Kauno dienos“ profesionalumo įvertinimas – etiškos žiniasklaidos apdovanojimas „Media4Change“. Tokie apdovanojimai gegužės pradžioje išdalyti trečią kartą. Renginyje įvertinta dažniausiai stigmatizuotas grupes išgirdusi žiniasklaida. „Minėti žurnalistikos laisvę kvietęs renginys leidžia įsivertinti, kiek daug Lietuvos žurnalistika turi, kiek daug verta saugoti, ginti ir puoselėti. Kiek daug žurnalistų bendruomenė gali duoti“, – sakė „Media4Change“ vadovė Neringa Jurčiukonytė. Anot jos, „Media4Change“ rengiami apdovanojimai yra ir puiki proga Lietuvos žiniasklaidai žvilgtelėti į veidrodį, reflektuoti 2022-uosius, permąstyti savo vaidmenį informuojant visuomenę ir sutelkti bendras pastangas gerinant žurnalistikos aplinką Lietuvoje.

Renginio vedėja Živilė Kropaitė-Basiulė priminė, kad šiandien pasaulyje yra įkalinti net 533 žurnalistai, pernai 57 žmonės sumokėjo savo gyvybe už praneštas naujienas, o Ukrainoje praėjusiais metais žuvo ne mažiau kaip 15 žmonių, kovojusių už visuomenės informavimo teisę.

Vis dėlto, žurnalistų etikos inspektorės Gražinos Ramanauskienės teigimu, riba tarp asmens privatumo ir visuomenės teisės žinoti – labai trapi. Dėl to tarp etikos inspektorių ir žurnalistų neretai kyla ginčų. Vis didesnis skaitytojų pasitikėjimas ne žiniasklaida, o socialiniais tinklais, dirbtinio intelekto įsigalėjimas – iššūkiai, kuriuos žurnalistams teks įveikti netolimoje ateityje.

„Media4Change“ analitikė Banguolė Žalnieriūnaitė pristatė žiniasklaidos stebėsenos rezultatus ir įvertino, kurioms žiniasklaidos priemonėms 2022 m. sekėsi dažniausiai išgirsti grupes, susiduriančias su socialine atskirtimi. Remiantis „Media4Change“ monitoringo duomenimis, buvo įteikiami apdovanojimai.

„Media4Change“ žiniasklaidos apdovanojimuose kaskart kreipiamas dėmesys į grupes, kurios, pagal visuomenės nuostatų tyrimus, jaučia didžiausią socialinę atskirtį. Šiais metais duomenų analitikai koncentravosi į žiniasklaidos darbus, kuriuose minima romų etninė grupė, musulmonų religinė bendrija ir LGBTQ+ bendruomenė. Išnagrinėta daugiau kaip 10 tūkst. žiniasklaidos darbų iš daugiau nei 300 skirtingų žiniasklaidos priemonių. Nepaisant pastebimo progreso vaizduojant stigmatizuojamas grupes, negatyvios tendencijos išlieka.

Apdovanojimai buvo skirti tiems, kurie stigmatizuojamas grupes girdėjo labiausiai. Remiantis „Media4Change“ stebėsenos rezultatais, apdovanojimai įteikti keturiose žiniasklaidos kategorijose: radijo, televizijos, interneto portalo, regioninės spaudos.

„Kauno diena“ gavo apdovanijimą kaip labiausiai stigmatizuojamas visuomenės grupes atspindinti regioninė žiniasklaidos priemonė. Jai skirtas Visų žmonių regioninio dienraščio apdovanojimas. Tokį apdovanojimą „Kauno diena“ pelno antrus metus iš eilės.

Antradienį Kauno valstybiniame muzikiniame teatre vyravo itin iškilminga nuotaika. Čia apdovanoti miestui ir Lietuvai nusipelnę kauniečiai.

Aštuoni apdovanoti 2-ojo ir 3-iojo laipsnio Santakos garbės ženklais, du - Kauno miesto burmistro Jono Vileišio pasidabruotais medaliais. Rašytojui Donaldui Kajokui įteikta Bernardo Brazdžionio literatūros premija, siekianti 3 tūkst. eurų. Kūrėjas ją pelnė už eilėraščių knygą „Apie vandenis, medžius ir vėjus“.

"Man didelė garbė gauti B.Brazdžiono vardo premiją", - kalbėjo D.Kajokas ir pridūrė, kad tokio masto kūrėjo kaip B.Brazdžionis neturi nė vienas kitas Lietuvos miestas.

Tarp pagerbtųjų už ypač uolų, sąžiningą darbą, visuomeninę veiklą ir apdovanotųjų Santakos garbės ženklais - Lietuvos aviacijos muziejaus vyr. muziejininkas Jonas Čepas, kuris jau 40 metų domisi bei renka medžiagą apie mūsų tautos didvyrius - lakūnus Steponą Darių, Stasį Girėną, Feliksą Vaitkų.

Į sceną atsiimti tokio paties apdovanojimo žengė ir pirmasis kaunietis, tapęs Lietuvos Garbės donoru. Antanas Damarackas ir toliau aktyviai dalyvauja savanoriškoje neatlygintinoje kraujo donorystės veikloje.

Bendruomenės centro „Girsta“ vadovei Zinaidai Streikienei garbės ženklas įteiktas už Kauno miesto istorinės ir kultūrinės atminties gaivinimą, už tautiškumo ir pilietiškumo ugdymo sklaidą bendruomenėje, už nuoširdų rūpinimąsi bendruomenės nariais.

Zenono Šalnos prasminga visuomeninė veikla taip pat matuojama dešimtmečiais. Jis su bendraminčiais subūręs aktyvių aleksotiškių ratą, kurio pagrindu ir gimė Aleksoto bendruomenės centras, jam vadovauja iki šiol. Kasmet šio centro iniciatyva ir pagalba Aleksote surengiama per 50 renginių, talkų ir socialinių akcijų.

Kauno technikos kolegijos direktoriaus pavaduotoja Marija Jotautienė apdovanota už svarų indėlį formuojant Kauno kaip akademinio miesto įvaizdį bei puoselėjant studijų tradicijas Kaune.

Kauno tarpukario architektūros specialistė Jolita Kančienė išsiskiria aktyvia veikla kultūros, architektūros ir urbanistikos vertybių saugojimo, propagavimo srityje.

Retoms knygoms paaukojęs beveik visą savo gyvenimą kolekcininkas Vidmantas Staniulis garbės ženklo nusipelnė už Kauno miesto, Lietuvos kultūrinės, istorinės veiklos puoselėjimą ir sklaidą.

Krepšinio treneris Edas Nickus apdovanotas už nuopelnus sportui - per ilgus trenerio darbo metus jis yra surengęs daug tarptautinių turnyrų Lietuvoje ir tinkamai atstovavo miestui bei šaliai tarptautiniuose turnyruose užsienyje.

Kauno miesto burmistro Jono Vileišio pasidabruotu medaliu apdovanota  Kauno kamerinio teatro aktorė Violeta Steponkutė-Tamošiūnienė - už indėlį į Kauno miesto kultūrinį gyvenimą ir Kauno kamerinio teatro veiklą.  Taip pat Jono Vileišio pasidabruotu medaliu apdovanotas Gintautas Stasiulevičius -  už nuopelnus Lietuvos rankiniui, Kauno ir Lietuvos vardo garsinimą.

Padėka ir "Tauro" statulėlė įteikta baidarių ir kanojų irklavimo tarptautinės kategorijos treneriui Egidijui Gustui.

"Žiūrėdamas į šiuos žmones esu įsitikinęs, kad Lietuva niekada neišnyks iš žemėlapio. Lietuviai yra per daug užsispyrusi tauta, o ypač kauniečiai", - sakė Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, įteikęs apdovanojimus.

Po iškilmingos ceremonijos teatre vyko šventinis koncertas, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti.

Literatūros vertėjos Aidos Krilavičienės darbai kalba patys už save: daugybė sudėtingų vertimų iš suomių kalbos pelnė kolegų įvertinimą, be to, šiemet Kauno miesto taryba apdovanojo ją burmistro Jono Vileišio medaliu už Kauno miesto vardo garsinimą. 50-mečio sukaktis – puiki dingstis pakalbinti vertėją, kurios dėka lietuviškai prabilo ne vienas suomių rašytojas.

– Esate baigusi lietuvių kalbą ir literatūrą. Kaip pradėjote versti iš suomių kalbos?

– Baigusi universitetą, pradėjau dirbti „Šviesos“ leidykloje. Po poros metų prasidėjo Persitvarkymo sąjūdis, viskas keitėsi. Tada labai domėjausi Vengrija, norėjau išmokti vengrų kalbą. 1989 m. Kaune buvo įsteigtas pirmasis Vadybos ir kalbų koledžas, kuriame žadėjo jos mokyti. Kai nuėjau ten, paaiškėjo, kad vengrų kalbos niekas nemokys, o tik giminiškos – suomių. Galima sakyti, kad suomių kalbos pradėjau mokytis atsitiktinai. Vėliau, Helsinkio universiteto kalbos kursuose, pamačiau dokumentinį filmą apie Miką Waltarį. Sužinojau, kad Sovietų Sąjungoje jo romanai buvo draudžiami, nors pasaulyje tebėra labai populiarūs. Perskaičiusi „Sinuhę egiptietį“, išverčiau gabalėlį ir nuėjau su juo į „Tyto albos“ leidyklą. Redaktorė Jadvyga Barcienė labai geranoriškai mane priėmė. Visąlaik svajojau versti grožinę literatūrą, todėl iki šiol jaučiuosi dėkinga šiai redaktorei už paskatinimą pradėti.

– Koks jūsų santykis su suomių kalba? Kas sunkiausia, verčiant ją į lietuvių?

– Kai kuriuos kūrinius versti sunkiau dėl daugybės suomiškų realijų. Rašytojai knygas pirmučiausia rašo saviems ir apie vertimus negalvoja. Pavyzdžiui, retas suomių autorius išsilenkia Žiemos ar vadinamojo Tęstinio karo temos, nes tie karai daugiau ar mažiau paveikė kiekvieną šeimą, todėl nenuostabu, kad rašytojas kokiu nors niuansu ar žodžiu juos prisimena. Kūrinyje jie, aišku, svarbūs, o lietuviams kartais mažai ką sako, nes mes apie tai žinome nedaug arba ne tai, ką žino suomiai. Nesinori teksto apkabinėti išnašomis, nes skaitant grožinį kūrinį jos visada trikdo.

Kitas sunkus dalykas – šnekamosios kalbos perteikimas. Ji labai skiriasi nuo literatūrinės – suomiai savo šnekamąją kalbą kartais net tarme pavadina. Tai labai gyva, smagi, greita kalba ir šių dienų jaunieji rašytojai meistriškai ją vartoja, bet lietuviškai tą jų meistriškumą parodyti sunku.

– Už M. Waltario romano „Mikaelis Klajūnas“ vertimą 2006 m. buvote apdovanota Lietuvos PEN centro premija – Metų vertėjo krėslu. Esate išvertusi ir daugelį kitų istorinių šio autoriaus romanų, pelniusių jam pasaulinę šlovę: „Sinuhę egiptietį“, „Turmsą nemirtingąjį“, „Žmonijos priešus“, „Mikaelį, sultono tarną“ ir t. t. Jie pasižymi sudėtinga stilistika, istorinių ir kultūrinių realijų gausa. Papasakokite, kokie jums buvo šie vertimai.

– Pirmąjį kūrinį – M. Waltario „Sinuhę egiptietį“ – nebuvo labai sunku versti. M. Waltaris sakė romaną rašęs Koheleto arba Ekleziasto knygos stilium – primityvoka kalba, su daugybe pakartojimų. M. Waltario romanų vertimai man buvo gera mokykla, juolab kad šalia visada buvo gerų mokytojų – redaktorė Dalia Dubickaitė, su kuria parengėme ne vieną M. Waltario romaną, Ramutė Prapiestienė, Birutė Simanavičienė.

M. Waltario knygas verčiau ne vienus metus ir iki „Mikaelio Sultono tarno“ maniau, kad jau perpratau rašytojo stilių, bet, išvertusi šio romano gal šimtą puslapių, kažko pradėjau kliuvinėti ir kaip reikiant įklimpau, vienu tarpu net buvau išsigandusi, kad išvis neišversiu, tekstas pasidarė labai koncentruotas, sklandžiai neperteikiamas. Juolab kad ir originalas sudarė tūkstantį puslapių. Tada suvokiau M. Waltario sudėtingumą. Versdama visada naudodavausi pagalbine literatūra ir enciklopedijomis, nes neišmanant konteksto bet kokį istorinį romaną sunku versti.

Man pačiai įdomiausi tie M. Waltario romanai, kurie susiję su netolima istorija. Pats rašytojas neslėpė, kad kai kurias knygas rašė remdamasis Koheleto mintimi, jog „nėra nieko nauja po saule“. Sovietų Sąjungoje M. Waltario knygos buvo draudžiamos kaip tik dėl potekstės: „Sinuhė egiptietis“ – dėl Antrojo pasaulinio karo, „Mirties angelas“, kuriame Konstantinopolio užkariautojas Mechmedas turi Stalino bruožų, – dėl Žiemos karo.

– Minėjote, kad „Sinuhę egiptietį“ versti nebuvo itin sunku. Ar vėliau imtis versti sudėtingą literatūrą buvo sąmoningas sprendimas, ar šį iššūkį priėmėte veikiau atsitiktinai?

– „Sinuhė egiptietis“ buvo gana populiari knyga, leidykla norėjo toliau leisti M. Waltario knygas, o ir aš to norėjau. Taip ir atsitiko, kad ėmiausi sudėtingesnių kūrinių. Šiemet išėjo Riikos Pulkkinen romanas „Tiesa“. Jo vertimas irgi nebuvo visai paprastas – autorė rašo šiuolaikiška, nors poetiška kalba, kurios konstrukcijos svetimos lietuvių kalbai. Bet kaip tik tuos konstrukcijų uždavinius spręsti ir įdomu. Juolab jei originalas nevaržo vertimo. Vis dėlto sudėtingesnę literatūrą leidykloms įsiūlyti sunku. Pirmiausia visada siūlau originalesnes ir, mano galva, nepanašias į kitas verstines knygas. Bet lietuviai, matyt, inertiškesni nei suomiai, todėl leidėjai baiminasi originalesnių kūrinių kaip nuostolingų.

– Šiuo metu esate laisvai samdoma vertėja. Kokių matote tokio pasirinkimo privalumų ir trūkumų?

– Laisvai samdomas vertėjas – lyg ir pats sau šeimininkas, nors taip atrodo tik iš pradžių. Paskui pamatai, kad reikia sau užbrėžti tam tikras ribas, disciplinuoti save. Bet vienišiams iš prigimties vertimas – idealus darbas, juk lyg ir nėra jokio prižiūrėtojo ar tiesioginio viršininko. Aišku, amžinas ateities planavimas ir laiko atima, ir erzina: turėsiu darbo, o sykiu ir pragyvenimo šaltinį ar neturėsiu, ką darysiu, jei neturėsiu? Paprastai sugriūva daug darbų iš karto – reikia verstis per galvą, paskui ateina itin ramus metas, – tada ir vėl negerai.

– Jau kurį laiką negyvenate mieste – pasirinkote užmiesčio ramybę...

– Mieste nebenorėjau gyventi dėl amžino triukšmo. Dabar gal ir lengviau dirbti, bet bendravimo su rašto broliais ir seserimis tikrai trūksta.

– Vadinasi, literatūros vertėjo darbui vis dėlto į naudą tam tikra izoliacija, tyla, atsiskyrėliškumas?

– Tyla – sveikas dalykas, bet kartais pakyri. Žinau, kad kai kurie suomių vertėjai, nuolat dirbantys namuose, mėgsta pakeisti aplinką – eina dirbti į kavines, kur šiaip jau negroja muzika ir gana ramu. Kartais taip daro ir rašytojai – pavyzdžiui, mano minėta R. Pulkkinen. Matyt, neagresyvaus žmonių šurmulio pasiilgsta visi.

– Kaip žiūrite į vertimą – kaip į meną ar kaip į amatą?

– Vertimą laikau amatu, kurio pati vis dar mokausi. Gerų mokytojų netrūksta – ir netiesioginių – vertėjų, iš kurių darbų semiuosi patirties (Nijolės Chijenienės, Valdo Petrausko, Stasės Gervienės, Rūtos Jonynaitės ir kt.), ir tiesioginių – gerų redaktorių.

– Jei būtų galima pasirinkti iš naujo, ar rinktumėtės vertėjos kelią?

– Jei tik galėčiau, rinkčiausi. Vien dėl to, kad myliu knygas.

– Bet juk darbų, susijusių su knygomis, gali būti įvairių, pavyzdžiui, redaktoriaus, bibliotekininko ir kt.

– Redaktore dirbti negalėčiau, – man tai neįveikiama, o vertėjo darbas – kaip hobis, dirbdama net nejaučiu, kaip diena praeina. Pavyzdžiui, ima ir sudomina kokia nors teksto detalė ar žodis. Prisimenu, kaip pirmą kartą susidūriau su sunkiai išverčiamu žodžiu „etiäinen“. Tai lyg ir žmogaus antrininkas, lyg dvasia, ateinanti pas artimuosius, pavyzdžiui, ištikus nelaimei, ir šiandien, sako, patiriama Laplandijoje – girdima arba matoma, siunčiama šamanų. Taip užkabino tas žodis, kad „nugrybavau“ paskui jį kažin kur. Suomija, nors nei tautų katilas, nei labai kontrastinga, slepia daugybę mums nežinomų įdomybių.

– Ką verčiate dabar?

– Neseniai leidyklai atidaviau suomių autorės Leenos Parkkinen romano „Po tavęs, Maksai“ vertimą. Autorė jauna, bet kūrinys nelengvas: veiksmas vyksta XX a. pradžios Europoje, o veikėjai – Siamo dvyniai. Bet džiaugiuosi, kad turėjau galimybę versti šį romaną – buvo labai įdomu atrasti visiškai kitokių žmonių gyvenimą.