Lemtinga pažintis
Taivane gimusi J. Ling-Yi Chu kurį laiką gyveno Tailande, vėliau – Jungtinėje Karalystėje. Galiausiai pašnekovė apsigyveno Lietuvoje.
„Čia atsidūriau savo vaikino, kauniečio Luko, dėka. Ketverius metus gyvenome Kaune, o vėliau persikėlėme į Vilnių, kur jis gavo darbą. Vis dėlto mano darbas ir studijos liko Kaune, tad dažnai čia lankausi, – pasakoja pašnekovė. – Su Luku susipažinome Lenkijoje, kur abu savanoriavome jaunimo projekte. Net ir pasibaigus projektui toliau palaikėme ryšį, kol galiausiai nusprendėme kurti gyvenimą kartu.“
Pasak Julie, pirmą kartą apsilankius Kaune, jis paliko gražaus ir jaukaus miesto įspūdį. Pašnekovė pirmąkart čia viešėjo prieš pat Laisvės alėjos ir Senamiesčio rekonstrukciją. Kitą kartą atvykus, centrinė miesto gatvė buvo pusiau uždaryta ir išrausta. J. Ling-Yi Chu džiaugiasi, kad rekonstrukcija greitai baigėsi ir dabar galima džiaugtis atsinaujinusia Laisvės alėja.
„Iš pradžių gyvenome Žaliakalnyje, man labai patiko vaikščioti Ąžuolyno parke. Kadangi auginame šunį, ieškodavome vis naujų gražių pasivaikščiojimo vietų, kur galėtume leisti laiką su augintiniu. Mėgdavome pasivaikščioti Panemunėje, aplankydavome Pažaislį, Kauno marias. Kaune labai daug žalumos, tad yra gausybė vietų, kur galima pabūti gamtos apsuptyje, – šypsosi ji. – Išėjus pasivaikščioti, geriau susipažindavau ir su pačiu miestu. Man patikdavo praeiti pro gyvenamųjų namų kvartalus, pažiūrėti, kaip čia gyvena žmonės, kokia infrastruktūra. Vėliau apsigyvenome miesto centre, tad Laisvės alėją esu išvaikščiojusi skersai ir išilgai.“
Pašnekovės teigimu, Kaune ji jaučiasi labai saugiai. Nors praeiviai kartais nužvelgia egzotiškos išvaizdos merginą, žvilgsniai būna tiesiog smalsūs, o ne priešiški, kaip kituose Europos miestuose.
„Jei turėsiu vaikų, norėčiau juos užauginti čia. Susidariau įspūdį, kad Kaune vaikams yra labai saugu, jie čia gali būti gana savarankiški ir daug dalykų atlikti patys, be tėvų priežiūros. Mane tai labai žavi“, – sako Lietuvoje įsikūrusi taivanietė.
Drauge: Julie ir kaunietis Lukas susipažino savanoriaudami Lenkijoje, nuo tada jų keliai nebeišsiskyrė. / J. Ling-Yi Chu asmeninio archyvo nuotr.
Tarp Vilniaus ir Kauno
Jau porą metų Julie gyvena Vilniuje. Nors sostinė gali pasiūlyti daugiau renginių ir veiklų, vis dėlto pašnekovė pasiilgsta Kauno jaukumo.
„Įdomu tai, kad kauniečiams kur kas svarbesnis jų identitetas, jie labai didžiuojasi būdami kauniečiai, – pastebi ji. – Susidariau įspūdį, kad Kaunas yra draugiškesnis šeimoms miestas. Kadangi tai ne sostinė, jaunoms šeimoms čia paprasčiau įsigyti būstą, auginti vaikus. Vilniuje gyvena daugiau jaunų žmonių, ieškančių didesnių galimybių ir norinčių kilti karjeros laiptais. Tad sostinėje man paprasčiau susirasti naujų draugų, nes ten daugiau jaunų profesionalų, atvykusių dirbti iš kitų miestų ir ieškančių naujų pažinčių.“
Pasak pašnekovės, Vilniuje vyksta daugiau renginių anglų kalba. Kita vertus, neseniai Nacionaliniame Kauno dramos teatre ji apsilankė spektaklyje „Audra“, kuriame aktoriai kalbėjo angliškai.
„Tai mane maloniai nustebino, tad, vos tik pamačiusi spektaklio reklamą, iškart nusipirkau bilietą, – šypsosi ji. – Kadangi mano vaikino šeima dievina teatrą, esu mačiusi ne vieną spektaklį Kauno teatruose, tačiau ne visada galiu suprasti jų turinį. Lengviausia suprasti Muzikinio teatro spektaklius, kuriuose svarbiausia yra muzika, tad jų esu mačiusi daugiausia.“
Stebino bendravimo subtilybės
Prieš atsikraustydama į Lietuvą, taivanietė Julie ilgą laiką gyveno Jungtinėje Karalystėje, tad didelio kultūrinio šoko čia ji nepatyrė. Prieš apsigyvendama Kaune, pašnekovė niekada nebuvo gyvenusi mieste, kuriame mažiau nei 3 mln. gyventojų. Tad tiek Kaunas, tiek Vilnius J. Ling-Yi Chu atrodo labai maži, tylūs ir jaukūs.
Pasak pašnekovės, nors mažuose miestuose sunkiau nepastebėtam ištirpti minioje, jie turi savų pranašumų – čia lengviau pasiekti draugus ir kolegas, nuvykti į reikiamą vietą.
„Taivanas yra labai kalnuota sala. Ji apie pustrečio karto mažesnė už Lietuvą, tačiau joje gyvena virš 23 mln. gyventojų. Be to, beveik pusė salos teritorijos yra negyvenama dėl kalnų. Tad galite įsivaizduoti, kaip arti vienas kito esame, – juokiasi ji. – Lietuvoje viskas kitaip. Čia net miestuose nėra didžiulių minių, galima jaustis jaukiai ir laisvai.“
Julie teigimu, didžiausią kultūrinį šoką Lietuvoje ir kitose Europos šalyse jai sukėlė bendravimo skirtumai. Pasak jos, europiečiai labiau tiesmuki, o Azijoje įprastas itin mandagus bendravimas.
„Žmonės Lietuvoje yra įpratę sakyti tai, ką galvoja. Jei norima ko nors paprašyti, tai daroma tiesiogiai išsakant savo pageidavimą. Azijos kultūroje kalba yra mažiau tiesioginė, kalbama tarsi užuominomis. Norint ko nors paprašyti, turi tai padaryti labai subtiliai ir mandagiai. Tad iš pradžių buvo sunkoka priprasti prie skirtingų komunikacijos būdų, – atskleidė ji. – Žinoma, pratinausi ir prie lietuviškos žiemos. Taivane oras yra tropinis, o Jungtinėje Karalystėje žiemą sniego beveik nebūna. Tad šalta žiema su daug sniego pirmaisiais metais man tapo iššūkiu. Dažnai sirgdavau, nes nemokėjau tinkamai apsirengti. Dabar žiemos sezonas man labai patinka, mėgstu grožėtis sniegu nuklotu miestu.“
Jei turėsiu vaikų, norėčiau juos užauginti čia. Susidariau įspūdį, kad Kaune vaikams yra labai saugu, jie čia gali būti gana savarankiški.
Kova dėl identiteto
Iš egzotiškos salos kilusi Julie sako, kad lietuviai ir taivaniečiai turi nemažai panašumų. Visų pirma, abi tautos puikiai žino, ką reiškia patirti stipresnės valstybės priespaudą.
Taivano, kurio oficialus pavadinimas yra Kinijos Respublika, situacija yra išties kebli. 1949 m. komunistams Kinijoje laimėjus pilietinį karą, jie įkūrė Kinijos Liaudies Respubliką. Kinijos nacionalistai pasitraukė į Taivaną ir aplinkines jo salas. Kaip laikinąją Kinijos Respublikos sostinę jie įkūrė Taipėjų. Kadangi tiek Taivano, tiek Kinijos vyriausybės laikosi vienos Kinijos politikos, kitos pasaulio valstybės turi pasirinkti, kurią pusę pripažins kaip tikrąją Kiniją. Dėl šios priežasties Taivano politinis statusas tarptautiniu mastu vertinamas nevienareikšmiškai.
Ši šalis buvo viena iš JTO steigėjų, tačiau 1971 m. komunistinė Kinija paskelbta vienintele Kinijos atstove šioje organizacijoje. Nuo to laiko mažėja valstybių, palaikančių su Taivanu diplomatinius santykius ir vis daugiau jų užmezga ryšius su ekonomiškai ir politiškai stipresne komunistine Kinija. Ilgainiui Kinijos Respublika tapo žinoma kaip Taivanas, kadangi 99 proc. jos valdomų teritorijų apsiriboja Taivano sala. Kinijos Respublika dalyvauja daugelyje tarptautinių forumų ir organizacijų Kinų Taipėjaus pavadinimu dėl diplomatinio spaudimo iš komunistinės Kinijos pusės.
„Turiu artimų draugų iš Vakarų Europos šalių, tačiau jiems kartais būna sunku paaiškinti, ką reiškia nuolat teisinti savo šalies egzistavimą. Mus labai žemina tai, kad nuolat turime pateisinti savo buvimą tuo, kas esame. Be to, kai kurių tarptautinių organizacijų veikloje privalome dalyvauti su kitu šalies pavadinimu, kita vėliava. Lietuviai tai puikiai supranta, – pastebi Julie. – Kai buvau vaikas, visa ši situacija man atrodė labai paini, niekaip negalėjau suprasti savo tikrojo identiteto.“
Stiprus šeimos ryšys
Pašnekovė pastebėjo dar vieną lietuvių ir taivaniečių panašumą – dėl istorinių priežasčių lietuviai ir taivaniečiai turi labai dideles diasporos bendruomenes svetur. Daugybė lietuvių ir taivaniečių šeimų dabar gyvena JAV, Kanadoje, Vakarų Europos šalyse, netgi Pietų Amerikoje. Nors yra toli nuo gimtinės, tiek lietuvių, tiek taivaniečių diasporos bendruomenės nepraranda ryšio su gimtąja šalimi.
„Sausį mūsų šalyje vyks prezidento rinkimai, tad visi užsienyje gyvenantys taivaniečiai sugrįš atlikti savo pareigos – balsuoti. Nors gyvename toli, domimės tuo, kas vyksta gimtojoje šalyje, nepamirštame artimųjų. Taivaniečių diasporos bendruomenės puoselėja gimtąją kalbą, kultūrą, ją perduoda svetur gimusiems savo vaikams – visai kaip užsienyje gyvenantys lietuviai, – atskleidžia J. Ling-Yi Chu. – Taivane yra likusi mano mama, kurios broliai su šeimomis gyvena JAV ir Kanadoje. Aš įsikūriau Lietuvoje, o mano tėtis ir brolis su savo šeima gyvena Tailande. Manau, kad tokią situaciją puikiai suprastų daugybė lietuvių šeimų, kurių artimieji išsibarstę po pasaulį.“
Julie manymu, taivaniečiai ir lietuviai panašūs tuo, kad net suaugę ir sukūrę savo šeimas, išlaiko labai stiprų ryšį su tėvais ir seneliais.
„Ar tai reiškia, kad mamos, anytos ir uošvės kišis į mūsų šeimos reikalus? Taip. Tačiau mūsų kultūroje į tai žvelgiama ne kaip į blogą dalyką, bet kaip į nuoširdų rūpestį, – šypsosi pašnekovė. – Gyvendama Lietuvoje susidariau įspūdį, kad jūsų požiūris į šeimą panašus.“
Taivano skoniai
Viena iš Julie aistrų – maisto gaminimas, taivanietiškų patiekalų ruošimas. Pasak pašnekovės, taivaniečių virtuvė yra tikras skirtingų kultūrų mišinys, atspindintis visą salos populiaciją. Kadangi Taivaną įvairiais istoriniais laikotarpiais buvo kolonizavusios skirtingos šalys, jo virtuvė gausi įvairių skonių.
„Pirmieji Taivano gyventojai buvo aborigenų gentys, kultūriškai ir genetiškai labai artimos Naujosios Zelandijos aborigenams. Saloje vis dar gyvena apie trylika oficialiai pripažintų aborigenų genčių, kurių kalba ir kultūra labai skiriasi nuo kitų taivaniečių. Skirtingais istoriniais laikotarpiais Taivanas buvo kolonizuotas portugalų, ispanų, olandų. 50 metų salą valdė japonai. Visa tai atsispindi taivaniečių virtuvėje ir jos skoniuose, – pasakoja pašnekovė. – Turime didžiulę emigrantų bendruomenę, nes čia dirbti atvyksta žmonių iš kitų Pietryčių Azijos šalių. Tad Taivane populiarėja Vietnamo, Indonezijos virtuvės. Sakyčiau, kad taivaniečiai labai ramiai priima kitų šalių virtuves ir drąsiai išbando naujus skonius. Jei nuvyktumėte į Taivaną ir paskaitytumėte restoranų ir kavinių iškabas, rastumėte didžiulį skirtingo maisto pasirinkimą.“
Julie tikina neblogai susipažinusi su lietuviška virtuve. Jos mėgstamiausias lietuviškas patiekalas yra balandėliai, pašnekovei primenantis Taivane valgomus japoniškus valgius su kopūstais.
„Įdomu tai, kad parduotuvėse galime nusipirkti tokių pačių ingredientų, tačiau visiškai skirtingai juos panaudojame, – pastebi ji. – Kai dirbau mokykloje, man labai patikdavo eiti į valgyklą, nes tai geriausias būdas pamatyti, kaip iš tikrųjų maitinasi lietuviai. Pastebėjau, kad jūs valgote daug grikių, kurių dar neprisijaukinau, bet jau mačiau daugybę būdų, kaip šias kruopas galima pagaminti. Taip pat vis dar nesu didelė silkės gerbėja, tačiau žalios žuvies nemėgstu apskritai. Lietuvių virtuvė man visai patinka paprastumu, tačiau nesuprantu vieno – kaip lietuviai gali valgyti tiek daug bulvių ir grietinės, bet vis tiek išlikti tokie liekni?“
J. Ling-Yi Chu asmeninio archyvo nuotr.
Patinka krikščionių Kalėdos
Nors Julie – nekrikščionė, jai patinka švęsti Kalėdas. Kelerius pastaruosius metus ji didžiąsias metų šventes sutikdavo kartu su savo vaikinu Luku ir jo mama.
„Puikiai prisimenu pirmąsias Kūčias Lietuvoje. Luko mama labai stengėsi man parodyti lietuviškas tradicijas, stalą nuklojo dvylika patiekalų, – pasakoja ji. – Nors nesu krikščionė, Kalėdos man išties patinka. Šiuo laikotarpiu, kai Lietuvoje tamsu ir niūru, taip smagu laukti šventės ir grožėtis išpuoštu miestu. Man patinka užrašyti šventinius atvirukus, dovanoti dovanas, padėkoti artimiems žmonėms, draugams ir kolegoms už buvimą kartu.“
Pašnekovė atskleidžia, kad Kalėdos švenčiamos ir Taivane, nors krikščionių populiacija šalyje nedidelė ir tai nevalstybinė šventė.
„Kalėdos Taivane yra komercinės, daugeliui žmonių ši šventė neturi gilesnės prasmės. Miestų gatvėse, prekybos centruose, stotyse, biuruose ir mokyklose šiuo laikotarpiu galima pamatyti kalėdinių puošmenų, ekstravagantiškų Kalėdų eglučių. Tam tikra prasme ši šventė primena Heloviną. Kalėdos dažniausiai švenčiamos su draugais ir kolegomis, rengiami Kalėdų vakarėliai, susitinkama vakarienės, einama į koncertą ar kitą renginį, apsikeičiama mažomis dovanėlėmis. Tiesa, laisvadienių per Kalėdas taivaniečiai neturi, tad su šventimu nepersistengiama, – sako Julie. – Žinoma, Taivano krikščionims ši šventė turi svarbią reikšmę, tad jie būtinai apsilanko bažnyčioje. Pusė mano šeimos iš tėčio pusės yra protestantai, tad anksčiau ir aš su jais lankydavausi Mišiose, stebėdavau jų atliekamus ritualus, kurie kiek skiriasi nuo katalikiškų. Būdavo labai gražu, nors aš pati ir nesu krikščionė.“
Naujieji – šeimos šventė
Taivaniečiams kur kas didesnė šventė yra kinų Naujieji metai, švenčiami vasario 10-ąją. Pasak J. Ling-Yi Chu, tai tikra šeimos šventė, kai artimiausi žmonės susiburia pabūti kartu. Tiesa, miestuose taip pat tradiciškai rengiamos pompastiškos Naujųjų metų sutiktuvės, kurias labai mėgsta jaunimas.
„Pastaraisiais metais Naujųjų metų sutikimo šventės organizavimas tapo tam tikromis varžybomis tarp didesnių šalies miestų. Stengiamasi šią šventę surengti kuo didesnę, įspūdingesnę. Sostinėje Taipėjuje Naujųjų metų naktį į gatves gali išeiti per 100 tūkst. žmonių, rengiami koncertai, organizuojamos kitos pramogos. Aš į Naujųjų metų sutikimą miesto centre jau neičiau, nes viskas man atrodo pernelyg chaotiška, tačiau jaunimas tokias šventes labai mėgsta“, – šypsosi ji.
Kadangi Julie anksčiau dirbo mokykloje, ji pastaruosius keletą metų žiemos šventes sutikdavo Lietuvoje. Šiais metais ji išskrido į Taivaną, o iš jo kartu su mama – į Tailandą, kur įsikūręs merginos tėtis ir brolio šeima. Su šeimos nariais Julie pabus iki vasario ir atsigriebs už atskirai praleistą laiką.
„Labai džiaugiuosi atsiradusia galimybe aplankyti šeimą ir kartu atšvęsti Naujuosius metus. Kadangi daug metų negalėjau to padaryti, labai vertinu šią kelionę“, – džiaugiasi pašnekovė.
