Viskas pasikeitė, kai prieš kelerius metus buvo rasti jo giminaičio partizano Juozapo Streikaus-Stumbro palaikai. Partizano kalba, pasakyta prieš sovietams paskelbiant jam mirties nuosprendį, pavirto legenda.

– Deividai, jūs pats domėjotės J.Streikaus-Stumbro gyvenimu, jo asmenybe?

– Esu kilęs iš Rokiškio rajono, Obelių. Šiame krašte Streikų pavardė yra žinoma, iš čia partizanauti išėjo J.Streikus kartu su savo tėvu ir broliu. Tada Juozui buvo aštuoniolika metų, jis visą savo gyvenimą paskyrė kovai.

1958 m. jis legalizavosi ir nors sovietų valdžia teigė, kad padarinių nebus, tačiau J.Streikus nuteistas mirties bausme. Buvo nutarta, kad reikia suimti ir jį, ir brolį. Juozas buvo apkaltintas ginklų laikymu.

J.Streikų sušaudė 1962 m. rugpjūtį. Jis buvo palaidotas vadinamosiose našlaičių kapinėse. Partizano palaikai rasti ieškant Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų, kartu atrasti ir dar kelių partizanų palaikai. Pagal DNR tyrimus nustatyta, kad vieni iš jų – J.Streikaus. Pernai Panevėžyje jis buvo palaidotas prie brolio, prie šeimos.

Kai Lietuva iškovojo nepriklausomybę, imta garsiau kalbėti ir apie partizaninį judėjimą. Galima sakyti, kad aš užaugau su tais pasakojimais.

– J.Streikus išgarsėjo savo kalba?

– Taip, savo paskutiniu žodžiu teisme. Kalbama, kad kai jį nuteisė mirties bausme, jis kalbėjo dvi valandas. Šios kalbos yra du variantai.

Vienas atkurtas pagal liudininkų pasakojimus. Pasak liudininkų, jis buvo labai iškalbus, mokėjo reikšti mintis. Kai J.Streikaus kalba buvo paviešinta, ja nemažai domėjosi istorikai. Ji, žinoma, nevisiškai autentiška – ji beletrizuota, suliteratūrinta, joje yra metaforų.

Kitas kalbos variantas – tai, kas buvo KGB archyvuose, kas buvo užrašyta teisme. Mano nuomone, šis kalbos variantas – iškraipytas, netikslus. Žinant Juozo būdą, aukštą moralę, sunku patikėti, kad ši kalba yra originali.

Liudininkai pasakojo, kad kalbėdamas teisme jis kaltino sovietų valdžią, pasakė teisybę, o KGB archyvuose rastoje kalboje jis kone atsiprašo ir prašo pasigailėti. Realybėje jis prašė pasigailėti savo brolio. Jis bandė apsaugoti seserį, brolį – pats prisiėmė visą kaltę. Bet, nepaisant to, jo brolis Izidorius gavo penkiolka metų lagerio. Grįžo suluošintas.

Kai pasakoju apie J.Streikaus gyvenimą, jo paskutinę kalbą – man šiurpas eina, labai jaudina ši tema.

Vėliau, norėdami įamžinti partizaninį Streikų atminimą, mudu su broliu nutarėme Obeliuose, Laisvės kovų istorijos muziejaus kieme, pastatyti paminklą. Taip ir padarėme.

Paminkle yra vaizduojami trys meldai ir paskutinės J.Streikaus-Stumbro kalbos, pasakytos teisme, fragmentas.

Deividas Streikus. Asmeninio archyvo nuotr.

– Paminklas kalba simboliais?

– Meldai yra simbolis. Pats metalinis paminklas vaizduoja Lietuvos kontūrą ir tris meldus. Jis skirtas partizanams Juozui, jo broliui Izidoriui ir jų tėvui Antanui, kuris pirmasis ir išėjo į miškus, pagerbti. Tėvas greitai žuvo, išgelbėdamas savo vaikus ir visą partizanų būrį. Tai įvyko Latvijos teritorijoje, kai partizanų būrys buvo apsuptas. Jie atsišaudė, o Antanas Streikus buvo sužeistas, tačiau, atsitraukiant būriui, imitavo, kad partizanų čia – daug. Kai baigėsi šoviniai, A.Streikus susisprogdino. Niekas nežino, kur jis yra palaidotas.

J.Streikus-Stumbras partizanavo septyniolika metų. Tai labai daug, nes paprastai partizano laikas būdavo pusantrų–dveji metai. Juozas buvo nesugaunamas, už jį stribai siūlė premijų, į būrį infiltruodavo savo agentų, kuriuos jis perprasdavo.

– Kodėl paminkle yra meldai?

– Vieta, kurioje stovi paminklas, yra ant ežero kranto. Pasakojama, kad vieno mūšio metu J.Streikus-Stumbras su savo būriu dalyvavo susirėmime palei ežerą. Jiems teko trauktis, o trauktis nebuvo kur. Tada partizanai sulindo į meldus, iš jų pasigamino vamzdelių kvėpuoti, paniro į ežerą ir taip išvengė suėmimo. Kaip pasakoja žmonės, stribai kelias valandas palei ežerą vaikščiojo ir nesuprato, kur jie dingo. Beje, ši istorija yra aprašyta ir knygoje "Vaičėno būrio žūtis".

Smagu ir tai, kad ši veikla yra visuomeniniais pagrindais. Mums ir pareigūnai yra sakę, kad mes už ačiū atidirbame geriau nei už atlygį.

– Visos šios istorijos prisidėjo ir prie to, kad pats esate Šaulių sąjungoje?

– Taip. Man Šaulių sąjunga yra tarsi duoklė savo šaliai, pareigos jausmas valstybei, žinojimas, kad, būdamas čia galiu nuveikti realių darbų. Uniforma, žinoma, įpareigoja, priesaika – taip pat. Net nebūčiau anksčiau pagalvojęs, atrodytų, kas yra ta priesaika? Bet kai duodi ją – visą laiką paskui pagalvoji, kad prisiekei.

Stengiuosi būti aktyvus narys – kiek leidžia galimybės. Teko budėti Karštojoje koronaviruso linijoje, padirbėti prie blokpostų kartu su policijos pareigūnais. Smagu, kad visuomenė teigiamai žiūri į mūsų veiklą, pasitiki. Ir vaikams pavyzdys – kartu su žmona auginame aštuonerių ir dešimties metų sūnus.

Įstojęs į Šaulių sąjungą baigiau bendrąjį šaulio kursą, o tada ėmiau svarstyti, kokia veikla man būtų įdomi. Taip atradau mediciną, dalyvavau pirmosios pagalbos teikimo mokymuose. Man tai patinka, tad šiemet pradėjau mokytis paramediko profesijos Karaliaus Mindaugo profesinio rengimo centre. Net svarstau ateityje atsisakyti savo verslo ir dirbti paramediku. Gal todėl, kad iš tiesų noriu padėti žmonėms, o gyvenime niekada nesureikšminu pinigų. Darbas visų pirma turi būti įdomus.

– Auginate du sūnus. Gal būsimuosius jaunuosius šaulius?

– Bus matyt. Vyresnysis šią vasarą jau buvo jaunųjų šaulių stovykloje Rukloje. Sakė, kad sunkios buvo pirmosios dvi dienos, o paskui – įdomu, tad norės ir kitais metais. Kai sueis tinkamas amžius, manau, kad ir pats norės tapti jaunuoju šauliu.

– Minėjote, kad per karantiną teko savanoriauti Karštojoje linijoje, budėti kartu su policijos pareigūnais. Jūsų nuomone, ką žmogui duoda tokios patirtys?

– Visų pirma, geras jausmas, kad gali padėti. Taip pat – naujos žinios, išmoksti naujų dalykų. Smagu ir tai, kad ši veikla yra visuomeniniais pagrindais. Mums ir pareigūnai yra sakę, kad mes už ačiū atidirbame geriau nei už atlygį. Mes juk visi atėjome savo noru, su šypsena.

Norėčiau pakviesti tuos, kurie yra bent kartą pagalvoję apie galimybę prisijungti prie Lietuvos šaulių sąjungos, žengti šį žingsnį. Tarnyba nesudėtinga, ją galima derinti pagal savo laisvą laiką, o žinios ir patirtys, įgyjamos čia – išties vertingos.

– Esate aktyvus šaulys, turite šeimą, kitų visuomeninių veiklų. Ar dažnai sakote, kad neturite laiko?

– Nesakau, kad neturiu. Sakau, kad man jo trūksta, nes juk para turi 24 valandas.

Sovietmečiu kalėjime sušaudytas partizanas amžinojo poilsio atguls Panevėžio Kristaus Karaliaus kapinėse, šeimos kapavietėje.

Atsisveikinimas su J. Streikumi–Stumbru prasidėjo šeštadienį ir vyks iki sekmadienio 13 valandos, Panevėžyje, „Ramybės take“. Už partizaną mišios bus aukojamos 14 val. Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje.

Mišias aukos Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, ceremonijoje partizaną pagerbs kariai, kariuomenės orkestras.

1962-ųjų rugpjūčio 17 dieną sovietų valdžia J. Streikų-Stumbrą sušaudė Vilniaus KGB kalėjime. Jo palaikai rasti pernai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui vykdant partizanų paieškas Vilniaus miesto Antakalnio kapinių teritorijoje, vadinamose Našlaičių kapinėse.

J. Streikaus-Stumbro palaikai rasti pernai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui vykdant partizanų paieškas Vilniaus miesto Antakalnio kapinių teritorijoje, vadinamose „Našlaičių“ kapinėse.

Birželio sukilimo dalyvis, partizanas, karys savanoris J. Streikus-Stumbras (1923–1962)

J. Streikus-Stumbras nuo 1941 iki 1958 m. aktyviai priešinosi sovietinei imperijai, sakoma Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pranešime. 1941 m. sovietų okupacijos metu pradėjo slapstytis nuo sovietų valdžios, platino antisovietinius atsišaukimus. 1941 m. birželio 24 d. kartu su kitais Birželio sukilimo dalyviais išlaisvino Antazavės miestelį nuo sovietų valdžios.

Nuo 1942 m. – aktyvus Lietuvos laisvės armijos (LLA) narys.

Nuo 1944 m. liepos mėnesio – tėvo vadovaujamo Žalgirio būrio partizanas, slapyvardžiu „Stumbras“. 1945 m. rugsėjo 28 d. žuvus tėvui tapo Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos vado pavaduotoju. 1947 m. rugsėjo mėnesį paskirtas šios kuopos vadu, o 1949 m. sausio 7 d. – Lokio rinktinės Džiugo tėvūnijos vadu.

Dalyvavo daugkartiniuose ginkluotuose susirėmimuose su stribais ir NKVD daliniais Lietuvos ir Latvijos teritorijose.

J. Streikui-Stumbrui sugauti buvo siūlomi dideli pinigai. 1950 m. į kuopą buvo infiltruoti net du agentai, tačiau jų tapatybė buvo atskleista ir sovietų klasta, kaip skelbiama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pranešime, nepavyko.

Nuslopus partizaniniam karui ir LSSR KGB pirmininkui Kazimierui Liaudžiui garantavus partizanų neliečiamumą, 1958 m. liepos 22 d. J. Streikus-Stumbras legalizavosi kartu su jaunesniu broliu partizanu Izidoriumi Streikumi-Girėnu.

Tačiau brolius Streikus sovietų valdžia apgavo, 1961 m. spalio 6 d. KGB juos suėmė ir nuteisė: Juozapą – mirties bausme, Izidorių – 15 m. lagerio.

„Nors sakoma, kad kas sako teisybę, tas savo mirtimi nemiršta, bet man jau nebesvarbu, nes aš vis tiek ant bedugnės krašto. Ko norėti iš žmogaus, jei net kiekvienas paukštelis, žvėrelis savo lizdą ar olą gina, stodamas į kovą net su stipriausiu. Kodėl kankinote ginklus sudėjusius partizanus? Kam reikėjo kankinti mūsų šeimas, reikalaujant, kad tėvai išduotų vaikus, vaikai – tėvus, brolius, seseris? Ar galima reikalauti, kad tėvai išduotų vaikus, kai žmogaus prigimtis reikalauja ginti savo šeimos interesus? Kuo buvo kalta mano motina arba seserys, kad mes išėjome į mišką?

Kam reikėjo kankinti elektros srove? Kam reikėjo nušautus partizanus numesti gatvėse, moteriškes apnuoginti ir suguldyti nepadoriai – tai matydavo net vaikai. Generolas Liaudis užtikrino mums neliečiamybę ir laisvą gyvenimą. Generolas iš Maskvos taip pat žodžiu užtikrino mums laisvę. Po legalizacijos mes dirbome dorai, ką liudija charakteristikos iš darboviečių. Bet dabar yra sulaužyti visi pažadai…”, – teisiamas kalbėjo J. Streikus-Stumbras.

J. Streikus-Stumbras sušaudytas 1962 m. rugpjūčio 17 d. Vilniuje.

1998 m. J. Streikui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 1999 m. įsakymu jam suteiktas kapitono laipsnis, Lietuvos Respublikos prezidento 2001 m. dekretu jis apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (po mirties).

Visa Streikų šeima pasiaukojo dėl Lietuvos laisvės

Tėvas Antanas Streikus-Tamošiukas, 1919 m. savanoris, už kautynes prieš bolševikus ir lenkus (buvo sužeistas) apdovanotas Vyčio kryžiaus, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliais, 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis, 1944 m. paties įkurto partizanų Žalgirio būrio vadas, nuo 1945 m. liepos – Vytauto apygardos Lokio rinktinės vadas. Žuvo 1945 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos ir Latvijos pasienyje esančiuose Raudinės-Šarlotės miškuose kautynėse su NKVD kariuomene: kulkosvaidžiu dengė besitraukiančius partizanus, kai baigėsi šoviniai, susisprogdino.

Mama Marcelė Streikienė, partizanų rėmėja, suimta 1944 m. lapkričio 1 d., nuteista ir išvežta į lagerį Komijoje.

Sūnus Juozapas Streikus-Stumbras nuo 1941 m. iki 1958 m. aktyviai priešinosi sovietinei imperijai ir už tai sušaudytas.

Sūnus Petras Streikus suimtas kartu su mama 1944 m. lapkričio 1 d., nuteistas ir išvežtas į lagerį Komijoje, kur 1947 m. birželio 28 d. mirė.

Sūnus Izidorius Streikus-Girėnas, Lokio rinktinės Birutės būrio vadas, nuteistas 15 metų lagerio.

Duktė Ona Streikutė-Rūta, Vyties kuopos partizanė, suimta 1949 m., Rokiškio kalėjime žiauriai tardoma susirgo ir po dviejų savaičių Rokiškio ligoninėje mirė.

Duktė Valerija Streikutė-Piemenaitė, Vyties kuopos partizanė, legalizavosi 1956 m.

Atsisveikinti su J. Streikumi–Stumbru galima bus nuo šeštadienio, rugpjūčio 15 d., 15.00 val. iki sekmadienio, rugpjūčio 16 d., 13.00 val. Panevėžyje, „Ramybės take“ (Geležinkelio g. 20.). Karstas išnešamas rugpjūčio 16 d. 13.00 val.

Šv. Mišios vyks 14.00 val. Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje (Katedros a. 1), mišias aukos Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas.

Laidotuvės – Panevėžio Kristaus Karaliaus kapinėse (Ramygalos gt.), šeimos kapavietėje.

Apie tai pirmadienį BNS pranešė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Palaikų autentiškumas nustatytas Valstybinės teismo medicinos tarnybai atlikus DNR tyrimus bei kaukolės ir asmens fotografijų sugretinimus.

Birželio sukilimo dalyvis, partizanas, karys savanoris J. Streikus-Stumbras gimė 1923 metais.

Nuo 1941 iki 1958 metų aktyviai priešinosi sovietams, 1941 metais pradėjo slapstytis nuo sovietų valdžios, platino antisovietinius atsišaukimus.

Tų pačių metų birželio 24 dieną kartu su kitais Birželio sukilimo dalyviais nuo sovietų valdžios išlaisvino Antazavės miestelį.

1944 liepos mėnesį prisijungė prie tėvo vadovaujamo Žalgirio būrio, gavo slapyvardį „Stumbras“.

Po metų žuvus tėvui J. Streikus tapo Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos vado pavaduotoju, po dar dvejų metų paskirtas šios kuopos vadu.

1949 metų sausį J. Streikus paskirtas vadovauti Lokio rinktinės Džiugio tėvūnijai.

Partizanas dalyvavo daugkartiniuose ginkluotuose susirėmimuose su vadinamais stribais ir NKVD daliniais Lietuvos ir Latvijos teritorijose.

Jam sugauti buvo siūlomi dideli pinigai. 1950 metais į J. Streikaus kuopą buvo infiltruoti net du agentai, tačiau jų tapatybė buvo atskleista.

1958 metais kartu su savo jaunesniu broliu Izidoriumi Streikumi-Girėnu legalizavosi, jiems buvo garantuota neliečiamybė, tačiau sovietų valdžios buvo apgauti.

1961 metais sovietų valdžia brolius suėmė ir nuteisė: J. Streikų – mirties bausme, jaunesnįjį brolį – 15 metų kalėjimo.

J. Streikus-Stumbras sušaudytas 1962 metų rugpjūčio 17 dieną Vilniuje.

Jis 1998 metais pripažintas kariu savanoriu, po metų Krašto apsaugos ministerija jam suteikė kapitono laipsnį, o 2001 metais prezidentas apdovanojo Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

Anot istorikų, dėl Lietuvos laisvės aukojosi visa Streikų šeima: tiek tėvas Antanas, dalyvavęs dar nepriklausomybės kovose su bolševikais ir lenkais, partizanų rėmėja buvo ir mama Marcelė, suimta ir išvežta į Sibirą.

Taip pat ten atsidūrė ir Juozapo brolis Petras, 1947 metais miręs lageryje, 15 metų bausmę kalėjime gavo ir partizanavęs brolis Izidorius.

Sesuo Ona partizaninio karto metu irgi buvo suimta, tardoma susirgo ir mirė, į mišką buvo išėjusi ir kita sesuo Valerija.

Lietuvos laisvę gynusi tragiško likimo šeima

Pasak Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istoriko Daliaus Žygelio, Streikų šeima ypatinga tuo, kad visa dalyvavo Lietuvos laisvės kovose, tačiau kartu tai ir tragiško likimo šeima.

„Galima kalbėti apie visą šeimą, pradedant tėvu Antanu. Būtent Lietuvos partizanai yra 1918 metų Lietuvos savanorių vaikai (...) Visa šeima – dukros, sūnūs, žmona – visi buvo įsitraukę į kovas už Lietuvos laisvę ir tikrai tragiškas yra šeimos likimas. Gyvi liko tik sesuo Valerija ir brolis Izidorius“, – BNS sakė istorikas.

Visa šeima – dukros, sūnūs, žmona – visi buvo įsitraukę į kovas už Lietuvos laisvę ir tikrai tragiškas yra šeimos likimas.

Jis taip pat teigia, kad iki šiol gyvi yra keli J. Streikaus giminaičiai, su kurių pagalba ir pavyko nustatyti palaikų autentiškumą.

„Yra brolio žmona ir dukra, gyvenančios Panevėžyje. Yra sesers sūnus, gyvenantis Vilniuje. Būtent DNR buvo imtas iš sesers sūnaus ir brolio dukros bei iš tėvo brolio anūko. Patikimumas yra nepaprastai aukštas“, – teigė D. Žygelis.

Anot jo, ypatinga J. Streikaus likusi kalba, kurią jis sakė tardymo metu.

„Pakankamai drąsi kalba, per kurią jis kalbėjo apie tą išdavystę, kai jam buvo užtikrinta neliečiamybė. Savo kalboje paskutiniame žodyje Juozapas sako, kad jūs pažadėjote, bet pažado neištesėjote“, – sakė istorikas.

Tardomas J. Streikus kalbėjo ne tik apie sulaužytą žodį dėl neliečiamybės, tačiau ir apie kitų partizanų kankinimus.

„Nors sakoma, kad kas sako teisybę, tas savo mirtimi nemiršta, bet man jau nebesvarbu, nes aš vis tiek ant bedugnės krašto. Ko norėti iš žmogaus, jei net kiekvienas paukštelis, žvėrelis savo lizdą ar olą gina, stodamas į kovą net su stipriausiu“, – tardytojams kalbėjo partizanas.

„Kodėl kankinote ginklus sudėjusius partizanus? Kam reikėjo kankinti mūsų šeimas, reikalaujant, kad tėvai išduotų vaikus, vaikai – tėvus, brolius, seseris? Ar galima reikalauti, kad tėvai išduotų vaikus, kai žmogaus prigimtis reikalauja ginti savo šeimos interesus? Kuo buvo kalta mano motina arba seserys, kad mes išėjome į mišką? Kam reikėjo kankinti elektros srove? Kam reikėjo nušautus partizanus numesti gatvėse, moteriškes apnuoginti ir suguldyti nepadoriai – tai matydavo net vaikai“, – prieš mirtį sakė J. Streikus.

„Generolas Liaudis užtikrino mums neliečiamybę ir laisvą gyvenimą. Generolas iš Maskvos taip pat žodžiu užtikrino mums laisvę. Po legalizacijos mes dirbome dorai, ką liudija charakteristikos iš darboviečių. Bet dabar yra sulaužyti visi pažadai…“, – kalbėjo partizanas.