„Jautriai ir detaliai aprašyta Mykolo, Severijos bei Rapolo drama, socialinės padėties įtaka tolimesniam veikėjų likimui ir visas spektras dramatiškų aplinkybių – temos, dėl kurių norisi šią Vaižganto apysaką perkelti į sceną. Nors veiksmas vyko XX a. pirmoje pusėje, tie patys išgyvenimai, tos pačios socialinės problemos aktualios ir šiandieniniam žmogui“, – sako režisierė Aušra Krasauskaitė, Auksinio scenos kryžiaus ir Padėkos kaukės laureatė.

Meilės trikampis, aistra, vidiniai išgyvenimai ir socialinė atskirtis – šios temos, rodos, neturi laikmečio. „Dėdės ir dėdienės“ kvies išgyventi herojų patirtis bei atkreips dėmesį į gajas šiandienos problemas – visuomenės susiskaldymą, kitokių žmonių atstūmimą, materialumą bei socialinio statuso įtaką.

Nuo patyčių iki desperatiškų sprendimų

Mykoliukas – turtingas vidumi, tik labiausiai nuo patyčių kenčiantis personažas. Šokio spektaklyje jį įkūnys žinomas šokėjas D. Meškauskas, kuris pastebi, jog ne tik apysakoje, bet ir tarp mūsų gyvena daug tokių „mykoliukų“.

„Šioje istorijoje Mykoliukas yra trapus žmogus, kaimo pastumdėlis. Jis švelnus, mylintis ir kartu labai emocingas. Manau, visi kartais tą išgyvenam, galbūt pristingam pasitikėjimo savimi, tačiau reikia už save pakovoti. Nors čia susitapatinu su veikėju, realiame gyvenime esu tvirtesnio charakterio“, – apie savo vaidmenį pasakoja D. Meškauskas.

Į jaunas merginas kreipiasi ir Severiutę įkūnijanti balerina, ansamblio „Lietuva“ šokėja K. Tarasevičiūtė. Jos manymu, liūdna matyti, kaip daugybė moterų renkasi lengvesnį kelią, o prieštaringu elgesiu tik pasmerkia save pražūčiai.

„Dėl Severiutės vaidmens man baisiausia tai, kaip pasirinkimais galime sugriauti savo gyvenimą. Vieni tai vadina karma, kiti – likimu, bet tai yra mūsų pasirinkimų rezultatas. Ir štai galiausiai spektaklio veikėja iš visiškos nevilties atsiduria dugne. Tokie įvykiai man ne tik baisūs, bet ir artimi – visa tai matau realybėje. Tokių „severijų“ daug, moterys dažnai verkia ir klausia savęs, kodėl taip susiklostė jų gyvenimas.“

Scenarijaus autorės Sondros Simanaitienės dramaturginėje linijoje – kiekvienam atpažįstami knygos veikėjai. Solistai K. Tarasevičiūtė ir D. Meškauskas įkūnys dvasinio ryšio saistomus Mykoliuką ir Severiutę, kurių idiliškiems santykiams nebuvo lemta susiklostyti. Čia pat įsiterps ir įtaigią meilės istoriją sujauks trečiasis veikėjas Rapolas Geišė, kurį perteiks kitas ansamblio „Lietuva“ šokėjas V. Krupeninas.

Sujaudino siužetas

Pasak režisierės, Šeiko šokio teatro šokėjos ir Klaipėdos muzikinio teatro baleto solistės A. Krasauskaitės, 2019 m. įvykusi „Dėdės ir dėdienės“ premjera sulaukė teigiamo atgarsio. Dauguma žiūrovų iki šiol laukia pasirodymų į perkeltus bei šį rudenį įvyksiančius šokio spektaklius.

„Labiausiai įstrigo atsiliepimas apie tai, jog spektaklis sujaudino. Aš džiaugiuosi, jeigu kažką ši istorija tikrai palietė, jei sugebėjo ją perskaityti ir išjausti. Žinant, kokia dabartinė padėtis, koks chaotiškas pasaulis, pasisemkime iš spektaklių dvasinės stiprybės. Ačiū solistams ir visai ansamblio „Lietuva“ šokėjų komandai, kurie absoliučiai pateisino mano lūkesčius. Jie tiesiog scenos profesionalai, kurie dar kartą įrodė, jog verti tokio vardo.“

Išjausti dramatiškus veikėjų likimus galima ne tik per šokį. Spektakliui dinamišką nuotaiką kuria kompozitoriaus Kristijono Lučinsko garsai, o liaudies dainos naujai suskamba per elektroninę muziką.

„Vaižganto kūrinys persmelktas šilkinio liūdesio, grotesko, kontrastų. Visa tai artima mano kūrybai, todėl muzikiniai sprendimai gimė organiškai. Muzika apskritai lemia atmosferą, nuotaiką, padeda išlaisvinti vaizduotę ir pajausti, pamatyti tai, ko neišeina perteikti kitaip. Muzika spektaklyje ar filme turi dalintis dėmesiu su kitais elementais – užduoti toną, bet nedominuoti. Kartais išryškėti, bet palikti vietos greta esančioms raiškos formoms“, – atskleidžia kompozitorius.

Ansamblis „Lietuva“ kartu su modernaus šokio spektakliu „Dėdės ir dėdienės“ pradeda naują sezoną. Nuo spalio 6 d. turą po Lietuvą tęs ir koliažinė opera „Mažvydas“ pagal Just. Marcinkevičių. Rugsėjo 18 d. Šv. Jokūbo festivalyje laukia premjera – šiuolaikinė lietuvių moterų kompozitorių programa „Ludi Fortunae“, kurioje skambės Zitos Bružaitės ir kitų autorių kūriniai. Rudenį numatoma ir daugiau ansamblio „Lietuva“ pasirodymų.

Valstybinis ansamblis šokio spektaklį „Dėdės ir dėdienės“ rodys nuo rugsėjo 17 d. Plungėje, Vilniuje, Rokiškyje, Biržuose, Ukmergėje, Šiauliuose ir Jonavoje.

Programa buvo sukurta specialiai rašytojo 150-osiomis gimimo metinėmis atminti, o 2019-ieji buvo paskelbti J. Tumo-Vaižganto metais.

"Norėjau laimės kitiems, o tapau laimingas pats", – viena iš sparnuotų frazių XIX a. pab.–XX a. pr. dvasininko, rašytojo, publicisto, sprogstančio optimisto, deimančiukų ieškotojo – Juozo Tumo-Vaižganto.

O Kaunas pilnas kultūros ir laimingų žmonių. Miestas, garsėjantis tarpukario architektūra, unikaliais muziejais ir laimingais žmonėmis, ketina 2022 m. tapti Europos kultūros sostine. Kultūros, meno, literatūros puoselėtojai, šviesos skleidėjai, keliavo per Vaižganto dvasia alsuojantį Kauną. Ką išvydome ir pajautėme eidami Vaižganto keliais?

Vytauto bažnyčios prieigose stovi paminklas Vaižgantui. Čia jauki vietelė, o Vaižgantas mielai kviečia prisėsti šalia. Jaukumą spinduliuoja net šunelis Kaukas, kurį taip mylėjo Vaižgantas. Kunigo, kanauninko, aštrialiežuvio publicisto ir jautraus rašytojo mintys pasklidusios XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios knygose, surinktos į daugiatomį "Raštų" rinkinį, skverbte skverbiasi į mus ir Vaižgantas kviečia dialogui. Po 150 metų Vaižgantas – gyvas.

Kultūringas miestas kaip ir kultūringas žmogus, turi budriai sekti, ar viskas tvarkoje jo kostiume, bene ištrūkus kuri sagutė.

Vaižgantas – lietuviškasis tautos tarnas, kalba apie gamtą, jaunystę, laimę, turtą, Lietuvą ir lietuvius.

"Kultūringas miestas kaip ir kultūringas žmogus, turi budriai sekti, ar viskas tvarkoje jo kostiume, bene ištrūkus kuri sagutė", – kalba Juozas Tumas-Vaižgantas. Norėdami pajusti Vaižganto dvasią, leidomės per jau sutvarkytą Laisvės alėją, grožėdamiesi sulapojusiomis liepomis ir prisimindami, ką Vaižgantas veikė, ką kalbėjo Valstybės teatre (dabar – Kauno valstybinis muzikinis teatras), Lietuvos universitete, ir pasiekėme Vaižganto g. 25, Žaliakalnyje.

Mus sutinka gydytoja, dėstytoja ponia Nijolė Jankūnienė. Čia, Vaižganto name, kuriame 1933 m. gyveno deimančiukų ieškotojas, ponia Nijolė gyvena nuo 1997 m. Ji rūpinasi rašytojo palikimu, neleidžia užgesti Vaižganto dvasiai.

2015 m. šis namas yra įtrauktas į saugomų tarpukario architektūros pastatų paveldą. 2020-ieji UNESCO paveldo metai. Žmonės, kurie nori gilintis į tarpukario kultūrą, grožėtis savo krašto architektūriniais šedevrais, neabejingi ir nori išsaugoti tai, kas sukurta mūsų protėvių.

"Lietuvių tauta, kaip nė viena tauta, turtinga talentingų tiesiog gaivališkai patvarių oratorių. Jų kalbą suturėti tiek pat sunku, kiek sunku krioklys užtvenkti", – kalba publicistas, šviesuolis J.Tumas-Vaižgantas. O apie vilą laiške Petrui Klimui (1933 03 31) rašo: "Vila gerai pastatyta, tikrai poniškai, ko tik nusitveri, miela malonu."

Per 30 laisvės pavasarių suformuota gausi Kauno tarpukario architektūra, jos tanki koncentracija mieste yra unikalus reiškinys visoje Europoje, tarptautiniame modernizmo kontekste. Kaunas – vienintelis miestas pasaulyje, kuriame tiek daug šio stiliaus pastatų išliko iki šių dienų. Vienas iš jų – Vaižganto g. 25.

O ką pasakytų Vaižgantas? "Didžiuokitės, kad esate senos valstybės piliečiai, bet dėkite ir savo pastangų, kad mokslais ir menais spindėtumėte." Vaižgantas kalba ir po 150 metų.

Menotyrininkės dr. Kristinos Budrytės-Genevičės kuruojama paroda užbaigia jubiliejinius, 150-uosius, J.Tumo-Vaižganto metus ir paskatina į šią istorinę asmenybę pažvelgti vienuolikos šiuolaikinių vizualaus meno kūrėjų akimis.

Nesvarbių detalių nėra

Kamerinė parodos erdvė nepalieka vietos žiūrovui atsitraukti nuo menininkų kūrinių, todėl kiekvienas darbas tampa matoma ir svarbia pasakojimo apie J.Tumą-Vaižgantą detale.

Beveik be pauzių, kūriniai vienas po kito vizualiais monologais kalba apie šią istorinę asmenybę, atsiskleisdami ne sausus biografinius faktus, o charakteringas kunigo, rašytojo gyvenimo ar aplinkos detales už kurių užkibo menininkų žvilgsniai. Pavyzdžiui, katiliukas – be kurio J.Tumą-Vaižgantą sunku ir įsivaizduoti, arba Kaukas – mylimas keturkojis draugas; tekančio laiko naikinami asmeniniai daiktai ar trapus gėlės žiedas, išvestas J.Tumo-Vaižganto 60-ojo jubiliejaus proga; arba smagiai čirpaujanti geltona kanarėlė.

Kiekvienas menininkas kunigo, rašytojo gyvenimo akcentus sudėliojo savaip, pabrėždamas, kad nesvarbių detalių nėra. Kiekviena smulkmena yra autentiškos istorijos atsiradimo ir, sykiu, jos išlikimo priežastis.

Skirtingi pasakojimo būviai

Tačiau ne kiekvienai istorijai yra lemta peržengti skirtingus laikmečius, atsinaujinti kitų lūpose ar meno kūriniuose. Parodoje J.Tumo-Vaižganto istorija ne tik atgimsta. Ji – keičia savo būvius, t.y. atsiranda skirtingose medijose: tapyboje, tekstilėje, grafikoje, piešinyje, vaizdo formate. Tai – šios parodos netikėtumas, įdomumas, žaismingumas.

Kūriniai vienas po kito vizualiais monologais kalba apie šią istorinę asmenybę, atsiskleisdami charakteringas kunigo, rašytojo gyvenimo ar aplinkos detales.

Kunigo, rašytojo asmenybės istorija prisitaiko prie dabarties pasakojimams būdingų formatų. Dabartyje, bet kuri istorija, kad ir kokia gražia kalba būtų pasakojama, turi būti papildoma vaizdais, kurie jau nebėra tik iliustracijos. Vaizdai yra būtini šiuolaikinio žmogaus dėmesiui patraukti ir vaizduotei sužadinti. Skirtingų vizualaus meno sričių kūrėjai, eksponuojantys savo darbus parodoje, neverčia žiūrovo nuobodžiauti, o pakviečia kartu prisiminti šį, kaip yra apibūdinęs Petras Klimas, "stebuklingą žilagalvį jaunuolį".

Nenutrūkstantis ritmas

"Herbačiauskas – koja nulūžo, Kalpokas – koja nulūžo, Dubeneckis – buvo koja nulūžęs. Visi mūsų menininkai buvo ar yra bent viena koją nulūžę. O aš ne. Turbūt, kad ne menininkas, nors ir beletristas", – yra sakęs J.Tumas-Vaižgantas.

Laimio Steponavičiaus nuotr.

Nepaisant to, kad savęs menininku nelaikė, kunigas, rašytojas buvo jautrus ir pastabus įvairioms meno formoms, todėl ši paroda galėtų jį sudominti būtent tuo, kad kiekvienas menininkas savo kūriniu apie J.Tumą-Vaižgantą kalba asmeniškai, išvengdamas patoso, kuris kuria atstumą tarp pasakotojo, iškilios istorinės asmenybės, apie kurią yra kalbama ir klausytojo (šiuo atveju – parodos žiūrovo).

Įžengusiam į kamerinę parodos erdvę, žiūrovui visi eksponuojami kūriniai yra lengvai pasiekiami žvilgsniu, todėl skirtingomis vizualaus meno formomis kuriamas pasakojimo ritmas išlieka pastovus ir nenutrūksta dėmesį sutelkiant į vieną ar kitą darbą, o tęsiasi.

Tai šiek tiek nurimdamas ir nukreipdamas žiūrovo mintis į vidines kunigo, rašytojo asmenybės erdves Laimos Drazdauskaitės, Ramunės Staškevičiūtės, Aušros Vaitkūnienės, Petro Lincevičiaus paveiksluose, piešiniuose ir akvarelėse; tai – subtiliai suintensyvėdamas ir išryškindamas parodos lankytojui atpažįstamus motyvus Patricijos Gilytės, Aistės Ramūnaitės, Vlado Oržekausko, Rosandos Sorakaitės, Povilo Ramanausko grafikos, kompiuterinės grafikos, tapybos kūriniuose; tai suabstraktėdamas ir paskatindamas žiūrovą įžvelgti daugiaplanę perspektyvą, per J.Tumo-Vaižganto istoriją atskleidžiančią kolektyvines patirtis Monikos Žaltauskaitės-Grašienės, Tomo Genevičiaus tekstilės ir vaizdo darbuose.

Pasak parodos kuratorės dr. K.Budrytės-Genevičės: "Vaižgantas nėra stabilus monolitinis darinys, kažkada seniai išmoktas ir pamirštas. Jis kaip ir jo nepamainoma eisena: plaukianti, skriejanti, judanti dalelė tarp mūsų visų, ir istorijoje, ir dabartyje."

Dalyvaujantys menininkai: Laima Drazdauskaitė, Tomas Genevičius, Patricija Gilytė, Petras Lincevičius, Vladas Oržekauskas, Povilas Ramanauskas, Aistė Ramūnaitė, Rosanda Sorakaitė, Ramunė Staškevičiūtė, Aušra Vaitkūnienė, Monika Žaltauskaitė-Grašienė

Kas? Paroda "Plati širdis".

Kur? Maironio lietuvių literatūros muziejuje.

Kada? Veikia iki sausio 4 d.

Bronzinį ant suoliuko su šuneliu sėdinčio kunigo ir rašytojo paminklą sukūrė skulptorius Gediminas Piekuras, jis pastatytas Kauno savivaldybės lėšomis.

Prieš paminklo atidengimą Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje bus aukojamos mišios už J. Tumą-Vaižgantą.

Vėliau vyksiančiame paminklo atidengimo renginyje bus skaitomos ištraukos iš literatūrinio spektaklio „Vaižgantas kaip Viešpaties diena“.

J. Tumas-Vaižgantas yra viena ryškiausių XX a. pirmosios pusės asmenybių, tautinio atgimimo ir moderniosios kultūros reiškėjas.

2019-ieji yra paskelbti jo metais.

Menininkės Ugnės Žilytės pieštas 0,49 euro nominalo pašto ženklas šį penktadienį bus išleistas 100 tūkst. egzempliorių tiražu.

J. Tumas-Vaižgantas yra viena ryškiausių XX a. pirmosios pusės asmenybių, tautinio atgimimo ir moderniosios kultūros reiškėjas.

Šiemet yra minimos 150-osios J. Tumo-Vaižganto gimimo metinės, 2019-ieji yra paskelbti jo metais.

Per metus valstybės valdoma akcinė bendrovė Lietuvos paštas išleidžia 25–27 pašto ženklus. 

Daug giliau ir plačiau pažvelgti į Vaižgantą sumanė išradingų kūrėjų grupė, suburta scenaristės Liudvikos Pociūnienės. Scenaristė sako, kad jai pavyko naujo žanro filmui suburti fantastinę komandą, kuri filme „Tumo kodeksas“ prikėlė gyvą, judrų ir linksmą tarpukario Lietuvos kunigą ir rašytoją. O gal net ir maištautoją.

„Tai buvo medžiaga, su kuria jau buvo gyventa ne vienerius metus. Filmo idėja augo labai iš lėto, labai pamažu, bet jau kai subrendo, tai tiesiog sprogo”, – pasakoja L. Pociūnienė, iškapsčiusi daugybę įdomių, negirdėtų, nežinomų Juozo Tumo-Vaižganto gyvenimo epizodų, kurie jo asmenybę nuspalvino gausybe spalvų.

Toks žmogus kaip Vaižgantas šiais laikasi būtų labai stipriai marginalizuotas, nes jis negiedotų į tą dūdelę, į kurią reikia.

Užduotis suvaldyti bendrai naujo žanro idėjai sutelktus garsius aktorius teko muzikantui, kompozitoriui ir režisieriui Eimantui Belickui.  Siekdami autentikos, kūrėjai susidūrė su galvosūkiu: kaip anuomet kalbėjo Tumas-Vaižgantas? Taisyklingai lietuviškai ar tarmiškai?

Juozą Tumą vaidinantis Ramūnas Cicėnas įsitikinęs, kad kunigas ėjo prieš srovę. Buvo nesisteminis, maištininkas: „Toks žmogus kaip Vaižgantas šiais laikasi būtų labai stipriai marginalizuotas, nes jis negiedotų į tą dūdelę, į kurią reikia”, – sako Ramūnas Cicėnas.

Filme „Tumo kodeksas“ iškart sutiko vaidinti ir Rolandas Kazlas, kuriam teko nelengvas vaidmuo: įkūnyti nepriklausomybės akto signatarą Petrą Klimą, įsigilinti į politiko literatūrinį lobyną – lietuvių tautos etnografinius, istorinius, lingvistinius tyrinėjimus, vadovėlius vaikams.

„Besigilinant į tokių žmonių, kaip Juozas Tumas-Vaižgantas, Petras Klimas likimus, nustebau, kokios tai buvo vidinės kultūros žmonės, kokio aukšto intelekto, erudicijos. Petro Klimo veiklos diapazonas tiesiog stulbinantis: jis ir teisininkas, ir diplomatas, ir ministras, žmogus, rašęs vadovėlius, istorines knygas, buvo tremtas…Kokie gražūs žmonės stovėjo prie valstybės kūrimo ištakų…” – svarsto Rolandas Kazlas.

Tiek R. Kazlas, tiek kiti kūrybinės grupės nariai pastebi, kad Vaižgantas ir jo bendražygiai buvo kitokie nei mes. Šiandien, kai Lietuvos taũtos, partijos, skirtingų pažiūrų žmonės sunkiai gali rast sutarimą, mums visiems, pasak filmo kūrėjų, iš šių vyrų reiktų pasimokyti bendravimo kultūros.

„Dvikova gali būt labai garbinga dvikova, neniekinant, nežeminant vienas kito. Kiekvienas turi savo požiūrį, ir kiekvienas gerbia kito požiūrį”, – pastebi aktorius.

Tumas Vaižgantas sugrįžta. Ir atneša didelę šviesą.

Įdomiausius Juozo Tumo Vaižganto gyvenimo epizodus, išgyventus garsių aktorių ir kūrėjų, kviečiame žiūrėti sekmadienį 12 val. per LRT PLIUS ir LRT.LT.

Gal esame labiau pratę skaityti tai, ką parašė Vaižgantas, tačiau kvietimas nupiešti šią asmenybę – neatsitiktinis. Kaip skelbia Maironio literatūros muziejus, piešinių paroda visiems primins, kad Vaižgantui šiemet sukanka 150!

Seimas 2019-uosius yra paskelbęs J.Tumo-Vaižganto metais. Tai viena ryškiausių XX a. pirmosios pusės asmenybių, tautinio atgimimo ir moderniosios kultūros reiškėjas, lietuvių prozos klasikas, kritikas ir literatūros istorikas, kurio kūrybinis palikimas yra gausiausias tarp to meto rašytojų.

"Tikimės piešiniuose atpažinti rašytojo charizmą, jo pilietiškumą ir didelę, gerą širdį. Net neabejojame, kad paminėti šią sukaktį norėsite ir prisimindami Vaižganto kūrinius, o juose – gausybė personažų, galinčių įkvėpti ne tik literatūros, bet ir dailės mėgėjus", – viliasi konkurso organizatoriai.

Rašytojo portretą, jo kūrinio iliustraciją ar kitokį netikėtą sumanymą, skirtą Vaižganto 150-ajam gimtadieniui, reikia nupiešti ir atsiųsti iki balandžio 1 d. Kitoje piešinių pusėje reikia aiškiai užrašyti savo vardą, pavardę, amžių, mokyklą, klasę, miestą, telefono numerį ir e.paštą. Darbus siųskite adresu: konkursui "Aš – Juozas Tumas-Vaižgantas", Maironio lietuvių literatūros muziejui, Rotušės a. 13, Kaunas, LT-44279.

Balandį iš visų atsiųstų darbų bus išrinkti laureatai, o jų apdovanojimo ceremonija vyks gegužės 18 d.

J.Tumo-Vaižganto metams paminėti Nacionalinis Kauno dramos teatras kartu su Maironio literatūros muziejumi bei Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu Kaune organizuos mokslinę konferenciją ir literatūros vakarą. Konferencijos ir minėjimai vyks ir kitose Lietuvos vietose, taip pat ir Latvijoje, Daugpilyje, kur Vaižgantas mokėsi. Šiemet taip pat planuojama parengti ir išleisti rašytojo Raštų ir laiškų tomą, publicistikos rinkinį, teminių citatų rinkinį "Vaižgantas apie...", kitų knygų apie J.Tumo-Vaižganto asmenybę ir kūrybą.

Rašytojo gimtinėje Svėdasuose, Anykščių rajone, bus rekonstruotas Vaižganto paminklas ir jo teritorija – Nepriklausomybės sodelis. Anykščių krašto ir kituose šalies muziejuose bei bibliotekose planuojama rengti temines ekspozicijas, susijusias su J.Tumo-Vaižganto asmenybe, veikla ir kūryba. Bus organizuojamas tarptautinis mėgėjų teatrų festivalis "ARTimi", rašytojo kūrybos skaitymai. Numatoma išleisti ir rašytojo jubiliejinėms gimimo metinėms skirtą pašto ženklą.

– Gruodį kino ir televizijos ekranus pasiekė neįprastas formatas – dokumentinis filmas su vaidybiniais elementais. "Tumo kodekso" premjera, ko gero, jums tapo svarbiausiu besibaigiančių metų akcentu. Kokie jie buvo?

– Labai įdomūs ir geri metai ne tik kūrybine, bet ir asmeninės brandos prasme. Susidūrimas su tokia asmenybe kaip Vaižgantas negali praeiti be pėdsakų. Tai buvo ir smūginiai metai. Prie filmo dirbome ketverius metus, bet kai priartėji prie finišo, išlenda nepadarytų darbų, neišspręstų klausimų. Filmo režisierius Eimantas Belickas viename iš susitikimų su žiūrovais yra pasakęs, kad jei nebūtų tos drausminančios premjeros datos, darbo niekada nebaigtum, nes vis atsiranda, ką dar norėtum pagerinti... Mano vaidmuo baigiamajame etape, žinoma, jau buvo daugiau pagalbinis, bet ir techninės peržiūros dieną dar jaučiau įtampą.

– Didžiausia filmo sėkmė, kad iškili Juozo Tumo-Vaižganto asmenybė parodyta be pompastikos, ne ant pjedestalo, o tarsi iš apačios. Padedate pažinti jį kaip šiltą, šmaikštų, autoironišką žmogų. Kodėl jūsų pasirinkimas stabtelėjo ties šia istorine figūra?

– Pirmiausia todėl, kad Vaižgantas nėra vien praeities figūra. Jo gebėjimas skirti, kas svarbu ir kas ne, šiandien aktualus kaip niekad. Šiandien, kai susiduriame su tokia gausybe pasirinkimų, kasdien labai svarbu pasirinkti sąmoningai, neišduoti savo pašaukimo, netapti priklausomam nuo vartotojiškai visuomenei būdingų manipuliacijų...

Su Vaižgantu teko susidurti gerokai anksčiau. Mano tėčiui skulptoriui Vladui Vildžiūnui Vaižgantas buvo atraminė asmenybė, labai stiprus autoritetas. Prieš miegą tėtis mums su broliu skaitydavo ne pasakas, o ištraukas iš "Pragiedrulių". Ką supratom, ko nesupratom, bet įspūdis buvo stiprus.

Brandesnis susitikimas su Vaižgantu įvyko ne mokykloje, net ne filologijos studijų metais, bet tada, kai rengėme televizijos laidas apie Vaižgantą. Tai tada pasirodė, kad aš, lituanistė, nieko apie Vaižgantą neišmanau. Kuo gilyn, tuo labiau jis nustebina, viską tavyje tarsi aukštyn kojom apverčia. Ruošdama tų laidų scenarijus atradau Vaižgantą ne tik kaip lietuviškos, bet ir kaip europinės kultūros atstovą. Galime jį nekompleksuodami statyti greta Gilberto Keitho Chestertono, Johno Ronaldo Reuelio Tolkieno. Vaižgantas, kaip ir jie, suprato, kad grumtynės tarp gėrio ir blogio vyksta kiekvieno žmogaus širdyje, o blogis pasklinda ir klesti tada, kai koks nors žmogus ar jų grupė ima įsivaizduoti turįs teisę jėga primesti savo valią kitiems.

Vaižgantas pačia savo esybe yra tartum toks lietuviškas Hobitas – tas, kuriam galima patikėti žiedo misiją, nes jis mažiausiai pažeidžiamas valdžios troškimo. Be to, Vaižgantas buvo tikras dvasios tėvas, kiekvieną žmogų matė kaip unikalų kūrinį, jo tolerancija, atjauta ir pagarba kitam žmogui, jo sąžinės laisvei kilo iš gilių krikščioniškų šaknų ir pelnė jam neprilygstamą populiarumą tiek tarp šviesuomenės, tiek tarp paprastų žmonių. "Dariau kitiems gera, o pats tapau laimingas" – visiems suprantamas laimės receptas. Ko gero, vienintelis patikimas, tik nelengvai įgyvendinamas.

– Po filmo premjeros Kaune režisierius Eimantas Belickas prisipažino, kad skaudama širdimi teko apkarpyti jūsų scenarijų. Ir jums skaudėjo? Gal toji nepatekusi į filmą medžiaga materializuosis kokiu nors kitu pavidalu?

– Kai užsiminėme Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bendradarbiams, kad ketiname kurti filmą apie Vaižgantą, sulaukėme palinkėjimo nenuskęsti. Turiu prisipažinti, kad iš pradžių tikrai skendau. Teksto buvo gerokai per daug. Pagarba režisieriui, kuris puikiai jaučia sekundės vertę ir valdo vaizdo kalbą, kuri dažnai talpesnė už žodžius. Iš viso storo scenarijaus liko tik būtini tekstai. Ir tai gerai. Jeigu filmas įkris kam į širdį, visada galės pasiskaityti daugiau...

Labai džiaugiuosi, kad jubiliejinių Juozo Tumo-Vaižganto metų proga bus išleista jo korespondencijos knyga. Didžioji jos dalis – susirašinėjimas su Lietuvos pasiuntiniu Prancūzijoje Petru Klimu, kuris buvo vedęs J.Tumo-Vaižganto sesers Severijos dukrą Bronę Mėginaitę. Filme pateikti tik šio dialogo fragmentai. Knygoje, kuri dabar rengiama spaudai, bus viskas, su visais niuansais...

Apie karalių kalba aplinka – tai ir filme rūpėjo parodyti artimus Vaižganto aplinkos žmones – Petrą Klimą, Juozą Keliuotį, Juozapą Albiną Herbačiauską. Pastarasis – viena ryškiausių XX a. pirmosios pusės asmenybių – charizmatiška, mėgusi polemizuoti, neretai įsivėlusi į kultūrinius skandalus, bet kelianti didžiulį susidomėjimą. Filme jis paliestas tik fragmentiškai. Kol kas nieko neplanuoju, bet būna, kad paryčiais pradeda lankytis tokie kūrybiški vaiduokliai (juokiasi). Jeigu tie vaiduokliai bus pakankamai atkaklūs – gal iš viso to atsiras dar vienas scenarijus.

– Režisierius atskleidė, kad pagrindinio vaidmens atlikėjas Ramūnas Cicėnas po premjeros jautėsi pakylėtas, o jūs?

– Ir man žemė iš po kojų šiek tiek išslydo. Bet į pagyrimus reaguoju atsargiai. Sakoma, kad, norint sužlugdyti lietuvį, jį reikia labai girti. Iš tiesų labai gera, kai girdi žmones juokiantis per seansą. Mačiusieji filmą prisipažino: tikėjosi atkentėsią dar vieną dokumentinį jubiliejinį opusą, o išėjo sujaudinti. Buvo matyti ir ašarotų akių. Tai didelis režisieriaus nuopelnas, kad jis viską sudėjo taip meistriškai: viena scena baigiasi, o tu nežinai, kas už posūkio laukia.

Vaižgantas – iš tos nykstančios padermės, kuri kažkaip mokėjo įžiebti žiburėlį, užuot vainojus tamsą. Šalia visų visuomenės diagnostikų, labai intelektualiai analizuojančių, kaip viskas blogai, jis elgiasi ir kalba taip, tarsi žinotų, kaip tą blogumą pataisyti.

Puikus ir Ramūno darbas. Į jį atkreipėme dėmesį labai seniai, kai su Eimantu ir Petru Savickiu kūrėme laidas "Laiko ženklai". Pirmuosius sezonus, beje, tas laidas filmavo operatorius Mindaugas Cicėnas, Ramūno tėvas. Nors tada dar nė minties nebuvo kurti filmą apie Vaižgantą, bet šiaip iš kalbos išėjo, kad Ramūnas labai tiktų vaidmeniui. Jų panašumo esama ne tik išorinio. Ramūnas labai subtilus, lankstus ir atidus aktorius. Pati žinau, ką reiškia būti kadre, aplink daug blaškančių faktorių, kartais tiesiog apima panika, pamiršti viską, ką norėjai sakyti. O Ramūnas nepamiršdavo nė menkiausios režisieriaus pastabos, susitelkęs vaidino kiekvieną dublį. Per visą tą varginantį procesą, kai vis kartoji ir kartoji, kai nuovargis toks, jog jau, atrodo, pjuvenas pjaustome, ima ir įskyla ta kibirkštėlė! Gali tik galvą nulenkti prieš tokį meistriškumą.

– Iš filmo persikelkime į mūsų realybę. Ką Vaižgantas reiškia dabarties visuomeninių problemų kontekste? Kas su mumis yra negerai?

– Reikia subręsti laisvei. O Vaižgantas yra tas švyturys, kuris rodo, kaip subręstama laisvei, kaip įgyjama tokia asmeninė nepriklausomybė, kai niekas nebegali tavimi manipuliuoti. Šiuolaikinė visuomenė pilna pavergimo instrumentų. Šiandien matome apsčiai valdžios nesiskaitymo su žmonėmis pavyzdžių, nors gyvename lyg ir demokratiškoje valstybėje. Aš labai linkėčiau Lietuvai atpažinti tuos tikrai laisvus žmones, kurie netrokšta primesti savo valios kitiems – jie vieninteliai tinkami tvarkyti bendruosius reikalus. Gal tuomet ir apie korupciją galėsime kalbėti būtuoju laiku. Per dvidešimtą amžių praradome daugybę tokių žmonių – juk visa represinė mašina buvo nukreipta būtent prieš juos. Ir nėra ko stebėtis, kad jų vis dar mažuma. Vaižgantas – iš tos nykstančios padermės, kuri kažkaip mokėjo įžiebti žiburėlį, užuot vainojus tamsą. Šalia visų visuomenės diagnostikų – jo kartos ir dabartinių – labai intelektualiai analizuojančių, kaip viskas blogai, jis elgiasi ir kalba taip, tarsi žinotų, kaip tą blogumą pataisyti. Tikiu, kad artimesnė pažintis su šia asmenybe gali įkvėpti daugelį.

– Jūsų senelis – generolas Kazimieras Ladiga, kovotojas už Lietuvos nepriklausomybę, močiutė Stefanija Paliulytė-Ladigienė – publicistė, visuomenininkė, išrinkta į Trečiąjį Lietuvos Seimą. Jūsų tėvas skulptorius V.Vildžiūnas dėl savo pažiūrų anuomet buvo išmestas iš Dailės instituto, mama grafikė Marija Ladigaitė subrendo 9-erių, kai buvo suimtas jos tėvas. Jūs jau gimdama atsinešėte laisvės vėjo?

– Buvau išlepinta, nes užaugau tam tikroje saloje, kur atrodė, kad sovietų valdžia neegzistuoja. Tėtis su mama stengėsi kurstyti tą židinį, prie kurio galėjai sušilti, pajusti turint šaknis ir namus. Gal dėl tokių stiprių ir šviesių vaikystės įspūdžių man sunku buvo suprasti, kad pasaulis aplink toli gražu ne visada draugiškas, kad ne viską galima pasakoti svetimiems, kad žmonės sodinami į kalėjimus tik už tai, kad "mylėjo Dievą ir tėvynę", kaip sakydavo močiutė.

– O kaip šį palikimą perėmė keturi jūsų vaikai: dvyniai Kazimieras ir Karolis, dukros Barbora ir Severina?

– Labai džiaugiuosi, kad, nepaisant mamos netobulumų ir laiko trūkumo, jie visi su stuburu. 35-erių Kazys ir Karolis – informatikai, einantys rimtas pareigas. Bet jie neapsiriboja virtualia erdve – turi tvirtą ir griežtą pilietinę poziciją. Severina yra genetikė, dirba pagal specialybę. Barbora vienintelė linkusi į menus. Norėjo studijuoti fotografiją, bet sukūrė šeimą, augina du vaikučius, tai kūrybiniai planai turi palaukti.

– O vaikaičiai? Auga irgi ryškios ir savarankiškos asmenybės?

– Gerai, kad šiuo momentu jų visų čia nėra, – nesusišnekėtume. Kai suvažiuoja, lubos kilnojasi. Visi vaikai gyvena savarankiškai, bet kai reikia išleisti juos pasiganyti, aš nieko prieš padirbėti močiute. Turiu septynetą anūkų: Kazimiero – šešerių Kasparas ir pusketvirtų Elžbieta, penkiomis minutėmis jaunesnio Karolio – vienuolikos Vytautas, devynerių Tadas ir dvejų Gabija, Barboros – pusketvirtų Vėtra ir dvejų Domantas. Laimė didelė, bet aš pasmerkta painioti anūkų vardus (juokiasi). Taip, jie auga labai savarankiškos asmenybės. Mes kartais ir pafilosofuojame apie gyvenimą...

– Kaip sutiksite Naujuosius?

– Naujuosius aš paprastai pasitinku ramiai, su šeima, ir anksti einu miegoti, kad nedingtų ta pirmoji metų diena, kurią auštant noriu pasitikti prie darbo stalo. Bet mes su draugais turime gruodžio 30-osios tradiciją. Tai mūsų padėkos diena, žinoma, kepame ir kalakutą, bet svarbiausia – susirenkame padėkoti už praėjusius metus, už tai, kad turime vieni kitus ir galime susirinkti ne tik per laidotuves. Ši tradicija jau daug metų nekintanti ir neatšaukiama. Nieko specialiai net nekviečiu – visi žino ir ateina.

– Jau vien faktas, kad dirbate pirmą naujų metų dieną, labai daug pasako. O kokie pagrindiniai jūsų darbai?

– Turiu pareigas Lietuvos radijo ir televizijos komisijoje – reikia nuolat sekti transliuotojų ir retransliuotojų rinkos pokyčius – tai svarbu vertinant pretendentų į konkurso būdu skiriamus dažnius galimybes; kartais tenka fiksuoti įstatymų pažeidimus ir taikyti nuobaudas... Bet kino bacila vis dėlto yra pirmame plane.

Ramybės neduoda kiek anksčiau parašytas scenarijus skambiu pavadinimu "Didysis sprogimas". Tai bandymas per kelias asmenines istorijas prisiliesti prie tikros, nepagražintos ir neutriruotos Lietuvos XX a. istorijos. Prisiliesti taip, kad prisidėčiau prie užleistų traumų gijimo. Tai, žinoma, siekiamybė. Kol kas parašyta 80 scenų. Jos pagulėjo stalčiuje kurį laiką, kol dirbome prie Tumo kodekso. Žinau, kas bus, kai atsidarysiu failą – viską reikės perrašyti. Bet toks jau scenaristo darbas. Tą patį Tumą perrašiau dvylika kartų.

– Kokios savidisciplinos reikia surinkti ir perteikti tokią gausybę faktų, iš kur tai?

– Iš to trūkumo faktų – tikrų, o ne selektyviai cenzūruotų, kaip, tarkim, buvo su Vaižgantu. Sovietmečiu iš jo darė ir bedievį, ir laisvamanį. O šiandien kas? Bandymai iš jo padaryti dar ir neopagonį? Na, atleiskite... Turi būti ištikimybė faktams. Kai pats bandai užpildyti tas spragas, tada ir priartėji prie teisybės. Šiaip Vaižgantas anksčiau buvo puolamas už tuos pačius dalykus, už kuriuos šiandien griežtų tradicionalistų kritikuojamas popiežius Pranciškus.

O kalbant apie savidiscipliną, tai esu tipška prokrastinatorė – atidėlioju ir nieko nerašau, kol galiu nerašyti. Kartais ištinka ir kūrybinės krizės. Nevengiu scenaristams skirtos patikrintos terapijos. Ja naudojasi dažnas serialų rašytojas (o tai yra, ko gero, labiausiai sekinantis darbas kino fabrike). Tos terapijos dalis – kas rytą tik atsikėlus parašyti tris puslapius. Gali užrašyti sapnus, dienos planus, bet ką – tik būtinai ranka ir labai greitai. Tai nesuveikia iškart, net ne per mėnesį ar du, bet po poros metų supranti, kad veikia... Man atrodė, kad tai bus sunku, bet išties – tikras malonumas. Palendi po šaltu dušu, paskui įsipili puodelį karštos kavos ir rašai. Išrašai kartais visiškus niekus, kartais ir šį tą gražaus į tris puslapius. Ir kai ateina laikas rimtai rašyti, jauti tuos pramankštintus raumenis, ir ką jie gali...

– Kad ir kokio fenomenalaus darbštumo būtumėte, vis tiek yra koks nors kampelis, kuriame leidžiate sau atokvėpio?

– Kartais įkrentu į "YouTube" ir prasinešu per pasaulio koncertų sales. Žiūrėk, ir nepajuntu, kaip su muzika ateina trečia nakties.

– Jau dvylika metų esate mįslingomis aplinkybėmis žuvusio Lietuvos saugumo karininko Vytauto Pociūno našlė. Ar paleido skausmas?

– Kunigas Antanas Saulaitis yra pasakęs, kad negalima visą laiką gyventi skausme, bet galima visą laiką dėkoti už tuos žmones, su kuriais suvedė likimas, už jų gerumą. Dėkoti už jų gyvenimus yra geriausia malda už mirusius.

– Juozas Tumas-Vaižgantas apie jūsų močiutę yra pasakęs: "O kad Lietuva turėtų daugiau tokių lietuvaičių, jos pakeltų Lietuvą." Šiandien tuos pačius žodžius norisi ir verta pasakyti jums. Didžiulės sėkmės jūsų darbuose!

Tokio įžūlumo nematė

Vasario 14-ąją pranešta, kad nuo namo Aleksoto gatvėje, kur yra J.Tumo-Vaižganto memorialinis butas-muziejus, verslininkai savavališkai nuėmė čia ilgai kabojusią atminimo lentą. Vietoje jos atsirado vestuvių mados studijos iškaba. Kauniečiai piktinasi, kad verslininkai visiškai sutrypė istorinės lietuvių asmenybės atminimą.

"Nepagarba, nes nuėmė ir nori perkelti tarp langų, tiesiai po eismą ribojančiu kelio ženklu. Reikėjo pasirašyti, bet muziejus nieko nepasirašė, nes nesutikome. Verslininkai tikino, kad gavo visus leidimus. Memorialinės lentos vietoje jie ketina įrengti duris į savo saloną", – sakė J.Tumo-Vaižganto buto-muziejaus vedėjas Alfas Pakėnas.

"Su kolegomis pakalbėjome, tai tokio įžūlumo dar nebuvo. Būna, kad įsideda kitus langus ar duris, nelegaliai vykdo statybas, bet kad chamiškai nukabintų memorialinę lentą ir dar ne savo, apsimeluotų, kad Vilniuje suderinę leidimus, nors tai neįmanoma, tikrai nepamename", – pasipiktinimo neslėpė Kultūros paveldo departamento Kauno skyriaus vedėjas Svaigedas Stoškus. "Be to, juk tai padarė beveik valstybinės šventės išvakarėse, čia toks spjūvis į veidą, kai nuima J.Tumą-Vaižgantą ir kažkokią divą uždeda. Vienareikšmiškai tokia baisi reklama ten negali būti, tikrai bausime", – žadėjo jis.

Leidimų nėra

Pasak Maironio lietuvių ir literatūros muziejaus, kuriam priklauso ir J.Tumo-Vaižganto muziejus, darbuotojų, vestuvių salono atstovai teigė, kad atminimo lenta į naują vietą – tarp langų – bus perkelta artimiausiu metu. A.Pakėnui verslininkai aiškino, kad visus leidimus yra suderinę su Kultūros paveldo departamentu. Reikiamus dokumentus jie neva gavo ne Kauno skyriuje, o Vilniuje, tačiau paveldosaugininkai gūžčioja pečiais, nes tokioms pertvarkoms jokie leidimai neišduoti.

"Informuojame, kad pastatas Aleksoto g. 10 yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Šio namo antrame aukšte gyveno J.Tumas-Vaižgantas. Pranešame, kad Kultūros paveldo departamentas J.Tumo-Vaižganto memorialinės lentos demontuoti nėra leidęs ir išorinės vaizdinės reklamos įrengimo projekto nėra derinęs. Dėl savavališkai atliktų darbų Kultūros paveldo departamento Kauno skyrius pradėjo tyrimą", – komentavo Kultūros paveldo departamento Vyriausioji specialistė ryšiams su visuomene Rūta Evelina Šutinytė.

Kad vestuvinių drabužių salonas neteisėtai vykdo darbus, patvirtino ir S.Stoškus. Jis tikino, kad apie tokius veiksmus sužinota tik tada, kai internete pasklido nuotraukos, kuriose matyti, kad atminimo lentą pakeitė kitokia iškaba.

Nepakeista paskirtis

S.Stoškus tikino, kad tą dieną, kai kilo skandalas dėl nukabintos memorialinės lentos, jis buvo išvykęs į Vilnių, todėl J.Tumo-Vaižganto namą galėjo apžiūrėti tik vakare.

S.Stoškus sakė matęs, jog ten atliekamas remontas, tačiau projektas su paveldosaugininkais taip pat nebuvo derintas, todėl tai galima prilyginti savavališkiems statybos darbams. "Viskas, ką įmanoma pažeisti, čia buvo pažeista", – pridūrė S.Stoškus.

Jis tikino, kad ten, kur įrenginėjamas naujas vestuvių salonas, yra gyvenamosios patalpos, tad norint užsiimti vestuvinių suknelių verslu, patalpų paskirtis privalėjo būti pakeista į komercinę. Tam reikalingas ne tik paveldosaugininkų, bet ir gyventojų sutikimas. Anot Kultūros paveldo departamento Kauno skyriaus vedėjo, verslininkai ir šio reikalo nėra išsprendę.

Viskas, ką įmanoma pažeisti, čia buvo pažeista.

Istorija – kaip detektyvas

Kilus skandalui dėl išniekinto J.Tumo-Vaižganto atminimo, įžūliai pasielgę verslininkai smogė darsyk – Lietuvos šviesuolį pavertė diva. S.Stoškus pats užfiksavo, kad memorialinė lenta J.Tumui-Vaižgantui sugrąžinta į įprastą vietą, tačiau virš jos paliktas pavadinimas "Diva".

"Toks visiškai siurrealistinis vaizdas. Viršuje – J.Tumo-Vaižganto butas, apačioje – neaiškios reklamos", – negalėjo atsitokėti paveldo sergėtojas. Kitą dieną reklamos iškaba jau buvo dingusi. S.Stoškus svarstė, kad verslininkai galbūt susiprato padarę kvailystę.

Tiesa, iš pradžių ant sienos sugrįžo tik dalis memorialinės lentos. Lyginant ankstesnes fotografijas, paaiškėjo, kad trūksta stambių memorialinės lentos apvadų. Paveldosaugininkams užsimojus aiškintis, kur dingo šios atminimo lentos dalys, verslininkai pakabino viską taip, kaip buvę.

S.Stoškus sakė girdėjęs apie verslininkų idėją memorialinės lentos vietoje įstatyti duris, esą buvo pateikti ir siūlymai, tačiau jiems įgyvendinti leidimas nebuvo duotas.

"Mes visada už autentiką, o ten buvo istorinės durys. Senamiestyje daug kur buvo pirklių krautuvėlės, kurios turėjo duris ant kampo. Tai čia problemos nėra, bet kai yra mūsų tautos šviesiam žmogui įrengta lenta, tai savavališkai niekas negali jos nuimti ir perkelti kitur. Viską reikia suderinti ir gauti tam leidimus", – sakė S.Stoškus.

Padarė gerą darbą?

"Atminties lenta nėra standartinė ir pritaikyta būtent tai vietai, tad atitinka visus gabaritus ir proporcijas. J.Tumo-Vaižganto vardas yra svarbus ir namas jau vadinamas jo vardu, – kalbėjo architektas Šarūnas Kiaunė, šiame name dirbantis kartu su žmona architekte Asta Kiauniene. Š.Kiaunė pripažino, kad ta vieta patraukli verslui, tačiau verslininkų akibrokštą pavadino neetišku.

"Šioje situacijoje tiesiog reikia rasti kompromisą, kaip tinkamai įamžinti J.Tumą-Vaižgantą. Dabartinės lentos negalima nešioti po visus namo kampus, tam reikalingas naujas sprendimas", – įsitikinęs architektas.

Vestuvių mados salono "Diva" vadovė Agnė Martinkėnė patvirtino, kad derinami planai atkurti kampines pastato duris, o lentą esą prireikė nukabinti dėl šiuo metu vykstančių remonto darbų.

"Dėl remonto ta siena buvo pavojinga praeiviams iš lauko, todėl paminklas buvo nuimtas, išvalytas, nupoliruotas, sutvarkytos raidės ir pakabintas atgal. Norėjome gerą darbą padaryti, o visi užsipuolė. Mes jį tiesiog išblizginome ir ruošiame perkelti į kitą vietą. Bet tai nereiškia, kad mes norime jį iš viso nuimti, paslėpti, išmesti", – kalbėjo A.Martinkėnė.

"Toks paaiškinimas sunkiai įsivaizduojamas. Mes kreipėmės į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją, kad jie atliktų patikrinimą, ar remontui buvo gauti visi reikiami leidimai, ar darbų metu nebuvo pažeistos pastatą laikančios sienos", – sakė paveldosaugininkas Andrius Liakas.

Daug painiavos

Būsimo vestuvių salono vadovė pridūrė, kad šioje situacijoje reikėtų pasidomėti, ar J.Tumo-Vaižganto memorialinė lenta seniau buvo teisėtai pakabinta.

"Tokiu leidimu reikėtų pasidomėti, nes jo nėra. Tai apie ką mes kalbame tada? Kodėl ta lenta ten iš viso pakabinta, jei ant namo yra numatyta visai kita vieta", – rėžė verslininkė.

Ji pridūrė apie remonto ir kitus leidimus nieko nežinanti, nes patalpas salonas nuomosis, o buto savininkas, moters teigimu, labai užimtas, todėl su žurnalistais nekalbės.

A.Martinkėnė tikino, kad būsimo salono iškaba buvo pakabinta tik trumpam – norint pasižiūrėti, kaip atrodytų, jei nebūtų ant sienos memorialinės lentos.

Verslininkė aiškino dar nežinanti, kada vestuvių mados salonas šioje Senamiesčio vietoje atvers duris, tačiau po kelių valandų viešųjų ryšių specialistai išplatino pranešimą apie netrukus įvyksianti salono atidarymą.

Tokia naujiena paveldosaugininkus dar kartą pribloškė, mat patalpų savininkas specialistams nurodė, kad ūkinė veikla dabar ten nevykdoma.

Trūksta supratimo

Paveldo sergėtojams dažnai tenka aiškintis dėl įvairių pažeidimų, tačiau Kaune būta ir didesnių paveldo niokojimo atvejų.

Iki 2011 m. Vilniaus gatvėje, prie buvusios "Žibutės" valgyklos, puikavosi stoginė ir originalios kolonos, tačiau pastato savininkams tai pasirodė menkavertis turtas, tad jie savavališkai juos išardė ir išvežė. Kolonų autorius architektas Rimvydas Palys tąkart pasakojo, kad tokios pastato detalės atsirado, kai buvo rekonstruojama Vilniaus gatvė, maždaug prieš 30 metų.

Tuomet sukurta ir daug kitų gatvės elementų – originalių šviestuvų, informacinių stulpų, šiukšliadėžių, telefono būdelių. Tuomet Kultūros paveldo departamento specialistai tikino leidimo nuardyti stoginę nedavę, tik buvo pritarę savininkų priešprojektiniams pasiūlymams.

2013-aisiais kilo skandalas, kai sąvartyne buvo pastebėtos autentiškos tarpukario durys. Jas pavykus išpirkti, surengta teatralizuota durų grąžinimo į senąją vietą akcija.

2015 m. nuo verslininkų buldozerių griuvo Šančiuose buvę senieji rūsiai. Tuomet griaunamus paveldo saugomus rūsius pastebėjo vietos gyventojai. Kultūros paveldo departamento vyriausiasis valstybinis inspektorius Liutauras Tarbūnas patvirtino, kad griauti carinio laikotarpio rūsių A.Juozapavičiaus pr. 11 sklype nebuvo leista ir tai padaryta savavališkai. Naujai išdygusio prekybos centro valdytojams paskirta piniginė bauda. Taip pat specialistai įpareigojo atstatyti senuosius rūsius. Tais pačiais metais prie VII forto krito ir istorinė XIX a. raudonų plytų ledainė.

Paveldosaugininkai pripažįsta, jog vertingos miesto detalės pražūva dėl gyventojų ir verslininkų supratimo stokos. Žmonės paprastai siekia savo turtą suremontuoti pigiausiomis priemonėmis ar bet kokia kaina investuoti į verslą, tad lengva ranka griauna tai, kas ilgus metus buvo saugoma ir vertinama.

Paniekino atminimą

Nuo J. Tumo-Vaižganto memorialinio buto – muziejaus sienos Kauno senamiestyje verslininkai savavališkai nuėmė atminimo lentą. Jos vietoje atsirado vestuvių mados studijos „Diva“ iškaba. Kauniečiai piktinasi, kad verslininkai visiškai sutrypė lietuvių literatūros klasiko atminimą.

„Nepagarba, nes nuėmė ir nori perkelti tarp langų, tiesiai po eismą ribojančiu kelio ženklu. Nesutikome, bet verslininkai tikino, kad gavo visus leidimus. Memorialinės lentos vietoje jie ketina įrengti duris į savo saloną“, – sakė J.Tumo – Vaižganto buto – muziejaus vedėjas Alfas Pakėnas.

Leidimo negavo

Vestuvių salono valdytojas teigė, kad atminimo lenta į naują vietą – tarp langų – bus perkelta artimiausiu metu. A.Pakėno žodžiais, verslininkai tikino visus leidimus suderinę su Kultūros paveldo departamentu Vilniuje, tačiau paveldosaugininkai tvirtina tokiai pertvarkai leidimo neišdavę.

„Informuojame, kad pastatas Aleksoto g. 10 yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.  Šio namo antrajame aukšte gyveno J. Tumas-Vaižgantas. Pranešame, kad Kultūros paveldo departamentas J. Tumo-Vaižganto memorialinės lentos demontuoti nėra leidęs ir išorinės vaizdinės reklamos įrengimo projekto nėra derinęs. Dėl savavališkai atliktų darbų Kultūros paveldo departamento Kauno skyrius pradėjo tyrimą“, – komentavo Kultūros paveldo departamento Vyriausioji specialistė ryšiams su visuomene Rūta Evelina Šutinytė.

Kultūros paveldo departamento Kauno skyriaus vedėjas Svaigedas Stoškus sakė apie šią situaciją sužinojęs tik šiandien. Jis tikino, kad verslininkai tikrai sulauks sankcijų.

„Tokia baisi reklama ten negali būti, tikrai bausime. Juk ruošiamės Vasario 16-osios šventei, o čia toks spjūvis į veidą, kai nuima Vaižgantą ir uždeda kažkokią „Divą“, – susinervinęs kalbėjo S.Stoškus.

Tokia baisi reklama ten negali būti, tikrai bausime. Juk ruošiamės Vasario 16-osios šventei, o čia toks spjūvis į veidą, kai nuima Vaižgantą ir uždeda kažkokią „Divą“.

Užsigeidė durų

Kultūros paveldo specialisto teigimu, vestuvių salonas „Diva“ memorialinės lentos vietoje nori atkurti autentiškas duris, buvo pateikęs siūlymų, tačiau tai tebuvo idėjos. Jų įgyvendinimui palaiminimo niekas nesuteikė.

„Jei mūsų tautos šviesuoliui įrengta lenta, savavališkai niekas negali jos nuimti ir perkelti kitur. Viską reikia suderinti ir gauti leidimą“, – sakė S.Stoškus.

Apie tai, kad J. Tumo – Vaižganto memorialinės lentos vietoje verslininkai ketina įrengti duris, girdėjo ir šio muziejaus vedėjas A.Pakėnas. Jis pastebėjo, kad sienos griovimo darbai gali prasidėti artimiausiu metu, mat salonas sparčiai kuriasi, patalpose pilna dulkių.

„Kaip atrodys atminimo lenta tarp vestuvinių suknelių languose?“, – retoriškai klausė A.Pakėnas.

J. Tumas-Vaižgantas – Lietuvos rašytojas, visuomenės veikėjas, pedagogas, kunigas. 1933 m. jis buvo palaidotas Vytauto bažnyčioje Kaune.