Padaugėjo lankytojų
J. Tumo-Vaižganto memorialinio buto-muziejaus skyriaus vedėjas Alfas Pakėnas skaičiuoja, kad Kaune esantis skyrius per metus sulaukia apie 4 tūkst. lankytojų, o šiemet jų – kur kas daugiau nei per tą patį laikotarpį pernai. „Pasijuto, kad jubiliejiniai metai“, – pastebėjo vedėjas.
Anot jo, žymusis rašytojas, spaudos darbuotojas, literatūros istorikas, kritikas, visuomenės veikėjas, pedagogas, kunigas – labai plati asmenybė, nepelnytai apmiršta.
A. Pakėno teigimu, J. Tumas-Vaižgantas aktualus mums ir šiandien, nes viena pagrindinių jo kūrinių temų buvo Lietuva ir lietuvybė. „Jeigu reikia citatos šia tema – atsiverskite jo knygas“, – patarė vedėjas.
A. Pakėnas pasakojo, kad J. Tumas-Vaižgantas nuolatos buvo baramas kunigų, politikų, netgi kolegų rašytojų. Pavyzdžiui, bažnyčioje jo byla, į kurią buvo sugulę įvairūs skundai, buvo tikrai nemenka (pavyzdžiui, pasipiktinta, kad lankėsi teatre, kad Šv. Raštą lygino su poezija), jis buvo keliamas iš parapijos į parapiją, kol galiausiai atsidūrė Kaune.
Čia ilgai gyvenusį, kūrusį bei šiame mieste ir mirusį dvasininką A. Pakėnas apibūdino kaip labai sąžiningą, tiesų, atvirą, dėl ko neretai įsiveldavo į skandalus, pavyzdžiui, teatre per pertrauką išbarė šalies prezidentą Aleksandrą Stulginskį, už ką buvo nuteistas parai arešto.
Vedėjas J. Tumą Vaižgantą apibūdino kaip žodžio stileivą, kurio kai kuriuos kūrinius skaityti tikrai nelengva, nes juose yra tarmybių, tik jam būdingų išsireiškimų. Pavyzdžiui, Liudas Gira, kuris tarpukariu artimai bendravo su Vaižgantu, yra paskleidęs mintį, kad „Pragiedrulių“, jau tada buvusių mokyklų programoje, jokiu būdu negalima duoti skaityti geriems gimnazistams, o tik blogiems – už bausmę, nes tai neva sunkiai suprantama knyga.
Užrakindavo nuo kandžių
Namuose Aleksoto gatvėje, kur dabar įrengtas muziejus, tuomet virė intensyvus gyvenimas, unikali jų dvasia išlaikyta iki šiol, nes J. Tumo-Vaižganto muziejus įkurtas nuo jo mirties praėjus vos metams.
Bute kabo jo turėti paveikslai, jo paties portretai, baldai, asmeniniai daiktai, knygos, kurias brangino.
„Pagal testamentą, visas J. Tumo-Vaižganto turtas turėjo atitekti Vytauto Didžiojo universitetui (VDU), tačiau iki šiol apie 2 tūkst. jo knygų, du paveikslai, nemažai nuotraukų yra Kauno technologijos universitete. Taip nutiko pastarajai aukštajai mokyklai perėmus VDU pastatą, kuriame ir buvo daug rašytojo palikimo. Bandėme tartis, kad KTU visa tai perduotų muziejui, nes Vaižgantas norėjo, kad viskas liktų vienoje vietoje, tačiau procesas vis stringa“, – apgailestavo A. Pakėnas.
J. Tumo-Vaižganto spintoje eksponuojami brangūs kailiniai, kuriuos jam užsienyje nupirko diplomatas Petras Klimas, su kuriuo palaikė itin draugiškus santykius. „Esi žinomas asmuo, o neturi jokio padoraus šiltesnio drabužio“, – vesdamasis į parduotuvę jam sakęs P. Klimas.
Spintoje šalia kailinių stovi ir didelė cilindro formos talpa. Pasirodo tai – saugykla kailiniams, kurioje šiltajam sezonui šie būdavo užrakinami nuo kandžių.
Šiame bute J. Tumas-Vaižgantas gyveno ne vienas. Priimdavo gyventi ir finansiškai išlaikydavo mokytis norinčius giminaičius bei sumokėdavo už jų mokslą. Tuokdamas jaunavedžius, jeigu pamatydavo, kad šie yra nepasiturintys, taip pat sušelpdavo finansiškai. Jis tai darė iš kunigo bei dėstytojo algos (VDU dėstė senąją literatūrą), honorarų už kūrybą laikraščiuose, žurnaluose.
Itin skirtingos asmenybės
J. Tumo-Vaižganto memorialinis muziejus priklauso Maironio muziejui, tačiau abi šios istorinės asmenybės, anot A. Pakėno, buvo itin skirtingos. „Juos jungė talentas, tačiau jų tarpusavio santykiai buvo vėsūs“, – apibūdino A. Pakėnas.
Maironis, pasak pašnekovo, buvo gana šykštus, o Vaižgantas pinigus greitai išdalydavo. „Jeigu Maironiui, kuris buvo pasiturintis, pinigų pakliūdavo į jo kišenę, jie iš jos ilgai neišeidavo“, – šyptelėjo A. Pakėnas, pridūręs, kad J. Tumas-Vaižgantas nesikuklindavo prašyti pinigų iš kitų kunigų, sakydamas, kad „nė vienas litas prie delno neprilipo“, viską išdalindavo ir dar savo pridėdavo. Laikraščių leidyba ir pagalba kitiems reikalavo nemažai lėšų.
2019-ieji Seimo nutarimu yra paskelbti Juozo Tumo-Vaižganto metais. Jis įvardijamas viena ryškiausių XX a. pirmosios pusės asmenybių, tautinio atgimimo ir moderniosios kultūros reiškėjų, lietuvių prozos klasikų, kritikų ir literatūros istorikų, kurio kūrybinis palikimas yra gausiausias tarp to meto rašytojų.
