Karių savanorių priesaika, gana žvarbią penktadienio popietę, įvyko ypač svarbioje mūsų šaliai vietoje, kur stovi paminklas Nežinomam kareiviui ir dega Amžinoji ugnis. O geriausiu 99-osios Baziniame kario savanorio įgūdžių kurso laidos kariu buvo išrinktas J. Ostromeckas, kuris iškilmingos priesaikos ceremonijos metu skaitė priesaikos žodžius ir bučiavo Dariaus ir Girėno rinktinės kovinę vėliavą. Geriausiam kariui buvo įteikta speciali Krašto apsaugos savanorių pajėgų vado dovana.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.

„Idėja tapti kariu savanoriu kilo šiais metais, kai į Kaišiadorių rajono policijos komisariatą įsiliejo du nauji pareigūnai, kurie yra kariai savanoriai, o šiuo metu, skaičiuojant ir mane, mūsų komisariate dirba keturi kariai savanoriai. Žinoma, norėjau priimti naujus iššūkius ir išeiti iš komforto zonos, būtent taip apibūdinčiau žiemos metu miške praleistą naktį“, – šypsojosi pašnekovas. J. Ostromeckas pridūrė, jog tokiam sprendimui įtakos turėjo ir geopolitinė situacija susijusi su įvykiais Ukrainoje.

Matavausi savanorio uniformą ir prie manęs priėjo dukra, kuri pasiteiravo, ar apginsiu ją. Šie žodžiai labai suvirpino mano širdį, tada ir supratau, kad priėmiau teisingą sprendimą.

Kaišiadorių rajono policijos komisariato viršininkas suprato, jog priėmė teisingą sprendimą dar prieš prasidedant kursams. „Matavausi savanorio uniformą ir prie manęs priėjo dukra, kuri pasiteiravo, ar apginsiu ją. Šie žodžiai labai suvirpino mano širdį, tada ir supratau, kad priėmiau teisingą sprendimą“, – pasakojo policijos pareigūnas.

Prieš duodami priesaiką kariai savanoriai tris savaites dalyvavo Baziniame kario savanorio įgūdžių kurse, kur susipažino su ginkluotės, taktikos, topografijos, logistikos, ryšių ir medicinos teorija bei praktika. Kursai Brigados generolo Kazio Veverskio poligone truko tris savaites, nuo lapkričio 21 d. iki gruodžio 9 d. „Džiaugiuosi, kad per tris savaites įgijau tikrai nemažai patirties, naujų žinių ir įgūdžių. Jeigu pirmąją savaitę kursai buvo orientuoti į teorines paskaitas, tai vėliau susikoncentruota į praktinius užsiėmimus. Pagrindinis iššūkis buvo paskutinę savaitę, kuomet trečiadienio rytą išėjome į mišką, o pečius „slėgė“ apie 25 kg sverianti kuprinė. Visą dieną laukė įvairūs užsiėmimai, o naktį praleidome tūkstančio žvaigždučių viešbutyje – po atviru dangumi“, – įspūdžiais dalinosi pašnekovas.

J. Ostromecko asmeninio archyvo nuotr.

Pašnekovas tikisi, jog įgytos žinios padės pasiekti geresnių rezultatų. „Tikiuosi, jog kursuose įgytos žinios ir patirtis leis priimti tinkamesnius sprendimus, kuomet policija bendradarbiaus su kariuomene“, – pridūrė jis.

Kaišiadorių rajono policijos komisariato viršininkas džiaugėsi, kad jį dėl šio sprendimo palaikė tiek šeimos nariai, tiek artimiausi kolegos. Jis kariu savanoriu tapo kasmetinių atostogų metu. „Nenorėjau pakenkti savo darbui policijos komisariate, bet tikrai džiaugiuosi išties kitokiomis ir prasmingomis atostogomis“, – pokalbį baigė J. Ostromeckas.

Santūrus ir dalykiškas, žmogiškas ir draugiškas, žingeidus ir protingas – taip naująjį vadovą, neseniai atšventusį 35-ąjį gimtadienį apibūdina kolegos. Panašiais epitetais save pristato ir jis pats, paminėdamas ir kitas asmenines, dalykines savybes – kuklus, nuoširdus, darbštus ir perfekcionistas. Na ir išties, viso pokalbio metu naujose pareigose dar neapsipratęs pareigūnas nepaliauja dėkoti per 15 metų, paskirtų šiai profesijai, sutiktiems kolegoms. Vieniems – už pamokymus ir žinias, kitiems – už teisingos krypties parodymą ar tiesiog padrąsinimą. Žingeidumas ir iššūkiai, tai, pasak jo, buvo tas „variklis“, kuris skatino nesustoti.

Jurgis Ostromeckas

Išlikti žmogumi

„Iššūkių ir nežinomybės buvo nuo pat mano tarnybos pradžios. Visada kažkaip taip atsitikdavo, kad patekdavau ten, kur, atrodo, nelabai ką žinojau, tačiau stengiausi išmokti ir padaryti taip, kad atliepčiau kitų lūkesčius ir, žinoma, pasiekčiau savo išsikeltus tikslus. Žmonės, su kuriais buvau vienose komandose – tai jie, tie mano mokytojai, iš kurių išmokau be galo daug ir esu dėkingas už tai, kuo šiandien galiu būti“.

Visų pirma reikia išlikti žmogumi, o tik paskui būti pareigūnu – tokia filosofija vadovaujasi J. Ostromeckas. Jis sako, kad labiausiai jį džiugina, kai kolegos ir gyventojai pasitiki.

„Visada stengiuosi nenuvilti. Tas pasitikėjimas man ir tam tikrų jėgų duoda“. Pašnekesiui įsibėgėjant jis prisimena, kaip vieną kartą komisariate netikėtai sulaukė dviejų puokščių gėlių ir saldainių. Atrodo, kas čia tokio? 

„Kuomet gyventojui kaip pareigūnas nelabai ką padėjai, nes jokios nusikalstamos veikos nebuvo, tačiau kaip žmogus išklausei ir padėjai, tuomet štai netikėtai sulauki nuoširdžios ir šiltos padėkos“, – apie jam reikšmingas akimirkas tarnyboje pasakojo pareigūnas.

Iš Kauno kilęs pareigūnas jau daug metų gyvena Kaišiadorių rajone. Čia pradėjęs tarnybą budėtojų dalyje, toliau darbavosi kriminalinėje policijoje, ilgą laiką dirbo žvalgybinį, operatyvinį darbą dienomis ir naktimis visame Kaišiadorių rajone.

Net aštuonmetis sūnus bei keturmetė dukra dažnai žaisdami mėgsta imituoti mūsų darbą.

„Yra ir pliusų, ir minusų. Pliusas yra tai, kad su ta darbine patirtimi atėjo išties daug žinių apie patį rajoną, jo specifiką, o padirbęs, kaip pareigūnas, įvairiose srityse: drąsiai galiu ir kelyje sustabdyti, ir protokolą surašyti ar nusikalstamą veiką įvykdžiusį asmenį sulaikyti, ir įtarimą jam pareikšti. Didžiausias minusas, įtariu, yra tai, bent man pačiam, kad kai kurie kolegos yra tiesiog draugai. Dabar, natūralu, ta subordinacija didesnė, statutinėje įstaigoje ji griežtesnė. Su kai kuriais kolegomis kartu pasalose būdavome ar vykdydavome realizacijas, dabar teks nurodymus duoti, o jei nebus tinkamai atliktas darbas – ir aiškintis to priežastis“, – kalbėjo J. Ostromeckas.

„Esu tas viršininkas, kuris, jei reikia – pamoko, jei reikia – visur dalyvauja kartu. Dabar mano, kaip vadovo, darbas – įgyti ir toliau ugdyti, perduoti įvairius gebėjimus bei kompetencijas pavaldiniams“, – apie artimiausius planus pasakojo naujasis Kaišiadorių rajono policijos vadovas.

Beveik visas laisvalaikis – darbas

Pasiteiravus apie šeimą ir laisvalaikį, naujasis vadovas tampa nebe toks iškalbus. „Jau ne vienerius metus darbas yra mano laisvalaikis. Šiuo atveju tikrai tinka posakis – darbas yra antrieji mano namai“, – apie tai, kad ir laisvalaikį dažnai praleidžia dirbdamas pasakoja pašnekovas.

Ir ne be reikalo jo net ir laisvalaikis stipriai siejasi su darbu – pareigūno žmona taip pat pareigūnė, tirianti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus. „Natūralu, kad mūsų šeimoje pokalbių, susijusių su darbu, su tarnyba, su viskuo, kas liečia policijos veiklą ar gyventojų saugumą – be galo daug. Net aštuonmetis sūnus bei keturmetė dukra dažnai žaisdami mėgsta imituoti mūsų darbą“, – šypsosi J. Ostromeckas.