Kadangi dauguma priklausome jautriausiam šiuo metu – privataus verslo – sektoriui, tai sėdim namuose (o tiksliau, feisbuke) ausis suglaudusios, varganas banko santaupas užspaudusios ir bijome net pirstelėti. Vienintelis džiaugsmas, kad per programėlę susijungusios į vieną vaizdo skambutį ir prisivirusios stiprios turkiškos kavos galim plepėti iki išnaktų.
Apie Turkiją ir pirmąjį biznį
Apie tą turkišką kavą ir Turkiją… Vakar, vos pramerkęs akis, vyras užgieda: "Ryt šeštadienis. Ką įdomaus veikiam savaitgalį?" Vos iš juoko nepaspringstu – o ką čia daug nuveiksi?! Tą patį kaip visada.
Apsišarvuoju geležine valia, acto tirpale mirkytu skuduru ir einu kuopti tamsaus sandėliuko. (Nežinau, kodėl kažkoks išminčius jį pavadino tamsiu? Aš, pavyzdžiui, jame nuolat randu daiktų, kurie išplukdo iš atminties vandenynų itin šviesių prisiminimų.)
Šįkart randu sidabro spalvos, raižytą prabangiausiais rytietiškais raštais padėklą su šešetu miniatiūrinių arbatai gerti skirtų stiklinaičių. Niekas pas mus šeimoje iš tokių puodelių parodijų arbatos negeria. Ypač vyras, maukiantis mėtų ir melisų antpilus iš litrinių bei puslitrinių… Bet esmė ne arbata, o Turkija.
Skridome į šią šalį (dabar ten irgi koronė) su vyru būdami antrame studijų kurse, jau prasidėjus "perestroikai", pirkti odinių striukių ir medvilninių golfų (turbūt reikėtų sakyti glaustinukių?). Bet ne. Anais, tais mūsų nedrąsaus biznio užuomazgų laikais, tai buvo golfai. Kaip Dievą myliu. Priduodavom juos į buvusį "Merkurijų", kurio archeologiniai griaučiai turbūt iki dabar dar puošia atsinaujinusią Laisvės alėją. Su dokumentais palieki penketą golfukų – o pardavėjoms nuneši penkiskart daugiau (na, kad turėtų kuo parduotą prekę pakeisti). Ir visiems gerai. Ypač mums, studentams, prie varganos stipendijos vieną, kitą vagnorkę, o vėliau ir litą prisiduriantiems.
Pamenu, prisiprašiau tuomet dar savo draugo (dabar jau 30 metų kaip vyro), kad leistų skristi į išsvajotąją Turkiją kartu – ne kojų Pamukalės terasose mirkyti ir ne senųjų pasaulio stebuklų fotografuoti – prekių drauge pirkti, maišų už save didesnių tampyti. Leido.
Tik nepasakė, o gal ir pats nė nenutuokė, kad skristi atgal su prekėmis teks krovinių skyriuje – tarp maišų su golfais ir kožomis. Kad taip dabar nutiktų, – mąstau sau sandėliuko lentynas bešluostydama (o actas taip nosį riečia), – skristų jis man iš to krovininio lėktuvo salono strimgalviais, lauk, ir be parašiuto… O tada buvo romantika. Sėdėjome ant grindų, kiekvienas savo maišais užsibarikadavę, gal net bučiavomės.
Apie "niksen" nuo streso
"Tai ką veiksim šį savaitgalį? – mano sutuoktinio balse jau girdisi nervingos gaidelės: iš neveiklumo (jo verslas per tą koronę taip pat stojo) maniškis turbūt galą gaus. – Jei nieko, tai važiuoju į sodą, bent medžius nugenėsiu."
"Genėk, genėk! Ir dar į plaukiančius debesis pasižiūrėk, melisų (gal jau bus išdygusios) arbatos išsivirk", – protiju prisiminusi neseniai feisbuke skaitytą straipsnį.
Jame psichologas prof. dr. Gediminas Navaitis siūlė karantine esantiems veikliems žmonėms naudotis Nyderlanduose populiaria "niksen" idėja. Kadangi Nyderlandai dažniausiai patenka į pirmąjį penketuką pasauliniuose laimės tyrimuose, tai yra pagrindo jų paklausyti. Žodžiu, anot tų olandų ir jų į lietuvių kalbą sunkiai išverčiamų "niksen", kartais reikia pasitraukti iš profesinių, socialinių lenktynių ir tiesiog nieko neveikti. Karantinas tam puikus metas.
"Tik nuo tavęs priklausys, – rėkiu pavymui duris trankančiam vyrui, – ar tą velnio karantiną paversi atsipalaidavimo ir ramybės laiku, nespręsdamas mintyse jokių problemų, ar pasiduosi visuotinei panikai."
Kai vakarop savo vaiberio merginoms pasakoju apie "niksen" ir apie tai, kad gaila vyro, sienomis iš neveiklos lipančio, viena vos nesuvalgo manęs be druskos ir pipirų.
Apie skyrybas su savimi
"Radai kuo skųstis. Pažiūrėčiau, kaip ištvertum mano vietoje. Keturi mažamečiai vaikai ir vyras, dirbantis iš namų. Jei tą karantiną pratęs dar bent savaitei, nebeištversiu. Visi verdam savose sultyse kaip džiovintų vaisių kompotas – įsipykę vienas kitam be galo. Trūksta tik vienos mažos kibirkšties, ir… plyyyykst – ugnis! Skyrybos! Sako, pas kinus po karantino irgi skyrybų padaugėjo. Tik štai sakykit, mielosios, ar teismai apsiims svarstyti civilinę bylą, jei sumanysiu išsiskirti ne su vyru, bet su… savimi! NEBEGALIU DAUGIAU SAVĘS PAKĘSTI! Anksčiau dar parke galėjau rasti naujų veidų – na, pabendrauti su kitomis mamytėmis žaidimų aikštelėse, kol vaikai dūkdavo… Dabar viskas. Skaičiuojant su manimi esame jau penkiese! Pagal naujausią potvarkį būriuotis didesnėmis nei penkių žmonių grupelėmis draudžiama!"
Čia viena mūsų verslininkė, per visą pokalbį lig tol išmaniai tylėjusi, nebeiškenčia. Matyti, kad turi gerų naujienų, bet nedrįsta kloti. Kaip žinoma, Dievo koronės akivaizdoje negražu džiaugtis, kad dar kažką gero spėjai iš gyvenimo nučiupti…
"O mums, – nedrąsiai pradeda, – tas karantinas visai į naudą. Įsivaizduokit, norėjom su vyru nusipirkti kotedžą tokioje superinėje vietelėje, pušyne, bet šeimininkai niekaip nesumažino kainos… Tai dabar jau sumažins. Ir ne dešimt tūkstančių, kaip prašėm. Visus dvidešimt. Tik klausimas, ar bepirksim..."
Smagu girdėti, kad kažkam gyvenimas pamėtėjo ir gerų dalykų, bet prieš akis – dar ne viena karantino savaitė... "Klausykit, panos, – šaukiu, – sugalvojau. Tiksliau, ne pati – mačiau feisbuke. Viena mano veidaknygės draugė paskelbė iššūkį "Karantinas", net šūkį pridėjo: "Sunkmetį išbūk ir nuo neveiklumo nesupūk." Jungiamės!" – kovingai keliame miniatiūrinius espreso kavos puodukus, kuriuos parvežiau visoms lauktuvių iš Kubos, ir iškilmingai prisiekiame neišpindėti, neišdurnėti, neiš… (na, žodžiu, jau turbūt supratote), o patirti kuo daugiau džiaugsmo, surasti kuo daugiau džiuginančių veiklų koronės kasdienybėje.
Apie nuotraukų albumus
Pirma – laiminga jau turimu atsakymu ir susivėlusi it Vytės Nemunėlio Agė Melagė (o kam šukuotis, puoštis: juk į viešumą visu gražumu įplauksiu dar neaišku kada) – turime surasti "Džiugeną". Na, tą tikrąją…
Kažkada, kai Saulėja dar buvo pirmokiukė, egzistavo tokia populiari teatro trupė su superine aktore Nijole Narmontaite, atliekančia Pepės Ilgakojinės vaidmenį. Toks šviesus ir teigiamą emociją skleidžiantis spektakliukas su ilgai smegenų grojaraštyje skambančiomis dainelėmis. Va jų dabar ir reikėtų klausytis. Ypač toms, su mažais vaikais… Kažkur turėjau net "Pepės Ilgakojinės" kasetę – tik ant kokių "Kašpirovskio dantų", po šimts, dabar ją groti – kasetiniai magnetofonai išnyko kaip anų laikų dinozaurai!
Draugės liepia nesinervinti ir sveikai maitintis, o kadaise egzistavusio "Džiugenos" teatro spektaklių įrašų, kaip ir turėjusio prasidėti "Kino pavasario" filmų, ieškoti internete. Per dabartinę "Liūdenos" situacija jie tikrai pravers.
"O dar prie to paties ekskurso į vaikystę, – tęsia mintį mūsų priešmokyklinio ugdymo pedagogė Aldutė, – galėtume pasklaidyti ir senus nuotraukų albumus." Kertu lažybų, jau kuris laikas ne tik aš, bet ir jūs nebedarot popierinių nuotraukų, nebeklijuojat jų į vaikų albumus. Viskas dabar kompiuteryje, kažkur "debesyse", kietuosiuose išoriniuose diskuose. Sykį paprašiau vaikų atsinešti į grupę nuotraukų su šeima. Pusė man kišo panosėn išmaniuosius telefonus su lūžtančiomis nuo kadrų šeimos galerijomis, kita pusė – nespalvotas, printeriu darytas nuotraukas ant plono kopijavimo popieriaus ir tik keletas – išdidžiai kaip kokią šių dienų nacionalinę vertybę – rankose laikė tikras, slidžias, su baltais krašteliais ar be jų.
Idėją "Nuotraukos" priimame vienbalsiai. Keletą dienų visos sėdime prie kompiuterių monitorių, tvarkome – dėliojame, rūšiuojame, triname – nuotraukų archyvus, atrinktus failus keliame į USB – spausime ant popieriaus, kai karantinas pasibaigs. Naudingas darbas, baigusios reziumuojame.
Apie mišką ir šaltinį
Po archyvų tvarkymo akys pas visas raudonos kaip po užsitęsusios studentiškų egzaminų sesijos. Norisi tik lėkti laukais plevėsuojant plaukais, kur akys mato, kur kojos neša…
"Lekiu su vyru rytoj į Kleboniškį, – sakau saviškėms. – Jis bėgioja, sportuoja ten kasdien."
Septintą suskamba žadintuvas, bet Saulėja su Mėta (mūsų lepūne jorkšyre) nė neketina keltis. Karantinas, atostogos… Kadangi man šis žodis nekelia jokių malonių, juolab su atostogomis susijusių asociacijų, lydžiu vyrą į mišką viena. Maniškis bamba, kad per mane susivėlino: prie šaltinėlio jau bus eilė žmonių… Bandau nuo jo neatsilikti, deja, nepratę prie aktyvaus sporto – o čia dar gryname ore! – mano vargšai plaučiukai maskatuojasi į visas puses, neleisdami pastebėti jau pavasariškai nusiteikusios gamtos permainų.
"Stoook! – rėkiu sutuoktiniui, – nebegaliu!" Na, koks čia imuninės sistemos stiprinimas, jei iš tokio bėgimo man vien noradrenalinas! Ar negalėtume eiti kaip žmonės, lėtai, į šalis pasidairydami, medžių pumpurėlius beskaičiuodami, tyrą miško deguonį į plaučius kvėpdami?! Negirdi… Toli jau nubėgęs.
O prie Gyvojo šaltinio vidury Kleboniškio miško bobulytė baikščiai dairosi: "Vaje vaje, vaikeliai, pasakykit man kvailai, ar ta korona neužnuodys mūsų šaltinėlio?!" "Neužnuodys", – užtikrinu ir uždususi nuo spartaus ėjimo iš visų jėgų stengiuosi nekosėti, nors toks kamuolys galugerkly stovi. Kol vanduo plona, lėta srovele bėga į butelį, dar spėju aplinkui pasivaikščioti, bepradedančiomis mėlynuot žibutėmis pasidžiaugt…
"O išties, mergos, – sakau, kai ir vėl visų veidukai pasimato telefono ekrane, – varykit į mišką. Gera ten… Kvepia... Miške jus užklups ir kitokios mintys: kad vaikas į balą neįvirstų, striukės neišsiteptų, akių į eglių šakas neišsibadytų, šuo erkių neprisigraibytų... Atsijungsite nuo tos Dievo koronės!"
Apie Benedikto kiaušinius
Kadangi feisbukas užverstas megzto tualetinio popieriaus ritinėliais ir netgi paties lietuviškų pophitų karaliaus Sauliaus Prūsaičio prisipažinimais: "Pradėjau megzti", tai moterys – tuksenu į mūsų vaiberio grupę, – kuo mes blogesnės?! Čiumpam virbalus, vąšelius. Pačios mezgam ir mokom šio amato subtilybių vaikus! (Juk mane, pavyzdžiui, mama išmokė nerti vąšeliu dar darželyje. Jos belaukdama narpliojau visokius ten ratus kvadratus.)
Į mano šauksmą atsiliepia absoliučiai visos, nes, kaip žinoma, visos dar nuo neatmenamų laikų – kai nesirgo darboholizmu ir laiko deficito sindromu – turi spintoje dūlančių (nebaigtų ir dar kandžių nepribaigtų) mezginių – šalikų, kojinių, pirštinių, liemenių… Kitas dalykas – motyvacija: na, pabaigsim tuos mezginius ir kas iš to, kas juos nešios?!
"Tada mes megsim, o tu gamink! – randa sprendimą išmaniosios draugužės, žinodamos, kad ne itin mėgstu sukinėtis virtuvėje. Ir tuoj atsiunčia puikų receptuką – patiekalo savikaina tik vienas euras! – rastą feisbuke, vieno influencerio svetainėje. "Grikiai su Benedikto kiaušiniu" vadinasi. Nu joooo… – pati sau prunkščiu į delną. Karantinui pasibaigus (turint omeny, kiek lietuviai tų grikių prisipirko) "Grikiai su Benedikto kiaušiniu" galės drąsiai pretenduoti į lietuviško maisto paveldo sąrašą drauge prie rožinės striubos, vėdarų ir cepelinų.
Ir čia visai netyčia prisimenu dar šviežią pokalbį su tokia rinkodaros specialiste, užminusia man labai klaidžią mįslę. "Sakyk, kas teikia žmogui didžiausią laimę, ko jis labiausiai trokšta?" – klausinėjo toji manęs, kol gerą penkminutę karpiau ausimis.
"Ech, tu, neišmanėle… Žmogui labiausiai reikia maisto, sekso ir pagyrimų!" – pabodusi laukti teisingo atsakymo išpyškino ji.
Ir man nebeliko nieko kito, kaip tik kulniuoti į virtuvę, ieškoti grikių (ačiū Dievui, prisipirkau) ir guglinti, kaip išvirti tą… Juozapo, atsiprašau, Benedikto kiaušinį!
