Grįžo į gimtinę
Kaunietė Jolita prieš dvidešimt metų kartu su vyru išvyko į Švediją. Po kelerių metų čia ji atsivežė ir tris savo sūnus. Vyriausiam tuo metu buvo keturiolika, mažiausiam, kurį pagimdė Lietuvoje, – vos keli mėnesiai. Šeimos pagrandukas Švedijoje lankė darželį, vėliau ir mokyklą. Pastarosios suolą trynė ir likusieji du berniukai.
Jolita su vyru sėkmingai vieną po kito vystė verslus. Pradžioje sutuoktiniai užsiėmė statybomis, patalpų dažymu, įrenginėjo parkus, galiausiai moteris atidarė grožio saloną, o apie verslią lietuvę rašė net vietos spauda. Nuo Lietuvos sutuoktiniai nebuvo nutolę – bent kelis kartus per metus jiedu lankė čia gyvenančius Jolitos tėvus. Šiems susirgus, į Kauną skrido dar dažniau.
"Mirus tėvams, vizitai tapo retesni", – atotrūkis nuo gimtinės esą buvo laikinas. Šių metų pradžioje sutuoktiniai su jauniausia atžala grįžo atgal į Lietuvą. Vienas sūnus su šeima liko Švedijoje, kitas įsikūrė Islandijoje.
"Nenoriu pašiepti Lietuvos ar dar kažką. Aš esu patenkinta čia grįžusi. Tiesiog noriu, kad valdžia, prieš kviesdama žmones grįžti, apie juos pagalvotų", – paklausta, ar po ilgo laiko lengvai adaptavosi gimtinėje, Jolita atsiduso, esą tai padaryti pavyko tik jai.
Moteris džiaugėsi vadybininkės darbu vienoje kompanijoje ir ją supančiu geru kolektyvu. Vyrui, anot Jolitos, mažiau pasisekė. Pradėjęs dirbti statybose, sužadėtinis buvo apgautas darbdavio. Pastarasis nesumokėjo žadėtų pinigų, todėl moteris kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją.
"Į mano skundą kol kas niekas nesureagavo. Vis dar laukiu. Kiek žinau, per 14 darbo dienų turiu sulaukti atsakymo", – vyro problemas palikusi nuošaly, Jolita dūsavo, kad nenuskilo ir jos sūnui.
Nemokė lietuvių kalbos
Į Lietuvą planavę kraustytis tada, kai sūnus baigs aštuonias klases, sutuoktiniai buvo priversti įvykius paspartinti.
"Už namą, kurį ketinome parduoti, pasiūlė gerą kainą. Nenorėjome prarasti pirkėjo", – pasakojimą tęsė moteris.
Grįžusi atgal į Lietuvą, Jolita lietuviškai nekalbančiam sūnui ėmė ieškoti mokyklos. Kauno jėzuitų gimnazija, anot jos, į kalbas nesileido. "Saulės" gimnazija taip pat atsisakė padėti šeimai. Į savo bendruomenę sūnų priėmė viena Kauno progimnazijų.
"Sūnus jau beveik mėnesį mokosi mokykloje ir yra vienintelis lietuviškai nekalbantis toje klasėje", – bendramoksliams tai problemų nekelia – vaikai, pasak motinos, tarpusavyje susikalba angliškai. Ta pačia užsienio kalba su juo bendrauja ir kai kurie pedagogai. Tik ne klasės auklėtoja, lietuvių kalbos mokytoja. Ji, anot Jolitos, ne tik ignoruoja berniuką, bet dar ir tyčiojasi iš jo.
"Po savaitės, praleistos mokykloje, sūnus pasakė, kad nebenori mokytis, nes auklėtoja jį pažemino visų vaikų akivaizdoje liepdama mokytis abėcėlę. Buvo dar vienas incidentas, kai supykęs jis pasakė "fuck", bet tai buvo adresuota ne auklėtojai, – piktinosi paauglio mama. Paklausta, kodėl gyvendama Švedijoje berniuko nemokė gimtosios kalbos, teisinosi pernelyg dideliu užimtumu. – Gyvenome saloje, kur visi kalba švediškai. Lietuvių šeimų, su kuriomis kalbėtume gimtąja kalba, ten nebuvo. Iš darbų grįždavome vėlai, kai švedė auklė vaikus jau būdavo suguldžiusi į lovas. Tiesiog nebūdavo laiko, kada su jais kalbėti."
Nepatinka vaiko auklėtoja
Moteris neslėpė apmaudo, kad Lietuva ir konkrečiai Kaunas dar nėra pasirengę priimti grįžusių tautiečių. Spragų, anot jos, apstu ir švietimo sistemoje, ir darbo rinkoje.
"Tarkime, Švedijoje dirbti statybose pirmiausiai siūloma švedui. Jei šis dėl kokių nors priežasčių atsisako, darbas siūlomas europiečiams iš Europos Sąjungos. Jei pastarasis atsisako, tada siūloma ukrainiečiui ar dar kam nors, – nuo statybų moteris grįžo prie švietimo. – Prisimenu, kai atvažiavome į Švediją, vaikai ten buvo labai greitai integruoti. Visi tokie kaip maniškis buvo suburti į vieną klasę ir ten mokėsi švedų kalbos. Vienas vaikas išmoko per 2 mėn. kitas per pusmetį."
Kaip greitai pavyks jaunėliui išmokti kalbėti lietuviškai, moteris nedrįso spėti. Namuose jie ir toliau kalba švediškai, o mokykloje lietuvių kalbos mokytoja nemoka anglų kalbos, todėl susikalbėti su berniuku negali.
"Sūnus prašo manęs pasakyti mokytojai, kad jis nesupranta, ką ji sako. Tokius žodžius kaip "taip", "sėsk" jis žino, tačiau visų sakinių nesupranta", – moteris neslėpė, kad nuo to, kaip seksis sūnui ir vyrui, priklausys ir tolesnis jos likimas.
Ir nors vyras sulaukė jau ne vieno darbo pasiūlymo Švedijoje, moteris viliasi, kad jiems neteks ir vėl kelti sparnų. Apie kitą mokyklą moteris kol kas negalvojo. Nesidomėjo, ar mieste yra klasių, kurios orientuotos į grįžusių emigrantų vaikus, kurie nekalba lietuviškai.
"Kreipiausi į emigrantų grupę, bet jie apie tokias klases nieko nežino", – likimo brolių rekomendacijomis virtualioje erdvėje Jolitos paieškos baigėsi. Į Kauno miesto savivaldybės Švietimo skyrių ji nesikreipė, pagalbos ten neprašė.
Jolitos priešprieša
Jolitos pavyzdys – įrodymas, kad tautiečiai ne tik emigruoja iš Lietuvos, bet ir grįžta į ją. Tiesa, priešingai nei dvidešimt metų Švedijoje gyvenusi herojė, dalis grįžtančiųjų žingsnius, palengvinsiančius jų atžalų integraciją, apgalvoja iš anksto.
Savo vaikams samdo korepetitorius, kalbos moko patys, renka informaciją apie švietimo įstaigas, pagal galimybes iš anksto jose apsilanko. Tokia strategija vadovavosi antroji herojė, po penkiolikos metų praleistų Anglijoje, su sūnumi grįžusi atgal į Lietuvą. Namuose su jaunėliu moteris visuomet kalbėjo lietuviškai, o suplanavusi savo grįžimą atgal į Lietuvą, bemaž du mėnesius samdė korepetitorę, su paaugliu dirbusią nuotoliniu būdu – per skaipą.
"Norėjau, kad mano vaikas augtų ir mokytųsi lietuviškoje aplinkoje. Domėjausi, kurios mokyklos pasirengusios priimti tokius vaikus kaip mano. Svarsčiau, rinktis Vilnių ar Kauną", – savo grįžimo priežasčių 45-erių Vita nedetalizavo, o sprendimo gyvenimą iš naujo kurti gimtajame mieste, nesigailėjo.
Pati ji esą puikiai įsiliejo į Lietuvos darbo rinką, Kaune gana greitai rado darbą. Sūnus, iki tol mokęsis su anglakalbiais, puikiai įsiliejo į lietuviškai kalbančių bendraamžių kolektyvą vienoje miesto progimnazijų.
"Nepateisinu tėvų, kurie užmiršta savo gimtąją kalbą. Nuo savęs nusimeta mokymo naštą, o vaikams padaro meškos paslaugą", – šiuo klausimu Vita buvo kategoriška.
Čia neabejotinai svarbus ir tėvų suinteresuotumas, pastangos padedant vaikui lengviau ir paprasčiau įprasti bendrauti lietuviškai.
Sudarytos visos sąlygos
Paprašytas pakomentuoti Jolitos situaciją, Kauno miesto savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjas Virginijus Mažeika su išsakyta kritika nesutiko.
Iš emigracijos užsienyje į Kauną grįžtantys vaikai, anot jo, turi visas galimybes sėkmingai integruotis ir visavertiškai mokytis miesto mokyklose. Antai, 2018-aisiais į Kauną iš užsienio grįžo 153 mokiniai. 67 jų – lietuviai: 26 iš Didžiosios Britanijos, 19 iš Airijos, 7 iš Norvegijos, 2 iš Jungtinių Amerikos Valstijų ir po vieną iš Danijos, Šveicarijos, Islandijos, Vokietijos, Maltos, Ukrainos bei Azerbaidžano.
Visi mokiniai daugiau ar mažiau mokėjo lietuvių kalbą, todėl barjeras jiems buvo lengvai įveikiamas.
"Be to, vaikai ypač greitai mokosi kalbos. Pasitaikė tik vienas atvejis, kai Italijoje šeimą sukūrusi lietuvė grįžo į Lietuvą ir vaikai nekalbėjo gimtąja kalba, tačiau bendromis pastangomis jiems buvo sudaryta speciali programa ir netrukus mažyliai jau kalbėjo lietuviškai. Taigi Kaune mokinių integracijai nuolat skiriamas dėmesys. Čia vadovaujamasi Švietimo ir mokslo ministerijos nustatyta tvarka", – kalbėjo V.Mažeika.
Svarbus tėvų vaidmuo
Mokykla, Švietimo skyriaus vedėjo teigimu, numato auklėtinio tolesnio mokymosi planą, kurio tikslas – visavertiškai užtikrinti mokinių ugdymo poreikius ir, bendradarbiaujant su jų tėvais, sudaryti galimybes sklandžiai integruotis į mokyklą.
Paprastai pasitelkiami mokiniai savanoriai, galintys padėti atvykusiam naujokui sklandžiai įsitraukti į mokyklos bendruomenės gyvenimą ir kokybiškai mokytis. Taip pat iš anksto numatomas klasės vadovo, mokytojų darbas su atvykusiu mokiniu ir jo tėvais, jeigu mokinys nepilnametis. Mokykla organizuoja mokytojų konsultacijas, individualius užsiėmimus ugdymo programų skirtumams likviduoti, taip pat neformaliojo švietimo veiklas.
Tais atvejais, kai mokinys nemoka ar menkai supranta lietuvių kalbą, jam skiriamas intensyvesnis lietuvių kalbos mokymas – išlyginamosiose klasėse, grupėse ar kitomis formomis. Tuo pačiu užtikrinama, kad dalį laiko jis mokytųsi kartu su bendraamžiais. Intensyviai lietuvių kalbos mokomasi iki vienerių metų. Išimtinais atvejais ir ilgiau.
"Čia neabejotinai svarbus ir pačių tėvų suinteresuotumas, pastangos padedant vaikui lengviau ir paprasčiau įprasti bendrauti lietuviškai", – V.Mažeika mokymo procese dar sykį pabrėžė tėvų vaidmens svarbą.
V.Mažeika primena, kad vaiko mokymo procese ne paskutinis vaidmuo tenka ir tėvams.
Stiprus pasirengimas
Kauno miesto savivaldybės iniciatyva įgyvendinamos specialios priemonės, skirtos efektyviam sugrįžusių mokinių tolesniam ugdymui. Jurgio Dobkevičiaus progimnazijoje ir Jono Jablonskio gimnazijoje vykdomas dvikalbis ugdymas, o nuo 2020-ųjų mokyklose startuos tarptautinio bakalaureato programos.
Tam esą sistemingai skiriamos lėšos – kasmet po 50 tūkst. eurų. Be to, jau antrus metus finansuojamas 14 mokytojų anglų kalbos kompetencijų tobulinimas.
"Taigi akivaizdu, kad Kauno mieste yra visos galimybės mokytis dvikalbio ugdymo klasėse: J.Jablonskio gimnazijoje – 9–12 kl. ir J.Dobkevičiaus progimnazijoje –1–8 kl.", – tęsė Švietimo skyriaus vedėjas.
Kauno S.Dariaus ir S.Girėno gimnazija turi įdirbį plėtojant vokiečių kalbos mokymą, tad priima iš užsienio parvykusius mokinius, iki tol besimokiusius vokiečių kalba. Kauno Aleksandro Puškino gimnazija ugdo įvairių tautybių vaikus – tiek grįžusius iš emigracijos, tiek ir atvykusius iš kitų šalių gyventi Lietuvoje.
Kauno suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centras planuoja mokyti į užsienį laikinai išvykusius arba nuolat svetur gyvenančius mokinius nuotoliniu būdu. Tam bus pasitelkta virtuali mokomoji aplinka "Moodle". Į šią platformą bus įkeltos mokytojų parengtos pamokos. Šio projekto įgyvendinimas jau derinamas su švietimo, mokslo ir sporto ministru.
