Savo tinklalapyje rašytoja sako visada norėjusi parašyti ypatingą Kalėdų istoriją. Ji tikisi, kad naujoji knyga padės vaikams ir suaugusiesiems pasikalbėti apie tai, kad praradimai ir gyvenimo kaita yra neišvengiama, o iš jų randasi gražūs dalykai.

Pirmąjį žaislą paršelį J. K. Rowling savo sūnui Deividui nupirko tada, kai jis dar buvo kūdikis. Netrukus jis tapo mėgstamiausiu jo žaislu, be jo berniukas neidavo miegoti. Rašytoja pasakoja, kad kiekvieną kartą prieš vakaro miegą ištikdavo panika – kur tą vakarą paršelis guli paslėptas. Vieną dieną išsigandusi, kad mylimo sūnaus žaislo gali nerasti, rašytoja nupirko lygiai tokį patį. Tačiau atėjo diena, kai sūnus rado savo mylimiausio žaislo pakaitalą. Nusprendęs, kad tai bus paršelio brolis, jis pasiliko juos abu. Pirmasis paršelis, kaip J.K. Rowling pasakoja savo tinklalapyje, šiandien gerai aptriušęs, jam vietoj akių įsiūtos sagos, antrasis – vis toks pat beveik naujas. Būtent tai ir privertė rašytoją susimąstyti, ką reiškia būti kitu, pakaitalu? Ne tuo, kurį pasirinko. „Tada aš ir supratau, kad pagaliau turiu savo Kalėdų istoriją“, – savo interneto puslapyje apie knygos gimimą rašo J. K. Rowling.

Leidėjai visame pasaulyje naują J. K. Rowling knygą išvertė į daugiau nei trisdešimt penkias kalbas. „Kalėdų paršelį“ Lietuvoje išleido leidykla „Alma littera“, o lietuviškai naujosios J. K. Rowling knygos herojus prakalbino vienas geriausių šalies vertėjų Eugenijus Ališanka.

J. K. Rowling. / D. H. Brown nuotr.

„Kalėdų paršelis“ – tai širdžiai mielas, puslapius greičiau versti kviečiantis nuotykis, pasakojantis apie berniuko meilę pamestam brangiausiam žaislui ir apie tai, kiek jam teks patirti, kad jį surastų. Šią istoriją rašytoja skiria vaikams nuo 8-erių metų ir visai šeimai.

Knygos herojus Džekas be galo myli savo žaisliuką, kurį yra pavadinęs Amo Paršeliu. Su AP jis nesiskiria nei dieną, nei naktį. Tačiau per Kūčias įvyksta kai kas baisaus – AP dingsta. Bet ši naktis – juk stebuklų metas, kai pildosi net ir visai beviltiški reikalai, kai gyvūnai pradeda kalbėti, o daiktai atgyja. Netgi žaislai. Taigi Džekas ir Kalėdų Paršelis – berniuką nuolat erzinantis AP pakaitalas – leidžiasi į kvapą gniaužiančią kelionę per stebuklingą Pamestųjų šalį. Padedami kalbančios Pietų Dėžutės, drąsaus Kompaso ir sparnuotos Vilties, jie bando išgelbėti geriausią Džeko kada nors turėtą draugą iš siaubingo žaislus triauškiančio Pamestinio nagų.

Man patinka įsivaizduoti, kad knyga galėtų vaikus ir jiems skaitančius suaugusiuosius paskatinti įdomiai pasikalbėti apie tai, kas šiame pasaulyje yra tikrai vertinga.

Naujausioje J. K. Rowling knygoje „Kalėdų paršelis“ sugulė ne tik nuostabi istorija, bet ir meniškos, nespalvotos pasaulinio garso iliustruotojo, personažų kūrėjo ir animacijos režisieriaus Jimo Fieldo iliustracijos.

J. K. Rowling savo tinklalapyje rašytoja atsakė į pasaulio vaikų klausimus apie naują savo knygą „Kalėdų paršelis“.

– Kokiais trimis žodžiais apibūdintumėte pagrindinį knygos personažą Džeką? Ir ką pasakytumėte apie Paršelį?

– Džekas yra drąsus, mylintis ir šiek tiek pasimetęs vaikas, tačiau save jis atranda nuotykyje, į kurį leidžiasi su Kalėdų Paršeliu. Kalėdų Paršelis, beje, labai panašus į Džeką.

Leidėjų nuotr.

– Ar šios knygos planavimo ir rašymo procesas stipriai skyrėsi nuo „Hario Poterio“? Ar „Kalėdų paršelyje“ rasime magijos?

– Esu puiki planuotoja, tiksliai žinojau, kas ir kurioje vietoje atsitiks dar prieš pradėdama rašyti knygą. Be abejo, tai magiška istorija, tačiau magija šioje knygoje – visai kitokia, nei ji egzistavo Hario Poterio pasaulyje. Skaitydami knygą pateksite į pasaulį, kurio gyventojai laikosi savos, ypatingos magijos įstatymų. Tik čia nerasite burtų lazdelių ir burtininkų.

– Ar knygos iliustracijos atitinka pasaulį, kurį susikūrėte galvoje?

– J. Fieldo iliustracijos yra tobulos. Atrodo, kad jis įlindo į mano galvą ir nupiešė tai, ką joje pamatė. Net žagtelėjau, išvydusi vieną, kurios negaliu išduoti, nes atskleisčiau knygos turinį. Jis tobulai pavaizdavo mano mėgstamą sceną.

– Ar knygos iliustruotojui Jimui patiko dirbti su jumis?

– Su Jimu nesėdėjome prie vieno stalo, jo pieštus eskizus man, o mano komentarus jam siuntinėjo redaktorė Ruth. Kadangi beveik kiekvieną kartą jam perteikti mano istoriją pavykdavo iš pirmo karto, dauguma komentarų buvo susižavėjimo kupinos žinutės. Buvo puiku dirbti kartu, Jimas yra tobulas iliustruotojas šiai knygai.

– Kokia tai buvo vieta, kur rašėte savo istoriją?

– Didžiąją istorijos dalį parašiau rašymo kambaryje, sode, tačiau gerai pamenu, kad Pamestųjų šalies žemėlapį kūriau atostogaudama su šeima. Vaikai žaidė paplūdimyje, o aš, pasislėpusi šešėlyje, piešiau žemėlapius ir kūriau knygos pasaulio logistiką.

Leidėjų nuotr.

– Ar „Kalėdų paršelis“ skirtas tik mažiems vaikams?

– Tikrai bus vaikų, kurie knygą skaitys patys, bus ir vyresnių vaikų, kuriems ji bus įdomi. Man patinka įsivaizduoti, kad knyga galėtų vaikus ir jiems skaitančius suaugusiuosius paskatinti įdomiai pasikalbėti apie tai, kas šiame pasaulyje yra tikrai vertinga, ir apie tai, kad kaita ir netektys – neišvengiami gyvenimo etapai, o juose dažnai gimsta nuostabūs dalykai.

– Kas jus įkvėpė parašyti „Kalėdų paršelį“?

– Nors istoriją sukūrė mano vaizduotė, įkvėpimas atkeliavo iš tikro žaislo, tiksliau sakant, dviejų žaislų. Mano sūnaus Davido mėgstamiausias žaislas, be kurio mažas negalėdavo eiti miegoti, buvo paršelis. Visai toks, kaip aprašau knygoje, – švelnios medžiagos, žirnelių prikimštu pilvuku. Davidas slėpdavo savo paršelį pačiose keisčiausiose vietose, kad ėjimas miegoti truktų kuo ilgiau. Kartą išsigandusi, kad jis paršelį pametė, nupirkau dar vieną. Būdamas trejų, Davidas netyčia rado atsarginį paršelį.

„Kalėdų paršelio“ istoriją įkvėpė mano baimė ir svarstymai, ką reiškia būti pakaitalu, ne tokiu svarbiu. Taip pamažu atsirado Pamestųjų šalis.

– Ar Jūs vaikystėje pati turėjote tokį mėgstamą žaislą?

– Mano vaikystės Kalėdų paršelis buvo didelis, rožinės ir baltos spalvos, mėlynakis meškiukas, kurį man nupirko seneliai. Pavadinau jį Henriu, garvežio iš „Traukinukas Tomas ir draugai“ garbei. Jis – vis dar su manimi, kad ir kiek pliktelėjęs, – vaikystėje buvau įpratusi pešioti jo kailį.

– Kaip manote, kodėl mėgstami vaikystės žaislai yra tokie svarbūs?

– Psichologai šiuos neįkainojamus žaislus vadina pereinamaisiais objektais, nes jie vaikus gali nuraminti ir paguosti, kai šalia nėra tėvų. Man jie – magijos kupini daiktai, kuriuos vaikystėje perkuriame pagal save, įkvepiame jiems gyvybės ir suteikiame savo idealizuojamus būdo bruožus. Prižiūrime juos, saugome, o jie saugo mus. Į tokio ypatingo santykio temą ir neriu knygoje „Kalėdų paršelis“.