Profesorė taip komentavo Seimo narių konservatorių Viliaus Semeškos ir Paulės Kuzmickienės kreipimąsi į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją (VLKK) dėl Kaliningrado srities ir Kaliningrado miesto pavadinimo nevartojimo, keičiant jį Karaliaučiaus pavadinimu. 

Pasak Seimo narių, dabartinis esamas pavadinimas priklauso rusiškam naratyvui ir atsirado Sovietų Sąjungai vykdant agresinius veiksmus Antrojo pasaulinio karo metu.

„Sovietų Sąjungos regionas buvo pavadintas seno bolševikų revoliucionieriaus Michailo Kalinino vardu. Po mirties Kalinino garbei jo vardu pervadinta net keletas miestų. Vienas iš jų – anuomet Kionigsbergas, dabar Kaliningradas – tą vardą išlaikė iki šiol“, – teigiama pranešime.

Man tai toks dirbtinis bandymas politizuoti. Nepatogu, ir tai nebėra Karaliaučiaus kraštas.

Anot Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkės P. Kuzmickienės, rusifikuojant šio regiono vietovardžius, siekta parodyti jo priklausomybę Maskvai.

Parlamentarų teigimu, karo Ukrainoje kontekste reikia peržvelgti pavadinimus, atsisakyti lietuvių kalbai svetimų pavadinimų vartojimo.

„Jau seniai metas atsisakyti sovietinio palikimo ir neteršti mūsų valstybinės kalbos svetimkūniais. Solidarizuojamės su kaimynais lenkais ir kviečiame lietuvių kalboje nenaudoti mums primestų, dirbtinų pavadinimų“, – teigė V. Semeška.

Pasak D. Kiseliūnaitės, svarstant apie Kaliningrado miesto ir srities pavadinimų keitimą, reikėtų kalbėti apie visus tos srities vietovardžius – negalima vienų keisti, kitų – ne.

Kita vertus, anot jos, senieji pavadinimai netinka šiuolaikinei Rusijos teritorijai.

„Man, kaip Rytprūsių tyrinėtojai, sunku būtų įsivaizduoti, kad kalbant apie šiuolaikinį kraštą, Rusijos teritoriją, militarizuotą iki ausų, kalbėtume, kad tai yra Karaliaučius, kad cigarečių ar degtinės kontrabanda eina iš Tilžės“, – BNS sakė profesorė.

Ji priminė, jog Lietuva Rusiją laiko nedraugiška šalimi, be to, sovietų valdžia sunaikino Karaliaučiaus kraštą, pakeitė jo pavadinimus ir jį patį.

„Nebėra Karaliaučiaus, nėra paties miesto, nebėra jo dvasios, ten gyvena visiškai nauji žmonės, kurie nepuoselėja to krašto tradicijų. Priešingai – jie sugriovė tą kraštą. Man net liežuvis neapsiverčia vadinti jį Karaliaučiumi“, – kalbėjo D. Kiseliūnaitė.

Pasak jos, VLKK anksčiau yra priėmusi nutarimą, kad kalbant apie istorinį Karaliaučiaus kraštą rekomenduojama vartoti tradicinius lietuviškus vietovardžius – Karaliaučius, Tilžė, Įsrutis, Gumbinė, Tolminkiemis. Taip pat leidžiama kelio ženkluose rašyti du pavadinimus.

Profesorė pabrėžė, kad senųjų pavadinimų vartosena pagrista tik tuo atveju, kai kalbama apie laikotarpį iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

Šią savaitę Lenkijoje įsigaliojo rekomendacija Kaliningradą, tarp Lenkijos ir Lietuvos įsiterpusį Rusijos anklavą, vadinti Karaliaučiumi (lenk. Królewiec).

Šios šalies Plėtros ir technologijų ministerija pabrėžė, kad Lenkija taip grįžta prie tradicinių pavadinimų, susijusių su istorija ir kultūros paveldu.

„Nenorime rusifikacijos Lenkijoje, todėl nusprendėme Kaliningradą ir Kaliningrado sritį pervadinti gimtąja kalba. Šie pavadinimai mums primesti ir yra dirbtiniai, nesusiję su mūsų istorija“, – teigė plėtros ir technologijų ministras Waldemaras Buda (Valdemaras Buda).

Reaguodamas į šį Lenkijos sprendimą Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad „tai jau net nebe rusofobija, šie Lenkijoje vykstantys procesai yra kone beprotybė“.

Karaliaučiaus miesto pradžia – vokiečių ordino Karaliaučiaus pilis, XIII amžiaus viduryje pastatyta prūsų sembų gyvenvietėje Tvankstoje. Gyvenvietė buvo pavadinta Čekijos karaliaus Pršemislo II Otakaro garbei Kunigsbergu, vėliau – Kionigsbergu (Karaliaus kalnu).

Karaliaučiaus pavadinimas nuo XVI amžiaus vartotas Mažosios ir Didžiosios Lietuvos lietuvių raštijoje.

1946 metais Sovietų Sąjunga miestą pervadino Kaliningradu SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko Michailo Kalinino garbei.