Tarp sugrįžtančiųjų ir pianistė Kamilė Zaveckaitė, šiandien su džiaugsmu besidalinanti prisiminimais, išgyvenimais, kurie ją, tuomet dvylikametę, lydėjo konkurso metu, bei idėjomis, kurios lydi šiomis dienomis.

– Kamile, esi dalyvavusi ir Nacionaliniame, ir Tarptautiniame Balio Dvariono konkurse. Tuomet tapai nacionalinio konkurso, turbūt svarbiausio šalies jaunųjų atlikėjų konkurso, pirmos vietos laureate. Kuo tau buvo ypatinga ši patirtis?

– Nacionalinis Balio Dvariono jaunųjų pianistų ir smuikininkų konkursas sudrebino ir pakeitė mano gyvenimą iš pagrindų. Tapusi jo laureate, atitinkamai buvau pakviesta į pirmąjį jau tarptautinio konkurso turą.

Užbėgant įvykiams už akių, noriu skambiai pranešti, kad tarptautinio konkurso nelaimėjau. Net nepraėjau į antrą turą! Dėl netiksliai perskaitytų ar nesuprastų repertuaro nuostatų, neatitikau turo formato ir, nors pasirodžiau išties puikiai, eiti toliau negalėjau. Mano lietuviškas kuklumas verčia paminėti, kad nekalbu savais, o gerbiamų Aleksandro Jurgelionio ir Justo Dvariono žodžiais, išsakytais po mano pasirodymo.

H. Pribitzer nuotr.

– Jaučiu, kad čia taško dar nenori dėti. Taigi, kas vyko po to?

– Taip, tuometinis ,,pralaimėjimas” dar niekada nebuvo toks saldus! Pirmojo turo repeticijos metu, mano mylimoj M. K. Čiurlionio menų mokyklos Didžiojoj salėj, buvau tiesiogine to žodžio prasme sumedžiota tuometinės mokyklos darbuotojos, atsakingos už talentingų vaikų paiešką. Per daug neišsiplečiant, viskas, kas įvyko po jos pasisveikinimo su manimi, buvo tarsi aukštesnės energijos master planas ir vienas geriausių dalykų, nutikusių mano gyvenime – įstojimas, arba perstojimas, iš gimtojo miesto Marijampolės į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą.

Talentų agentė Ausma paklausta manęs, negebančios suvokti, kodėl ji pasirinko išklausyti būtent mano repeticiją, kodėl dalyvę, net nepraėjusią į kitą turą, pakvietė studijuoti prestižiškiausioje Lietuvos jaunųjų menininkų institucijoje, atsakė maždaug taip: „nei laimėtas nacionalinis, nei nelaimėtas tarptautinis konkursas neapibrėžia tavęs kaip muzikantės, neprideda daugiau ir neatima iš tavęs tavo talento. Šiandien tavo nuoširdus muzikavimas kalba apie tavo atsidavimą ir tyrą meilę muzikai. O tikra meilė visada nugali! Šiandien mes esame nugalėtojai, jeigu ir vėl pasirinkome ne tik daryti tai, ką mylime, bet ir dalintis ta meile su kitais.“

B. Dvariono konkursas visuomet turės ypatingą vietą mano širdy, atliepiančią nostalgišką sentimentalumą ir nenusakomą dėkingumą. Daug turi įvykti tam, kad pradėtum žengti tvirtu menininko keliu. Tačiau visuomet, kad ta pradžia įvyktų, reikia vieno „klik!“, kuris determinuotų reikalingą drastišką pokytį. Šis projektas – tai erdvė, kurioje gali nutikti magiški dalykai. Mane ištikusi magija padovanojo pianistės specialybę, parodydama būtent man skirtų dėsnių jėgą. Tikiu, kad visi jaunieji smuikininkai ir pianistai, kurie pasiruošę susitikti su savo jaudinančia pradžia, įgaus patirtį, suteiksiančią inercijos galbūt visą likusį gyvenimą eiti būtent muziko ar muzikės keliu!

– Šiemet prie Tarptautinio B. Dvariono konkurso prisijungi iš kiek kitų pozicijų – kaip Marijampolės filharmonijos meno vadovė nusprendei įsteigti koncertinį prizą vienam iš konkurso dalyvių. Žadėjai stebėti konkurso transliacijas, sekti naujienas. Pirmiausia – kaip jautiesi grįždama?

– Žengimas atgal į B. Dvariono konkursą mane, kaip be galo jautrų žmogų, žinoma, netgi verčia graudintis iš laimės! Negaliu patikėti bėgančio laiko greičiu, negaliu patikėti, kad turiu garbę vertinti konkurso finalininkus ir būti vienu iš žmonių, atnešančių taip trokštamos papildomos koncertinio salsumo į jų gyvenimus. Kartu su Marijampolės filharmonijos direktoriumi dirigentu Mariumi Reklaičiu nekantraujame išgirsti neabejotinai talento nestingančius jaunosios kartos muzikantus.

– Į ką ketinate kreipti dėmesį renkantis, kam įteikti savo skiriamą prizą?

– Be savaime suprantamų rodiklių, tokių kaip profesionalumas, aukšta kokybė, muzikalumas, ieškosime interpretacijų unikalumo – drąsos atskleisti savo balsą, išspinduliuoti asmeninę sąsają su kūriniu. Ieškome autentiško tik jam ar jai priklausančio istorijos pasakotojo.

Nebijojimas konkurso rėmuose išlikti savimi yra tiesus kelias ne tik į klausytojo, komisijos nario širdį, bet svarbiausia – tai yra sveikas kelias į savo paties širdį, kuri gausiai apdovanos savęs neišsižadantį šeimininką.

– Ar galėtum kiek plačiau papasakoti apie Marijampolės filharmoniją, įstaigos tikslus ir idėjas?

– Marijampolės Filharmonijos pagrindinis tikslas yra puoselėti klasikinę muziką ir skatinti žmonių žingeidumą menams. Ypatingas dėmesys yra skiriamas jaunajai Sūduvos menininkų kartai. 2022-aisiais metais įsteigto Sūduvos jaunimo simfoninio orkestro, kuriam vadovauja jau minėtas Marius Reklaitis, veikla siekiama motyvuoti jaunuolius rinktis muziką ir atrasti jos teikiamas dovanas, praturtinančias žmogaus kultūrinę kompetenciją.

Šiais metais Marijampolės Filharmonija organizuoja rugsėjo mėnesį ketvirtuoju sezonu nuskambėsiantį tarptautinį klasikinės muzikos festivalį ,,Kultūros dienos”. Kaip visuomet, festivalis bus be galo įvairialypis, stebins netikėtais ir inovatyviais koncertų formato pasirinkimais bei pritrauks gausų tarptautinį pripažinimą pelniusių atlikėjų srautą.

Nekantraujame pasidalinti artėjančio festivalio renginiais ir visomis naujienomis! Dėl to visus, kartu su mumis nekantraujančius, kviečiame sekti Marijampolės Filharmonijos Facebook bei Instagram paskyras, apsilankyti internetinėje įstaigos svetainėje ir, labai tikiuosi, jau rugsėjo mėnesį susitiksime Sūduvos sostinėje, viename iš festivalio koncertų.

– Kokiomis kūrybinėmis idėjomis gyveni dabar, Kamile? Kokie kiti projektai laukia netolimoje ateityje?

– Pati nespėju sugaudyti visų savo idėjų! Pastaraisiais metais jaučiu tokią gausą. Esu apdovanota stipria sveikata, mylinčia ir palaikančia šeima, draugais, talentingu bei brangiu kolegų ratu. Mūsų kartu apjungiamos jėgos neša daug kūrybinės šviesos.

Esu atrodo kaip niekad motyvuota kiekvieną dieną bandyti tapti geresne pianiste, festivalio organizatore, studente negu buvau vakar. Noriu padėti pagalbos ieškantiems, noriu dalintis džiaugsmu, atneštu suvokimo, kad aš nesu TIK pianistė. Muzikas yra derinys įvairiakrypčių gabumų, kurių nevalia užgožti ir rezervuotu vienalypiškumu.

Jeigu esi talentingas vienoje specialybėje – greičiausiai esi talentingas dar ir kitoje! Todėl esu perpetuum mobile pasiruošime įvairiems soliniams, kamerinės muzikos projektams. Siekiu atsakomybės atžvilgiu intensyvėjančių aukščiausiojo laipsnio studijų bei nepailstančiai dirbu prie absoliučiai neatsitiktinės, o sąmoningai siektos tarptautinio klasikinės muzikos festivalio gimtajame krašte sėkmės.

– Ar norėtum ko nors palinkėti būsimo konkurso dalyviams? O galbūt įspėti ar paraginti?

– Noriu švelniai priminti, kad, jeigu jau pasiryžote atskleisti ir ,,atiduoti” savo muzikavimą kitų vertinimui, žinokite, kad menas yra individualaus skonio reikalas. Vienam gal labai patiksite, kitas, galbūt, būtent tą dieną negebės jūsų pajausti, suprasti. Kiekvieną dieną rezonuojame vis su kitokiais atlikimo meno dažniais. Ir tai yra viena žaviausių mūsų specialybės savybių!

Šabloniškas posakis, kad vien dalyvavimas pats iš savęs jau yra laimėjimas – išties teisingas. Kruopštaus darbo, įdėto į šio konkurso pasiruošimą, niekas negali iš jūsų atimti: savo dėstytojų ir šeimos palaikymo dėka jau tapote didesniais ir perkopėte patys save!

XII tarptautinis B. Dvariono konkursas vyks balandžio 13–17 d. Kaune, Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje, o balandžio 19–20 d. Vilniuje, Lietuvos Nacionalinėje filharmonijoje. Bilietus į konkurso finalą balandžio 19–20 d. su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru platina kakava.lt.

Išvakarėse I.Liukaitytė (I.L.) ir K.Zaveckaitė (K.Z.) pasidalijo savo patirtimis, kurios jas aplankė besimokant muzikos meno Vokietijoje ir Anglijoje. Jaunųjų atlikėjų mintis apie tai, kas sunkiausia būnant muziku, papildė ir kitas "Kaunas Piano Fest" svečias profesorius pianistas iš Armėnijos Avedis Kouyoumdjianas (A.K.).

– Kamile, baigei M.K.Čiurlionio meno mokyklą ir išvykai studijuoti į Veimarą. Kokios patirties suteikė studijos Vokietijoje?

– Studijos Vokietijoje visiškai pateisino mano lūkesčius ir suteikė būtent tokios patirties, kokios tikėjausi ten įgauti. Kiekvienas muzikantas, studijų atžvilgiu, dažniausiai ryžtasi išvykti iš savo gimtosios šalies dėl savo svajonių akademijos, svajonių profesoriaus. Aš taip pat visiškai netikėtai, dar būdama dešimtoje klasėje, atradau profesorių, kuris savo universalumu mane be galo sužavėjo, o akademija, kurioje jis dėsto, labai greitai tapo mano išsvajota studijų vieta.

Tačiau šalia šių pirminių studento tikslų visuomet labai sąmoningai siekiau išvažiuoti į užsienį ir dėl kitų, man svarbių, patirčių, kurių, tikiu, nebūčiau taip greitai įgijusi Lietuvoje. Nauja šalis, kultūra, kalba, naujos tradicijos, draugai, dėstytojai, namai. Išvykdama iš Lietuvos, nebėgau nuo pačios šalies. Bėgau nuo komforto zonos.

– Inga, baigusi Kauno J.Naujalio muzikos gimnaziją išvykai į Škotiją.

– Išvykau į Škotijos karališkąją konservatoriją Glazge studijuoti bakalauro, vėliau baigiau magistrantūrą Londone. Studijos užsienyje padėjo subręsti kaip menininkei ir kaip žmogui, praplėsti akiratį. Susipažinau ir dirbau su muzikantais iš viso pasaulio ir įsitikinau, kad menininkai iš Lietuvos visur labai vertinami, nes esame darbštūs, profesionalūs, mūsų labai geri pagrindai.

– Kas jums sunkiausia muzikanto profesijoje?

K.Z.: Disciplina. Ir mokėjimas iš tos disciplinos išeiti. Neturint kantrybės ir stipraus užsispyrimo pasiekti aukštumų būtų labai sunku. Tad pati turiu kiekvieną dieną iš naujo išmokti kantrybės meno. Klasikinės muzikos kūriniai, didžiam mano liūdesiui, neįveikiami per dieną, per savaitę, per mėnesį. Ši meno šaka reikalauja bene daugiausia laiko, kad kūrinys įgautų savo griaučius, o jų šlifavimas, nesumeluosiu, gali užtrukti ir visą gyvenimą. Juk perfekcionizmas neegzistuoja. O tas kasdienis kūrinių tobulinimas turi savo problemą – rutiną, kuri taip pat, mano nuomone, yra menininko tiesus kelias į pražūtį.

Taigi išlaikyti pusiausvyrą tarp kasdienės praktikos disciplinos ir spontaniško, nenuspėjamo, nuolat besikeičiančio gyvenimo ritmo kartais – neįmanoma misija. Nuolatinis ieškojimas galimybių, kad disciplinos spaudžiamas muzikantas nepamirštų gyventi gyvenimo – tai yra be galo svarbu, norint, kad jo muzika būtų gyva, kad ji turėtų ką pasakyti.

Pusiausvyra: K.Zaveckaitei sunkiausia rasti balansą tarp disciplinos ir gyvenimo laisvės, kuri yra svarbus įkvėpimo šaltinis. / Asmeninio archyvo nuotr.

I.L.: Muzikanto profesija apskritai yra labai sunki. Mes atliekame tiek daug vaidmenų: grojame solo, kamerinę muziką, akompanuojame, užsiimame pedagogine veikla. Nuolat turime palaikyti formą grodami, mokytis naujų kūrinių, rūpintis savo fizine ir psichologine sveikata. Prasidėjus pandemijai, visi mano suplanuoti koncertai buvo atšaukti. Vėliau, metų viduryje, kai kurie pasirodymai, meistriškumo pamokos irgi persikėlė į virtualiąją erdvę, taigi visi turėjome keistis, prisitaikyti. Įvairioms perklausoms, turėjusioms vykti gyvai, dabar reikia siųsti namie darytus įrašus, kas man, perfekcionistei, nelengva. Visada juk galima įrašyti iš naujo, dar geriau, kai ką patobulinti... Teko mokytis priimti savo netobulumus, koncentruotis į muziką, o ne kaip viską atlikti tinkamai. Būti laisvai ir pasitikėti savo idėjomis, savo interpretacija.

Muzika neturi nieko bendro su asmeniniais įsitikinimais, kurie trukdo jai žibėti koncerto metu.

A.K.: Labai sunku tampa tuomet, kai pradedi pernelyg savimi abejoti. Sunkiausia yra nusistatyti tikslą, dėl ko tu tai darai. Viename gyvenime tobulumo pasiekti yra neįmanoma, bet mes, kaip muzikantai, turime vis tiek bandyti bent jau prie jo priartėti. Jauni muzikai neturėtų tikėtis sužinoti visus atsakymus staiga, tai yra procesas. Aš visada kartoju Ludvigo van Beethoveno žodžius: "Menininkas neturėtų ieškoti sėkmės, tai nėra mūsų tikslas. Menininkas turi nuolat dirbti, o sėkmė atkeliaus pati."

– Atvykstate į "Kaunas Piano Fest", grosite festivalio koncertuose. Koks jausmas groti Lietuvos publikai? Ar namuose koncertuoti sunkiau, ar lengviau nei užsienyje?

K.Z.: Visuomet maniau, kad vienareikšmiškai sunkiau. 2019 m. dalyvavau M.K.Čiurlionio konkurse, kuriame tiesiog miriau iš baimės eidama į sceną. Žinoma, konkursas ne tas pats kaip koncertas. Tačiau lietuviui Lietuvos scenoje spaudimas ir atsakomybė yra nežmoniškai dideli, o ypač lietuviui kemigrantui. Juk išvykome ieškodami kažko geresnio, vadinasi, sugrįžę turime įrodyti, kad radome? Mano didžiai nuostabai, publikos Lietuvoje palaikymas ir šiltumas mane įgalino. Nesitikėjau, kad iš tikrųjų niekas publikoje nesėdėjo ir nelaukė, kol suklysiu. Tai buvo tik mano pačios niekam nereikalingas vidinis susireikšminimas.

Grįžtame namo koncertuoti dažniausiai po ilgesnio laiko, galbūt todėl vis norisi visiems, o ypač seniems pažįstamiems, draugams, dėstytojams, kažką įrodyti. Dėl to, deja, pamirštame vieną ir svarbiausią – muziką. Muzika neturi nieko bendro su asmeniniais įsitikinimais, kurie trukdo jai žibėti koncerto metu.

I.L.: Aišku, groti Lietuvoje, ypač Kaune, yra sunkiausia, nes norisi viską atlikti kuo geriau. Juk tai – mano miestas, kuriame pradėjau savo kaip muzikantės kelią, būdama vos ketverių. Jaučiu atsakomybę pagroti kuo geriau ir noriu atiduoti klausytojams visą save, atskleisti muzikos grožį ir galią.

– Ingos koncertas Kauno kultūros centre jau liepos 16-ąją, Kamile, pasirodysi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Didžiojoje auloje, liepos 23 d. Kokia žinia turėtų pasiekti klausytoją?

K.Z.: Pandemija atėmė iš mūsų be galo daug tų nepakartojamų akimirkų, kai klausytojas gali atrasti save dabartyje per meną. Kasdienybėje yra sunkiau sustoti, suklusti ir išgyventi tokį gyvą momentą. Dėl to, po tokios ilgos pauzės, natūraliai alkstame gyvų koncertų. Visų susirinkusių nepažįstamųjų dalijimasis viena ir ta pačia laiko dalele pažadina nepaprastas žmogiškas gelmes. Todėl norėčiau palinkėti pasimėgauti tuo trapiu čia ir dabar momentu, kurį kartu galėsime patirti tik gyvo koncerto metu.

I.L.: Pirmiausia norėčiau pakviesti į koncertą ir išgirsti keletą gražiausių kada nors sukurtų kūrinių. Johanno Sebastiano Bacho "Čakona", kurią fortepijonui aranžavo Ferruccio Busoni, – tai variacijos, perteikiančios kompozitoriaus sielvartą mirus mylimai žmonai, bet ir viltį, tikėjimą, dvasios triumfą. Maurice'o Ravelio valsai – per šokio charakterį įprasminti XX a. Paryžiaus gyvenimo momentai. M.Ravelis nepaprastai mėgo stebėti šokejus, balerinas ir bandė jų judesio laisvę, grakštumą perteikti savo muzikoje. Koncertą baigsiu Nikolajaus Kapustino "Etiudu džiazo stiliuje", kuris sulaužys klasikinės muzikos taisykles ir perkels klausytoją į triukšmingą vakarėlį. Norėčiau pabūti tiltu tarp klausytojo ir šios muzikos grožio, padėti jam pajusti skirtingas joje išreikštas emocijas.

"Kaunas Piano Fest" koncertai

16 d. 20 val. Kauno kultūros centre,

17 d. 20 val. Kauno J.Naujalio muzikos gimnazijoje,

18 d. 17 val. Birštono kurhauze,

19 d. 20 val. Kauno valstybinėje filharmonijoje,

20 d. 20 val. Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje,

21 d. 20 val. Kauno karininkų ramovėje,

22 d. 20 val. "Drobės" fabrike Šančiuose,

23 d. 20 val. VDU Didžiojoje auloje,

24 d. 17 val. BLC verslo centre.