Kai paskutinį kartą, 2021-ųjų spalį, kalbėjomės su dabar jau dvylikamečio Kareno mama Jekaterina, berniukas buvo savo svajonės pusiaukelėje – vėl turėti abi ausis, kurias smarkiai sukandžiojo 2020-aisiais jį užpuolęs senelių šuo. Tada Vokietijoje profesorius Ralfas Siegertas iš trijų Kareno dešinės pusės šonkaulių kremzlinio audinio suformavo dešinę ausį. O chirurgas Alexanderis Canysevas persodino audinius nuo žando vidinės pusės ant taip pat sužalotos berniuko dešinės akies voko.

Asmeninio archyvo nuotr.

Šiemet sausį lygiai tokiu pat principu kaip dešinioji, buvo galutinai atkurta ir kairioji Kareno ausis. Dabar, prisipažino Jekaterina, leidžia daug per pastaruosius kelerius metus iškentėjusiam sūnui atsikvėpti nuo fizinio ir dvasinio skausmo bei gyvena viltingu laukimu, kad berniukui augant savaime išnyks kol kas vizualiai pastebima operuoto jo dešiniojo akies voko problema.

Karenas. Asmeninio archyvo nuotr.

„Kai ant akies voko persodino audinius, buvo pasiektas maksimalus šiuo metu galimas pasiekti rezultatas. Dabar laukiame – sūnus dar auga, kaukolė plečiasi, akiduobė taip pat didės. Tikiuosi, kad oda išsitemps ir audiniai atsidurs akies viduje – giliau, nei yra dabar. Sūnus dėl to labai kompleksuoja – net nuotraukose matyti, kad jis fotografuodamasis atsisuka tuo šonu, kuriame yra nesužalota akis“, – atviravo Kareno mama.

Prisijaukino baimes

Jekaterina neslėpė – berniukui prireikė maždaug poros metų, kad su psichoterapeuto pagalba po nelaimės prisijaukintų didžiausias savo baimes. Sūnus, sakė ji, bijojo ne tik šunų, bet ir pasilikti namie vienas ar išeiti iš savo kambario.

„Dabar šios baimės išnyko. Žinoma, kalbant apie santykį su šunimis, nors Karenas vėl juos visus myli, savisauga liko. Prieš prieidamas ar apkabindamas šunį, sūnus visada paklausia, ar galima – įsitikina, ar saugu“, – kalbėjo Jekaterina.

Tiesa, pas senelius, kur įvyko šis, vos tragedija nesibaigęs, įvykis, berniukas su mama nevažiuoja. Moteris atvira – ji iki šiol jaučiasi labai nejaukiai. „Man dar reikia laiko, negaliu... Sukyla nerimas, aš dar nepasiruošusi... Paskutinį kartą tėvus mačiau gruodžio mėnesį. Pas mus atvažiuoti jie negali, nes turi didelį ūkį, namų nepalieka“, – tarstelėjo pašnekovė.

Kalbėdama apie sūnaus santykius su bendraamžiais, mama užsiminė, – laimė, kiti vaikai niekada nesišaipė iš to, kad Kareno išorė po nelaimės kurį laiką buvo vizualiai kitokia.

Karenas. Asmeninio archyvo nuotr.

„Nuo pat pradžių vaikai labai jį užjautė. Jie net nekalba apie tai, kas įvyko, tiesiog žino apie Kareno potyrį – kaip draugavo, taip draugauja. Nors iš pradžių ir pats gydytojas patarė sūnui atauginti plaukus, kad būtų lengviau socialiai adaptuotis. O ir pati bijojau, kad Karenas patirs patyčias, bet ne. Kaip man aiškino psichologė, trauma buvo tiek baisi, kad vaikams taip pat baisu – jiems nejuokinga. Be to, tuomet sūnaus bendraamžiams buvo aštuoneri, jie buvo dar per maži patyčioms“, – sakė Jekaterina.

Perkainojo vertybes

Kalbėdama apie dabartį, Kareno mama mintimis vis sugrįždavo į praeities prisiminimus – į tą lemtingą dieną, kai Lietuvos medikai kovojo už iš šuns nasrų išplėšto jos sūnaus gyvybę, išsaugojo sužalotą berniuko akį ir regą. Tai, ką dėl jos vaiko padarė mūsų šalies, o vėliau ir užsienio gydytojai, pabrėžė ji, yra neužmirštamas žygdarbis.

„Baisiausia moteriai, kai serga jos vaikas. Jei iki tol gyvenau manydama, kad viskas blogai, kai Karenui nutiko ši nelaimė, supratau, kad visos kitos bėdos – skyrybos, mano asmeninės psichologinės vaikystės traumos, su kuriomis aš kovojau, yra nesvarbios, palyginus su tuo, kai mano vaikas gulėjo surinktas iš gabalų. Tuo metu aš nieko negalėjau padaryti, kad ir kaip svajojau apsikeisti su juo vietomis. Tačiau tada atėjo supratimas: privalau susiimti ir padaryti viską, kas įmanoma, nes niekas kitas už mane, mamą, to nepadarys. Gyvenau tik dėl Kareno“, – jautriai kalbėjo Jekaterina.

Karenas su mama. Asmeninio archyvo nuotr.

Matymas, kaip sveiksta vienintelis sūnus, moteriai tapo absoliučiu vaistu ir asmeninei gerai savijautai. „Dabar, kai išgyventas siaubas jau praeityje ir matau Kareną laimingą, pati esu rami ir laiminga – man niekas negadina nuotaikos. Šis įvykis buvo pamoka, padėjusi suprasti, kad mano asmeninės bėdos nebuvo pačios blogiausios, palyginus su nelaime, nutikusia mano sūnui“, – atviravo Kareno mama.

Gelbėjo gyvybę

„Kai prisimenu, kad ant rankų laikiau savo vienintelį vaiką be pusės veido, man pritrūksta žodžių, kad galėčiau apsakyti tai, ką tuo metu jutau“, – nesuvaldydama ašarų, praėjus kelioms dienoms po nelaimės, pasakojo Jekaterina.

Karenas po nelaimės. Asmeninio archyvo nuotr.

Lemtingąją 2020-ųjų kovo 22-ąją senelių šuo smarkiai sukandžiojo vaiko nugarą, krūtinę. Taip pat buvo sužalota viena jo veido pusė – netekta dalies akies voko ir iki pat būgnelio sukramtyta viena ausis.

Kita veido pusė liko beveik nepaliesta, tačiau Karenas taip pat neteko ir kitos savo ausies dalies. Gydytojams pavyko išsaugoti jo akį ir regą.

Dar šių metų birželio viduryje Vokietijoje mažajam Karenui buvo atlikta pirmoji 2020-aisiais užpuolus senelių šuniui žiauriai sužalotų berniuko ausų operacija. Tąkart profesorius Ralfas Siegertas iš trijų dešinės pusės šonkaulių kremzlinio audinio suformavo dešinę ausį. Jos siluetas buvo paliktas prigyti ant krūtinės, po oda.

„Iš pradžių Karenui nieko neskaudėjo, nes veikė vaistai. Tačiau kai narkozės poveikis baigėsi, prasidėjo pragariškas skausmas, kuris tęsėsi tris paras. Naktimis iš skausmo jis rėkė ir verkė. Viskas, ką galėjau padaryti, tai laikyti sūnų už rankos. Atsiklaupusi verkiau kartu“, – birželį atviravo mažamečio mama.

Po sunkiausių trijų parų, kai berniukui labiausiai skaudėjo per operaciją atvertą krūtinės ląstą, sekė šiek tiek lengvesnis periodas. Nors skausmai vis dar buvo malšinami vaistais, jie tapo pakeliami, o dar po keturių parų kone visai išnyko.

Tiesa, dėl to, kad buvo atverta krūtinės ląsta, vėliau, kad pernelyg nenukentėtų plaučiai, kvėpuoti Karenui teko mokytis kone iš naujo. Tam buvo naudojamas specialus prietaisas, į kurį pūsdamas berniukas turėjo palaipsniui savo pūtimo jėga pakelti tris aparate įtaisytus rutuliukus.

„Jau antrą dieną po operacijos gydytojai liepė Karenui atsistoti ir žengti nors kelis žingsnius, kasdien jų pridedant vis daugiau. Kiekvienas žingsnis buvo skausmingas, tačiau sūnus turėjo pradėti judėti, kad nepakenktų plaučiams. Ligoninėje jam padovanojo minkštą žaislą, į kurį remdamasis Karenas prispausdavo šonkaulius, kad žingsniai būtų lengvesni. Jis kovojo už kiekvieną žingsnį. Sūnaus noras ir stiprybė – labai didelė“, – tąkart graudinosi Jekaterina.

Spalio 7-ąją medikas kremzlinį audinį atskyrė ir transplantavo už ausies – galinėje jos pusėje, uždėdamas ant jo odą ir suformuodamas vaikui išorinę ausį.

„Sūnus džiaugėsi ir labai laukė operacijos. Operacinėje buvau iki pat paskutinės sekundės, kol Karenas užmigo. Visą laiką jis laikė mane už rankos. Kai sūnų žadino, aš taip pat buvau šalia. Netrukus jam prasidėjo stiprūs ausies skausmai, tačiau jie tęsėsi tik 24 valandas. Aš net gydytojui pasakiau, kad didžiuojuosi, jog mano vaikas – toks stiprus, nes jam skaudėjo tik parą, o paskui jis vėl pradėjo šypsotis ir paprašė nupirkti šokoladinių ledų“, – šyptelėjo dešimtmečio mama.

Asmeninio archyvo nuotr.

Šiandien, spalio 13-ąją, profesorius R. Siegertas atliko perrišimą ir parodė, kaip po antrosios operacijos atrodo suformuota Kareno ausis.  „Kol nuo galvos nuėmė visus pleistrus, sūnus taip šaukė iš skausmo, kad galvojau neištversiu. Vaizdas kol kas bauginantis – viskas ištinę, neužgiję. Bet profesorius pasakė, kad viskas atrodo puikiai. Liepė po savaitės Lietuvoje pas kokį nors plastikos chirurgą atlikti dar vieną perrišimą“, – atviravo pašnekovė.

Dar dvi operacijos

Netolimoje ateityje Vokietijoje berniuko lauks dar dvi operacijos, tik šįkart profesorius atkurs šuns sužalotą kairiąją jo ausį. „Bus atlikta lygiai tokia pat operacija – R. Siegertas atvers krūtinės ląstą ir iš kairės pusės šonkaulių kremzlių formuos kairiąją ausį. Jos siluetą paliks po oda, o vėliau, prigijus atskirs ir transplantuos“, – pasakojo Jekaterina.

Asmeninio archyvo nuotr.

Taip pat, sakė ji, chirurgas Alexanderis Canysevas, birželį persodinęs audinius nuo žando vidinės pusės ant Kareno dešinės akies voko, po metų atliks korekciją – pašalins audinio perteklių.

Laukia nelengvos paieškos

Kai akies voko ir abiejų ausų atkūrimas bus baigtas, Jekaterinos laukia dar vienas iššūkis – mikrochirurgų, kurie atliktų pažeisto dešinės sūnaus veido pusės trišakio nervo atgaivinimo operaciją.

Aš padarysiu viską, ką galiu, kad sūnus vėl šypsotųsi ir būtų laimingas.

„Šuo pažeidė ir viršutinį dešinės Kareno veido pusės raumenį, esantį aplink akį. Sūnus negali pajudinti kaktos, antakio ir skruostikaulio zonos. Tam reikalinga nervinio audinio transplantacija. Tai – labai sudėtinga operacija ir gijimo procesas. Laukia nelengvos mikrochirurgų paieškos užsienyje. Jau ieškojau jų ir Lietuvoje, bet, žinokite, vaikų net nekonsultuoja. Tačiau aš padarysiu viską, ką galiu, kad sūnus vėl šypsotųsi ir būtų laimingas“, – sakė Jekaterina.

Asmeninio archyvo nuotr.

Įveikė baimę

Po nelaimės mažasis Karenas vis dar lanko psichoterapeutės konsultacijas, padedančias jam atgauti vidinę pusiausvyrą ir pasitikėjimą supančia aplinka.

„Sūnus nustojo bijoti šunų. Aišku, viena vertus, tai mane gąsdina, nes net jei anksčiau bent iš tolo pamatydavau link mūsų artėjantį kokį nors šunį, aš pati apsukdavau Kareną ir mes sparčiu žingsniu nueidavome. Sūnaus akyse matydavau tikrą siaubą. Tačiau, kai neseniai su Karenu atostogavome Egipte, pas mano draugus jis pamatė didžiulį Cane Corso veislės šunį. Iš pradžių Karenas atsargiai prie jo priėjo, o vėliau, kai suprato, kad keturkojis – išauklėtas, tiesiog negalėjau jo nuo šuns atitraukti. Tuo metu mano širdis ir verkė, ir džiaugėsi – netikėjau savo akimis. Po nelaimės Kareno empatija šunims nedingo – jis nesupyko ant visų pasaulio šunų, juos myli. Nors aš tikriausiai visuomet paniškai reaguosiu matydama prie sūnaus šunį“, – apie įveiktą mažamečio baimę pasakojo pašnekovė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Tačiau paklausta, ar po incidento Karenas dar kartą lankėsi pas senelius, kur prieš daugiau nei metus nutiko šis tragiškas įvykis, Jekaterina atvira – nors sūnus prašo, ji jo ten neveža. „Negaliu per save perlipti. Dar nesu tam pasiruošusi...“ – tarstelėjo moteris.

Gelbėjo gyvybę

„Kai prisimenu, kad ant rankų laikiau savo vienintelį vaiką be pusės veido, man pritrūksta žodžių, kad galėčiau apsakyti tai, ką tuo metu jutau“, – nesuvaldydama ašarų pernai, praėjus kelioms dienoms po nelaimės, pasakojo berniuko mama Jekaterina.

Lemtingąją 2020-ųjų kovo 22-ąją sostinės medikai visomis išgalėmis kovojo dėl tuomet dar aštuonmečio Kareno gyvybės. Šuo smarkiai sukandžiojo vaiko nugarą, krūtinę. Taip pat buvo sužalota viena jo veido pusė – netekta dalies akies voko ir iki pat būgnelio sukramtyta viena ausis. Kita veido pusė liko beveik nepaliesta, tačiau Karenas taip pat neteko ir kitos savo ausies dalies. Gydytojams pavyko išsaugoti jo akį ir regą.

„Kai prisimenu, kad ant rankų laikiau savo vienintelį vaiką be pusės veido, man pritrūksta žodžių, kad galėčiau apsakyti tai, ką tuo metu jutau“, – nesuvaldydama ašarų pernai, praėjus kelioms dienoms po nelaimės, pasakojo berniuko mama.

Lemtingąją 2020-ųjų kovo 22-ąją sostinės medikai visomis išgalėmis kovojo dėl tuomet dar aštuonmečio Kareno gyvybės. Šuo smarkiai sukandžiojo vaiko nugarą, krūtinę. Taip pat buvo sužalota viena jo veido pusė – netekta dalies akies voko ir iki pat būgnelio sukramtyta viena ausis. Kita veido pusė liko beveik nepaliesta, tačiau Karenas taip pat neteko ir kitos savo ausies dalies. Gydytojams pavyko išsaugoti jo akį ir regą.

Šios savaitės pradžioje berniukui buvo atlikta dar viena svarbi operacija. Daugybė tokių laukia ir netolimoje ateityje.

Asmeninio archyvo nuotr.

Negali į save žiūrėti

„Šį kartą akies operacija buvo dar sudėtingesnė. Po jos, dieną sūnaus skausmus slopino tebeveikusi narkozė, tačiau vakare ir naktį jis kankinosi. Trečiadienį sugrįžome namo iš ligoninės, visą dieną skausmą malšiname ledu arba vaistais. Siūlių – begalė. Jos buvo užklijuotos pooperaciniais pleistrais. Per perrišimą visus juos nuplėšė. O, Dieve... nežinau, kaip Karenas ištvėrė“, – graudinosi Jekaterina, pasakodama apie dar vieną plastinę per įvykį šuns sužalotos akies operaciją Vilniaus Santaros klinikose.

Prieš ją atliekant devynmečio vokas buvo visiškai įkritęs į akies vidų. Nors prognozių, kad taip nutiks, nebuvo, tačiau susiūtiems audiniams pradėjus randėti, randai susitraukė, o raumuo įvertė akies voką į vidų. Tam, kad jis vėl iškiltų, plastikos chirurgas persodino gleivinę, paimdamas ją iš kitos berniuko kūno vietos.

„Sūnus visas susiūtas kaip faršas. Prisiūta gleivinė išoriniame akies kampe – labai pastebima, dengia akies obuolį. Gydytojas sakė, kad susidarė skysčio burbulas, bet netrukus jis turėtų išnykti. Tačiau kol kas vaizdas – klaikus. Karenas vėl negali į save žiūrėti“, – atviravo pašnekovė.

Ypatingas ryšys su gydytoju

Plastikos chirurgui Karoliui Baužiui, kuris ne tik atliko jau minėtą akies voko operaciją, bet ir gelbėjo į ligoninę atvežto berniuko gyvybę nelaimės dieną, Jekaterina sakė esanti labai dėkinga.

Asmeninio archyvo nuotr.

Tarp šio gydytojo ir mažojo Kareno moteris pastebėjo ypatingą nuoširdumu pulsuojantį tarpusavio ryšį. „Prieš operaciją, apie pusę devintos vakaro, plastikos chirurgas atėjo pas mus į palatą. Aš net apstulbau ir paklausiau: „Gydytojau, kodėl jūs čia taip vėlai?“ Bet iš jo išgirdau: „Aš turiu aplankyti savo mažąjį pacientą.“ Gydytojui išeinant, Karenas jį apsikabino, o jis pakėlė sūnų ant rankų. Tai pamačiusi aš apsiverkiau iš laimės, negalėdama patikėti tuo, ką matau“, – pasakojo mažamečio mama.

Berniukui, pasak jos, dar gali prireikti dvejų trijų tokio tipo operacijų. Plastikos chirurgas stebės situaciją ir jei pamatys, kad audiniams randėjant raumuo vėl traukia akies voką į vidų, po trijų keturių savaičių aplink jį bus atliekamos botokso injekcijos.

Laukia sudėtinga operacija

Jekaterina atvira, tai ne vienintelės operacijos, kurias jos sūnui teks iškęsti. Birželio viduryje moteris su devynmečiu planuoja vykti pas specialistus į Vokietiją, kurie per trejus metus stengsis atkurti Kaukazo aviganio prieš metus sužalotas Kareno ausis.

„Per pirmąją operaciją sūnui iš šonkaulių kremzlių suformuos dešinę ausytę, tačiau tai dar nebus išorinė ausis. Tai bus kremzlinis darinys po oda. Jei jis prigis, po devynių mėnesių mes vėl skrisime į Vokietiją. Tada nuo kaukolės atskirs priaugusią kremzlę, ant jos dės odą ir suformuos ausį. Tas pats bus atliekama ir su kairiąja ausimi“, – pasakojo moteris, besitikinti, kad viskas bus gerai, o po trejų metų jos sūnus vėl turės savas ausis, o ne dirbtinius protezus, kurie buvo siūlyti kaip dar viena alternatyva.

Mažamečio ausų atkūrimo operacija Vokietijoje kainuos 40 tūkst. eurų. Didžiąją dalį šios sumos jau suaukojo geros valios žmonės.

Bando įveikti baimę

Kalbėdama apie emocinę devynmečio savijautą, Jekaterina atvira – tik prieš mėnesį berniukas pradėjo pratintis namuose bent trumpam pasilikti vienas. Iki šiol jį kamavo didelė baimė. Net ir tada, jei kelioms minutėms moteris išvesdavo į lauką šunį, o sūnus tuo metu užsimanydavo į tualetą – vienas iš savo kambario neišeidavo, todėl jai tekdavo skubiai grįžti namo.

Mane tai pykdo ir labai skaudu, kad jie taip žiūri. Vaikai gali atsisukti vien dėl to, kad tai – vaikai, bet tolerancijos iš suaugusiųjų tikrai trūksta.

„Iki nelaimės vaikas buvo visiškai savarankiškas – grįžęs iš mokyklos jis atsirakindavo duris ir būdavo vienas, kol grįždavau iš darbo. Dabar šito nėra. Sūnus vis dar neramiai miega naktimis. Savaitgaliais, kai nereikia keltis į mokyklą, leidžiu jam miegoti su manimi. Juntu, kaip naktimis lovoje jis spardosi, šneka per miegus ir steni taip, lyg kentėtų“, – ašarų nesulaikė pašnekovė.

Žeidžia žmonių reakcijos

Pasiteiravus, ar Karenas po nelaimės noriai bendrauja su aplinkiniais, ji užsiminė, kad, nors atrodytų ir stebėtina, sūnus dėl savo išvaizdos dažniausiai nekompleksuoja. Tačiau Jekaterina atvira – ją vis dar trikdo visuomenės reakcija, kai pamatę berniuką suaugusieji jį tarsi kiaurai perveria žvilgsniais.

„Mane tai pykdo ir labai skaudu, kad jie taip žiūri. Vaikai gali atsisukti vien dėl to, kad tai – vaikai, bet tolerancijos iš suaugusiųjų tikrai trūksta. Todėl ilgą laiką auginau Karenui ilgesnius plaukus, kad nuslėpčiau tai, kad jis neturi ausų. Tačiau vieną gruodžio vakarą jam prasidėjo isterija – sūnus pešė plaukus nuo savo galvos rėkdamas: „Mama, man atsibodo! Aš – ne mergaitė, man trukdo!“ Mane apėmė siaubas, nes jis niekada apie tai man nesakė. Kitą dieną nuvažiavome apsikirpti, sūnus labai apsidžiaugė. Nežinau, jis tikriausiai prie savęs jau priprato – nenori nieko slėpti, nejaučia kompleksų“, – sakė Jekaterina.

Asmeninio archyvo nuotr.

Berniuką iki šiol konsultuoja neurologė ir psichoterapeutė, nes emocinių lūžio taškų vis dar pasitaiko. „Atliekant perrišimą po akies voko operacijos jis pasakė: „Mama, aš noriu save pamatyti.“ Tuo metu šalia buvo gydytojas, aš įjungiau sūnui priekinę telefono kamerą, ir jis vėl išsigando... Atviros žaizdos, žinote... Kol užgis, Karenui vėl reikės priprasti...“ – ašarų nesulaikė mažamečio mama.