Virtualiai vykusį parodos atidarymą galima pamatyti valdovų rūmų paskyroje YouTube kanale.

Tyrinėjimų rezultatas

Į šį reikšmingą kultūrinį vyksmą Valdovų rūmų muziejaus specialistus lydėjo bene dešimtmetį trunkantys intensyvūs senosios lietuvių karybos tyrinėjimai. Didele paskata surengti tarptautinę parodą apie karybą ir karinį elitą tapo naujausi lietuvių kapinynų archeologiniai tyrimai šiandienėje šiaurės vakarų Baltarusioje ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos vietoje Vilniaus Žemutinėje pilyje rastas unikalus bei įspūdingas archeologinis radinys – XIV a. antrosios pusės paauksuota lameliaro šarvų plokštelė.

Puošmenos: dvi pasaginės segės zoomorfiniais galais ir pintais lankeliais (iš Gėliogalių lobio, Molėtų r., XIII a. pab.–XIV a pr.), vėrinys, dvi apyrankės pintais lankeliais.

Netikėti pastarųjų metų atradimai istorikus įpareigojo iš naujo atsigręžti ir permąstyti itin reikšmingą lietuvių karinės kultūros paveldą, atkreipti dėmesį į tas istorines ar nežinomas asmenybes, kurios tiesiogiai prisidėjo prie Lietuvos valstybės kūrimosi ir stiprėjimo.

Dėl plačios su senąja karyba susijusios medžiagos apimties buvo susiaurintos parodos chronologinės ribos, apsiribota laikotarpiu nuo valstybės vienijimo ir Lietuvos karaliaus Mindaugo (apie 1236 / 1253–1263) valdymo laikų iki Lietuvą ilgiausiai valdžiusios Gediminaičių dinastijos iškilimo ir įsitvirtinimo bei Lietuvos valstybės ekspansijos į rytus ir pietryčius apogėjaus, t.y. XIII ir XIV a.

Ištakos: leičių dvasia

Atsižvelgiant į eksponatų pobūdį, kilmę, gausą, jų išskirtinumą ir skleidžiamą žinią, paroda suskaidyta į tris temines dalis.

Parodos pradžioje, pirmojoje dalyje – "Ugnis. Žemė. Vanduo", pasakojama apie XIII–XIV a. laidojimo papročius, kuriuos geriausiai atspindi lietuvių degintiniai kapai. Be galimybės susipažinti su išskirtiniais kapuose rastais artefaktais, čia galima akivaizdžiai įsitikinti, kaip plačiai į rytus, pietryčius ir šiaurės rytus, toli už dabartinės Lietuvos teritorijos, siekė lietuvių etninės ribos: kur buvo Senoji Lietuva ir kaip kito valstybės teritorija, kuri buvo plečiama pirmiausia užgrobiant Kijevo Rusios žemes.

Archeologijos tyrimais bandoma papildyti skurdžių istorijos šaltinių duomenis, praplėsti istorinės geografijos žinias, patikslinti lietuvių etnoso gyventos teritorijos valstybės kūrimosi laikais ribas ir atskleisti kai kuriuos to meto Lietuvos visuomenės pasaulėžiūros, karybos tradicijų aspektus.

Manoma, kad kremacijos papročio plitimas yra tiesiogiai susijęs su besikuriančia, stiprėjančia Lietuvos valstybe ir jos konsolidaciją, stabilumą bei vientisumą užtikrinančiais kariais – leičiais. Todėl šioje parodos dalyje eksponuojama daug degintinių kapų įkapių – ginklų, papuošalų, darbo įrankių. Visa tai atskleidžia senosios pagoniškos Lietuvos valstybės – nepasiskelbusios imperijos – savitumą XIII–XIV a. krikščioniškoje Europoje.

Sausumos vikingų keliais

Antrojoje dalyje "Raiteliai. Kariai. Plėšikai" pristatoma XIII–XIV a. lietuvių karių ginkluotė. Šalia eksponuojamų archeologinių radinių – šiam laikotarpiui būdingų ginklų ir šarvų, žirgo aprangos ir apsaugos detalių – lankytojams rodoma ir rekonstruota lietuvio kario, taip pat jo žirgo amunicija.

Apsauga: kalavijo makštų apkalas, puoštas vingiuotomis linijomis ir kryžiumi (Žemaitija, atsitiktinis radinys, XII–XIII a.).

Tiesiogiai su karyba susiję Lietuvos muziejų rinkiniuose saugomi archeologiniai radiniai pasakoja apie unikalų, labai savitą lietuvių karinį paveldą, karybos tendencijas ir karo žygių kryptis. Žemėlapyje pateikta plati mūsų protėvių karinių žygių geografija įtvirtina lietuvių, kaip sausumos vikingų, charakteristiką.

Kiekviena iš teminių dalių papildo viena kitą. Pavyzdžiui, pirmojoje parodos dalyje susipažinus su laidosenos papročiais ir apžiūrėjus unikalius radinius iš labai turtingo Senųjų Barūnų kapinyno, esančio dabartinėje Baltarusijoje, antrojoje dalyje galima matyti, kaip atrodė šioje vietoje palaidoti lietuvių kariai.

Dėmesys ekipuotei

Parodos trečioji dalis "Rinktiniai vyrai" yra visos ekspozicijos ir jos naratyvo kulminacija: tai unikalus militarijų lobynas, pristatantis XIII–XIV a. lietuvių kunigaikščių ir kitų karo vadų ginkluotę, puoštą sidabru ir išskirtiniais ornamentais.

Eksponatai, dažniausiai atkeliavę iš užsienio muziejų, yra gerai žinomi pasaulyje ir priskiriami būtent kariniam elitui. Čia galima pasigrožėti ne tik įspūdingomis pavienėmis autentiškomis vertybėmis, bet ir pagal archeologinių tyrimų duomenis bei istorinius šaltinius atkurta lietuvių karo vado ekipuote.

Daugelis XIII–XIV a. lietuvių karinei bendruomenei būdingų artefaktų mūsų šalyje rasti čia esančiuose kapinynuose, o kitose šalyse tai buvo dažniausiai su vieta nesiejami atsitiktiniai radiniai, galimai pamesti per istorinius žygius, savo kilme vedantys į stiprios karinės valstybės centrą – etninę Lietuvą, kurios teritorija tuo metu driekėsi kur kas toliau į rytus, nei dabartinės Lietuvos sienos.

Visos trys tarptautinės parodos "Kariauti pratusi tauta. Lietuvių karinis elitas XIII–XIV a." dalys neatsiejamos viena nuo kitos – jas jungia istoriniai įvykiai, apibendrinti lietuvių rengtų karinių žygių žemėlapyje, kuriame matyti ne tik tų žygių kryptys, pasiekiamos teritorijos, bet ir tuometės Lietuvos kariuomenės dydis, pajėgumai, kai vienu metu buvo rengiami net keli mūšiai ar žygiai skirtingomis kryptimis.

Atskleista istorija

Dalis parodoje rodomų eksponatų susiję su įvykiais, siekiančiais Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio (1269–1282) laikus ir menančiais jo santykius su buvusios Kijevo Rusios žemių kunigaikščiais. Yra žinoma, kad 1275–1276 m. žiemą šie santykiai išaugo į karinį konfliktą, per kurį Haličo-Voluinės kunigaikštis Levas Danilovičius kvietėsi į pagalbą savo siuzereno – Aukso ordos būrius, vadovaujamus jų karvedžio Jagurčino, ir bendromis pajėgomis puolė Lietuvą.

Išliko: lameliaro šarvų plokštelės (Vilniaus Žemutinė pilis, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai, 1997 m., Vilnius, XIV a. pab.–XV a. pr.).

Tačiau tąkart lietuviai ne tik apgynė savo sienas, bet ir jas sustiprino Juodojoje Rusioje, pasienyje apgyvendindami į Lietuvą plūstančius imigrantus – prūsus, sūduvius, skalvius. Galimai dalis šiame konflikte žuvusiųjų buvo suvežti ir palaidoti Senųjų Barūnų, nuo Vilniaus nutolusių vos 70 km, kapinyne, kuriame rasta kovas su Aukso orda liudijančių radinių.

Senųjų Barūnų kapinyne aptiktas ir prabangus sidabru inkrustuotas kirvis – toks, koks yra eksponuojamas trečiojoje parodos dalyje, pasakojančioje apie lietuvių karinį elitą. Tiesa, į parodą atkeliavęs eksponatas siejamas su jau kitu lietuvių kariniu žygiu kita kryptimi, nes buvo rastas upėje šalia Kirumpėjos (Kirumpää) pilies, dabartinės Estijos teritorijoje. Ši pilis istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta būtent dėl lietuvių žygių – per kronikose minimas XIV a. pirmoje pusėje Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino (1316–1341) vykdytas kovas su kryžiuočių ordinu.

Yra žinoma, kad Vokiečių ordinas iki 1320 m. pralaimėto Medininkų mūšio kasmet surengdavo po 2–3 žygius, bet po patirto pralaimėjimo į Lietuvą vėl įsiveržė tik 1322 m., tuo metu, kai į Prūsiją atvyko pastiprinimas iš Vakarų Europos. Gindamiesi nuo priešų lietuviai taip pat įsiverždavo į Ordino žemes ir aršiai puldinėjo, siaubė čia buvusių pilių apylinkes. Tad vos tik Vokiečių ordinas 1322 m. pasiekė Lietuvą, iškart gavo atkirtį Estijoje – didžiulė lietuvių kariuomenė pasiekė ir nusiaubė Kirumpėjos pilį. Per mūšį, matyt, vienas iš lietuvių kariuomenės elito atstovų – kunigaikščių ar kitų karo vadų – ir pametė prabangų sidabru inkrustuotą kirvio antgalį.

Įspūdinga prabanga

Dalis į parodą atkeliavusių Lietuvos muziejuose saugomų eksponatų atsiskleidžia naujai: pastebėjus pasikartojančią ornamentiką, atlikus tyrimus ir restauravimo procedūras, pasitvirtino mokslininkų spėjimai, kad labai daug žirgo ir kario aprangos detalių, kalavijų bei kitų artefaktų buvo sidabruoti. Tokia prabanga stebina ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos karybos istorijos kontekste – akivaizdu, kad prabangi ginkluotė buvo būdinga ne tik lietuvių karo vadams, bet ir žemesnio rango kariams.

Pažeista: plačiaašmenis kirvis paplatinta atkrašte ir penkiakampe kiauryme kotui, su dantuku, ašmenys stačiai nukirsti, aptrupėję (Obeliai, Ukmergės r., kolektyviniai degintiniai kapai vandenyje, XIII–XIV a.).

Be to, parodai sukauptų eksponatų visuma nurodė ir naują mokslinių tyrimų kryptį, į kurią gilinasi Valdovų rūmų muziejaus ir kiti lietuvių karybos specialistai. Tai iki šiol nepastebėta, dažnai pasikartojanti simbolika, kurioje itin ryškūs, kaip manoma, tauro ir Saulės kryžiaus ženklai, aptinkami ant kalavijų, kirvių, balnakilpių, pentinų.

Išskirtinė paroda "Kariauti pratusi tauta. Lietuvių karinis elitas XIII–XIV a." leidžia įsivaizduoti, ne tik tai, kaip atrodė reikšminga lietuvių karinės kultūros paveldo dalis ir pats Lietuvos karinis elitas, bet ir suprasti, kaip kūrėsi bei stiprėjo Senoji Lietuvos valstybė, ilgainiui savo teritoriją išplėtusi nuo Baltijos iki Juodosios jūros.

Svarbus kai kurių parodoje pristatomų užsienio muziejų rinkiniuose saugomų išskirtinių eksponatų ryšys su Lietuva bei jos paveldu leidžia naujai pažvelgti į mūsų valstybės istoriją, papildyti rašytinių šaltinių žinias bei etninių lietuvių žemių apibrėžties argumentus. Nemaža dalis parodos artefaktų eksponuojami Lietuvoje pirmą kartą, o kai kurie jų restauruoti specialiai šiai parodai.