– Karikatūrininkas ir stiklo dailininkas – lygiavertės jūsų kūrybinės raiškos dalys. Vis dėlto pirmoji gyvenime atsirado karikatūra. Kada ir kaip?
– Stiklas yra mano specialybė, iš jos pelnau duoną, o karikatūra buvo mano duona anksčiau. Iki 1992-ųjų honoraro už piešinius gaudavau daugiau nei atlyginimo stiklo fabrike. Karikatūra į mano gyvenimą atėjo 1979-iaisiais, kai mokiausi Stepo Žuko taikomosios dailes technikumo antrame kurse.
Gimiau Kybartuose, aštuonias klases baigiau Kristijono Donelaičio vidurinėje mokykloje. Ten vis vaidindavome intermedijas, o man patikėdavo vaidmenis, kur reikdavo žmones prajuokinti. Stepo Žuko technikumas tuomet buvo karikatūrininkų kalvė: mokėsi mano žemietis Zenonas Šteinys, Alvydas Jonaitis, Vladimiras Beresniovas ir kiti. Buvau antrakursis, kai pamačiau jų surengtą karikatūrų parodą. Parėjau namo ir galvoju: mes vaidindami pusę valandos juokindavome, o čia – vienas piešinukas, ir viskas. Taip paprasta ir visiems suprantama. Kodėl nepabandžius? Dabar tik juokas ima iš pirmųjų mano karikatūrų, bet jau kitais metais ir pats dalyvavau parodoje. Nupiešiau plakatą su užrašu "Taupykime energiją!", apšviestą daugybės prožektorių. Tuomet pirkdavau žurnalą "Šluota". Ir kokia buvo mano nuostaba, kai atsivertęs naują numerį radau tą savo piešinį. Pasirodo, "Šluotos" korespondentas atsirinko iš tos moksleivių parodos kelis piešinius, tarp jų – ir manąjį. Man, šešiolikamečiui, iškart kilo noras piešti. O pirmojoje solidžioje karikatūrininkų parodoje dalyvavau dar tarnaudamas armijoje 1982-aisiais – išsiunčiau piešinį paštu.
– Šiandien būtų įmanoma suskaičiuoti visus jūsų piešinius?
– Aš labai netvarkingas šiuo klausimu, nesaugojau ir neskaičiavau. Parodose dalyvavusias karikatūras lengviau pavyktų suskaičiuoti, jų būtų arti pustrečio šimto, didžioji dalis yra knygoje. O laikraščiuose spausdintų daug išsimėtė, čia jau reikėtų skaičiuoti tūkstančiais. Jei ne vienas geras žmogus, mano leidėjas Jonas Lenkutis, ir šios knygos nebūtų.
– Lengva atpažinti jūsų karikatūrų stilių: akcentinis piešinys – spalvotu tušu, visuminis – pieštuku. Toks pagrindinės minties išryškinimas pavaduoja tekstą?
– Man labai norėtųsi, kad visos karikatūros būtų be teksto, kad kalbėtų pats piešinys. Ne visuomet pavyksta, kartais tenka ir paaiškinti. O dviejų spalvų karikatūras piešiu nuo 1992-ųjų. Anksčiau buvo tik nespalvotas piešinys su daug detalių. Piešinys sunkus, parodoje žiūrovas pradeda ieškoti, kur čia baika, neradęs per kelias sekundes, eina prie kito piešinio. Sugalvojau, kad tą baiką reikia išryškinti, taip ir atsirado kita spalva.
– Siužetus jums labiau diktuoja politinės ar socialinio gyvenimo aktualijos?
– Aš labiau socialinių karikatūrų piešėjas. Politinės karikatūros išgyveno aukso laikus tada, kai jos buvo spausdinamos laikraščiuose. Būdavo, pažiūri "Panoramą", jau ir turi kelis piešinius. Ryte nuneši į redakciją ir vėl eini "Panoramos" žiūrėti. Redakcijos tuos piešinius kaupdavo, prireikus prie vieno ar kito teksto panaudodavo. O parodinės karikatūros turi būti ilgiau aktualios. Štai mano knygoje sudėta nemažai 1993–1995 m. pieštų karikatūrų, tačiau jos aktualios iki šiol.
– Atrodytų, mūsų gyvenimas pilnas šaržuotinų situacijų. Ar karikatūrininkus ištinka idėjų badas?
– Kolegos karikatūrininkai turi tokį posakį: dvi – geros, dvi – dėl skaičiaus. Tai va tos dvi dėl skaičiaus ir yra iš idėjų bado. Karikatūra arba pavyksta vienu brūkštelėjimu, arba nepavyksta. Negali išmūčyti – neskambės. Kaip ir stiklas.
– Nesunku pastebėti: dabar karikatūrininkams – nesaldūs laikai?
– Labai nesaldūs. Etatiniai karikatūrininkai šiandien priklausomi, o anuomet "Šluotoje" ir kituose žurnaluose bei laikraščiuose savo karikatūras spausdindavo daug autorių, tai sudarydavo stimulą konkuruoti, stengtis piešti įdomiau. Nuo tų laikų, kai aš buvau jaunas, – kaip dangus ir žemė. Ir ne todėl, kad nespausdina manęs ar Beresniovo – žiniasklaidai apskritai karikatūrų nereikia. Jauniems žmonėms nėra motyvacijos. Kauniečių Algirdo Radvilavičiaus, Andriaus Deltuvos, Martos Valaikienės nebėra, o į jų vietą niekas neateina. Anksčiau, kai Kaune "Šaipokai" susiburdavo – uch! Į humoro vakarus prisirinkdavo pilnutėlė tuomečio "Girstupio" salė. Dalyvaudavo aktoriai, poetai satyrikai, rašytojai ir mes, šaipokai, rengdavome parodą. Būdavo viso miesto įvykis. Paskui viskas griuvo, menko. Dabar iš kauniečių telikome aš, Vladimiras Beresniovas, Alvydas Jonaitis, Saulius Medžionis, Algimantas Snarskis. O kur jauni?
– Tai kas gi palaiko tą karikatūrininkų gildijos kraujotaką, nes parodas juk kasmet rengiate?
– Visi dalyvaujame iš patriotizmo. Iš patriotizmo buvo ir bandymų atgaivinti "Šluotą". Jonas Lenkutis bandė atgaivinti popierinį žurnalą, išleido tris numerius. Nors visi nemokamai rašė ir piešė, vis tiek reikia pinigų, reklamos. O jų nėra. Teliko internetinis žurnalas, bet tai jau ne tas. Na, o pateikti naujų darbų kasmet Vilniuje rengiamai parodai balandžio 1-osios proga – šventas reikalas kiekvienam karikatūrininkui. Vis tikimės, kad aplankęs parodą koks jaunas žmogus prie musu prisijungs. Mūsų gildijai labai trūksta šviežio kraujo.
– Ar sutinkate su teiginiu, kad kiekvienas karikatūrininkas gali būti dailininkas, bet ne kiekvienas dailininkas gali būti karikatūrininkas?
– Taip, tikrai. Nupiešti karikatūrą ir pačiam pasakyti, kad tai yra karikatūra, – viena, bet nupiešti, kad ir kiti įvertintų, jog tai yra karikatūra, – visai kas kita. Karikatūra – mažas kūrinukas, bet jis turi kulminaciją, atomazgą. Juk kai rašytojas rašo knygą, jis turi pagrindinę mintį, kurią atskleidžia, tarkim, per 300 knygos puslapių. O čia į tą mažą piešinuką reikia sudėti visos knygos moralą. Ir kad iškart būtų aišku ir juokinga. Juk jei anekdotą reikia aiškinti, tai jau nejuokinga... Taip ir čia. Ne visada pasiseka, bet kai matai, kad pasisekė, – žaviesi.
– Karikatūrininkai – kartu ir humoristai. Ar padeda gyvenime toks požiūris į pasaulį? Ar jis patinka artimiesiems?
– Humoras tikrai padeda gyventi. Ir išvis – jei žmogus nesupranta juokų, tai ką su juo kalbėtis? Gyventi tai padeda, bet artimiesiems ne visada patinka. Man atrodo, kad aš nieko pikto nenoriu pajuokaudamas, o šeimyna kartais priima ne kaip juoką.. . Dažnai girdžiu: "Baigsi tu špilkavotis?"
– Gal jau laikas susipažinti su jūsų šeima?
– Gaspadinė – Laima, mudu nuo pirmos klasės. Susitikome šešerių, taip ir neišsiskyrėme. Ji žemėtvarkos specialistė, nemažai prisiragavusi su tuo dvimetriu vaikščiodama. Vienas su šake yra puolęs savo žemės valdos ginti, kitas pažadėjęs užkasti. Dabar Laima konsultuoja žemes tvarkybos klausimais ir man stiklo versle padeda. Užauginome dvi dukras. 33-ejų Virginija – pianistė, baigusi doktorantūrą muzikė, įkūrusi savo muzikos studiją. 29-erių Justina, pabaigusi ISM universiteto studijas, vadovauja kosmetikos gamybos įmonės rinkodaros skyriui. Abi padovanojo po anūką: Virginijos – puspenktų Gustas, Justinos – dar pusantrų neturinti Patricija. Didelis džiaugsmas. Jei yra tikra meilė, tai senelių anūkams. Su protu nieko bendra neturi (juokiasi).
– Pamažėle ir prie stiklo priartėjome. Kaip jis gyvenime atsirado? Mokykloje vaidinote, juokavote, o kai stojote toliau mokytis – stiklas. Kodėl?
– Mokykloje buvau sportininkas. Mano perspektyva buvo iki vienuoliktos klases sportuoti, vėliau eiti dirbti į fabriką... Juk tėvas buvo įrankių galąstojas. Bet mama nepasidavė. Reikia stoti į Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą! Stojamųjų dokumentus kartu vežėme. Priėmimo komisijoje ir klausia, kokią aš dailės mokyklą baigęs. Kokia dar mokykla?! Aš įsivaizdavau, kad moku piešti – juk nupiešiu žmogų, arklį, tanką. Tuomet viena dėstytoja pastatė prie molberto, įdavė pieštuką – reikėjo piešti tokią puodynę. Papiešiau gal penkias minutes, gal dešimt. Dėstytojai tiek užteko. Pasivėdėjusi mamą į šalį ir sako: "Apie piešimą nekalbu. Jūsų sūnus nė pieštuko į rankas paimti nemoka". Ta pati dėstytoja pasiūlė pamokyti mane, jei turėčiau kur dvi savaites Kaune prisiglausti. Jai esu dėkingas už visus pasiekimus. Per dvi savaites išaiškino pagrindus, patarė į "medį" nestoti – labai didelis konkursas, geriau – į stiklo dizainą, naują specialybę. Iš tikrųjų iš dvylikos vaikinukų įstojo šeši, kitaip sakant, konkursas buvo du į vieną vietą. Va taip ir tapau stiklioriumi. O kai praktikos metu patekau į stiklo fabriką ir pamatęs dirbinius išsižiojau, taip iki šiol ir neužsičiaupiu… 1985-aisiais vedžiau Laimą, tais pačiais metais įstojau į Vilniaus dailės instituto Pramoninės dailės fakultetą, stiklo specialybę.
– Dažnai prisipažįstate esąs burbulų pūtėjas. Nuo to darbo ir prasidėjo jūsų stiklo karjera?
– Yra nešiotojas, burbulų pūtėjas (padaro pirmą burbuliuką) ir meistras, kuris iš to burbulo gamina, ką reikia. Išties pradėjau ne nuo burbulų pūtimo – pirmas mano darbas buvo nukirpti stiklą pirmai formai. Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete įgijęs stiklo dailininko profesiją, sugrįžau į stiklo fabriką. Buvau specialiųjų užsakymų vykdytojas, vėliau – vyriausiasis dailininkas, o kai Lietuvoje prasidėjo virsmas, tapau įmonės direktoriumi. Devynerius metus vadovavau Aleksoto stiklo studijai. Sunkūs iššūkiai teko. Reikėjo tiekti gaminius užsienio pirkėjams, dalyvauti pasaulinėse parodose. Jau nekalbu apie Europą, mūsų stiklas keliavo į Ameriką, Pietų Afriką, Meksiką, Puerto Riką. Buvo, kai įmonėje dirbo 150 žmonių, gamyba vyko nenutrūkstamai: ir naktimis, ir savaitgaliais. Krosnis didžiulė, per parą nuimdavome pusketvirtos tonos stiklo gaminių. Vėliau – sunkesni laikai. Lietuvai įstojus į ES, stiklo pūtėjai, be kurių neįmanoma organizuoti studijos darbo, pradėjo masiškai emigruoti, be to, parduotuvių lentynas užplūdo pigi kiniška stiklo produkcija. Tuomet gimė mintis pradėti savo verslą: Kaune, Vilniaus gatvėje, atidaryti nedidelę Stiklo galeriją, kurioje būtų prekiaujama meniniu stiklu. Taip ir padariau 2005-aisiais.
– Galerija – galimybė pristatyti savo kūrinius?
– Galerijoje eksponuoju savo, Lietuvos ir užsienio kolegų kūrinius. Mūsų klientai yra įmonės, renginių organizatoriai, privatūs pirkėjai, kurie čia ieško ar prašo sukurti ir pagaminti, suvenyrus, prizus, verslo dovanas, sportinius prizus.
– Kokių keisčiausių užsakymų esate sulaukęs?
– Nekalbu apie lėktuvus, laivus, jachtas, traktorius, kurių yra tekę daryti. Iš stiklo darėme lazerio stakles ir netgi betono maišyklę. Žinoma, suvenyrines. Kartą pas mus užsuko iš Londono sugrįžęs lietuvis ir paprašė padaryti iš stiklo betono maišyklę. Jis ieškojo ypatingos dovanos nuo lietuvių brigados savo viršininkui jubiliejaus proga. "Nesvarbu, kiek kainuos, visi susidėsime, labai norime savo viršininką nudžiuginti", – įkalbinėjo. Na ir ką – padarėme, net įmonės pavadinimą ant tos betono mašinos užrašėme. Nepatingėjo kitą kartą sugrįžęs į Lietuvą užsukti į galeriją padėkoti, kad tiek džiaugsmo jubiliatui suteikė.
– O kurie stiklo gaminiai – perkamiausių sąraše?
– Angelai, abstrakčios figūrėlės, vazos. Vyrai ieško praktiško daikto, moterys prašo ko nors gražaus ir brangaus.
– Iš stiklo galima padaryti viską?
– Manau, labai daug. Man teko Šri Lankoje dešimt vyrų mokyti rankų darbo stiklo gamybos paslapčių. Jie taip sąžiningai ir noriai dirbo, kad mes jau po dviejų savaičių Kolombo mieste surengėme jų darbų parodą. O svarbiausias jiems pasiekimas buvo, kai iš stiklo padarė dramblį.
