– Šiuo metu vadovaujate Medicininės paramos vienetui Klaipėdoje. Papasakokite, kaip prasidėjo jūsų tarnyba, su kokiais iššūkiais ir užduotimis susiduriate, ar teko vykti į misijas?

– Baigiau medicinos studijas ir rezidentūrą Vilniaus universitete, vykdžiau mokslinę veiklą, dirbau Santaros klinikų Intensyvios pulmonologijos ir chemoterapijos poskyryje. 2015 m. pradėjau tarnybą Klaipėdoje, o nuo 2020 m. vadovauju Klaipėdos Rolė 1 medicininės paramos vienetui.

2020 m. teko dalyvauti misijoje Baltijos jūroje, užtikrinant medicininę paramą NATO laivų grupei. Visa misija buvo asmeninis iššūkis, nes pirmą kartą turėjau išplaukti į atvirą jūrą ir iki pat pirmosios dienos laive kažkiek jaudinausi, ar pačiam nepasireikš jūrligės simptomai ir ar galėsiu tinkamai atlikti profesines pareigas būdamas vieninteliu gydytoju aštuonių laivų grupėje. Nerimas išgaravo po pirmosios nakties audringoje Baltijos jūroje. Bet tuo ir žavi karo medicinos gydytojo profesija, nes gali pakeisti ne tik aplinką, kurioje dirbi, bet ir stichiją. Visą misijos laikotarpį labai sunkino COVID-19 pandemija, kuri apribojo sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą Europos šalių uostuose. Džiaugiuosi, kad visi grįžome sveiki, ir didžiuojuosi visų misijoje dalyvavusių laivų medikais, kuriems ne kartą teko permirkti, gabenant pacientą valtimi iš vieno laivo į kitą per audringą jūrą, ar siūti žaizdas gaudant bangavimo ritmą.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar karo mediko darbas nėra nuobodus? Dažnai sulaukiate nusiskundimų?

– Tarnyboje labiausiai žavi darbo įvairovė. Darbas neapsiriboja kabineto sienomis ir netampa rutina. Šiandien tu gali priiminėti pacientus savo gydytojo kabinete, rytoj – šaudyti iš automatinių ginklų poligone, o kitą savaitę – užtikrinti medicininę paramą kariniame laive atviroje jūroje. Manau, pagrindinis tikslas – dirbti profesionaliai. Nusiskundimai yra neatsiejama gydytojo darbo dalis, kiekvienas įrašas paciento kortelėje prasideda nuo šio žodžio. Reikia suprasti, kad pacientas dažniausiai nėra laimingas žmogus, jis kreipiasi į gydytoją dėl savo sveikatos problemų ir tikisi, kad gydytojas jas visas lengvai ir greitai išspręs. Mes, gydytojai, savo ruožtu bandome perteikti pacientui, kad gydymas nėra tik gydytojo reikalas, tai ilgas ir sudėtingas procesas, reikalaujantis glaudaus gydytojo ir paciento bendradarbiavimo.

– Ar didelė pacientų įvairovė, kuo jie dažniausiai skundžiasi, negaluoja? Ar dažnai kariai kreipiasi pagalbos? Kokias karių patirtas traumas galime vadinti vyraujančiomis?

– Kaip ir civilinė gydymo įstaiga, kiekvieną dieną mes dirbame su pacientais, vykdome ligų prevenciją ir profilaktiką. Aktyvai užsiimame karių edukacija, vedami medicinos pagalbos kursai, įgūdžių atnaujinimai. Be to, dalyvaujame pratybose, misijose.

Kariai yra tokie pat žmonės, kaip ir mes visi. Kalbant apie karius, kaip pacientus, aš galėčiau išskirti dvi pagrindines grupes: vyresni – profesinės karo tarnybos kariai ir jaunieji kariai, kurie atėjo į kariuomenę dažniausiai iškart po mokyklos. Pirmieji dažnai vengia kalbėti apie savo sveikatos sutrikimus arba kalba labai nedrąsiai, tarsi patys nenorėdami pripažinti, kad turi silpną vietą. Tokiems kariams mes labiau taikome prevencinės medicinos priemones, skiriame profilaktinius sveikatos patikrinimus, kalbame apie sveiką gyvenseną ir ligų rizikos mažinimą. Antrieji – jaunesni kariai – kurie tik pradeda savarankišką gyvenimą, dažnai nežinodami savo organizmo fiziologinių procesų arba limitų, patiria vienokius ar kitokius sveikatos sutrikimus, kaip pvz.: traumos – neapskaičiavus fizinio pajėgumo arba peršalimai ir sušalimai – pasirinkus netinkamą aprangą ar avalynę, todėl turi skirti jiems daugiau laiko paaiškinti, kas atsitiko ir kaip to išvengti ateityje.

Iš profesinių susirgimų kariams taikos metu galėčiau išskirti raumenų ir skeleto sistemos ligas, nes kario profesija glaudžiai susijusi su judėjimu, dažniausiai su nemažai sveriančia kuprine ant pečių, įvairia vietove ir sąlygomis, todėl daug dėmesio skiriama traumų prevencijai, pirmajai pagalbai, o jeigu traumos išvengti nepavyko – reabilitacijai.

– Ar tarnyboje nutinka kurioziškų situacijų? Gal koks jaunas karys bandė išvengti tarnybos ir simuliavo traumą? Ar susiduriate su panašiomis situacijomis?

– Tokių situacijų pasitaiko. Medicinoje negali gyventi be humoro ir bet kokią, net ir labai sudėtingą situaciją, galiausiai vertini kitaip, pridedant bent dalelę teigiamų emocijų. Aišku, didžioji dalis kuriozų pasilieka tik tarp kolegų gydytojų, neperžengiant konfidencialumo ribų.

Prieš keletą metų gydžiau kariui peršalimo ligą. Tuo metu jam daviau dideles čiulpiamas tabletes nuo gerklės skausmo. Gydymas klostėsi ganėtinai gerai, vieno vizito metu paklausiau jo, ar nereikia papildomų tablečių, o jis atsakė: „Ne, kad ne itin jos padeda ir, be to, praryti labai sunku“.

– Kaip atrodo Jūsų tipinė darbo diena?

– Mano dienos – ganėtinai įvairios. Šiuo metu dažniausiai vykdau administracinį darbą. Savo padalinio personalo valdymas, užduočių paskirstymas, taip pat darbas su pacientais. Pasitaiko išvykimų į kitus padalinius arba karinių dalinių štabus, organizuojant pasiruošimą pratyboms. Dalyvaujant pratybose irgi galima įvairi veikla: arba esi žaidimo dalyvis ir atlieki užduotis pagal kažkieno paruoštą scenarijų, arba pats esi stebėtojų grupėje ir kuri medicinos scenarijus (sužeidimų imitaciją, muliažavimus, medicininių situacijų moderavimus) savo kolegoms.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar lengva į tarnybą pritraukti karo medikus?

– Medikų trūkumas yra visur, ne tik kariuomenėje. Dažnai gydytojai dirba keliose įstaigose ne todėl, kad jiems to labai norisi arba patinka, bet todėl, kad daugiau nėra kam ten dirbti ir be atitinkamos srities specialisto gydymo įstaiga negali suteikti dalies paslaugų. Šiuo atveju gydytojo darbas kariuomenėje išsiskiria savo stabilumu ir skaidrumu, visada aišku, už ką gauni atlyginimą ir koks jis yra. Taip pat džiugina, kad atlyginimas tendencingai auga. Medicinos studentams ir rezidentams galėčiau palinkėti nebijoti pokyčių, o tam tikrose situacijose ir būti tais pokyčiais.

– Kokia veikla užsiimate po tarnybos?

– Laisvalaikį leidžiu labai įvairiai. Kartais žaidžiu futbolą, tinklinį. Mėgstu leisti laiką su knyga arba kelias valandas galiu praleisti konstruodamas laivų modelius. Kartu su šeima mėgstame keliauti. Taip pat po tarnybos užsiimu pedagogine veikla, dėstau farmakologiją Klaipėdos universitete, patinka bendravimas su studentais. Svarstau atnaujinti ir savo mokslinę veiklą.

Incidento detales savo „Twitter“ paskyroje atskleidė Ukrainos ginkluotųjų pajėgų 95-osios atskiros oro desantininkų brigados pareigūnas Jurijus Kočevenka.

„Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kovotojams atvežė naują uniformą. Ją pasidėję, ukrainiečiai nuėjo į savo pozicijas. Vėliau vienas medikas nusprendė grįžti kažko pasiimti, o ten – aštuoni rusai įsibrovėliai, jie rausėsi po mūsų uniformas. Medikas vienam šovė į koją, likusieji pasidavė“, – rašė jis.

Vokelis aptiktas per vėlai?

Kaip jau rašyta, tokiu originaliu nusikaltimu kaltintas tuo metu niekur nedirbęs ir dar neteistas 23-ejų metų vilnietis Gintaras Mažulis atsidūrė teisiamųjų suole per devynias dienas nuo patirto fiasko.

Jo byla dėl bandymo papirkti Lietuvos kariuomenės daktaro Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos Karių sveikatos priežiūros sektoriaus karo medicinos centro gydytoją neurologą buvo perduota teismui pagreitinto proceso tvarka, nes G.Mažulis pilnai pripažino savo kaltę. Po to, kai palikęs tarp minėtam medikui atneštų dokumentų vokelį su 100 eurų, netrukus buvo pakviestas į komisijos pirmininkės kabinetą, kur jo jau laukė Karo policijos atstovai.

Bylos duomenimis, šio vokelio tarp dokumentų nepastebėjęs neurologas nuėjo su jais pas komisijos pirmininkę. Vokelį pamatė ir apie jį Specialiųjų tyrimų tarnybai (STT) pranešė jau pati pirmininkė.

Išvežė su antrankiais

STT Kauno valdyba, uždėjusi G.Mažuliui antrankius, nedelsiant pradėjo ikiteisminį tyrimą, kuriam vadovavo Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras.

„Tai nebe pirmas atvejis, kai STT atskleidžia korupcines veikas, patiems asmenims pranešus apie bandymus papirkti. Tikimės, kad nuo naujųjų metų įsigaliosiantis Korupcijos prevencijos įstatymo pakeitimas, įpareigojantis valstybės tarnautojus pranešti apie jiems žinomus korupcijos atvejus, asmenis dar labiau skatins netoleruoti korupcijos ir aktyviai prisidėti prie jos mažinimo šalyje“, – išplatinus pranešimą apie šią bylą, buvo cituojamas STT direktorius Žydrūnas Bartkus.

Iš Švenčionių kilusio G.Mažulio byla buvo išnagrinėta per vieną teismo posėdį, pritaikius sutrumpintą įrodymų tyrimą. Jame dalyvavo ir laiduoti už teisiamąjį sutikusi jo sugyventinės mama.

Teismas skyrė ir užstatą

Tikėjausi blogiausio, bet baigėsi gerai.

Kaltinimą palaikęs prokuroras Valentinas Alekna neprieštaravo, kad teisiamasis būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, siūlydamas teismui skirti jį dvejų metų laikotarpiui ir be užstato. Ir įpareigojant G.Mažulį per du mėnesius sumokėti į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą 250 eurų.

Bylą nagrinėjęs teisėjas Bronius Varsackis atleido G.Mažulį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal jau minėtos moters laidavimą vieneriems metams, tačiau su 500 eurų užstatu, kurį pastaroji turės sumokėti per 20 dienų nuo nuosprendžio įsiteisėjimo. Laidavimo terminui pasibaigus, jeigu G.Mažulis, už kurio tolimesnius veiksmus ji prisiėmė atsakomybę, per tą laiką vėl nenusikals, užstatas jai bus grąžintas.

„Tikėjausi blogiausio, bet baigėsi gerai“, – po nuosprendžio portalui kauno.diena.lt teigė G.Mažulis, šiuo metu dirbantis vienoje Vilniaus bendrovėje surinkėju.

Kaip savanoris tiko

Už teisiamąjį laidavusi sugyventinės mama, prisistačiusi etnologe, turinčia humanitarinių mokslų daktarės laipsnį, buvo kalbesnė.

„Padarė nusikaltėlį iš nekalto vaiko, kuris nepatyręs gyvenime“, – reziumavo laiduotoja. Ji pasakojo, kad dukters draugas atsidūrė teisiamųjų suole, gavęs kvietimą iš Garbės sargybos kuopos, kurioje prieš tai – iki šių metų sausio tarnavo devynis mėnesius, atėjęs į Lietuvos kariuomenę savanoriu pratęsti tarnybą. Tačiau, einant tarnauti savanoriu, medicinos komisiją jis perėjo Vilniuje. O dabar reikėjo Kaune. Ir jokios ligos ar traumos esą niekas jos dukters draugui nekonstatavo – tik įtarė besiformuojančią nugaros išvaržą. Dėl ko jis pradėtas siųsti papildomiems tyrimams, o tai sukėlė jo draugams, su kuriais G.Mažulis konsultavosi, įtarimą, kad galbūt neurologas taip bando jam pasakyti, jog norėtų gauti kyšį. Ir draugai patarė jam šį duoti.

„Žodžiu, jaunystė, kvailystė ir noras būti patriotišku“, – taip esą bylos būsimam žentui esmę apibūdino laiduotoja už jį, neslėpusi, kad yra kandidatavusi savajame mieste ir į savivaldybės tarybą, ir į Seimą bei ketina vėl kandidatuoti į savivaldybės tarybą ir kitąmet.

Bylą atsidūrė teisme po to, kai į Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Kauno valdybą kreipėsi Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnyba, kurios Karinės medicinos ekspertizės komisijos narį ir bandė papirkti įtariamasis. 

Už tai, kad pastarasis nuslėptų jo nustatytą sveikatos problemą ir pripažintų Gintarą M. tinkamą karo tarnybai, šis ir davė minėtą kyšį.

Kadangi įtariamasis prisipažino, ši byla buvo perduota teismui  pagreitinto proceso tvarka. Ir išnagrinėta per vieną posėdį.

„Tai nebe pirmas atvejis, kai STT atskleidžia korupcines veikas, patiems asmenims pranešus apie bandymus papirkti. Tikimės, kad nuo naujųjų metų įsigaliosiantis Korupcijos prevencijos įstatymo pakeitimas, įpareigojantis valstybės tarnautojus pranešti apie jiems žinomus korupcijos atvejus, asmenis dar labiau skatins netoleruoti korupcijos ir aktyviai prisidėti prie jos mažinimo šalyje“, – sako STT direktorius Žydrūnas Bartkus.

Tačiau kaltinimą šioje byloje palaikęs Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Valentinas Alekna atsisakė pasakyti, kokią bausmę pasiūlė teisiamajam. Esą tai - ne vieša informacija.

Nuosprendį planuojama skelbti po mėnesio.

– Sakoma, kad būti karo mediku gali toli gražu ne kiekvienas. Kaip pasirinkote šią profesiją?

– Gal nuskambės banalokai, tačiau nuo pat vaikystės man buvo įdomus karių gyvenimas. Gal čia matytų filmų įtaka, o gal tai lėmė mano charakterio ypatybės: nemėgau žaisti su lėlėmis, vietoj jų mieliau rinkdavausi konstruktorių. Taip jau nutiko, kad mokykloje geriausiai sekėsi tikslieji mokslai, tad pasirinkau medicinos studijas. Kaip visada sakiau – daugiau nelabai turėjau kur stoti. Būdama šeštame kurse per žinias pamačiau reportažą, kad atnaujinami Jaunesniųjų karininkų vadų mokymai medicinos studentams ir iš karto užsidegiau ta mintimi.

Daugeliu atvejų gal ir labiau apsimokėtų dirbti civiliniame sektoriuje, tačiau ar vien pinigai svarbiausia? Vienaip ar kitaip, tarnaujant kariuomenėje badauti tikrai netenka.

Besimokydama rezidentūroje lankiau minėtus mokymus. Rezidentūra ir mokymai truko trejus metus ir baigėsi vienu metu, tad nesvarstydama nusprendžiau, jog toliau gyvenimą noriu susieti su kariuomene. Apsispręsti tarnauti kariuomenėje ir tapti karo gydytoja nebuvo sunku - juk tam ruošiausi trejetą metų. Be to, viliojo mintis, kad galėsiu būti naudinga savo šaliai ir jos žmonėms. Nežinau, kaip bus toliau, bet šiuo metu esu laiminga, jog pasirinkau būti karo gydytoja.

– Filmuose šis darbas neretai romantizuojamas: karo medikas puola prieš kulkas ir skuba prie sužeistojo, karo lauko operacinėse jo rankos atlieka stebuklus. Kaip realiai atrodo jūsų darbas?

– Baigiau šeimos rezidentūros studijas, tad pagal specialybę esu šeimos gydytoja. Dirbu tai, ką mokiausi, tik mano pacientai – kariai. Medicinos sistema kariuomenėje panaši į civilę – yra šeimos gydytojai, į kuriuos susirgę kreipiasi kariai, mes taip pat turime gydytojus specialistus, pas kuriuos siunčiame konsultuotis, jei reikia patarimo dėl gydymo ir ištyrimo. Skirtumas tik tas, kad neturime ligoninių, kuriose galėtų gydytis kariai. Prireikus stacionarios pagalbos bendradarbiaujame su civilėmis gydymo įstaigomis. Taigi karo medicina nėra atsiribojusi nuo civilinės medicinos.

Žinoma, taip yra taikos metu. Jei situacija būtų kitokia ir tektų ginti Tėvynę karinio konflikto metu, tuomet viskas primintų kino filmus, nes karo medikai yra tie, kurie būna fronto linijoje, karo lauko ligoninėje ir pirmieji gelbėja nukentėjusiuosius. Šių veiksmų mokomės pratybų metu, kad ištikus kokiam incidentui visi žinotų, kas ką turi daryti, ir būtų kuo mažiau panikos bei teisingai gintume laisvę ir užtikrintume kuo geresnę sveikatos priežiūrą visiems nukentėjusiesiems.

– Ar karo mediko profesija yra populiari? Kaip galvojate, dėl kokių priežasčių ją renkamasi dažniausiai?

– Manau, yra ir populiaresnių specialybių, tačiau medicina nė vienais metais nebuvo sąrašo apačioje. Žmonės, kurie nusprendžia būti medikai, pirmiausia nori padėti kitiems, ir tai yra svarbiausia. Medikai visais laikais buvo gerbiami, jų nuomonės klausdavo ne tik dėl sveikatos sutrikimų, bet ir daugeliu kitų atvejų. Tai – išsilavinę žmonės, kurie dažnai aukoja save vardan aplinkinių gerovės. Pažvelgus į pasaulio istoriją, medikai joje dalyvauja kaip išradėjai, ieškotojai, vadovai, žmonės, kurie nuolat stengiasi gerinti pasaulį. Manau, galimybė padėti kitiems ir nuolat tobulėti yra pagrindinis medicinos specialybių populiarumo garantas.

– Girdėjau, kad jaunieji medikai neskuba eiti į karo mediciną. Jūsų nuomone, kaip šią profesiją būtų galima padaryti patrauklesnę?

– Karo medicina yra specifinė medicinos sritis. Juk tenka ne tik gydytoju būti, bet ir pratybose dalyvauti, ir po miškus palakstyti. Taip pat daugelis nežino, ką jie dirbs būdami karo medikais. Karo medicina apipinta mitais, esą tai – pavojinga specialybė. Tačiau juk taip būtų tik karo atveju, o šiaip darbas toks pat, kokį dirbi ir civilinėje medicinoje.

– Ar karo mediko darbas yra naudingas finansiškai?

– Žiūrint su kuo lyginsi. Karo medikai atlyginimą gauną pagal turimą laipsnį, ištarnautus metus, baigtus mokymus ir panašiai. Daugeliu atvejų gal ir labiau apsimokėtų dirbti civiliniame sektoriuje, tačiau ar vien pinigai svarbiausia? Vienaip ar kitaip, tarnaujant kariuomenėje badauti tikrai netenka.

– Į kokias misijas esate vykusi?

- Kol kas dar neteko dalyvauti misijose, nes tarnauju tik pusmetį, tačiau tikiuosi kada nors į kokią nuvykti. Suprantu, kad ten rizika nukentėti yra žymiai didesnė, nei tarnaujant Lietuvoje, tačiau ir patirties įgyjama neįkainojamos. Galvoju, kad po misijos viską pradedi vertinti kiek kitaip, labiau džiugina paprasti dalykai, juk dažnai žmonės tuose regionuose neturi nieko, jiems net švarus vanduo, kas mums yra kaip savaime suprantamas dalykas, yra sunkiai prieinamas, ką jau kalbėti apie sveikatos priežiūrą.

– Ką norėtumėte pasakyti tiems, kurie svarsto – tapti karo mediku, ar ne? Kokių charakterio savybių tam reikia?

– Jau vien tai, kad žmonės pasirinko būti medikais, yra šaunu. Ar tapti karo mediku? Jei tik noro yra – būtinai verta bent pabandyti. Na, o charakterio, sakyčiau, reikėtų tvirto. Bet jei įstojai ir baigei mediciną, argi tavo charakteris gali būti netvirtas? O visa kita tik smulkmenos, juk visuose darbuose kartais teks nusileisti, o kartais reikės už save ir pakovoti. Jeigu nuspręsi tapti karo gydytoju, mes tavęs lauksime ir tikrai rasime jaukią vietą mūsų kolektyve (šypsosi.) Svarbiausia – mylėti šalį ir jos žmonės, norėti jiems padėti, o visa kita, įdėjus šiek tiek pastangų, ateis savaime.

Dosjė

Gimė 1988 m. gegužės mėnesį Kaune.

2013 m. baigė medicinos magistro studijas Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU).

2016 m. baigė šeimos medicinos rezidentūrą Lietuvos sveikatos mokslų universitete.

2016 m. praėjo Jaunesniųjų karininkų vadų mokymus Lietuvos kariuomenės Karo medicinos tarnyboje.

2013–2014 m. dirbo LSMU ligoninės Kauno klinikų Kraujo centre.

2014–2016 m. V.Budanavo privati greitosios medicinos pagalba Klaipėdoje.

Nuo 2015 iki 2017 m. balandžio budinti gydytoja Kelmės ligoninės Priėmimo skyriuje.

Nuo 2017 m. kovo pradėjo dirbti Vilkaviškio ligoninės Priėmimo skyriuje.

Nuo 2016 m. lapkričio tarnauja Lietuvos kariuomenėje.

Iššūkiai Afganistane

Vytauto Didžiojo karo muziejus tęsia paskaitų ciklą apie įvairias karo specialybes. Šį kartą pakvietė kauniečius iš arčiau pažvelgti į karo medikų darbą. Su kokiais iššūkiais susiduria mūšio lauke dirbantys gydytojai?

Karo medicinos ekspertizės komisijos pirmininkas majoras Vilius Kočiubaitis buvo vienas pirmųjų Lietuvos karių, įžengusių į Afganistaną.

"Misijos – tai vieta, kur pratybose išmoktus dalykus reikia pritaikyti praktiškai. Ten viskas realu – realūs sužeisti kariai, realus skausmas ir negalima jokia klaida", – pastebėjo į Čagčaraną kelis kartus išsiųstas karo medikas.

Jis pasakojo, kad karo kamuojamame Afganistane teko gelbėti labai daug civilių. Sudėtingiausia buvo per pirmąją misiją. Šalyje nebuvo ligoninių, todėl reikėjo patiems iš turimų išteklių įsirengti operacines. Karo medikų pajėgos tuo metu taip pat nebuvo gausios. V.Kočiubaitis prisiminė, kad ne vienos sudėtingos operacijos metu jam asistavo dantų gydytojas.

Jis pasakojo, kad civilių sveikatos sutrikimai buvo labai įvairūs, dažnai nieko bendro neturintys su karu. Kaip pavyzdį pateikė situaciją, kai ant autobuso stogo važiuoja daug afganistaniečių, laikytis nėra kur, tad kai transporto priemonė staigiau stabdo, žmonės skrenda į priekį, griūva ir susižaloja.

Misijos metu teko gydyti ir vaikus. Majoras pasakojo, kad pagal specialybę jis anesteziologas, tačiau greitai tapo vaikų gydytoju, o mažieji pacientai prie jo labai prisirišdavo ir dažnai sekiodavo paskui.

"Atneša kūdikį, prašo, kad gydyčiau. Siunčiu pas pediatrą, tačiau tėvas sugrįžta dar kartą. Stebuklingu būdu pagydžiau, nors jis tiesiog viduriavo. Tada man pradėjo tempti visus vaikus ir taip tapau vyriausiuoju pediatru. Tai iš manęs kolegos juokėsi. Kai antrą kartą važiavau į Afganistaną, gydžiau beveik vien vaikus", – šypsojosi karo medikas.

Netrūksta darbo

"Mūšio metu pats pirmasis ir svarbiausias etapas, kai karys pats sau arba kitam kariui suteikia pirmąją pagalbą. Tai momentas, nulemiantis tolesnį kario gydymą. Kitas etapas "Rolė 1" prasideda, kai karys evakuojamas į medicininės paramos vienetą. Čia jis turi atsidurti ne vėliau kaip per valandą nuo sužeidimo", – pasakojo Karo medicinos rezervo medicininės paramos vieneto vadas kapitonas Joris Ragaišis.

Tokie medicininės paramos vienetai būna išsidėstę maždaug 6 km nuo aktyvios karo veiksmų zonos.

"Karo medikai dirba ne tik karo metu. Taikos metu mes turime daug darbo. Privalome pasirūpinti sunegalavusių karių sveikata, patikrinti į karo tarnybą pašauktų asmenų sveikatą. Dalyvaujame bendrose Lietuvos kariuomenės rengiamose pratybose, nuolat keliame kvalifikaciją ir tobuliname įgūdžius", – sakė J.Ragaišis.

Jis užsiminė, kad karo medikais gali būti ir civilinėse gydymo įstaigose dirbantys gydytojai. Jie laisvu nuo darbo metu vyksta į mokymus, o karo atveju yra pasiruošę kartu stoti į bendrą rikiuotę. Tokie gydytojai priklauso karo rezervo tarnybai.

Paramediko savybės

Pasak karo medicinos ekspertų,  šis darbas yra įdomus, tačiau skirtas tikrai ne kiekvienam.

"Karo medicinoje yra trys lygiai – karo medikai, gydytojų padėjėjai ir slaugytojai. Pas mus yra įvairių gydytojų – šeimos, odontologų, anesteziologų. Aš pats – toksikologas", – sakė kapitonas J.Ragaišis.

Jis užsiminė, kad karo medikas yra savotiškas dviejų profesijų darinys. Tai kario ir gydytojo sintezė: privalomos ir medicinos žinios, ir mokėjimas prisiderinti prie karo sąlygų, karinis pasirengimas.

"Reikalingas ir vidinis nusiteikimas bei ryžtas paskirti gyvenimą šiai specialybei. Ji gerokai skiriasi nuo kitų civilinių darbų. Tai nėra lengva, bet man – tai vienas įdomiausių darbų. Pats tarnauju beveik 24-erius metus. Čia tenka įveikti iššūkius, kurių paprastame gyvenime nelabai sutiksi", – pastebėjo Karo medicinos rezervo medicininės paramos vieneto vadas.

Tai nėra lengva, bet man – tai vienas įdomiausių darbų. Pats tarnauju beveik 24-erius metus. Čia tenka įveikti iššūkius, kurių paprastame gyvenime nelabai sutiksi.

Psichologinė parama

Karo psichologas kapitonas Mantas Gricius pasakojo, kad labai svarbu kariams skirti dėmesį, kad jie galėtų susikaupti, išgyventi netektis, būti pasiruošę įvairioms situacijoms.

"Kai buvo sugrąžinti šauktiniai, daug kas juokavo, kad grįžta verktiniai, bet tai nėra išpaikintos kartos nuopelnas. Žmonės visada jautė nerimą prieš karo tarnybą. Gerą pasirengimą tarnybai ir pergalę dažnai lemia ne gera technika, bet nuotaika", – įsitikinęs M.Gricius.

Kariuomenės psichologams tenka dalyvauti ir karių atrankoje, padėti jiems prisitaikyti naujoje aplinkoje. Neišvengiama ir indvidualių konsultacijų.

Kapitonas M.Gricius pasakojo, kad, norint tapti karo psichologu, būtina baigti studijas aukštojoje mokykloje, atlikti karinę prievolę, apie 3–5 metus tarnauti kariuomenėje ir nuolat tobulėti.

"Dar reikia ir imuniteto "komforto zonos" stokai, nes yra įvairiausių iššūkių. Reikia susitaikyti, kad tau gali paskambinti bet kuriuo paros metu ir iškviesti. Tenka kalbėtis su kariais, kurie turi šeimos problemų, vargina kario gyvenimas ir pan. Karys yra labai specifinė profesija, todėl būna įvairiausių krizinių situacijų, ypač visiems sunku, kai reikia atsisveikinti su žuvusiu kolega", – pastebėjo psichologas.

Istorija

Karo medicinos ištakos siekia antikos laikus. Tuomet gydytojų iššūkiai būdavo pasirūpinti sužeistais kariais, kadangi net menkutis sužeidimas galėjo reikšti kario mirtį, nes medicina nebuvo pažangi, todėl buvo didelė tikimybė per žaizdas užkrėsti kraują.

Karo medicina vystėsi bendrai su pasauline. Tiek mūšio lauke, tiek stacionarioje ligoninėje buvo naudojami tie patys įrankiai. Tiesa, dažnai jie būdavo labai primityvūs, šiuolaikiniam žmogui kelia šiurpą. Pavyzdžiui, jei karo zonoje kariui tekdavo amputuoti galūnes, jos būdavo pašalinamos tiesiog su paprastu pjūklu, vėliau sustabdant kraujavimą.

Dabartinės Lietuvos karo medicinos ištakos siekia šimtmetį. Tuomet ši sritis buvo vadinama sanitarija. Karo istorikė Lina Kasparaitė-Balaišė pasakojo, kad buvo pakviesti gydytojai profesionalai, tačiau atsiliepė tik dešimt medikų, tad pirmosios karo medikų pajėgos buvo itin negausios.

"Pirmaisiais metais karo medikai dirbo labai sudėtingomis sąlygomis, nebuvo nei tinkamų priemonių, nei evakuacijos transporto. Jei pritrūkdavo tvarsčių, naudodavo naminę drobę, kurią dažnai skalbdavo ir naudojo antrą kartą. Jei nebūdavo vatos, dezinfekuodavo pakulas ir jomis tvarstė", – pasakojo istorikė.