– Prisipažinsiu, sunku formuluoti klausimus težinant vieną vienintelį raktinį žodį – ekologija, kuris jūsų šeimai (o ypač jums) yra be galo svarbus. Prašom prisistatyti...
– Esame keturiese: aš, vyras Mantas ir dukrytės – dvejų Marija ir Liepa, kuriai vos vienas mėnuo. Prieš ketverius metus baigiau ISM Vadybos ir ekonomikos universitetą. Studijavau anglų kalba tarptautinę komunikaciją, šiek tiek išbandžiau jėgas rinkodaros srityje. Susilaukiau pirmosios dukrytės Marijos. Įpusėjus motinystės atostogoms, labai natūraliai ėmiau domėtis ekologija, tvariu gyvenimo būdu. Tuomet sugalvojau baigti mokslus nuotoliniu būdu Harvardo verslo mokykloje. Ten mokiausi, kaip kurti tvarias strategijas ir jas taikyti įmonių veiklai. Turėjau tikslą, kad, dukrytei paaugus ir pradėjus lankyti darželį, ieškosiu savirealizacijos būtent aplinkosaugos srityje. Gimė antroji mergaitė. Auklės samdyti kol kas neplanuoju. Žinau, koks dukroms svarbus laikas, praleistas su mama. Vėliau, kai mažylės paaugs, bandysiu realizuoti savo svajones, kurios kuo toliau, tuo labiau koncentruojasi į aplinkosaugą, tvarius projektus.
– Gal buvo koks nors realus įvykis, kuris paskatino jus domėtis šia opia naujųjų laikų tema?
– Kaip ir nieko konkretaus nebuvo... Tos pačios vienkartinės sauskelnės – jų kiekiai kėlė siaubą. Ėmiau ieškoti išeities ir atradau daugkartines sauskelnes. Kuo daugiau domėjausi tvaresniu gyvenimo būdu, tuo didesni pokyčiai vyko mano sąmonėje. Supratau, kiek daug neteisingos su ekologišku gyvenimo būdu susijusios informacijos mus supa. Todėl ėmiau ieškoti jos anglų kalba, o radusi dalijausi savo tinklaraštyje "Viena Žemė".
Drabužiai atiduoti draugų, giminių arba pirkti panaudoti. Žaislai, knygos – taip pat. Vaikams labiausiai reikia meilės ir šilumos, o ne kažkokių vardinių daiktų.
– Apie kokią neteisingą informaciją kalbate? Ką turite omenyje?
– Tarkim, mūsų visuomenė vis dar tiki mitu, kad popierinis maišelis yra kur kas geriau už plastikinį. Bet ar žmonės pagalvoja, kad vienas plastikinis maišelis gali būti naudojamas daugybę kartų, o popierinis susiglamžo, susitepa, ir viskas. Mano įsitikinimu, turime išvis jų atsisakyti, o prekėms naudoti daugkartinius medžiaginius maišelius. Apgaulingas yra ir šiomis dienomis labai madingas šūkis "Greenwashing". Po juo slepiasi tam tikri prekės ženklai, savo produkciją dažniausiai pristatantys labai skambiais pavadinimais, kaip "eco", "natural" ir pan. Bet dažnai jie nevykdo jokios ekologiškos veiklos. Bėda ta, kad žmonės, paveikti jų sparnuotų reklamų, apsigauna. Dažnai tie vadinamieji ekologiški prekės ženklai netgi neturi jokių ekokokybės sertifikatų. Privalome domėtis, ką iš tiesų remiame. Todėl jaučiu pareigą ir pati analizuoti, ir savo tinklalapio skaitytojų dėmesį į tai atkreipti. Kad žmonės, pirkdami tam tikrus daiktus, žinotų, kokių sertifikatų ieškoti. Kartais tie, kurie mažiau šneka, daugiau daro (juokiasi).
– Jūs niekam nieko neperšate, bet kantriai savo pavyzdžiu rodote, kad galima gyventi ir kitaip. Ar tai veikia aplinkinius?
– Ir dar kaip! Mūsų šeimos gyvenimas – jiems geriausias pavyzdys. Žodžių nebereikia. Bet kokio apsipirkimo neįsivaizduoju be daugkartinių maišelių. Sveriamai žuviai imu savas dėžutes. Miltus, kruopas stengiuosi pirkti ne prekybos centruose (ten nėra sveriamų), bet malūne. Kaune, Aleksote, yra vieta, kurioje puikus sveriamų kruopų, įvairių rūšių miltų, grūdų pasirinkimas. Vykstu ten kartą per tris, keturis mėnesius, vežuosi ir savo tarą. Stengiuosi panašių alternatyvų ieškoti visur. Faktas, kad tam sugaištu daugiau laiko, bet kitaip gyventi aš jau tiesiog nebemoku. Stengiuosi, kiek įmanoma, mažinti atliekų kiekį namuose, rūšiuoti.
Prioritetas: "Kol dukrelės mažos, tinklalapis ir nuolat galvoje verdantys aplinkosaugos projektai gali palaukti", – įsitikinusi K.Lukminė.
– O kaip į jūsų tvarų ir daugeliui, deja, vis dar neįprastą šeimos gyvenimo būdą žiūri draugai?
– Viena mano draugė sykį prasitarė, kad tapau tarsi savotišku jų sąžinės balsu. Bet, kaip ir minėjau, aš niekada niekam nieko tiesiogiai nesakau. Netikiu, kad žmogų galima priversti gyventi tvariai. Kiekvienas turi suvokti pats. Tiesiog stengiuosi pateikti kuo daugiau informacijos ta tema savo tinklalapyje arba instagrame. Žinau, kad žmonėms, perskaičiusiems socialiniuose tinkluose mano pasidalijimus, iškyla įvairių minčių, klausimų. Tai gerai. Mano aplinkoje yra nemažai draugų, kurie, šios veiklos įkvėpti, ėmė keistis. Net dovanas mūsų vaikučiams neša jau panaudotuose popieriniuose dovanų maišeliuose. Ir ta jų kaita – man didžiausias paskatinimas, variklis.
– Minėjote, kad augindama mergaites atradote daugkartines sauskelnes. Tenka jas nuolat skalbti vietoj to, kad žiūrėtumėte kokį smagų TV serialą. O su kokiais dar buitiniais iššūkiais susiduriate?
– Televizoriaus aš beveik nežiūriu. O iššūkių? Jų nėra. Absoliučiai jokių. Juk vaikams nieko ypatingo nereikia. Drabužiai atiduoti draugų, giminių arba pirkti panaudoti. Žaislai, knygos – taip pat. Vaikams labiausiai reikia meilės ir šilumos, o ne kažkokių vardinių daiktų.
– Užsukus paganyti akis į ekologiškų prekių krautuvėles susidaro įspūdis, kad gyventi ekologiškai nepigu?
– Na... galbūt daugelis ekologiškų dalykų yra brangesni, nei cheminiu pagrindu gaminti jų antrininkai, bet teigčiau, kad tvariai, atsakingai gyvenančiam žmogui kur kas mažiau visko reikia. Tiek drabužių, tiek kosmetikos, tiek buities priemonių. Jų kuo puikiausiai pasigaminu pati pagal mūsų senolių receptus. Automobiliu šiuo metu išvis beveik nesinaudoju. Vasarą važinėju tiktai dviračiu. O drabužiai, žaislai, kaip jau minėjau, draugų dovanoti ar iš antrų rankų pirkti. Ir sauskelnės būtinai daugkartinės. O maistas? Jis irgi ne brangesnis perkant iš ūkininkų. Ypač jei gamini namuose ir vengi kavinių bei maisto išsinešti, atkeliaujančio vienkartinėse pakuotėse.
– Kiek metų esate vedę ir kokių vertybių stengiatės laikytis savo šeimoje? Ar jau spėjote atrasti tą auksinę laimingų namų taisyklę?
– Esame vedę beveik trejus metus. Laimingos šeimos taisyklių neturime, tačiau kasdien dirbame su savimi dėl laimingos santuokos. Stengiamės suprasti vienas kitą ir žiūrėti ne tik iš savo pusės, bet pabūti ir partnerio vietoje. Mūsų meilės kalbos labai skiriasi, tad stengiamės ir to nepamiršti. Pagausėjus šeimai, tikrai susiduriame su iššūkiais, bet primename sau, kodėl esame kartu.
– Kuris labiau rūpinatės buitimi?
– Buitimi dažniausiai rūpinuosi aš, o vyras – mūsų trijų merginų gerove. Smagu, kad, gimus antram leliukui, vyras vis daugiau prisideda neprašomas ir perima šiek tiek darbų.
– O kaip tą išsikovotą laiką panaudojate – tinklalapiui medžiagą renkate ar kokiomis nors grožio procedūromis save palepinate?
– Gimus antrai dukrelei, tinklalapiui turbūt mažiausiai laiko lieka. Bet aš savęs negraužiu (juokiasi). Dabar kiti dalykai svarbesni. Na, o laiko sau – lygiai nulis. Tiesa, kol dar nebuvo gimusi antra dukrytė, stengdavausi save kartais palepinti. Dėl šeimos gerovės. Jaučiau, kad jei esu nepailsėjusi, kenčia visa mano šeima. Todėl tai į masažą nueidavau (anūkę seneliams palikusi), tai pasivaikščioti ar į vonią parelaksuoti. Toji terapija man padėdavo išlaikyti gerą nuotaiką. Vienu metu net auklę turėjome, kad tik galėčiau palaikyti savo gerą emocinę būklę, kurią ypač greitai pajunta vaikai.
Bet kokio apsipirkimo neįsivaizduoju be daugkartinių maišelių. Sveriamai žuviai imu savas dėžutes. Miltus, kruopas stengiuosi pirkti ne prekybos centruose (ten nėra sveriamų), bet malūne.
– Užsiminėte apie sąmoningus senelius, leidžiančius jums kartais atsipalaiduoti. Ar jie taip pat stengiasi gyventi tvariai?
– Mano ir vyro tėvai yra be galo jaunatviški. Jie dar dirba, bet visą savo laisvą laiką noriai skiria anūkams. Mano gyvenimo būdą jie puikiai supranta. Gal ir ne viską patys daro taip, kaip aš daryčiau, bet labai stengiasi. Esu be galo jiems dėkinga už mergaičių priežiūrą, kai jau labai užsimanau ištrūkti iš namų.
– Kaip taikiai išsprendžiate tą begalinės močiučių meilės problemą, pasireiškiančią per saldumynų ir visokių žaislinių niekučių pirkimą?
– Kažkada esu aiškiai pasisakiusi šia tema, tad močiutės ir seneliai gerbia mano nuomonę. Tikrai netoleruoju visų tų vienkartinių niekučių, balionų, šiaudelių pirkinėjimo, kaip ir saldumynų. Laimė, mūsų tėvai nėra jų mėgėjai. Stengiasi anūkėms verčiau uogų nupirkti, kai vyksta į svečius.
– Pati nevalgote gyvulinės kilmės produktų. O kaipgi vyras, vyresnioji dukrytė – ar gaminate jiems atskirai?
– Kai vyras nori ko nors mėsiško, jis pavalgo kavinėje – aš mėsos į namus neperku. Vaikas mėsytės gauna pas senelius. Aš už tai, kad visur būtų harmonija, pusiausvyra. Man tvarus gyvenimas turi teikti malonumą, o ne stresą. Tikrai nekeliu dramų, jei dukrelė, viešėdama pas prosenelius, gauna iš jų vieną kitą saldainį. Svarbu, kad sveiko gyvenimo būdo vertybės būtų diegiamos savuose namuose.
– Kas paskatino jus sukurti tinklaraštį "Viena Žemė", kurį pristatote kaip minimalistinio gyvenimo būdo deklaraciją?
– Garsiai kalbėti apie ekologines problemas nusprendžiau, nes pasigedau informacijos lietuvių kalba, trūko paprastų įkvepiančių pavyzdžių, tvarių sprendimų kasdienybėje. Vyras nėra aktyvistas, tačiau, matydamas mano pastangas kasdien mūsų planetą daryti vis geresne vieta žmogui gyventi, jis ir pats pamažu prie to prisideda. Tvarus požiūris ir pasirinkimai atsispindi visose mūsų bendro gyvenimo srityse, tad vaikų auklėjimas – ne išimtis.
– Kokia įprasta jūsų dienotvarkė?
– Kol kas mano dienotvarkėje tikra netvarka (juokiasi), nes reikia laiko prisitaikyti prie pagausėjimo, tačiau kiekvieną dieną, be išimties, nepaisant oro sąlygų, su vaikais einame bent kelioms valandoms į prie namų esanti mišką, tyrinėjame gamtą, žaidžiame, kvėpuojame grynu oru. Maistą gaminame tik namuose, o vyresnioji man padeda su didžiuliu susidomėjimu ir noru. Televizoriaus ar telefono nežiūrime: visa tai atstoja knygos ir žaidimai. Stengiamės bent po truputį kasdien namuose praktikuoti jogą, skirti laiko pabūti čia ir dabar. Tokiu būdu nusiraminti, atsipalaiduoti.
Pasirinkimas: vasarą K.Lukminė beveik nesinaudoja automobiliu. Kelionėms pasitarnauja dviratis ir viešasis transportas.
– Kaip nenukrypstate į pesimizmą – neseniai pradėjau bėgioti rytais, bet šiukšlės pakelėse bado akis, norisi ne bėgti, o rinkti jas... Kokiais idealais save įkvepiate? Kaip palaikote tikėjimo dvasią, kad žmogus dar gali gyventi kitaip ir išsaugoti Žemę ateities kartoms?
– Neneigsiu, kad kartais apima neviltis žiūrint, kokia kryptimi žmonija eina. Tačiau pavieniai aplinkosaugos aktyvistai gali padaryti labai daug, tad tikiu, kad jei kiekvienas bent truputį stengsimės, padauginus iš milijardo tas pastangas, jos bus ryškios ir duos daug teigiamų pokyčių. Matau, kaip mano įkvėpti aplinkiniai po truputį keičiasi, tampa atsakingesni, ir tai man yra didžiausia motyvacija garsiai kalbėti ir dalytis.
– Kokią vietą jūsų šeimos gyvenime užima sportas? Minėjote, kad iki susilaukdama pirmosios dukrytės profesionaliai žaidėte salės tinklinį?
– Ne tik salės, bet ir paplūdimio. Su komanda dalyvaudavome Europos čempionatuose, vos ne kas antrą savaitgalį vykdavome į varžybas užsienyje. Kiek save pamenu, visą gyvenimą aktyviai sportavau. O ir vyrą gavau sportininką – ilgą laiką jis profesionaliai žaidė krepšinį. Dabar abu žaidžiame nebent poilsiaudami Nidoje. Be galo ją mylime. Ar nepasiilgstu tinklinio? Jei atvirai – nelabai: Lietuvoje buvau pasiekusi visus titulus, kurių tik galėjau pasiekti. Tad kai pradėjau lauktis pirmosios dukrytės, natūraliai su profesionaliu sportu ir atsisveikinau. Dabar su vyru esame gana aktyvūs: geru oru daug važinėjame dviračiais, žaidžiame tenisą, tinklinį, krepšinį.
– Kaip jauna mama sprendžia vaikų auklėjimo klausimus – iš knygų, nuotolinių seminarų, tėvų, o gal senelių išminties? Kokiais pagrindiniais principais vadovaujatės?
– Mano dvimetė, gimus sesei, pradėjo daugiau dėmesio reikalauti pačiais įvairiausiais būdais, tačiau vienintelė išeitis, mano nuomone, yra kalbėjimas. Vaikai viską supranta, net jei pasakyti patys nemoka, tad reikia jiems viską, kaip suaugusiesiems, aiškinti. Ir tai daryti nuolatos. Aš semiuosi auklėjimo žinių iš knygų, nes įsitikinau, kad tam tikri momentai šioje srityje tikrai nėra savaime suprantami, tad galima padaryti didelių klaidų pasitikint vien savo jausmais ir asmenine patirtimi.
– Kaip žadate praleisti artėjančią vasarą?
– Vasarą leisime prie jūros ir ežerų, džiaugsimės nuostabia Lietuvos gamta. Su dviem mažais vaikais sudėtinga kažką daugiau nuveikti. Kol jų neturėjau, dalyvaudavau "Zero Waste Fest" – tokiame gamtai draugiškame šeimos festivalyje, suburiančiame visus, besidominčius aplinkosaugos temomis, alternatyvų ieškojimu, aktyviu ir harmoningu laisvalaikiu. Visiems rekomenduoju. Tai nuostabi vieta šeimoms susiburti, mokytis atsakingiau gyventi, semtis idėjų, gauti įkvėpimo ir daryti daug gerų darbų dėl mūsų planetos ateities.
– Ar tvarumo galima išmokti? Nuo ko kiekvienam, pajutusiam vidinį norą gyventi žaliau, ekologiškiau, reikėtų pradėti?
– Be abejonės, galima išmokti ir tiesiog reikia išmokti tą daryti. Paskui jau savaime norisi vis atsakingiau vartoti, domėtis ir net įkvėpti kitus elgtis tvariau rodant savo pavyzdį. Taisyklingas rūšiavimas – pagrindinis žingsnis. Vėliau turėtume išmokti vengti bet kokio plastiko, ieškoti jam alternatyvų, o vienkartinius daiktus keisti daugkartiniais. Taip pat atsakingai pirkti drabužius ir neremti greitosios mados prekės ženklų. Turėtume stengtis apskritai nepirkti naujų daiktų, o naudotis esamomis platformomis, tokiomis kaip "Vinted", "Zero Waste" mainų grupėmis feisbuke, kuriose galima keistis daiktais arba perpirkti juos iš kitų žmonių. Privalome mažinti gyvulinės kilmės produktų vartojimą. Tokia mano nuomonė.
