Vilniaus Universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytojas dermatovenerologas Algirdas Šumila sako, kad daugelis žmonių net nežino, jog turi šią infekciją, o jos pasekmės ne visada yra lengvai išgydomos.

Šiuo metu yra nustatyta daugiau nei 200 ŽPV tipų. Penktadalis jų aptinkami lytinių organų gleivinėje ir yra lengvai perduodami lytinių santykių metu.

„Dabar apie šią infekciją paaiškinti mėgstu palygindamas ją su COVID-19. Kaip ir su koronavirusu, daug žmonių ŽPV gali turėti to net nežinodami ir nesuprasdami galimų pasekmių. Statistiškai, net devyni iš dešimt žmonių per savo gyvenimą užsikrečia ŽPV. Didžiajai daugumai simptomai ir rimtesnės komplikacijos nepasireiškia, tačiau kai kurie šio viruso tipai priskiriami aukštai rizikai, o ją sumažinti reikėtų užsiimant profilaktika“, – teigia gydytojas.

Infekciją išduoda lytinių organų karpos

Dermatovenerologo teigimu, lengviausia ŽPV nustatyti pagal lytinių organų karpas.

„Nors tai yra nedidelė dalis ŽPV atvejų, dažniausiai infekciją aptinkame diagnozavę genitalijų karpas. Pamatę jas pacientai patys ateina pasitikrinti. Paprastai ŽPV sukeltos karpos yra nepiktybiniai dariniai, atsirandantys genitalijose, išangės srityje, kirkšnyse arba gaktos srityje. Pusė naujų tokių susirgimų atvejų nustatomi jauniems, 15-24 m. amžiaus žmonėms“, – sako A. Šumila.

Gydytojo teigimu, genitalijų karpos gali išnykti pačios, tačiau tik nedidelei daliai pacientų, o vėliau gali vėl atsirasti. Pradingus karpai, virusas nebūtinai pasišalina, todėl gali ir toliau sukelti įvairias su ŽPV susijusias ligas.

Lytinių karpų gydymo būdų yra daug – šalinimas lazeriu, elektra, šalčiu, chirurginiu būdu ar tepamais vaistais. Vieno geriausio būdo nėra – kiekvienam pacientui gydymas parenkamas individualiai.

„Lytinių karpų gydymo būdų yra daug – šalinimas lazeriu, elektra, šalčiu, chirurginiu būdu ar tepamais vaistais. Vieno geriausio būdo nėra – kiekvienam pacientui gydymas parenkamas individualiai, priklausomai nuo to, kiek yra karpų, kuriose vietose, kokio jos dydžio. Tačiau bet kuriuo atveju karpų gydymas siejamas su pasekmės, o ne priežasties pašalinimu, todėl karpai pranykus ji vėl gali atsirasti kitoje vietoje, ir tai bus pasaka be galo“, – pasakoja dermatovenerologas.

Liūdniausia – laiku neapsisaugoti nuo vėžio

Nors ŽPV sukeltos karpos nėra pavojingos gyvybei, jų gydymas gali trukti ir mėnesius. Gydytojas taip pat pabrėžia, kad karpos nėra vienintelis galimas ŽPV padarinys – šis virusas siejamas ir su daug rimtesniais, vėžiniais susirgimais.

„Jeigu karpos kieno nors ir negąsdina, reikia suprasti, kad ŽPV sukelia ir daug didesnės rizikos pasekmes. Virš 600 tūkst. vėžio atvejų pasaulyje yra siejami su ŽPV infekcija. Ji yra pagrindinė gimdos kaklelio vėžio priežastis, tačiau gali sukelti ir lytinių organų – tiek makšties, tiek varpos vėžį, taip pat išangės, ryklės ir burnos vėžį“, – vardija A. Šumila.

Pasak gydytojo, norint išvengti šio klastingo viruso pasekmių, vien organizmo stiprinimas nepadės. Geriausia profilaktika visais atvejais yra skiepai.

„Beveik visi žmonės kažkada vis tiek susidurs su ŽPV, bet niekas nežino, kaip šis susidūrimas gali baigtis. Tad kam rizikuoti, jei yra būdas apsisaugoti? Įrodyta, kad skiepijimo nuo ŽPV efektas ilgalaikis – praėjus net dešimčiai metų po vakcinacijos stebimas reikšmingai sumažėjęs pavojingiausių viruso tipų plitimas, o taip pat ir gerokai mažiau ŽPV sukeltų karpų atvejų“, – sako Santaros klinikų gydytojas.

Ragina priimti teisingą sprendimą

Pusė varpos vėžio atvejų siejami su ŽPV, todėl gydytojas pabrėžia, kad skiepyti taip pat svarbu ir berniukus. Kaimyninėje Latvijoje nuo kitų metų berniukai bus įtraukti ir į nacionalinį vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių.

„Lietuvoje kol kas skiepijamos tik mergaitės, tačiau kas keisčiausia – jos skiepijamos dvivalente vakcina. O vakcinų yra trys, iš kurių aš visada rekomenduosiu didžiausią apsaugą suteikiančią ir daugiausiai ŽPV tipų apimančią devyniavalentę vakciną. Latvijoje ir Estijoje būtent ši vakcina įtraukta į nacionalinį skiepijimo kalendorių. Norint užkirsti kelią šiai infekcijai, aš tikiuosi, kad ir mūsų šalyje bus padarytas efektyviausias sprendimas“, – mąsto A. Šumila.

ŽPV žinomumo dienos proga, gydytojas ragina įvertinti infekcijos keliamą riziką ir priimti sprendimą apsisaugoti.

„Galimybė apsisaugoti ne tik karpų, bet ir nuo įvairių vėžinių susirgimų yra kiekvieno iš mūsų rankose. Nebijokime kalbėti apie lytiškai plintančias infekcijas, nesidrovėkime teirautis apie jų prevenciją ir apsaugokime save bei savo vaikus“, – linki dermatovenerologas.

Gerai žinomas virusas

Vaistininkas Marius Lukštaraupis pabrėžia, kad karpų sukėlėjai yra virusai, todėl jomis galima užsikrėsti tiesioginio kontakto metu. Pasak jo, jei bus vien gydomos karpos, bet nestiprinamas imunitetas, jų atsikratyti gali būti itin sunku: kol gydysite vieną karpą, kita gali išaugti kitoje vietoje.

Karpų sukėlėjas – žmogaus papilomos virusas (ŽPV). Jis geriau žinomas kaip gimdos kaklelio vėžio sukėlėjas, tačiau ŽPV yra apie 100 rūšių ir dauguma jų sukelia sveikatai nepavojingas odos infekcijas, pasireiškiančias karpomis ant delnų, pėdų, kelių, veido, lytinių organų ar burnos gleivinės. Bet kuris iš mūsų gali būti ŽPV nešiotojas ir nejausti jokių simptomų. Tačiau, nusilpus imunitetui, virusas gali suaktyvėti ir paskatinti karpų atsiradimą bei išplitimą. Būtent todėl karpų dažniau atsiranda šaltuoju metų laiku, kai mūsų imunitetas susilpnėja.

"ŽPV pažeidžia odos ir gleivinių epitelinį sluoksnį. Ant odos atsiranda nuo kelių iki keliolikos milimetrų dydžio suragėję odos iškilimai. Dažniausiai karpos kelia tik estetinį diskomfortą, tačiau nereiškia, kad galime jas ignoruoti. Kadangi tai yra virusinis odos susirgimas, karpos gali plisti, jomis galima užkrėsti kitus, todėl jas reikia naikinti", – sako vaistininkas.

Kadangi tai yra virusinis odos susirgimas, karpos gali plisti, jomis galima užkrėsti kitus, todėl karpas reikia naikinti.

Nors šiuo metu sporto klubai ir baseinai uždaryti, reikėtų žinoti, kad karpos ant pėdų dažniau atsiranda vaikams ar suaugusiesiems, lankantiems baseiną. Todėl po plaukimo treniruočių rekomenduojama naudoti pėdų dezinfekantus. Sporto klubuose ŽPV virusas gali plisti per sporto inventorių ant rankų.

Gydoma skirtingais būdais

Karpas galima gydytis patiems namuose arba su specialistų pagalba, taikant įvairius agresyvesnius gydymo metodus. Ant odos gali susidaryti įvairių darinių, todėl, jeigu nesate tikri, ar ant delno, pėdos ar kitos kūno vietos atsirado karpa, geriausia pasikonsultuoti su dermatovenerologu. Jeigu karpa atsirado veido srityje, būtina kreiptis į gydytoją – po savarankiško gydymo veido srityje gali likti randų. Kai kuriais atvejais gali užtekti vaistininkų patarimo – pasak M.Lukštaraupio, karpoms gydyti skirtų priemonių pasirinkimas vaistinėse yra labai platus: "Tai ir įvairios šaldančios priemonės, paremtos greitojo šaldymo metodu, ir priemonės su skruzdžių rūgštimi, salicilo rūgštimi, podofilotoksinu, chloracto, glikolio rūgštimis ir kt. Šios priemonės yra nereceptinės, jas nesudėtinga naudoti namuose."

Paprastoms karpoms gali užtekti vienos ar poros procedūrų, pėdų karpas išnaikinti sunkiau, todėl procedūras gali tekti pakartoti. Gydymas turėtų trukti tol, kol odos paviršius lieka lygus, be jokių iškilimų. Pėdų karpų gydymas gali būti skausmingesnis. Ypač į tai reikėtų atsižvelgti gydant vaikus, kurie paskui gali nebesileisti gydomi.

Vaistininkas pabrėžia, kad labai svarbu pastebėtas karpas pradėti gydyti kuo anksčiau, kol jos neįsisenėjusios ir neišplitusios. Tada jas gali būti nesunku greitai pašalinti namų sąlygomis, ir gydymas kainuoja pigiau.

Ant veido esančias, įsisenėjusias ar išplitusias karpas gali tekti gydyti ir su specialistų pagalba. Tuomet tam naudojami tokie metodai kaip krioterapija (gydymas šalčiu, naudojant skystą azotą), gydymas lazeriu, elektrodestrukcija (gydymas elektra), operacija. Renkantis gydymo metodą, reikėtų atsižvelgti ir į karpos dydį. Kuo ji didesnė, tuo išgydyti ją namuose bus sunkiau.

Kada gydymas efektyvesnis

Vis dėlto išoriniai gydymo metodai panaikina pačią karpą, tačiau ne organizme esantį ŽPV. Nestiprinant imuniteto, ant odos bet kada gali susiformuoti naujų karpų, jos gali plisti. Ilgainiui ant pėdų susidarančios karpos gali tapti skausmingos, riboti judėjimą.

"Tyrimai rodo, kad ŽPV virusas gali gyventi ir sveikoje odoje aplink karpas. Pašalinę karpą, deja, viruso iš odos neišnaikiname ir jis bet kada gali vėl suaktyvėti. Karpų gydymas nestiprinant imuniteto gali būti labai ilgas ir ne visada efektyvus. Su virusu turi kovoti pats organizmas, todėl labai svarbu didinti jo atsparumą infekcijoms. Šiuo metų laiku ir esant pandemijai tai ypač svarbu", – pabrėžia vaistininkas.

Be įprastų priemonių, tokių kaip vitaminas C, cinkas ar ežiuolė, vaistininkai primena ir apie vitamino D, omega-3 polinesočiųjų riebiųjų rūgščių svarbą. "Todėl į savo racioną rekomenduoju įtraukti daugiau riebios jūrinės žuvies arba vartoti žuvų taukus, kurie yra vienas pagrindinių omega-3 šaltinių. Atkreipkite dėmesį, kad kai kurie žuvų taukai gali būti praturtinti ir vitaminu D, todėl papildomai jo nereikėtų vartoti arba vartoti mažesnę dozę", – pataria M.Lukštaraupis.

Bendram organizmo atsparumui svarbus ir tinkamas gyvenimo būdas – buvimas gryname ore, fizinis aktyvumas, tinkamas darbo ir poilsio režimas, streso valdymas, subalansuota mityba. Sustiprinus imunitetą, tikėtina, kad ne tik karpos neatsinaujins, bet ir pavyks išvengti kitų infekcijų ar jomis persirgsite kur kas lengviau ir greičiau.

Grynas.lt jau yra rašęs apie tai, kaip skaniai į uogienių stiklainiukus gali nukeliauti prisirpusios šermukšnio uogos, tačiau skaitytoja Neringa toliau aiškinasi stebuklingąsias šio medžio galias. Apie jas siūlome skaityti šiame straipsnyje.

Sveikiau už citrinas?

Niekaip nenurimstu – skanu tai skanu ta obuolių ir šermukšnių uogienė, bet kodėl gi šermukšnis taip sveika? Visagalis visažinis internetas šia tema išplukdo daugybę puslapių. Rašo, kad ir vitaminų C, P, K ir beta karoteno (juk tikrai – spalva kaip morkos) turįs, ir vitamino C jame triskart daugiau kaip citrinoje (kuris uogienę verdant, žinoma, išnyksta). Dar juose gausu pektinų, kurie, sakoma, suriša pilve visokį blogį, ir šis iš organizmo lengviau pašalinamas. „Gal dėl to mūsų senoliai šermukšnio uogas vietoj šiuolaikinių espumizanų nuo pilvo pūtimo kramsnojo“, - kikenu. Šermukšnio uogos – vaistas ir nuo tulžies akmenų, ir nuo mažakraujystės – jis kone visų kraują stiprinančių skystosios geležies papildų sudėty.

Gydo karpas, saugo nuo piktos akies

Randu patarimą, kad net ir nuo karpų šermukšnio uogos tinkančios– jų košele karpas patepus palaikyti rekomenduojama. Ar padės, nežinia, bet turbūt kažkam yra padėję, jei liaudies medicinos žinovai iš lūpų į lūpas šias žinias perduoda.

Bet daugiausia apie šermukšnį kaip apie mistinį augalą prirašyta, legendomis druidų, slavų, skandinavų ir mūsų, baltų, šis medis apipintas. Ir nuo piktos akies, ir nuo raganų saugąs- tiek žmones, tiek gyvulius-, ir nuo žaibo - tikėta, kad jame žemės žaibas gyvenąs ir nuo dangaus žaibų ginąs. „Tai va kodėl prie namų šį medį ir dabar naujakuriai sodina – „subonsintą“, žemaūgį, bet vis tik šermukšnio vardą turintį“, - šypsausi ir vienų, ir kitų draugų naujus namus prisiminusi.

Šermukšnio kilmė

Gražiausia man graikų legenda, o pasakoja ji, iš kur šermukšnis atsiradęs:Hebe, Dzeuso ir Heros dukra, buvo dievų taurininkė. Bet vieną dieną jos tėvo Dzeuso taurę pavogė velnias. Dzeusas labai supyko ir pasiuntė erelį taurę sugrąžinti. Ereliui kovojant su velniu, ant žemės krito jo plunksnos, ir ten, kur jos nusileido, užaugo šermukšniai. Raudoni erelio kraujo lašai virto šermukšnio uogomis.

Pabaigai – keli receptai

Bet norom nenorom, artėdama prie pabaigos, vėl prie žemiškų ir valgomų dalykų grįžtu. Jau sugalvojau, kad dalį šermukšnių susidžiovinsiu ir į avižinius sausainius susmulkinusi dėsiu; arba sumaišysiu jas su erškėtrožėmis (jų irgi jau reikia prisirinkti!), ir šaltais žiemos vakarais jaukiai su šeima gersime šių uogų arbatą, apsisiautę vilonėmis antklodėmis. O! Ir su tėčio bitelių surinktu medumi džiovintas smulkintas uogas galima sumaišyti – ir po šaukštą, po šaukštą kiekvienam šeimos nariui.

Iš tų uogų, kurias šaldiklyje paliksiu, dar va tokią užtepėlę padarysiu: su trintuvu sutrinsiu šaukštą su kaupu šermukšnių, pridėsiu šaukštą medaus, šaukštą maltų moliūgų sėklų ir pusę šaukšto maltų saulėgrąžų ir mažą truputėlį maltų kmynų. Toks labai netikėtas skonis, tiesiog skonių atradimas – ir kraujui stiprinti, ir imunitetui, ir žarnynui, ir nuo prostatos.

Ir dar sugalvojau, kaip džiovinsiu – kaip senovės lietuvaitės su dukra karolius iš šermukšnių susiversime, grįšime jais iš miškų pasipuošusios. Paskui virtuvėje ant vagio karolius pakabinsime, išdžius kvepėdami, o tada jau ir į žiemos patiekalus tiks.

Ech, prisiplanavau, prisikūriau, bet juk paukštukams žiemą uogelių irgi palikti reikia. Tai taikysiu taip, kad kiekvienam šeiminykščiui kuria nors forma kas antrą dieną bent po dešimt uogelių išeitų – gal gi tada ir paukštukų per daug nenuskriausime?