– Daugelį metų trunkantis ideologinis diskursas medijose, politikos atstovų kalbose nuteikė Rusijos piliečius bene prieš visus Vakarus. Kaip buvo konstruojama ši ideologija?
– Rusijos kultūros pagrindas – ilgalaikė slavofilizmo tradicija, kuri prieštaravo vakarietiškoms vertybėms ir teigė slavų tautų vienybę. Visos XIX a. filosofinės, literatūrinės ir ideologinės diskusijos buvo apie tai, į ką lygiuosis Rusija: į Vakarus, ar į save.
Kremliaus nusisukimas nuo Vakarų vyko palaipsniui ir buvo matomas jau Vladimiro Putino valdymo pradžioje. Rusijos prezidentas iš pradžių bandė flirtuoti su tuometiniu JAV prezidentu George'u Herbertu Walkeriu Bushu, tačiau nusivylė. Tuomet V.Putinas atsigręžė į Rusiją ir pradėjo konstruoti savo politinę Rusijos tapatybę per draugo ir priešo skirtį, tad drauge tapo pati Rusija, o priešais – Vakarai.
Jei nėra alternatyvių informacijos šaltinių, o tie, kuriais galima naudotis, rodo vien propagandą, tai kaip tie žmonės gali „išeiti į gatves“?
Vėliau šis ideologinis režimas tik stiprėjo, ir Kremlius ėmė kontroliuoti skleidžiamą informaciją, sykiu riboti ir medijas. Kontroliuojant žiniasklaidą, gali vystyti kokį tik nori ideologinį diskursą ir vykdyti propagandą – daugelis žmonių nuoširdžiai tikės televizijos ekrane pateikiama informacija.
– Viešojoje erdvėje galima išgirsti nemažai nuomonių dėl gana pasyvių protestų Rusijoje.
– Manau, visi mes suprantame, kad tie protestai yra reikalingi, tačiau kontroliuojamos žiniasklaidos, Kremliaus propagandos ir žiauraus susidorojimo akivaizdoje tai daryti šalies gyventojai vengia. Įvairūs Rusijos opozicijos komentatoriai sako, kad lyginti šiandieninę Rusijos visuomenę su visuomenėmis, kurių nevaržo valdžios sprendimai ir kurios gali protestuoti, yra beprasmiška.
Jeigu Rusijos visuomenė matytų tą patį, ką matome Lietuvoje ar kitose Vakarų šalyse, jos pasipriešinimas būtų šimtą kartų didesnis. Tačiau taip nėra, nes Rusijos žiniasklaida yra priklausoma nuo valdžios ideologinio režimo, toliau skleidžiamas melas apie įvykius Ukrainoje prisidengiant „specialiąją operacija“ ir nutylima apie civilių moterų, vaikų mirtis, bombarduojamus teatrus, ligonines ir senelių namus. Jei nėra alternatyvių informacijos šaltinių, o tie, kuriais galima naudotis, rodo vien propagandą, tai kaip tie žmonės gali „išeiti į gatves“?
Kartu su savo šeima savaitei priėmiau pabėgėlius iš Ukrainos ir nors tai, ką jie pasakojo, nėra naujiena, jų pasakojimai parodo propagandos lygį Rusijoje. Ukrainiečių artimieji, anksčiau gyvenę Kyjive, o vėliau persikėlę į Rusiją netiki savo giminaičiais, savo šeimos nariais, kai jie pasakoja apie karo žiaurumus Ukrainoje. Nors nėra taip, kad Rusijos visuomenę sudaro vien herojai ar vien žmonės, negebantys mąstyti, – metai iš metų rodoma propaganda šią situaciją paverčia žymiai sudėtingesne, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Galbūt labiausiai liūdina tai, kad žmonės leidosi būti nuperkami V.Putino. Rusijos federacijos prezidentas, parduodamas naftą ir dujas Europai, palengva pirko savo piliečius ribodamas politines ir pilietines jų laisves mainais į minimalų Rusijos žmonių pragyvenimo lygį. Kai kam tai suteikė ir visai patogų gyvenimą: madingesnius automobilius, europietiškus restoranus. Laisvi rinkimai, nepriklausoma žiniasklaida turi didesnę kainą nei galimybė įsigyti Europos tiekiamų prekių Rusijoje, tačiau šalies visuomenė palaipsniui užmerkė akis prieš valdžios politinių laisvių ribojimus.
– Ar mes, būdami Lietuvoje, galime paveikti kitos šalies visuomenę iš išorės?
– Žinoma, kad galime! Privalome palaikyti Rusijos demokratinę opoziciją, skleisti informaciją ne tik pasaulyje, bet ir pačioje Rusijoje. Matome pavyzdžių, kai įvairios programišių grupės įsilaužia į Kremliaus ir kitus valstybinius kanalus ir transliuoja žinutes eiliniams Rusijos piliečiams apie tai, kas vyksta Ukrainoje. Jie rodo vaizdus iš karo zonos, kurie matomi visame pasaulyje, dalijasi necenzūruojamos žiniasklaidos priemonių turiniu.
Taip pat yra iniciatyva „Call Russia“, kurios metu siunčiamos žinutės Rusijos piliečiams iš Vakarų Europos, Lietuvos ir kitų šalių, bandoma juos informuoti, skleidžiamos žinios naudojantis „Google Maps“ žemėlapio atsiliepimais. Galimybių yra daug, todėl svarbu jomis pasinaudoti.
– Kokia ateitis laukia V.Putino režimo?
– Aš būčiau linkęs manyti, kad karas Ukrainoje yra tironiško V.Putino režimo pabaigos pradžia. Sankcijos yra beprecedentės, jos jau parklupdė ir ilgainiui smarkiai paveiks visą Rusijos ekonomiką. Vyks Rusijos ekonomikos deindustrializacija. Kuo ilgiau šis žiaurus karas tęsis, tuo stipresnės bus sankcijos, taip pat Europa atsisakys dujų ir naftos iš Rusijos. Civilizuotas pasaulis negali žiūrėti į šią baisybę, tad sieks, kad ryšiai su Rusija būtų nutraukti.
Įvairūs Rusijos opozicijos atstovai kalba apie tai, kad vyksta pasipriešinimas ir Kremliaus viduje, todėl vargu ar šis melą ir agresiją skleidžiantis režimas ilgai išsilaikys. Manau, V.Putinas jau pralaimėjo ir Rusijos visuomenė, norėčiau tikėti, yra per žingsnį nuo perversmo, kuris ir reikštų režimo pabaigą. Šiandieninė Rusija yra panašesnė į Šiaurės Korėja nei į XXI a. Rytų Europos šalį, todėl tokiam režimui vienaip ar kitaip bus priešinamasi. Iki sankcijų pradžios Rusijos ekonomika buvo gana atvira – grįžti į akmens amžių niekas nenori, todėl pasipriešinimo šalyje tik daugės.
