Sukūrė savo kalbą
Prieš maždaug 20 metų iš televizijos eterio dingusio, šiuo metu Kauno rajone, Netoniuose, gyvenančio K.Stumbrio pavardę vos ne kasdien galima pamatyti "Facebook" socialiniame tinkle. Savo receptais jis čia dalijasi jau nuo 2013 m. Iš pradžių skelbė juos bendroje paskyroje apie maisto gamybą, vėliau sukūrė asmeninę paskyrą "Kastis Kibirzz. Karkų Riterio virtuvėlė", savo kulinarine patirtimi dalijasi ir grupėje "Kirvio koto turnyras".
Patiekalų atsiradimo istoriją, receptus jis visada aprašo savu slengu, kurį ne taip ir lengva perprasti. Paklaustas, kas čia per kalba, Kastytis sako, kad tai jo ypatinga kalba, į kurią sudėjo visą slengą ir visas tarmes, kurias bent kiek moka, o pagrindas – Linkuvos-Pakruojo tarmė. Mat jis kilęs iš Pakruojo rajono, o gyventi teko ir Šiauliuose, ir Dzūkijoje, ir Žemaitijoje. "Rašydamas padarau tokį savo miksą. Tie, kurie skaito, tegu pasuka galvas", – juokiasi humoro nestokojantis pašnekovas.
Įdomiausia gaminti ką nors kitaip, nei daro visi kiti, tad gaminu tai, kas nesveika.
Jis pasakoja gaminantis maistą jau nuo kokios aštuntos klasės. Pradžioje, kai nebuvo reikalo, – labai retai, vėliau – vis dažniau, o pastaraisiais metais ruošia maistą nuolatos. Ir todėl, kad patinka, ir todėl, kad žmona dėl sveikatos problemų nekyla iš patalo.
"Įdomiausia gaminti ką nors kitaip, nei daro visi kiti, tad gaminu tai, kas nesveika, – juokiasi K.Stumbrys. – Tiesą sakant, negaminu nieko įmantraus: man patinka paprastai ir vyriškai. Kartais patiekalų idėjų pasidairau internete – nėra mano galva tokia didelė, kad pats viską galvočiau, bet paskui vis tiek improvizuoju. Gaminu taip, kad būtų skanu man, žmonai."
Savo paskyrą Kastytis neatsitiktinai pavadino Karkų Riterio virtuvėle: įvairiai paruošos karkos, šaltiena iš kiaulių galvų jam – vieni skaniausių patiekalų. Ir vietoj deserto verčiau rinktųsi bryzą lašinių.
Žvejybos teko atsisakyti
Dar K.Stumbrys nuo seno mėgsta gaminti žuvies patiekalus, nes žvejyba ilgai buvo vienas pagrindinių jo pomėgių. Sako: jeigu jau moki žuvį pagauti, tai mokėk ir išsikepti.
Kadaise vyras kurį laiką dirbo žvejams skirtame žurnale, kas mėnesį turėdavo paruošti du tris puslapius žuvies patiekalų receptų. Žuvies paruošimo receptus prieš gerą dešimtmetį jis net sudėjo į knygą "Žvejo dirbtuvė ir virtuvė".
Pastaruoju metu žvejybą į K.Stumbrys išsiruošia retai, nes sveikata prasta – kelių sąnariai neklauso, su spiningu nebepalakstysi.
"Kažkada švelniai perėjau nuo plūdinės meškerės prie dugninės, nuo dugninės – prie spiningo. Spiningas turi savo privalumų – mažiau reikia tampytis visokių pribambasų, – sako pašnekovas. – O su plūdine jau nebegali žvejoti kaip vaikystėje – iš lazdyno meškerę išsipjovei, duonos gabalą pasiėmei ir eini prie prūdo. Dabar reikia pašarų, kėdės, kad būtų patogu, surasti, kas tuo laiku geriau kimba, – daug rūpesčių. Kažkada Paulius Korsakas, kai televizijoje laidą "Vienam gale kablys" pradėjo rengti, buvo išmokęs pašarus gaminti. Važiuodavome į turgų ir kiaušinių miltų, ir pieno miltų, ir dar visokių velnių pirkti, po to maišyti. Dabar jau paprasčiau – viską gatavą gali nusipirkti."
Tačiau žvejyba, K.Stumbrio teigimu, kaip ir kulinarija, brangus malonumas: jei nori žvejoti ar ką nors įdomaus pagaminti, pirmas žingsnis – imi pluoštą pinigų... O kad galėtum paimti, visų pirma reikia jų turėti.
Medžiagos parodai – gausu
Pastaraisiais metais dėl žmonos ligos sėsliai gyventi priverstas Kastytis ir namuose prasimano įvairiausios veiklos. Kažkada surengęs net šešias savo fotografijų parodas, ir toliau nepalieka fotoaparato. Per fotoobjektyvą stebi ir į lesyklą atskrendančius paukščius: zyles, žvirblius ir karklažvirblius, žaliukes, lipučius, kėkštus, strazdus.
"Pas mane jų daug atskrenda. Net registruoju, kiek ir kokių. Tai ne naujas hobis, o tiesiog patogus būdas sėdint virtuvėje ir geriant kavą per langą nufotografuoti kažką gražaus, – sako K.Stumbrys. – Esu surengęs šešias ornamentinės fotografijos parodas – sudėlioju iš įvairių fragmentų nuotraukas. Ir dabar dar tų nuotraukų kartkartėmis padarau, tik nuokrypis šiek tiek kitoks – ornamentines fotografijas darau iš to, ką gaminu. Net iš lupenų galiu sumontuoti ornamentą."
Nueinu ant kranto, pasižiūriu į Nemuną, srovė į tą pusę – na, ir gerai. Bet niekad nežinai, kas šaus į galvą. O mano galva didelė, pataikyti nesunku.
Medžiagos naujai parodai, pasak Kastyčio, pakaktų: "skanių" ornamentų – apie 250, dar apie 300 – gamtinės ornamentikos. Tik štai viena problema – ne koks jis vadybininkas: nei pasisiūlyti moka, nei ką suorganizuoti. Kitas dalykas – ir nuotraukas atspausdinti nemažai kainuotų...
Kurti kryžiažodžius – dar vienas K.Stumbrio pomėgis nuo jaunų dienų. Dabar juos kuria Šaulių sąjungos "Trimito" žurnalui.
"Man patinka juos kurti – būna, kai užsivedu, tai geriau manęs netrukdyti. Galiu ir per naktį prasėdėti. Šiaip aš pelėda esu – nuo tų laikų, kai vaikystėje naktį skaitydavau lovoje su prožektoriumi", – sako pašnekovas.
Televizija – tik prisiminimuose
K.Stumbrys teigia pasiilgstantis darbo televizijoje, ypač paties kūrybos proceso, bendravimo su kolegomis.
Maskvos universitete kadaise baigęs kino ir fotografijos meno mokslus, jis dirbo fotografu, kartu ir filmuodavo. Kai Šiauliuose kūrėsi "Tango TV", jį pakvietė dirbti operatoriumi. Vėliau ir ekrane pasirodė – pirmoji laida, kurią vedė, buvo "Tangomanija".
Šiaulių televizijoje kartu su Dariumi Balčiūnu kūrė ir laidą vaikams "Išdykę ledai" – čia gimė daugeliui labiausiai įsiminęs K.Stumbrio sukurtas personažas Vaiduoklis.
"Tiesiog reikėjo laidai kažkokio personažo. Tuo metu buvo populiarūs visokie ufonautai, bet būtų reikėję su zelionka veidą žaliai nusiteplioti, o ji sunkiai nusiplauna. Dar ant bangos buvo toks filmas apie vaiduokliuką Kasparą, tad vaiduokliu tapti buvo paprasčiau, juolab kad man tada buvo iškritęs vienas dantis. Kažkaip taip ir įsivažiavo", – dalijasi prisiminimais.
Juodos ir violetinės spalvų beretė, vaiduokliškas apsiaustas, barzda, akiniai ir reti dantys – šiuos Vaiduoklio bruožus, kaip ir ypatingą K.Stumbrio balsą, prisimena daugybė žmonių.
"Bendrauti su vaikais man niekad nebuvo sunku. Fantazijos man ir dabar netrūksta – kartais galiu tokią nesąmonę padaryti... Čia, matyt, įgimta", – juokauja Kastytis.
Jis yra išleidęs ir knygą vaikams "Baltųjų ramunių kaimelio istorijos", o prasidėjo ji nuo to, kad vakarais sekdavo pasakas žmonai. Vėliau, kai nuotaika tinkama buvo, perkėlė jas ant popieriaus.
Paklaustas, gal iš pastarųjų metų patirties gims dar viena knyga, pavyzdžiui, maisto gamybos, K.Stumbrys suabejoja: tokia kalba, kuria jis rašo, išleisti receptų knygą, matyt, net neleistų Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Arba reikėtų kartu dar vieną knygą leisti – žodynėlį, kad skaitantys galėtų išsiversti.
Vyras teigia pastaruoju metu jokių ateities planų nekuriantis – tiesiog plaukiantis pasroviui: "Nueinu ant kranto, pasižiūriu į Nemuną, srovė į tą pusę – na, ir gerai. Bet niekad nežinai, kas šaus į galvą. O mano galva didelė, pataikyti nesunku."
