Kaunas nykstantis ir išnykęs | KaunoDiena.lt

Kaunas nykstantis ir išnykęs: Švč. Sakramento bažnyčia ir Domininkonų vienuolynas 10

Kaunas nykstantis ir išnykęs: Švč. Sakramento bažnyčia ir Domininkonų vienuolynas 10
2017 m. jau buvo parengtas išorės restauracijos projektas, turėjęs grąžinti bažnyčiai jos barokines formas. Tačiau greitai darbai sustojo: pinigų nerasta net paprastam remontui. Tad šiandien bažnyčia atiduota į bendruomeninės organizacijos – Kauno senamiesčio draugijos – ir jos vadovo verslininko Minvydo Znaidausko rankas. Draugija tikisi gauti lėšų restauracijai bažnyčią pavertus kultūros renginių erdve, pavadinta sutrumpintu šios bažnyčios titulu, – "Sakramentas".

Priminsiu, kad šios bažnyčios titulas – Švenčiausiojo Sakramento bažnyčia – nurodo į patį svarbiausią Katalikų Bažnyčios sakramentą – Eucharistijos paslaptį, duonos ir vyno tapimą Kristaus Kūnu ir Krauju. Todėl buvo įprasta šią bažnyčią vadinti Dievo Kūno bažnyčia.

Naujos bažnyčios durys yra stiklinės, o neseniai ardytos kino teatro grindys paklotos iš naujo. Čia, antrame aukšte, šiemet gegeužę buvo aukojamos šv.Mišios. Kadangi tai nėra parapijos bažnyčia, ja rūpinasi ne klebonas, kaip būna parapijose, kur tam tikrai bažnyčiai priklausanti tikinčiųjų bendruomenė apibrėžiama geografiniu pagrindu, bet bažnyčios rektorius. Nuo pernai birželio Švč.Sakramento bažnyčios rektorius yra kun. Gytis Stumbras.

Atsiradimo istorija

Kauno senamiestyje – net penkios gotikinės bažnyčios. Barokinės architektūros miestas beveik neturi: tik trys barokinės bažnyčios skirtingų vienuolių ordinų buvo pastatytos Kaune XVII–XVIII a., o dar tiksliau, tik dvi – jėzuitų ir domininkonų, nes trečioji, karmelitų bažnyčia, iškilo tuomečiame užmiestyje, Kaunakiemio kaime. Tiesa, dar yra Pažaislio vienuolynas, tačiau jis įskūręs dar toliau nuo miesto.

Domininkonai Kaune atsirado XVII a. pirmoje pusėje. Juos pakvietęs Kauno teismo suolininkas Dominykas Narkevičius 1631 m. užrašė jiems savo sklypą su namu prie Vilniaus (Didžiosios) gatvės. 1639 m. Upytės pavieto maršalka Kristupas Bialozoras ir Jonas Varlauskis taip pat dovanojo domininkonams namus gretimuose sklypuose, o Bialozoras pasirūpino ir Vilniaus vyskupo sutikimu steigti Kaune vienuolyną. (Trys Bialozoro sūnūs – Vladislovas, Aleksandras ir Jonas – tapo vienuoliais domininkonais, o dukra Sofija Anatolija buvo benediktinė.) 1641 m. dovanojimas buvo oficialiai patvirtintas karaliaus Vladislovo Vazos ir jau 1644 m. iškilo pirmoji domininkonų bažnyčia.

Ji buvo dar renesansinė, vienanavė ir be bokšto, pastatyta naudojant senų čia stovėjusių namų sienas, kurių gotikinio mūro fragmentai išliko iki šiol. 1646 m. atskirai nuo bažnyčios buvo pastatyta varpinė; meistras Bartelis pastatė bažnyčioje vargonus ir buvo pasamdytas vargonininkas vardu Sebastijonas. Iki 1647 m. buvo įrengti altoriai, o 1653 m. bažnyčia, tituluota Šv.Kazimiero vardu, pradėjo veikti. Vos po dvejų metų prasidėjo karas, per kurį Kauną siaubusi rusų kariuomenė bažnyčią apgriovė.

Pasibaigus karui, vienuoliai pradėjo bažnyčią atstatyti. Statė ilgai – pradėjo 1678 m., o baigė tik 1690 m.; dar dešimt metų praėjo, kol bažnyčia buvo įrengta, kol pagaliau 1700 m. ją pašventino nauju Dievo Kūno, Šv.Kazimiero, Šv.Dominyko ir Švč.Mergelės Marijos Ėmimo į dangų titulais. Statyboms nuo 1682 m. vadovavo Italas architektas Pietro Puttini (1633–1699), dirbęs Pažaislyje.

Bažnyčia yra kryžiaus plano, su šoninėmis koplyčiomis ir stačiakampe presbiterija. Virš kiekvieno iš keturių fasadų buvo iškelti barokiniai frontonai. Kalbama ir apie du barokinius bokštus, buvusius virš pagrindinio fasado, tačiau XIX a. pirmosios pusės ikonografinė medžiaga bokštų jau nefiksuoja. Centrinė nava dengta cilindriniu skliautu, į kurį jungiasi žemesni šoninių koplyčių skliautai. Viduje buvo įrengti septyni marmuru aptaisyti barokiniai altoriai su paveikslais ir skulptūromis, grindys išklotos marmuro plokštėmis.

Tik pabaigę bažnyčią vienuoliai, iki tol gyvenę mediniuose namuose, ėmėsi statyti mūrinį vienuolyną. Didelis dviejų aukštų vienuolyno pastatas pradėtas statyti XVII a. pabaigoje iš anksčiau čia stovėjusių namų ir baigtas tik 1776 m. Išlikęs vakarinio korpuso barokinis frontonas – iš XVII a. Vienuolyną supo du atviri kiemai: paradinis – pietų pusėje ir ūkinis – šiaurės. Šalia buvo sodai ir daržai.

XIX a. vargai

1812 m. Napoleono kariuomenei įžengus į Kauną, būtent domininkonų bažnyčia buvo pasirinkta Lietuvos prisijungimo prie Varšuvos konfederacijos iškilmėms: dalyvavo prancūzų karininkai ir miesto valdžia, skambėjo muzika, po šv.Mišių Kauno pavieto paprefektis grafas Juozapas Zabiela ir kiti svarbūs asmenys sakė iškilmingas kalbas. Čia pat buvo pasirašytas prisijungimo aktas, choras giedojo "Salvum fac Napoleonem Imperatorem". Po šv.Mišių buvo iškilmingi pietūs, vakare miestas iliuminuotas, rotušė papuošta "išvaduotoją" Napoleoną šlovinančiais piešiniais.

Tačiau jau kitą dieną domininkonams buvo liepta išsikraustyti iš vienuolyno ir apsigyventi vienuolynui priklausančiame bravore. Bažnyčioje buvo sukrauti miltai ir grūdai, o vienuolyne įrengta karo ligoninė ir apsigyveno prancūzų karininkai. Karui pakrypus prancūzų nenaudai, jų karininkus rusai čia laikė jau kaip karo belaisvius, vienuolyną nusiaubė, bažnyčią apiplėšė ir apgriovė. Kunigas J.Vaišnora pasakoja apie dešiniajame altoriuje buvusį stebuklingą Marijos Rožinio paveikslą su sidabriniais aptaisais, kuris "rusams užėmus bažnyčią, dingo". 1818–1820 m. bažnyčia buvo atstatyta, grindys vėl išklotos marmuro plokštėmis, iš naujo įrengti septyni altoriai, vietoje sudegusių vargonų pagaminti nauji, šešiolikos registrų.

1845 m. rusų valdžia vienuolyną uždarė, jo pastatą pavertė kalėjimu, o bažnyčią, kaip jau tapo įprasta, – sandėliu. "Kada bažnyčia jau buvo tuščia, raktus pasiėmė kareiviai ir Dievo namuose sukrovė pavalkus, šlajas, atvarslus ir kitus karo baldus", – rašė vyskupas Motiejus Valančius. Vienuolyne tuo meti gyvenusius septynius domininkonus priglaudė netoliese įsikūrusios seserys benediktinės (domininkonai nuo Bialozorų laikų tarnavo Benediktinių vienuolyno kapelionais ir nuodėmklausiais). Seserims atiteko ir kai kurie Domininkonų bažnyčioje buvę meno kūriniai.

1862 m. buvusioje vienuolyno valdoje buvo pastatyta Gubernijos gimnazija, o vienuolyne apgyvendinti jos mokytojai. 1863–1866 m. bažnyčia buvo perstatyta į mokiniams skirtą cerkvę: frontonai pakeisti, virš pagrindinio fasado pastatyti du maži bokšteliai, o virš navos – dar vienas didelis bokštas; visi trys buvo apvainikuoti stačiatikių "svogūnėliais". Pagrindiniame fasade aplink portalą buvo išmūrytas arkinis bizantiškas apvadas, šiaurinis frontonas visai nugriautas, o prie presbiterijos pristatyta apsida.

Atgimė tarpukariu

Pirmojo pasaulinio karo metu bažnyčia tarnavo vokiečių kariuomenės reikmėms. O 1918 m. pabaigoje grąžinta tuometei Žemaičių vyskupijos kurijai, – jau lietuvių kariams, tad tapo, tiesa, labai trumpam, pirmąja kariuomenės (tada vadinta Garnizono) bažnyčia. 1919 m. buvo perduota moksleivių, tik šį kartą katalikų, sielovadai.

Anot 1926 m. rektoriumi paskirto Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto dekano prel. prof. Blažiejaus Česnio, bažnyčia "į katalikų rankas grįžo be altoriaus, be vargonų, be liturginių rūbų, be šventų indų, be paveikslų". 1919–1921 m. bažnyčia buvo šiek tiek paremontuota, pašalintas medinis bokštas bei stačiatikių "svogūnėliai", tačiau savo pirminės barokinės išvaizdos taip ir neatgavo.

1924 m., kai bažnyčia buvo perduota Kauno universitetui kaip Studentų bažnyčia, vyriausybė skyrė lėšų jai sutvarkyti. 1932 m. atėjo interjero eilė: buvo ištapytos bažnyčios lubos, altoriaus retabulo apvadas dekoruotas stilizuotomis vynuogių kiekių girliandomis, įrengtas modernistinio stiliaus didysis altorius. Pasak tyrinėtojos Raimondos Norkutės, interjerą dekoravęs dailininkas A.Valeška "dviejuose lubų plafonuose pavaizdavo angelus, viename iš jų angelas laiko juostą su užrašu: GARBINKIME ŠVENČIAUSIĄJĮ SAKRAMENTĄ. Kituose plafonuose nutapė pelikaną ir karvelius su vynuogėmis".

Išskirtinę akmeninę neobizantinio stiliaus Kristaus veido mozaiką pagrindiniame bažnyčios fasade 1933 m. sukūrė skulptorius Juozas Mikėnas ir jo mokinys dailininkas Boleslovas Adomas Motuza-Matuzevičius.

1934 m., tarpininkaujant Sovietų Sąjungos prekybos atstovybei, už 4 tūkst. litų buvo nupirkti penki XIX a. pabaigos – XX a. pradžios vitražai, buvę 1922 m. uždarytoje Sankt Peterburgo dvasinės akademijos koplyčioje. Juos restauravo ir sumontavo Stasys Ušinskas. Didžiajame altoriuje buvo patalpintas garsios Austrijos "Geyling" firmos Sankt Peterburgo dvasinės akademijos koplyčiai apie 1880–1881 m. pagamintas vitražas "Nukryžiuotasis su angelais", languose – keturių evangelistų atvaizdai. Virš didžiojo altoriaus apskritoje angoje buvo įdėtas paties S.Ušinsko sukurtas vitražas su monstrancija. Iki mūsų dienų M.K.Čiurlionio dailės muziejuje išsaugoti keturi iš penkių istorinių vitražų, kuriuos tikimasi gražinti į bažnyčios erdvę, trys iš jų jau restauruoti.

Garsūs gyventojai

Vienuolyno pastatas taip pat buvo perduotas vyskupijos kurijai, kuriai priklauso iki šiol. Domininkonai niekad nebegrįžo į Kauną, o vienuolyne įrengtuose butuose ir toliau gyveno žmonės.

1919–1924 m. antrame vakarinio korpuso aukšte gyveno Jonas Jablonskis. Įėjimas į butą buvo iš galinio kiemo, buto langai – į Vilniaus gatvę, o auditorijos langai – į priekinį kiemą. Šioje auditorijoje, į kurią jį nuveždavo rateliuose, Jablonskis skaitė paskaitas: iš pradžių Lietuvių kalbos kursų klausytojams, paskui – Lietuvos universiteto studentams. Dabar šioje auditorijoje besimokantys Šv.Ignaco Lojolos kolegijos studentai to nežino.

1920–1922 m. čia taip pat gyveno Vincas Krėvė-Mickevičius. Šalia, gimnazijos kieme, caro laikais pastatytame raudonų plytų name (kur 1919 m. dirbo Švietimo ministerija) gyveno Kazimieras Būga. Prisiminimuose apie 1924 m. mirusio K.Būgos laidotuves aprašoma, kaip, laidotuvių procesijai išsukus iš dabartinės J.Jablonskio gatvės, jos dalyviai matė J.Jablonskį, prie savo buto lango apsipylusį ašaromis.

Vėl okupacija ir vėl – vargai

1949 m. bažnyčia buvo uždaryta ir paversta knygų bazės sandėliu, per dešimtmetį buvo sunaikintas visas interjeras. 1963 m., tuomet, kai kiti senamiesčio pastatai buvo tyrinėjami ir restauruojami, čia buvo įrengtas daugelio kauniečių atmintyje išlikęs kino teatras "Santaka". Navą padalijus į du aukštus, pirmame įrengtas vestibiulis su kasomis, fojė, drabužinė, bufetas, antrame – kino salė. Vitražai buvo išmontuoti ir išvežti į M.K.Čiurlionio muziejaus saugyklą, langai uždengti. 1965 m. architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis viešai protestavo prieš "paminklinės architektūros pastato" niokiojimą, bet jo niekas neklausė.

O Kristaus veido mozaika pagrindiniame portale išliko, vienu metu ji buvo uždengta mediniu skydu, bet vėliau – puikiai matoma. Po ja, buvusio pagrindinio portalo nišoje kabojo telefonas automatas.

Tuo metu vienuolyno pastatai jau buvo grąžinti Bažnyčiai. 1964 m. čia buvo leista įsikurti Kauno arkivyskupijos kurijai, vėliau gyveno arkivyskupas Liudas Povilonis. Įėjimas į kurijos patalpos buvo iš kiemo pusės.

Bažnyčia buvo gražinta 1990 m., iš pradžių ji vėl tarnavo kaip sandėlis, šį kartą – "Caritas". 1991–1993 m. antrame bažnyčios aukšte vyko Katechetų mokyklos prie Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos paskaitos. Tai vis dar buvo kino teatro salė: nuožulnios lentinės grindys, lentelėmis iki pusės apkaltos sienos, aptriušusios medinės atlenkiamos kėdės.

Dabar bažnyčiai grąžintas prieškario buvusios "studentų" bažnyčios statusas ir jos presbiterijoje, buvusiame kino teatro bufete, įrengta koplyčia, kurioje nuo 2005 m. vyksta nuolatinė Švč.Sakramento adoracija, tačiau daugiau niekas nepasikeitė: tikinčiuosius vis dar pasitinka buvusio kino teatro drabužinė ir kasos.

Pagaliau, 2016 m. įsteigus rektoratą ir paskyrus pirmą rektorių kun. Joną Stankevičių, atsirado vilčių, kad bažnyčia kada nors bus prikelta. Dabartinis bažnyčios vaizdas mažai primena jos barokinę praeitį. Pagrindiniame fasade išlikęs puošnus portalas su piliastrais ir apskrita niša viršuje, kurioje yra minėta neobizantinė Kristaus veido akmens mozaika. Buvusių bokštelių vietą žymi XIX a. susiformavęs neobizantinis atikas su arkiniais langais ir trikampiu frontonėliu. Po bažnyčia yra mažiausiai penkios kriptos su iki šiol netyrinėtais palaidojimais.

Daug geriau tiek iš išorės, tiek iš vidaus atrodo vienuolynas, išsaugojęs autentiškus savo barokinės architektūros bruožus ir XIX a. elementus. Vakarinio korpuso gatvės fasadas, suskaidytas dorėniniais piliastrais, turi barokinį frontoną su voliutomis ir tokiais pat, tik mažais piliastrais, vainikuotą skydeliu. Pagrindinis portalas turi prieangį su balkonu ir dorėniniais piliastrais. Viduje išliko mišrus – koridorinis ir anfiladinis patalpų išplanavimas, pirmo aukšto kryžminiai skliautai, bei nemažai interjero detalų: krosnys, durų ir langų detalės, sieninės spintos.

Domininkonų vienuolyno pastatai vienu metu buvo paskirti VDU Katalikų teologijos fakultetui, nuo 2010 m. juose įsikūrusi Šv.Ignaco Lojolos kolegija ir Kauno archivyskupijos muziejaus Bažnytinio meno skyrius.
Kaunas nykstantis ir išnykęs: Laisvės alėjos kinas (IV) 1

Kaunas nykstantis ir išnykęs: Laisvės alėjos kinas (IV) 1
"Palas"

Apie šį namą Laisvės al. 82 / Maironio g. 17, nuo XIX a. pabaigos žinoto kaip Lidijos Vitkind-Rabinovič namas, jau rašėme ("Kaunas nykstantis ir išnykęs: L.Zamenhofo atminties vietos", 2018 m. liepos 13 d. "Santaka"). Tai čia ilgus metus veikė garsioji Perkausko cukrainė. Nuo to laiko, kai jame pas savo svainę Terezą Kocinienę buvo apsistojęs esperanto kalbos kūrėjas Liudvikas Zamenhofas, namas išaugo iš vienaaukščio į dviejų, o 1928 m. – į trijų aukštų pastatą.

Kai čia 1919 m. atsidarė pirmoji po Pirmojo pasaulinio karo Kaune kino salė "Palas", visas namas jau priklausė Isidoro ir Terezos Kocinų šeimai. Tai buvo dviejų aukštų, trišoniu kampiniu erkeriu papuoštas architekto Nikolajaus Andrejevo kūrinys. Salė buvo išsidėsčiusi antrame aukšte palei Maironio gatvę, įėjimas į kasos ir fojė patalpas buvo iš Laisvės alėjos vakarinės namo dalies.

Kino teatras "Palas" priklausė to paties pavadinimo bendrovei, kurios kontora buvo Vokietijoje, Hamburge; Kauno salės savininkai buvo Judelis ir Moricas Bakai (pamenate "Olimpo" ir "Rekordo" savininkus – "giminaičius" Julijoną ir Berą Bakus? – "Kaunas nykstantis ir išnykęs: Laisvės alėjos kinas (II)", kovo 15 d. "Santaka") bei M.Levinas. Čia taip pat buvo rodomi Sidabro amžiaus rusų filmai.

1921 m. "Palas" rodė vokiečių režisieriaus ekspresionisto Roberto Wiene‘o 1920 m. sukurtą, šedevru laikomą siaubo filmą "Daktaro Kaligario kabinetas".

Nepaisant nuolatinių skundų, tikrinimų ir grasinimų uždaryti, "Palas" išsilaikė iki 1931-ųjų. Spėjama, todėl, kad turėjo įtakingą direktorių – Lietuvos kinematografininkų sąjungos sekretorių Leoną Žurauską. Neturėjo bėdų dėl lietuvių kalbos vartojimo. Galbūt kino salės uždarymą lėmė tai, kad 1931 m., mirus vyrui, namą paveldėjo T.Kocinienė. Antrame aukšte ji atidarė viešbutį, vietoje Perkausko cukrainės – kavinę "Lituanika", 1936 m. pervardytą "Monika". Direktorius L.Žurauskas tapo kino teatro "Banga" Žaliakalnyje vedėju.

Kauniečiai prisimena sovietiniais laikais čia veikusią "Orbitą". Atkūrus nepriklausomybę, namą įsigijo ir renovavo Vilniaus bankas, vėliau tapęs SEB banku ir neseniai iš jo išsikraustęs.

"Odeon", vėliau – "Glorija"

Dabartiniame pastate Laisvės al. 87A, kur dabar įsikūręs Kauno valstybinis lėlių teatras, veikė pirmasis tikras Kauno kino teatras, t.y. ne sename name įrengta salė, o specialiai kinui rodyti pastatytas pastatas, ne kartą rekonstruotas, savo paprastų architektūros formų žavesio dar nepraradęs.

Jis buvo ir pirmasis kinematografas, įsikūręs kieme. Iš viso tokių, kaip žinome, Laisvės alėjoje atsirado keturi: į kiną reikėdavo užsukti kieman, pro arką, pasažą ar vartus (vartus turėjo "Romuvos" kiemas). Į buvusį kino teatrą "Odeon" (dabar – Lėlių teatras) įeiname per 87-ojo namo arką. Bet kai kino teatras buvo pastatytas, arkos dar nebuvo – tik įvaža į kiemą prie vienaaukščio namuko.

XIX a. viduryje didelis sklypas šalia Miesto sodo priklausė Amosui Polzunovui. Vieno aukšto namą su krautuvėmis prie Nikolajaus prospekto pasistatė jo sūnus Grigorijus Polzunovas. 1869 m. name buvo įrengta fotografijos ateljė. Vėliau valda atiteko pirkliui S.Rumšiškiui. Kieme buvo fligelis, uždarantis kiemą nuo Miesto sodo; tarpukariu kiemo pusėje veikė baras "Nektaras". Arka atsirado tik 1939 m., kai architektas Leonas Ritas namui pristatė antrą ir trečią aukštą ir jis tapo toks, kokį matome šiandien.

Kartu su greta 1940 m. architekto Isaoko Trakmano pastatytu namu Nr. 85 jis sudarė vieną funkcionalizmo paprastumu pasižyminčią kompoziciją. Kiemo fligelis sovietiniais laikais buvo nugriautas ir kiemas atsivėrė į Muzikinio teatro sodelį.

1923 m. sklypo savininkas Efimas Rumšiškis sugalvojo kieme pastatyti kino teatrą. Projektą rengė statybos technikas Jonas Salenekas. Statybos vyko sunkiai, net teko jas stabdyti, bet 1925 m. pastatą pavyko užbaigti. Jauki 500 vietų salė pirmoji Kaune turėjo garso aparatūrą ir rodė įgarsintus filmus: pradžioje vokiškus, vėliau – amerikiečių gamybos.

Kino teatro reputacija buvo gera: čia rodė rimtus filmus, o prieš seansus grojo vadinamasis simfoninis orkestras, vadovaujamas Izaoko Vildmano-Zaidmano. Pastarasis iš tikrųjų buvo rimtas smuikininkas ir gerbiamas pedagogas. Rimtumo stokojo gal tik divertismentai, kuriuos vesdavo estrados artistas Antanas Komskis, laidydamas kartais nevykusius juokelius. Kino teatrą E.Rumšiškis nuomojo Baltramiejui Gabriui (kino salės "Oaza" bendraturčiui), abu gyveno čia pat, antrame kino teatro aukšte įrengtuose butuose.

Kino teatro pastatas buvo kelis kartus remontuotas: pirmas remontas buvo atliktas 1929 m. inžinieriaus L.Rito, tačiau jau 1931-aisiais pastatas aprašomas kaip seniai remontuotas. 1935 m. buvo atliktas antras remontas, po kurio, 1936 m., atsinaujinęs kino teatras pervardytas "Glorija", jo vedėjas buvo Eustachas Klimavičius. Paskutinį kartą pastatas buvo rekonstruotas 1939 m., projektas pasirašytas V.Gorbačiausko.

"Odeono" ("Glorijos") salė taip pat buvo tinkama koncertams: čia pasirodydavo rusų emigrantų estrados dainininkai, kurių garsiausias, be abejo, buvo Aleksandras Vertinskis. 1929 m. vasarą laikraštyje "Lietuvos aidas" skundžiamasi, kad dėl A.Vertinskio koncertų "Odeone" negalima žiūrėti filmų. Populiarusis šlagerių atlikėjas žinutės autoriaus nelaikomas rimtu artistu, antraštė skelbia: "Žalinga klounada kine "Odeon".

O 1938 m. apie "dar neseniai" Kaune koncertavusio A.Vertinskio gerbėjus Balys Sruoga rašė: "Vertinskis visuomet surinkdavo publikos sklidiną salę. Senmergės, suminkštėjusių smegenų džentelmenai, visokių dalykų prisisotinusios poniutės apie Vertinskį kalbėdavo stačiai žviegdamos iš džiaugsmingo pasitenkinimo."

Kino teatras sėkmingai veikė ir sovietiniais laikais, buvo pavadintas "Baltija", vėliau "Pionieriumi". Trumpai iš buvusio "Metropolitain" čia persikėlė Jaunojo žiūrovo teatras. Nuo 1960 m. pastate įsikūręs iš Marijampolės (tuomečio Kapsuko) atkeltas Lėlių teatras.
Kaunas nykstantis ir išnykęs: Laisvės alėjos kinas (III) 4

Kaunas nykstantis ir išnykęs: Laisvės alėjos kinas (III) 4
Diskusija dėl autorystės

Mįslinga vieta – dingęs pastatas, kurio fasadas laikomas vienu puikiausiu Kauno (o kartais net visos Lietuvos) art deco stiliaus kūriniu, bet dėl kurio autorystės specialistai nesutaria iki šiol, o jo vietoje stovinčiame Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT), sako, vaidenasi buvęs jo savininkas, kurio tapatybė taip pat neaiški. Ir žinoma, dingęs antrasis (po Žydų banko) Kauno pasažas, dingusiame, taip pat nežinia kieno projektuotame name su vienu bohemiškiausiu Kauno restoranu.

Sklypas, kurį visą dabar užima NKDT, buvęs didžiulės Jankelio Frumkino valdos dalis, priklausė Borisui (ar Bereliui) Kupricui. Vietoje čia stovėjusių medinių namukų jis pasistatė du pastatus: 1928 m. kino teatrą kieme, o 1929 m. – trijų aukštų gyvenamąjį namą Laisvės alėjoje. Stebina šių statybų eiliškumas: kaip pirmieji kino teatro lankytojai turėjo į jį patekti, kai priešais buvo statybų aikštelė, ir kaip ši situacija paveikė B.Kuprico verslą, lieka neaišku.

Tradiciškai gražiojo kino teatro autorystė priskiriama architektui Vladimirui Dubeneckiui. 2010 m. architektūros istorikė Jolita Kančienė rašė: "1927 m. jo ["Metropolitain"] projektą parengė žymus architektas Vladimiras Dubeneckis. (...) Patį kino teatrą jis suprojektavo sklypo gilumoje, o jo šonuose, arčiau Laisvės alėjos, – du atskirus nedidelius triaukščius korpusus, įrėminančius praėjimą link kino teatro ir sudarančius Kaunui būdingą pasažą. Tiesa, statant projektas buvo pakoreguotas, supaprastėjo fasadas ir salės forma, o vienas iš šoninių fligelių buvo sujungtas su kino teatru. Tikriausiai statybos techninę priežiūra vykdė ne pats V.Dubeneckis, o jo kolega Klaudijus Duž-Dušanskas (šis kartais minimas kaip "Metropolitain" autorius), tęsęs ir iš karto nebaigtų šoninių korpusų statybą."

O štai Kauno kino teatrų tyrinėtojas, istorikas Arvydas Surblys teigia, kad "kino teatrą "Metropolitain" projektavo statybos inž. arch. Klaudijus Dušauskas-Duž, statybos darbus prižiūrėjo inž. A.Macijauskas". Painiavą kartais aiškinama tuo, kad užsakymą gavo Dubeneckio ir Songailos kontora, kurioje K.Dušanskas-Duž dirbo. Taip projektas statybos leidimui gauti buvo pateiktas jo vardu, o statybos inspektorius Macijauskas jį tik patvirtino.

Naujausių tyrinėjimų autorė Lina Preišegalavičienė savo knygoje "Tautinės modernybės architektas: Vladimiro Dubeneckio gyvenimas ir kūryba 1888–1932" apgailestauja, "kad vis dar yra abejojančių, jog 1928 m. pastatyto kino teatro autorius V.Dubeneckis. Ypač žinant apie išlikusius architekto ranka pieštus eskizus, brėžinius ir piešinius, iliustruojančius gana sudėtingo plano statinio Laisvės al. bei kiemo fasadus". Minėtų V.Dubeneckio eskizų gausa vaizduoja, deja, nerealizuotus pastatų variantus: karpytas kino teatro frontonas iškyla virš jį įrėminančių dviejų priešakino Laisvės alėjos namo korpusų. Tačiau be prastos kokybės nuotraukos bei sovietiniais metais, prieš nugriaunant, padarytų brėžinių, išliko ir vienas realizuoto fasado eskizas, rodos, pieštas paties V.Dubeneckio ranka, kuris šį istorijos ginčą išsprendžia pastarojo naudai.

Tas pats neaiškumas lydi ir minėtą Laisvės alėjos namą. Pradžioje buvo planuojama čia pastatyti du atskirus korpusus, tarp kurių turėjo prasidėti pasažas, bet 1929 m. pastatytas vientisas trijų aukštų su atiku modernistinių formų namas su aukšta, per du aukštus į pasažą vedančia broma fasado viduryje. 1930 m. ši broma buvo sumažinta iki vieno aukšto, o virš jos įrengtos patalpos su aptakiu balkonu. Susidaro įspūdis, kad užsakovai, Kupricų šeima, niekaip negalėjo apsispręsti, kokio namo jie nori. Išlikęs ir pirmas V.Dubeneckio fasado eskizas, kuriame namas yra keturių aukštų su laiptuotu atiku, vainikuojamu skulptūrine kompozicija; fasado centre – virš įvažiavimo iškylantis lenktas erkeris; tarpuaukščiai bei po atiku esantis karnizas gausiai dekoruoti, o įvažiavimas akcentuotas dviem žibintais.

Pompastika ir skolos

1928 m. pabaigoje dar ne iki galo įrengtas kino teatras buvo labai iškilmingai atidarytas: dalyvavo pirmosios Kauno ponios Sofija Smetonienė ir Matilda Voldemarienė, diplomatinio korpuso nariai bei kiti garbūs svečiai. Tuo metu, pasak spaudos, "visuomenės gausingi būriai spietėsi aplink teatrą".

Ne viskas aišku ir dėl kino teatro savininkų: kartais rašoma, kad Borisas ir Berelis Kupricai – tai du skirtingi asmenys, tėvas ir sūnus. Visgi labiau tikėtina, kad tai tas pats asmuo (šalia žydiško vardo "Berelis" vartojęs ir surusintą jo formą "Borisas"; tokia vardų asimiliavimo praktika buvo dažna ne tik carinėje Rusijoje, bet ir Sovietų Sąjungoje), buvęs ir kino teatro "Triumf" savininkas, taigi, kino versle ne naujokas.

Jam mirus 1933 m., pasirodė, kad vos penkerius metus gyvavęs verslas prasiskolinęs, mokesčiai nesumokėti. Sūnus Dovydas Kupricas ir dukra Viera Kupricaitė-Goldbergienė praskolinto palikimo perimti nenorėjo ir visai valdai buvo paskelbtos varžytinės. D.Kupricas dargi susirinko daiktus ir iš kreditorių (o gal ir iš žmonos) pabėgo į Rygą. Tuomet Kauną sukrėtė šeimos tragedija – likusi viena Kuprico žmona Chana (ar Chaja) nusižudė.

1935 m. šeima "Metropolitain" išnuomavo "Forum" kino teatro savininkams Bandzevičiui ir Mikševičiui, iš kurių 1939 m. jis perėjo kino teatro "Kapitol" ir kino filmų nuomos kontoros "Ars" savininkui Leo Fallsteinui. Pastarasis gyveno Taline, o savo įgaliotiniais Kaune paliko tuos pačius Bandzevičių ir Mikševičių; pats D.Kupricas liko "Metropolitain" direktoriumi. Tais pačiais metais Adolfui Zalcbergui buvo parduotas ir namas Laisvės alėjoje.

Išskirtinė akustika

Kino teatro "Metropolitain" salė, talpinanti 800 žiūrovų, tais laikais buvo įspūdinga. Ji turėjo balkoną, po kuriuo salės gale buvo įrengtos ložės. Jau atidarymo metu buvo pastebėta, kad "puiki salės akustika kelia mintį, jog šis teatras geriau tiktų operetei nei kino teatrui". Vienu metu buvo netgi svarstoma čia perkelti Dramos teatrą, kuris ankštose Valstybės teatro patalpose jautėsi operos skriaudžiamas. 1935 m. "Lietuvos žinios" rašė, kad "Metropolitain" savininkas sutiko parduoti pastatą Valstybės teatrui, tačiau Vyriausybė bei valstybės biudžeto komisija nutarė, kad jo prašoma kaina per didelė; esą "už tokią sumą dabar galima pasistatyti ir naujus rūmus". Naujų rūmų, aišku, niekas nepastatė, o galiausiai Kauno dramos teatras atsidūrė būtent šiuose rūmuose.

Salė pasirodė tinkama net simfoninio orkestro koncertams: 1934–1935 m. sezone čia grojo Vinco Kudirkos simfoninis orkestras, suburtas Antano Makačino, Juozo Karoso, Vlado Motiekaičio ir Leibos Hofmeklerio. Orkestro sekmadieniniai koncertai, pasak Vlado Jakubėno, pritraukė "didelį skaičių publikos". Tačiau "nepaisant Švietimo Ministerijos suteiktos paramos, šie koncertai ilgainiui negalėjo išsilaikyti".

Pirmaeilis dansing-baras

Populiarus tarp kauniečių buvo Laisvės alėjos name įsikūręs baras-restoranas "Pale-Ale". Anglišką baro pavadinimą kauniečiai tardavo lietuviškai – "palė alė". 1930 m. pabaigoje laikraštis "Lietuvos aidas" rašė, esą Kaune iki tol stygo "didmiestiškos" kavinės, ir štai tokių kavinių pradėjo atsirasti:

"Naujiems Metams ruošiama atidaryti nauja kavinė pasažo į kinoteatro "Metropolitain" naujųjų namų prie Laisvės al. antram aukšte. Čia būsiąs tam tikras kafešantanas. Ten pat apačioje būsiąs atkeltas "Bar Pale-Ale."

Nežinoma, ar tuomet buvo kalbama apie vieną ar dvi pasilinksminimo vietas, tačiau žinoma, kad 1932 m. visus namo aukštus jau užėmė būtent "Pale-Ale", reklamoje pristatomas kaip "pirmaeilis dansing-baras", kur groja Jašos Levinsono orkestras. Baras "siūlo didelį pasirinkimą įvairių šaltų ir šiltų užkandžių", čia "geriausi vietos ir užsienio gėrimai", vakarais "vietos ir užsienio artistai", galima užsisakyti "atskirus kabinetus" (su užuolaidomis vietoj durų).

Pirmame namo aukšte buvo jaunimo pamėgtas baras, antrame ir trečiame – vienas brangesnių restoranų pasiturinčiai publikai. 1932 m. "Lapas" pagiežingai rašė: "Publika čia tikrai riebi, miesčioniška, atsiganiusi. Pinigingi biznieriai ir be skonio ultramoderniškos ponios (...) Kuklus inteligentas čia nesirodo."

Neilgai veikęs restoranas "Palė-Alė" liko tiek studentų, tiek "kuklių inteligentų" atsiminimuose. "Modernų" restoraną prisimena Antanas Venclova: "Apačioje mėgėjai užbėgdavo paskubomis išlenkti stiklo alaus, o viršuje, antrame aukšte, prie buteliais apstatytų staliukų vakarais sėdėdavo publika, valgydavo, gerdavo, šokdavo. Kada ne kada ir mes čia užsukdavome valandžiukę. Trečiame aukšte buvo atskiri kabinetai, kuriuos samdydavos uždaresnės kompanijos vardadieniams, gimimo dienoms paminėti..."

Juozą Keliuotį "Pale-Ale" aplinka piktino: "Visą laiką triukšmingai groja džiazo muzika. Kelios poros mėgina šokti. Bet gali tik pasistumdyti minioje, nes kavinė jau pilna žmonių. Beveik visi rūko, ir dūmų debesys plaukioja po visą šią girtą salę. Sunku kvėpuoti, o dar sunkiau kalbėtis. Visi šūkaliuoja, kumščiais daužo stalą, bučiuojasi ir skaldo vienas kitam antausius. Mane apima siaubas. Paryžiuje daug buvau lankęs kavinių, bet tokio apdujusio triukšmo nebuvau matęs."

Be restorano, name veikė kirpykla, kino filmų nuomos kontora "Fortuna Film" (1932 m. bankrutavo), parduotuvės ir salonai (rašoma, kad vienu metu čia veikė moteriškų drabužių parduotuvė madingu pavadinimu "Fru-Fru" su manekenais prabangiose vitrinose).

1934 m. vietoje "Pale-Ale" atsidarė garsi kavinė "Aldona", kurioje mielai rinkdavosi Kauno intelektualai: Balys Sruoga, Vincas Krėvė-Mickevičius, Levas Karsavinas, Paulius Galaunė, Petras Vaičiūnas ir kiti. Lankėsi ir jaunesnioji karta: Petras Cvirka su Venclova. "Aldonos" savininkas buvo garsios Perkausko cukrainės paveldėtojas.

1934 m. spalio 5 d. "Lietuvos aido" žinutės antraštė skelbė: "A.Perkausko kavinė virto Aldona." Žinutėje buvo rašoma: "A.Perkausko kavinė Kaune išsilaikė jau 37 metus. Ilgai buvo vienoje vietoje. Ir patarnautojus [iš]laikė dar iš tų laikų, kur ir ligšiol negalėjai susikalbėti gerai lietuviškai. Dabar ši kavinė persikėlė į naują vietą, kur kadaise buvo baras "Pale-Ale". Patalpas atsiremontavo, visur švaru. Apačioje – pyragaičiai, kava, alus ir keliolika staliukų nuolatiniams dieniniams lankytojams. Viršuje, kaip Kaune, pirma tokia erdvi kavinės salė, specialiai vyno (vietinio) bufetas, muzika, vakarais šokiai. Visos naujos patarnautojos, jau tokios, su kuriomis galima gerai lietuviškai susišnekėti. Uniformuotos. Ir kavinės vardas visai naujas: "Aldona". Vakar atidaryta. Jaunasis p. Perkauskas pirmučiausia kava pavaišino spaudos atstovus. Pasisakė laikysiąs specialiai laikraštininkams nuolat rezervuotą geriausią stalą viršuje. Business is business."

Per komediją dramos link

1940 m. abu pastatai buvo nacionalizuoti ir juose įkurtas naujas Kauno muzikinės komedijos teatras (pats laikas buvo komedijoms!). 1945 m. jis tapo Kauno jaunimo ir muzikinės komedijos, kiek vėliau – Jaunojo žiūrovo teatru, ir užėmė ne tik šiuos, bet ir šalia esančius Laisvės alėjos namus tarp kurių ir šiandien įeinama į Kauno dramos teatro kiemą.

Pagaliau 1950 m. kilo sumanymas kino teatrą ir priešais jį esantį namą perstatyti į naują teatro pastatą. Pirmas architekto Kazimiero Bučo ir inžinieriaus Jono Putnos 1953 m. parengtas projektas buvo dekoratyvaus "stalinistinės" architektūros stiliaus. Nespėjus jo nerealizuoti, laikai pasikeitė: 1956 m., po Stalino mirties, išėjo SSKP nutarimas "Dėl projektavimo ir statybos nesaikingumo pašalinimo", ir tais metais projektas buvo pakoreguotas naujos "partijos linijos" dvasia.

Gerai, kad "nesaikingumas" nebuvo visiškai pašalintas: liko ir šiandien pastato fasadą puošia modernistinės skulptūros, vaizduojančios žmonių figūras tautiniais drabužiais. Jų autorius – skulptorius Romualdas Kazlauskas. Naujas, keturių aukštų jau Kauno dramos teatras buvo baigtas tik 1959 m. Vakarais jis švietė neoniniais iliuminacijos vamzdeliais. Įgilintas pagrindinis įėjimas sudarė atvirą prieangį, kuriame prieš spektaklius renkasi žiūrovai.

Pagrindinis naujo pastato tūris išsaugojo senojo kino teatro struktūrą: salė išliko beveik nepakitusi, tik balkonas buvo pratęstas į šonus, o apačioje, vietoje ložių, buvo įrengtos apartinės (jos ir šiandien yra). Scena, suprantama buvo padidinta, pristatytas dekoracijų sandėlis. Buvusi kino teatro fojė buvo papuošta kolonomis, šone prie jos atsirado "kišenėlė". Visa tai ir šiandien gali matyti NKDT žiūrovas: pasitelkęs vaizduotę jis netgi gali pasijusti esąs senajame teatre "Metropolitain". Tik vietoje pasažo ir dalies senojo namo atsirado ilgas vestibiulis su rūbine. Kartais sakoma, kad NKDT kieme yra seno kino teatro pastato likučiai. Iš tikrųjų jokių likučių kieme pamatyti negalima, nes dabartinis kiemo fasadas su tarnybiniu įėjimu susiformavo kaip tik išplėtus abu pastatus 1959 m.

Rekonstruoti senąjį teatrą buvo nuspręsta 2004 m., Projektas buvo parengtas Algimanto Kančo studijos. Dėl lėšų stygiaus 2005 m. prasidėjusi rekonstrukcija buvo baigta tik 2015 m. (tuo metu, nuo 2010 m. pastatas jau buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą).

Pastate buvo įrengtos net dvi papildomos salės. Viena jų sudarė stiklinį penkto aukšto "antstatą" virš pagrindinio fasado. Žiūrovai labiausiai pajuto scenos patobulinimą ir, žinoma, tai, kad rūsyje buvusi kavinė buvo perkelta į "pasažo" foję, o joje buvę tualetai nukeliavo į rūsį (originaliame kino teatro pastate tualetai buvo antrame aukšte). Kiti pakeitimai buvo padaryti tarnybinėse patalpose.

Rekonstrukcijos metu teatras išgyveno sunkų laikotarpį. Tada sklido kalbos, kad senasis nežinia kurio nelaimingo Kuprico vaiduoklis užsirūstino ir trikdė darbą tiek statybininkams, tiek aktoriams ir režisieriams, ir po rekonstrukcijos jo niekas daugiau nematė.
Kaunas nykstantis ir išnykęs: Laisvės alėjos kinas (II) 7

Kaunas nykstantis ir išnykęs: Laisvės alėjos kinas (II) 7
Trumpa kelionė Laisvės alėja tarp "Laisvės" ir "Romuvos" sovietmečiu siūlė galimybę "pasistiprinti": kažkur tarp jų, jei tikėsime Herkaus Kunčiaus romano "Dervišas iš Kauno" reminiscencijomis, "buvo dislokuotas alkoholinių gėrimų automatų divizionas. Detalėmis neapkrautame interjere gaubiami romantiškos prietemos, pilkai nudažyti, jie stovėjo pasieniuose ant lipnių grindų, pasirengę prileisti raudonojo ir baltojo vyno, šimtgramį konjako".

"Romuva": pradžių pradžia

Naujausio, o šiandien vienintelio veikiančio (šiuo metu – renovuojamo) kino teatro projektą inžinierius architektas Nikolajus Mačiulskis pateikė 1938 m.

N.Mačiulskis buvo modernizmo atstovas, 1929 m. baigęs studijas Vokietijoje, Šarlotenburgo Aukštojoje technikos mokykloje, tarp jo kūrinių – modernistinė Petrašiūnų bažnytėlė, iki šiol mus džiuginantis "Kauno audinių" (dabar integruotas į prekybos ir laisvalaikio centrą "Akropolis") fasadas.

Trečiojo dešimtmečio pradžioje sklypas priklausė Gechtmanui, o 1932 m. – Ippui. 1938 m. gerokai apleistą valdą iš Ippo įpėdinių nusipirko broliai verslininkai, Lietuvių verslininkų sąjungos steigėjai Antanas ir Petras Steikūnai. Palei Laisvės alėją, tarp dviejų gubernijos laikotarpio namų (šiandien – Nr. 50 ir 56), buvo įėjimas į kiemą, kur stovėjo kitas vienaaukštis mūrinis namukas bei avarinės būklės medinukas. Buvo kalbama, kad tai – buvusio kalėjimo pastatai, viena iš daugelio carinio Kauno dabuoklių, kur, pasak amžininkų, buvo tardomi 1863 m. sukilėliai. Ant tvoros, kaip prisimena ekonomisto profesoriaus Albino Rimkos duktė Elena, galima buvo perskaityti "mėlynai ir baltai ištepliotus milžiniškus užrašus: "Prauskitės tiktai "Florance" muilu "Kipras Petrauskas". Geriausias muilas – "Kipras Petrauskas". Name Nr. 56 veikė Mejerio Smečechausko fotoateljė.

1939 m., prasidėjus statybai, kiemo pastatai buvo nugriauti, o praėjimo erdvė panaudota prieigai prie naujos, "moderniškos" reklamos – šviečiančio "Romuvos" bokštelio. Pro tarpą nuo Laisvės alėjos buvo matomas Žaliakalnio šlaitas.

Sprendimas daryti jau įprastais tapusius trumpus Laisvės alėjos "pasažus", tikriausiai atsirado dėl vietos stokos. 1940 m. Steikūnai planavo sklypo gilumoje pastatyti trijų aukštų gyvenamąjį namą, kurį projektavo statybos inžinierius Algirdas Prapuolenis, bet nespėjo.

Kino teatras "Romuva" buvo atidarytas 1940 m. pavasarį. Tuo metu jis buvo didžiausias Lietuvoje (687 vietų) ir, ko gero, moderniausias tiek savo išvaizda, tiek technika ir patogumais. "Kinoteatras "Romuva" savo erdvumu, moderniškumu ir originalumu pralenkia visus ne tik Kauno, Lietuvos, bet kai kuriais atvejais net ir Pabaltijo kinus", – išdidžiai rašė laikraštis "Verslas".

Fasado kampe kyla aukštas briaunuotas bokštas įstiklintais tamsiais langais, kurio apačioje yra pusiau apvalios formos trijų durų pagrindinis įėjimas su stogeliu. Bokštelis turėjo būti iliuminuotas, o besikeičiančiomis spalvomis mirganti reklama vakarais vilioti Laisvės alėja vaikščiojančius žmones. Tačiau, prasidėjus karui, tam skirta įranga Kauno taip ir nepasiekė.

Dar viena reklamos vieta buvo numatyta viršutinėje fasado dalyje: čia buvo suformuotas aklinas ekranas. Net patį kino teatrą iš pradžių norėta pavadinti "Ekranas". Tačiau vėliau buvo nuspręsta antrame aukšte įrengti savininkų kontorą; jai apšviesti buvo padaryti keturi nedideli stačiakampiai langeliai. Žemiau ekrano fasadas ritmiškai padalytas siaurų langų vertikalėmis. Pastate buvo įrengtos patalpos kino teatro tarnautojams ir divertismentų artistams; cokoliniame aukšte – butas sargui.

Naujo kino teatro salė buvo išskirtinė: ovalo formos, be iki tol kino salėms įprasto balkono (bet vis dar su ložėmis), ji buvo dengta gelžbetoniniu tinkliniu skliautu su rombinėmis nerviūromis, sukonstruotu inžinieriaus Prano Markūno (panašų skliautą P.Markūnas 1935 m. buvo sukūręs ir Šančių Švč.Jėzaus Širdies bažnyčiai). Akustiką gerino ir speciali Lietuvoje sukurta sienas dengianti medžiaga. Itin lietuvišku vardu pavadintam kino teatrui Jono Vainausko ir Vinco Kliokio dirbtuvėse buvo pagaminti ir lietuviški baldai, aptraukti "Marginių" bendrovės austa tautine medžiaga.

Laikui bėgant cokolinis pastato aukštas buvo pakeistas: sovietiniais laikais čia buvo įrengtos kasos, iškirsti platūs langai bei įėjimas, padarytas stogelis. Nuo 1982 iki 2001 m. miestui priklausančiam kino teatrui vadovavo Arvydas Kuzminskas. 2002 m. salė pertvarkyta į amfiteatrine, vietų sumažėjo iki 482.

Privatizuotas kino teatras kurį laiką dar veikė, bet vėliau bankrutavo, o jo cokolinis aukštas buvo išnuomotas verslininkams: 2008 m. Kęstutis Navakas rašė apie pastato "soliariumo torpeduotą papilvę" ir apie tai, kaip kino teatrą "miestas pirma pardavė, paskui nusipirko".

Už "Romuvos" kino teatro išsaugojimą viešomis akcijomis kovojo veiklūs kauniečiai, pasivadinę "žmonės kavingais veidais". 2012 m. "Romuvoje" vėl pradėjo rodyti kino filmus, 2013 m. Kauno savivaldybės įmonė "Kauno švara" iš kino teatro vis dar valdančio verslininko Ramūno Šalūgos jį galutinai išsipirko ir suteikė jam viešosios įstaigos statusą. Dabar tai – biudžetinė įstaiga, vienintelis veikiantis tarpukario kino teatras ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Tiesa, 2016 m. prasidėjusi pastato renovacija kiek užtruko, tačiau žadėta, kad 2019-aisiais atnaujintas (tikėkimės, nesugadintas) kino teatras vėl atvers duris žiūrovams.

"Triumf"

Apie vieną seniausių, tačiau iki mūsų dienų neišlikusį Kauno kino teatrą "Triumf" "Santaka" jau yra rašiusi. Jis veikė nuo 1910 m. vadinamajame Švarcų name, buvo populiarus ir pagarsėjo divertismentais, kuriuose 1931 m. pasirodydavo Danielius Dolskis. Beje, namo rekonstrukciją 1932 m. atliko būsimasis "Romuvos" architektas – inžinierius N.Mačiulskis.

Namas buvo nugriautas, statant prekybos centrą "Merkurijų". Šiandien šioje vietoje – negyjanti Laisvės alėjos žaizda. Bankrutavus architekto Algimanto Sprindžio kūrinį nugriovusiai bet statybų jo vietoje nepradėjusiai bendrovei, sklypą įsigijo įmonių grupė "Litvalda", žadanti kuo greičiau pradėti naujo daugiafunkcio pastato statybą pagal numatytą projektą.

"Olimp"

Vienas pirmųjų Kauno kino teatrų (dar vadintas "Klio", "Rekord", "Rambynas", "A.T.", Laisvės al. 65) buvo atidarytas (kaip ir "Oaza") 1907 m. Paplavskio namo antrame aukšte. Jo pavadinimas buvo "Klio", bet po dvejų metų buvo pakeistas į "Olimp".

Tarpukariu sklypas priklausė Minai Kotkauskienei. Laikui bėgant kadaise buvęs dviejų aukštų namas buvo ne kartą perstatytas ir dabar jau nebeatpažįstamas. Trečias aukštas buvo pristatytas, manoma, 1930–1931 m., o gal ir vėliau. Algimanto Miškinio duomenimis, senasis namas buvo tiesiog nugriautas kartu su kitais dviem sklype stovėjusiais pastatais, o vietoje jo buvo pastatytas naujas daugiabutis. Jo buvusias modernistines formas išduoda kiemo fasade (šiandien gerokai sudarkytame) likę aptakūs balkonai. Tačiau įvažiavimo vieta – ta pati.

Šio kino teatro savininkai trečiajame dešimtmetyje buvo Borisas Kobrinas ir Julijonas Bakas. "Olimpe" buvo galima pamatyti Pirmojo pasaulinio karo metu Rusijoje sukurtas subtilias melodramas, kuriose vaidino sidabrinio amžiaus kino žvaigždė, tragiško likimo Vera Cholodnaja ("Triumfuojančios meilės giesmė", "Tylėk, liūdesy, tylėk"). Salės, kurioje buvo 234 vietos, remontą 1922 m. atliko talentingas inžinierius Aleksandras Gordevičius.

Tačiau greitai prasidėjo dideli nemalonumai: savininkai prasiskolino ir 1925 m. bankrutavo. B.Kobrinas išvažiavo į Paryžių, o J.Bakas bandė gelbėtis nuo bankroto originaliomis idėjomis. Režisierius Antanas Sutkus savo prisiminimuose rašo, kad tais metais, užsidarius jo puosėlėtam "Vilkolakio" teatrui, į jį kreipėsi J.Bakas su savo trimis giminaičiais, iš kurių A.Sutkus pamena statybos rangovą Malkelį ir namų Kęstučio gatvėje savininką Valodkiną. Jie pasiūlė A.Sutkui vienytis ir įkurti bendrą operetės teatrą, su "gerais dainininkais, fain šokėjais" ir geru orkestru. Esą J.Bakas kalbėjęs: "Mes galime pastatyti gražius rūmus labai gražioje vietoje – Mickevičiaus ir Putvinskio gatvių kertėje... mes nupirksime liuksisinio inventoriaus..." Minima vieta vėliau buvo numatyta taip ir nepastatytiems Konservatorijos rūmams.

A.Sutkus išdidžiai atmetė pasiūlymą, jo manymu, pateiktą teatro nevertų spekuliantų. Be kito ko, sklydo kalbos, kad "Vilkolakis" ir pats atsigaus, jei jam atiteks buvusio "Olimpo" patalpos. Bet taip neatsitiko.

1925 m. "Olimpas" buvo parduotas iš varžytinių. "Giminaičiai" tikrai pasistengė: kino teatrą, pervadintą į "Rekord", nusipirko Beras Bakas ir Leiba Melis-Šimcha, o J.Baką jie paskyrė kino teatro vedėjų. Tačiau po trijų metų bankrutavo ir "Rekord". Šį kartą atėjo J.Bako eilė bėgti į užsienį, o iš "Rekord" savininkų skolų išieškoti nepavyko.

1930 m. kino teatras vėl buvo parduotas iš varžytinių, Manoma, kad jį A.Smilgos vardu įsigijo namo savininkė M.Kotkauskienė. Tuo metu namas buvo perstatomas ir kino teatras, nauju, lietuvišku pavadinimu "Rambynas" veikė tik vienus metus (manoma, kad pirmame aukšte). 1931 m. jo vietoje atsirado kino teatras "A. T.", kuris priklausė Adrijonui Baliui Kadlubauskui, tačiau ir šis po metu bankrutavo, o A.B.Kadlubauskas dvejus metus slapstėsi nuo policijos. Manoma, kad netinkamoje aplinkoje veikęs kino teatras tiesiog neatlaikė konkurencijos, kai šalia buvo pastatytas naujas "moderniškas" "Metropolitain".

1932 m. dokumentuose kalbama apie dvejas patalpas: Petras Pakrauskis prašė antrame aukšte esančią salę išnuomoti žydų liaudies teatrui, o tuo metu pirmo aukšto patalpose atsidarė kavinė-restoranas "Dansing".
Kaunas nykstantis ir išnykęs: Laisvės alėjos kinas (I) 4

Kaunas nykstantis ir išnykęs: Laisvės alėjos kinas (I) 4
Pirmieji kino teatrai, o tiksliau, salės, skirtos "gyvosios fotografijos paveikslams" rodyti tuomečiame Nikolajevskij prospekte atsidarė dar pirmajame XX a. dešimtmetyje. Tiražuojama nebylių judančių paveikslėlių iliuzija jos pardavėjams žadėjo komercinę sėkmę – praleisti laisvalaikį žmonės noriai eidavo į "kinematografus". 1937 m. laikraštis "Lietuvos aidas" rašė, kad ne tik Kaune, bet ir kituose Lietuvos miestuose "pilni kino teatrai per visus seansus. Kai kada jau ir nepatenki į norimą seansą, pristinga vietų, tenka iš anksto pirkti bilietą į vėlesnį seansą".

Salėje – policininkai

Nepriklausomoje Lietuvoje kino salių ir kino teatrų nuolat daugėjo. Buvo vis išleidžiami kino teatrų laikymo nurodymai bei taisykles. Paskutinėse, 1940 m. gegužės 25 d. išleistose "Kino teatrams statyti, įrengti ir veikti taisyklėse", be kito ko, rašoma: "Laukiamuosiuose kambariuose ir salėje negalima triukšmauti, švilpauti, šūkauti, garsiai kalbėti ir vaidytis. Lankytojai turi žiūrėti švaros, nemėtyti ant grindų maisto liekanų, papirosų nuorūkų, nespjaudyti ir t.t. Lankytojai kino teatre turi nusiimti kepures ir skrybėles ir neturi grūstis."

Kino filmo demonstravimo metu salėje privalėjo budėti policininkai, turėję ne tik prižiūrėti, kaip piliečiai padoraus elgesio taisyklių laikosi, bet ir vykdyti rodomų filmų cenzūros funkciją. Minėtose kino teatrų veikimo taisyklėse rašoma:

"Pirmoje ir antroje kino teatro eilėje bei balkone turi būti palikta po vieną vietą policijos tarnautojams, kuriems pavesta kino teatrai prižiūrėti. Vietas parenka policijos vadas. Kėdės atramoje užrašoma "Policija".

Teatras žada visuomenei duoti geriausius pasaulinės kinematografijos šedevrus ir juos rodyti publikai už kiek galima žemesnę kainą.

Laisvės ir apribojimai

Rodomi vokiški, rusiški, amerikietiški filmai privalėjo turėti lietuviškus užrašus. Cenzūros priežiūra nedraudė kai kuriems kino teatro savininkams rodyti Sovietų Sąjungoje pagamintus filmus (pvz., kino teatras "Forum" 1935 m. rodė filmą "Čiapajevas", tarybinius filmus galima buvo pamatyti ir "Triumfe").

Ypač populiari buvo Holivudo produkcija, juostos tokiais ir panašiais pavadinimais kaip "Pasileidusios moters kerštas", "Ydų ir ištvirkimo pasaulis", "Nuoga moteris". Nenuostabu, kad pagarsėjęs dorovės saugotojas prel. Adomas Jakštas-Dambrauskas ragino burtis į "kino nelankytojų" draugiją. Saugoti dorovę bandė ir kinas. Antai, 1932 m. kino teatre "Kapitol" buvo rodomas filmas iškalbingu pavadinimu "Mergaitės, saugokitės vyrų", o prieš seansą Vytautas Bičiūnas skaitė paskaitą apie "tautos sveikatą".

Vaikai be suaugusiųjų dažniausiai į kino seansus nebūdavo leidžiami. 1930 m. spalio 25 d. išleistas "filmų demonstravimo reikalu" įsakymas draudžia "leisti į kinematografus jaunesnius kaip 17 m. be tėvų, globėjų arba rūpintojų asmeninės priežiūros, išskyrus tuos atsitikimus, kai filmą yra leista vaikams rodyti". Silvijos Lomsargytės-Pukienės prisiminimuose mergaitė Gita Laisvės alėjoje pavydžiai stebi suaugusius, kurie "eina į kiną kada tik nori".

Eikime per Laisvės alėją ir pažiūrėkime, kur tarpukario kauniečiai galėjo "nueiti į kiną", ir koks šių pastatų likimas.

"Kapitol"

Kino teatrą "Kapitol" (vėliau "Kanklės", Laisvės al. 36) kauniečiai prisimena tarybinių laikų pavadinimu "Kanklės". Iškaba ir šiandien yra ant fasado, tik už jos slepiasi ne kino teatras, o tuščios neseniai čia veikusio baro patalpos.

Tarpukariu šis sklypas priklausė karo gydytojui, pulkininkui Pranui Sližiui. Prie gatvės stovėjo medinis namas su krautuvėmis, o kieme – dar vienas medinis gyvenamasis namas, statytas 1897 m. Pastarasis, nemažai nukentėjęs, tebėra savo vietoje (Laisvės al. 36B). Vienas paskutiniųjų alėjos kiemuose išlikęs medinukas, kauniečiams pažįstamas kaip "tautinių patiekalų" restoranas, šiandien pasitinka užrašu: "Privati valda. Pašaliniams eiti draudžiama."

1930 m. P.Sližys sumanė buvusį prie gatvės medinį namą griauti ir vietoj jo statyti mūrinį su nuomojamais butais, krautuvėmis ir kino teatru. Sakoma, kad lėšų jam suteikė brolis Simonas, pasiturintis ūkininkas. Trijų aukštų namą projektavo statybos technikas Jonas Salenikas, neretai ėmęsis kino teatrų statybos: nuo gražiausių ("Odeon" – pirmasis "tikras" kino teatras Kaune, dabartinis Lėlių teatras) iki paprasčiausių (Šančių "Saturnas"), ar tiesiog senųjų salių ("Palas") ar pastatų (Šančių "Apollo", "Saturnas") pertvarkymo. "Kapitolio" namas iškilo modernistinių formų, su aštriu "bokštelio" akcentu rytiniame fasado krašte, plačiais langais.

1931 m. atidarytas "Kapitol" iš karto tapo populiarus. Jis turėjo 400 vietų salę su fojė ir balkonu. Kino teatrą valdyti P.Sližys pasamdė verslininką Leo Fallsteiną iš Talino. Šis turėjo Laisvės alėjoje "kino filmo nuomos" kontorą "Ars", tačiau Kaune lankėsi retai, o visus reikalus tvarkė kino teatro vėdėjai: pradžioje tai buvo Ona Meiksimienė, nuo 1932 m. – Stasys Gulevičius, 1938 m. – Stasys Podleckis, 1939 m. – buhalteris Tanchumas Vilenčikas.

1933 m. pastate buvo be leidimo įrengta trijų langų gyvenamoji mansarda (jos dalis ir dabar yra, kita pastogės dalis buvo išplėsta 1972 m.). Pirmas namo aukštas, kaip įprasta, buvo skirtas komercijos tikslams. Čia buvo Giršos Epelbaino knygynas, Rožės Rinkevičienės parfumerijos ir galanterijos krautuvė. 1935 m. pastate veikė "Hamburgo Pietų Amerikos laivų" emigracijos biuras. 1936 m. pirmo aukšto vitrinos buvo padidintos pagal architekto Arno Funko projektą (jų forma išliko nepakitusi).

1933 m. Kaune buvo surengtas gražiausios kino teatrų tarnautojos konkursas. Jį laimėjo "Kapitol" kasininkė ir "Ars" kontoros tarnautoja, 27-erių Elena Matulevičiūtė. Konkursas buvo nufilmuotas ir rodomas kone visuose Kauno kino teatruose prieš seansus. O Mis kasininkė dirbo "Kapitole" iki pat 1940 m.

1940 m. atėjusi naujoji valdžia pirmiausiai uždarė privačią "Ars" kontorą, o vietoj jos įsteigė savo – "Glavkino prokat", kurios "prokate" buvo tik Tarybų Sąjungoje sukurti kino filmai; kitokių rodyti nebuvo galima. Kino teatras buvo nacionalizuotas. Atkūrus nepriklausomybę, ilgai buvo bandoma palaikyti kino teatro gyvybę, tačiau galiausiai jis buvo uždarytas, o jo patalpos parduotos aukcione 2002 m.

Pirmame pastato aukšte sovietiniais laikais veikė avalynės parduotuvė; vėliau ilgą laiką buvo įsikūręs Kauno Turizmo informacijos centras. Kurį laiką patalpos stovėjo tuščios. Dabar už didžiulių Funko vitrinų dirba "KEKS 2022" komanda.

"Oaza"

Vieno seniausių Kauno kino teatrų "Oaza" (Laisvės al. 42A. / Mickevičiaus g. 23) niekas Kaune neprisimena. Bet XIX a. statytas vadinamasis "Kamberio namas" Laisvės alėjos ir A.Mickevičiaus gatvės kampe išliko. Salė, kurioje kiną pradėjo rodyti dar 1907 m., buvo rytinėje namo dalyje, antrame aukšte, įėjimas Laisvės alėjoje, iš vakarų pusės.

Nepriklausomos Lietuvos laikais "Oazos" reputacija buvo nekokia: kalbėta, kad ten rodo šlamštą. Savininkai – V.Vasiljevas, Baltramiejus Gabrys (kino teatro "Odeon" savininkas) ir Adrijonas Balys Kadlubauskas (po "Oazos" uždarymo bandęs kurti verslą kino salėje "A.T.") – ne kartą buvo skundžiami bei įspėjami dėl netinkamos reklamos bei užrašų rusų ir vokiečių kalbomis ir net žiūrovų apgaudinėjimo: esą neturėdami garsiniam filmams rodyti aparatūros, nevykusiai imituoja kino juostos garsinimą. Spauda nesiliovė negailestingai pliekti seno kino teatro, vadindama jį "apverktina įstaiga" ir "gėda mūsų "kinų" tarpe". Savininkai griebėsi akcijų ir nemokamų seansų. Antai, 1923 m. vasario 16-osios proga kino teatras nemokamai rodė filmus vaikams iš prieglaudos bei kareiviams ir netgi apdalijo juos dovanomis: vaikus – saldainiais, o kareivius – papirosais.

Kita vertus, būtent "Oazoje" kauniečiai turėjo unikalią galimybę pamatyti Vladislovo Starevičiaus Prancūzijoje sukurtus animacijos šedevrus: filmus "Kaip varlės išsirinko karalių" (1922) ir "Lakštingalos giesmė" (1923) čia rodė 1924 m.

1929 m. spalio 4 d. "Oazos" kino salėje kilo gaisras, po kurio 1930 m. buvo uždarytas ne tik šis, bet ir kiti antruose namų aukštuose veikę Kauno kino teatrai. 1932 m. rudenį patalpas (salę ir tris kambarius) išsinuomavo Nepriklausomųjų dailininkų draugija. Čia ji įrengė dailės saloną. Planavo turėti dirbtuvę, kavinę, tačiau išsilaikė tik kelis mėnesius: 1933 m. salonas užsidarė. To paties namo antrame aukšte 1924 m. ir vėliau veikė emigracijos biuras "Švedų Amerikos linija"; iki 1928 m. – Nyderlandų Karalystės konsulatas; 1935 m. – Holandų susisiekimo ir išeivijos biuras.

Šiandien namas renovuotas, mansarda padidinta; ilgame A.Mackevičiaus gatvės korpuse išliko trejos krautuvių durys (dvejos jų su metalinėmis stogelių konsolėmis).

"Forum"

Į kino teatrą "Forum" (Laisvės al. 46A), sovietų okupacijos laikais paradoksaliai pavadintą "Laisvė", įeinama pro įspūdingą bromą. Net keturių aukštų namą (Laisvės al. 46) su orderiniais piliastrais ir laiptuotu frontonu, papuoštu dekoratyvine vaza apie 1929 m. šalia mūsų aprašyto "Kamberio namo" pasistatė vienas iš brolių "amerikiečių" Stasys Pocius.

Į šį namą 1931 m. persikėlė Juliaus Urniežiaus knygynas "Stella", žinomas kaip lenkų knygynas, nes prekiavo išimtinai Lenkijoje išleistomis knygomis; čia jis veikė iki 1939-ųjų. Kiemo pusėje veikė N.Subockienės moteriškų rūbų siuvykla.

Kieme S.Pocius 1930 m. pasistatė tikrą kino teatrą, kurį projektavo inžinierius architektas Karolis Reisonas. Pastatas išsiskyrė modernistinės architektūros elementais: pagrindinis fasadas puoštas stulpais, dekoruotas geometrinėmis įrėžomis; laiptinių langeliai sugrupuoti į porines vertikales, horizontaliai dalijamas traukomis, šoninis fasadas taip pat skaidytas įrėžomis.

Naują kino teatrą pašventino Vaižgantas, atidarymo proga pasakęs emocingą kalbą, kurioje ragino kino verslininkus "pirkliauti tikrosiomis vertenybėmis". "Čia susirinkusi graži publika, manau, laukia iš "Forum" ne šlykščių sensacijų: jų gana duoda jau esamieji daugingi kinematografai, bet ko nauja, ko sveika dvasiai, kas auklėja ir stato, ne kas tvirkina ir griauna", – sakė jis. Anot Vaižganto, menas gali būti komerciškai naudingas:

"Uždirbama ne vien šlykštynėmis prekiaujant. (...) Jei duosite tikrojo meno ir grožio, publika tai išvys, mielai "Forumą" lankys, juo džiaugsis patys, reklamuos kitiems ir didins jūsų pajamas. (...) Aš esu tikras, kad ir materiališkai bus jums naudingiau, ne tik morališkai (...) Reikia pradėti auklėti visuomenę, kad ji pati pagaliau sugebėtų ir kitur cenzūruoti jai tiekiamas pramogas."

Ir iš tikrųjų, "Forum" savininkas žadėjo pelno nesivaikyti, o kiną traktuoti ne tik kaip pramoga, bet ir kaip meną, ir rodyti jį kokybiškai: filmams garsinti buvo įsigyta geriausia aparatūra, pasamdytas "simfoninis orkestras" (taip spaudoje buvo pavadintas seanso metu grojęs dešimties instrumentalistų ansamblis).

"Iš pasikalbėjimų su kino teatro direkcija aiškiai matosi, kad šio teatro tikslas ne tiek bizniškas, kiek grynai meninis. Teatras žada visuomenei duoti geriausius pasaulinės kinematografijos šedevrus ir juos rodyti publikai už kiek galint žemesnę kainą", – 1931 m. rašė laikraštis "Diena".

Kino teatro "Forum" salė talpino 550 žiūrovų parteryje ir dar 190 balkone. Vedėju buvo paskirtas Lubomiras Juchnevičius. Metams bėgant savininkai keitėsi: 1933 m. prie S.Pociaus prisidėjo bendraturtis Kazys Bandzevičius, dar vėliau iki pat 1940 m. kaip savininkės nurodomos Ona Bandzevičienė ir E.Mikševičienė (tos pačios bendraturtės arba, greičiau, jų vyrai valdė ir kino teatrą "Metropolitain". Bandzevičiai Šančiuose turėjo kino teatrą "Saturn"); 1940 m. kaip vedėjas minimas V.Petkevičius.

"Forum" Vaižganto lūkesčius pateisino: jis buvo laikomas geriausiu ir lietuviškiausiu kino teatru visame Kaune. 1931 m. Kino naujienos rašo:

"Tik pernai metais pastatytas kino teatras greitai įsigijo kauniečių simpatijas. Kodėl? Pabandysime į tai atsakyti. Pirma – išorinė ir vidujinė išvaizda, atitinkanti visiems moderniško kino reikalavimus. Erdvi, gerai ventiliuojama salė, apšviesta ne per daug ryškia šviesa. Bene geriausias Kaune Licht-ton aparatas. Kino lankytojams vietas parodančios grakščios, vienodai aprėdytos bilietininkės (visos, berods, lietuvaitės, ko apie kitas Kauno kino teatrų bilietininkes negalima būtų pasakyti). Visa tai, manome, publikos neatstumia, bet, priešingai, patraukia."

Pabrėžiant naujo kino teatro lietuviškumą, jame 1931 m. buvo rodoma pirmoji lietuviška pilnametražė kino komedija "Onytė ir Jonelis". Pagrindinį vaidmenį joje atliko aktorius Vladas Siparis.

1995 m. ir vėliau kino teatro rūsyje veikė klubas "Senas stalčius", kuriame teko lankytis. Rašytoja Aleksandra Fomina prisimena: "Sėdėdavom su dviem draugėm ant aukštų kėdžių ir dairydavomės aplinkui, tarsi patekusios į užburtą požemio karalystę... Pamenu, sienos ten buvo pabrėžtinai apsilupusios, padabintos draperijomis, plokštelėmis, karoliais, buvo aibė visokiausių senų, skoningų rakandų – patefonas, prie sienos prikalti spalvotu laku nupurkšti batai su platforma, senovinis varinis arbatinukas prie lubų, ant kurio tabalavo skudurų prikimšta gyvatė..."

2001 m. kino teatro pastatą įsigijo bendrovė "Galinta ir partneriai", kuri patalpas nuomojo naktiniams klubams. Dar 2011 m. kino teatro patalpose veikė rusų naktinis klubas "Metelica", vėliau jau stovėjo apleistas, seniai praradęs savo puošnias duris, stulpus, "kristalą" virš durų ir kitus dekoro elementus. 2015 m. spauda apie "Laisvę" rašė kaip apie "liūdniausiai atrodantį" buvusį kino teatrą. Šiame kieme gyvenusių kauniečių liudijimu, pastatas nuolat kentėjo nuo benamių bei aštrių pojūčių mėgėjų. Pastarieji, įsigudrinę per kiemo laiptinę patekti ant stogo, ten net degdavo laužus. Dėl nuo neaptverto pastato krentančio tinko ne kartą nukentėjo kiemo gyventojų automobiliai. Šiuo metu Reisono pastatas parduodamas... Nurodomas žemės sklypo naudojimo pobūdis – daugiaaukščių ir aukštybinių gyvenamųjų namų statybos.
Kaunas nykstantis ir išnykęs: Kauno centrinio pašto vargai 21

Kaunas nykstantis ir išnykęs: Kauno centrinio pašto vargai 21
Įkandin progreso

"Šių dienų modernios valstybės organizme paštas turi didelę reikšmę: gerai įrengtas paštas ne tik valstybės vidaus reikalas, bet nemažai reiškia ir tarptautiniuose santykiuose." Tokiais žodžiais architektas Feliksas Vizbaras pradeda savo straipsnį leidinyje "Technika ir ūkis", pristatydamas neseniai savo sukurtus Centrinio pašto rūmus.

Nors modernus paštas – Renesanso laikų išradimas, tačiau tikrasis susisiekimo kultas prasidėjo XIX a. antroje pusėje, pašto arklius pakeitus naujoms, greitoms transporto priemonėms.

Jeigu anksčiau pašto įstaiga tenkinosi arklių paštui būtinu užvažiuojamuoju kiemu, kuriame kartu buvo ir viešbutis "užvažiuojantiems", ir karčema, ir stotis (bent du tokius kiemus savo istorijoje turėjo ir Kaunas), tai XIX–XX a. sandūroje visame pasaulyje vienas po kito pradėjo kilti didingi pašto rūmai, primenantys pilis, tvirtoves ir bažnyčias. Antai 1893 m. vokiečių pastatyti neogotikinę bažnyčią primenantys (sako, kaimiečiai juose ir elgdavosi, kaip bažnyčioje) Klaipėdos pašto rūmai turėjo ne tik tikrų tikriausią varpinę, bet ir arklides bei karietinę.

Erdvės pasikeitimai

XX a. pirmoje pusėje paštui pradėjo statyti modernistinės architektūros rūmus. Vienas tokių, sostinei pritinkantis, architektūrinės formos originalumu pasižymintis Centrinis paštas, 1930–1932 m. buvo pastatytas ir Kaune. Anuomet po Kauną vaikščiojęs italų žurnalistas Giuseppe Salvatoris jį įvertino kaip pastatą "su neįprastais ir įmantriais racionaliosios architektūros motyvais".

Vieta naujų Pašto rūmų statybai buvo pasirinkta tarp senojo, carinio pašto pastato ir Žydų banko pasažo, nugriovus čia stovėjusį vieno aukšto medinį namą, kuriame buvo "Paramos" ir "Taupos" krautuvės, knygynas ir leidykla, turėję išsikraustyti į kitas patalpas, taip pat kai kurie senojo pašto skyriai. 1930 m. "Lietuvos aidas" skelbė: "Lūšnelės vietoje, kur tilpo kadaise pašto siuntinių ir telefono pasikalbėjimo skyriai, dabar statomi nauji, moderniški pašto rūmai".

Šiandien nė vieno buvusių Centrinio pašto kaimynų nebėra. Senasis pašto, telegrafo ir telefono trijų aukštų pastatas (vadinamasis "Godlevskio namas") smarkiai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. XIX a. statytas namas buvo gražus, istorinis, su venecijietiškais langais fasadų kraštuose. Po karo jis buvo nugriautas ir jo vietoje Kauno gete išgyvenęs architektas Jokūbas Peras pastatė įspūdingą gyvenamąjį namą. O štai pasažą ir patį Žydų banką sunaikino kitoks karas: pasažą nugriovė 1977-aisiais, o 1981 m. Pašto rūmų pašonėje atsirado Zoologijos muziejaus dėžė.

Su Vytauto vardu

1929 m. Susisiekimo ministerijos paskelbtą konkursą laimėjo inžinieriaus F.Vizbaro projektas, tapęs vienu gražiausiu jo kūriniu. Beje, kaip ten buvo dėl to konkurso, nežinia. Antai, "Paštininkų žodis" rašė, kad iš pradžių projektas buvo tiesiog užsakytas Pašto valdybos skyriaus inžinieriui Kleopui Gaigaliui, be vėliau, nežinia kodėl, buvo priimtas F.Vizbaro, kuris tuomet buvo Susisiekimo ministerijos vyriausias inspektorius, projektas.

Pats F.Vizbaras rašo trumpai, kad jo projektą "Inžinierių Taryba pripažino tinkamiausią", bet "Paštininkų žodis" pastato vidaus įrengimu ir išplanavimu nebuvo patenkintas ir klausė, ar tik nebus čia kaltos "asmeniškos ambicijos", privertusios tokio "patogaus" K.Gaigalio projekto atsisakyti.

Statyba prasidėjo 1930-aisiais – Vytauto Didžiojo jubiliejiniais metais. Ta proga ir jubiliejinis medalis Pašto fasade buvo įmūrytas (toks pat, Petro Rimšos sukurtas medalis buvo įkomponuotas ir į tais metais pastatytos gaisrinės fasadą, ir į mečetės minaretą), o po jo auksinėmis raidėmis užrašyti tuometinės valdžios vyrų vardai.

Taip tiesiogiai į sostinę buvo perkelta kaimiška lietuvių tapatybė, architekto žodžiais, "bene pirmąkart pritaikyta viešai statybai".

Planuojama buvo ir kitokiais būdais Vytautą Didįjį pagerbti – vienaip ar kitaip į pašto pastatą įkomponuoti Vytauto statulą, pvz., pastatyti ją, kaip Karo muziejuje, tiesiog vestibiulyje. 1930 m. liepą "Lietuvos aidas" rašė: "Pilietis, turėdamas pašte reikalą, iš Laisvės Alėjos pasikels laiptais į prieangį, kur jis pirmiausia pamatys didelę Vytauto Didžiojo statulą."

Dar po kelių mėnesių tas pats laikraštis praneša, kad statulą siūloma statyti prie įėjimo, įkomponuojant ją į laiptus, o įėjime padaryti elektros apšviestą vitražą. Visa tai galėjo pakelti Centrinio pašto rūmus vos ne į Tautos šventovės rangą (ir, kas žino, šiandien, galbūt, jų neištiktų toks liūdnas likimas). Pasiūlymų autoriai negalėjo žinoti, kad kada nors tikras Vytauto Didžiojo paminklas įsikurs Laisvės alėjoje visai netoliese.

Įėjus į vidų, vestibiulyje galima pamatyti paminklinę lentą, skirtą visiems rūmų statytojams, įskaitant visą techninį personalą ir prie statybų prisidėjusias firmas (šiandien sakytume, rėmėjus). 1931 m. pabaigoje statyba buvo baigta ir 1932 m. sausio 2 d. Centrinis Kauno paštas buvo atidarytas.

Kaimiškos tapatybės elementai

Tai buvo pirmas Vizbaro kūrinys, kuriame architektas sąmoningai plėtojo tautinį stilių. Išorėje toks stilius pasireiškė medžio drožybos imitacija cementiniuose, juodai nudažytuose langų apvaduose. Interjero dekoro lietuviškumą aprašė pats autorius: "Visa salė papuošta originaliais pašto ženklais, kurie buvo išleisti nuo nepriklausomybės paskelbimo dienos. Dailininkas p.Kalpokas juos nupiešė ant audeklo ir dar padailino žičkų juosta. Gale salės yra sienose pastatyti trys vitražų pavidalo skydai – vaizduoją mūsų valstybės žemes – Klaipėdą, Vilnių ir Gardiną. Iš kito galo dailininko K.Šimonio trys alegoriški stilizuoti iš Lietuvos paveikslai."

Pašto ženklų buvo 103 ir jie, kaip matome, buvo piešti ne tiesiai ant sienų, bet ant drobės. Po jų esantis frizas kartojo liaudiškų audinių raštus. Viduriniame Kazio Šimonio paveiksle buvo pavaizduota lietuvaitė su skydu, ant kurio nupieštas Vytis, Gedimino kalno fone. Šviestuvai buvo papuošti gipse stilizuotomis lietuviškomis tulpėmis, "tam dalykui autorius pasinaudojo vienos Skapiškio nežinomos davatkėlės audėjos išaustu kaklaraiščiu".

Vestibiulio ir operacijų salės grindys buvo "išklotos plytelėmis pasinaudojant mūsų staltiesių piešinių motyvais". Taip tiesiogiai į sostinę buvo perkelta kaimiška lietuvių tapatybė, architekto žodžiais, "bene pirmąkart pritaikyta viešai statybai".

Bet ir tai dar ne viskas. Ten pat architektas pristato patalpų išdėstymą kaip grynai lietuvišką bustų suplanavimą: kaip troboje, "iš vidurio namo įėjimas tankiai papuoštas gonkomis, toliau priemenė (...), iš kurios jau aiškiai pasiskirstoma į patalpas sulig reikalu vienan galan – pirkia, antran galan – seklyčia, o per vidurį – maltuvė. Panašiai yra suplanuotas ir paštas – iš vestibiulio publika susiskirsto sulig savo reikalu – tiesiog operacijų salė (laiškai, laikraščiai, pašto ženklai ir kt.) dešinėj – telegrafas, telefonas ir abonentų dežutės ir kairėje – piniginis skyrius – piniginių perlaidų operacijos".

Mūsų laikais, įėjus į pašto pastatą, į kairę nuo vestibiulio, buvo telefono patalpos, o į dešinę – telegrafo. Šiandien tiek "pirkia", tiek "seklyčia" stovi tuščios. Kelis mėnesius trunkančios derybos su Lietuvos pašto administracija ir pažadai leisti bent laikinai panaudoti šias patalpas art deco baldų ekspozicijai vis dar lieka be rezultatų.

Architektūriniai sprendimai

Centrinė pastato dalis yra penkių aukštų su aukštu atiku, o ją supantys link centro suapvalinti sparnai – keturių aukštų su žemesniais atikais, jų lenkti juostiniai langai pagaminti iš krištolinio stiklo (šiandien dalis stiklų jau pakeista). Kraštuose stovi keturkampiai laiptinių bokštai-rizalitai, pagal aukštį esantys per vidury ir taip nuostabiai subalansuojantys visą rūmų siluetą.

Kol šalia nebuvo didelių namų, erdvė išryškino pastato šoninius laiptinių bokštus su figūriniais vertikaliais langais. Cokolis, laiptai ir reprezentacinis trijų durų portalas (visi pagrindinio fasado langai ir durys buvo ąžuoliniai), prie kurio veda link sparnų išsiskleidžiantys laiptai, aptaisyti rausvu tašytu granitu. Fasadai padengti pilkai gelsvu tinku, primenančiu smiltainio apdailą. O ant plokščio stogo architektas numatė galimybę "pasinaudoti saulės atokaita ir pasigrožėti plačiuoju Nemuno ir žaliaisiais Aleksoto krantais". Kaip paštui pritinka, 1935 m. centrinės dalies atike buvo įstatytas elektrinis laikrodis.

Galiniame pastato fasade išsiskiria cilindrinis laiptinės rizalitas-bokštas su spirale išdėstytais siaurais langeliais. Kieme esantys korpusai – vieno ir dviejų aukštų. Čia buvo įėjimas į siuntinių skyrių bei muitinę. "Tokiu būdu Laisvės alėja, mūsų principalinė gatvė, atsipalaidavo nuo vežikų ir vežimėlių, prikrautų dėžių ir maišų, nuo gan nepuošniai apsirengusių raudonkepurių nešikų ir kt., kas niekuomet nebuvo Laisvės alėjos papuošalu", – paaiškina F.Vizbaras.

Iš pradžių projektas buvo tiesiog užsakytas Pašto valdybos skyriaus inžinieriui Kleopui Gaigaliui, be vėliau, nežinia kodėl, buvo priimtas F.Vizbaro.

Tiesa, "Paštininkų žodis" primena, kad "pašto vežimai ir karietos jau atgyveno savo laikus ir užleido vietą judresniems padarams – automobiliams", ir net išspausdino šių "padarų", kurių Kauno paštas turėjo net penkis, nuotrauką.

Kolonomis ir piliastrais puoštas vestibiulis su kesoninėmis lubomis bei operacijų salė. Viduje buvo liftai ir visi "moderniškos" įstaigos patogumai, netgi darbuotojams įrengti dušai, valgykla ir virtuvė. Tiesa, kai kurių patalpų išdėstymą, liftų vietą, patalpų paskirtį teko pakeisti, nes jie pasirodė nepatogūs. Pvz., antrame aukšte turėjusį būti trijų kambarių pašto viršininko butą, aprašomą kaip "juokingą" ir tik "kukliam valdininkui tinkantį" pakeitė korespondencijos skirstymo salė.

Liūdna šiandiena

Tautinius objektus iš interjero pradėta šalinti dar 1952 m. Su laiku dingo ir K.Šimonio paveikslai, ir Kalpokų (Petras Kalpokas pašto ženklus piešė, rodos, kartu su sūnumi Rimtu) pašto ženklų kolekcija. Buvo užtinkuotos paminklinės lentos su vardais, išplėštas jubiliejinis medalis; operacijų salėje buvę ąžuoliniai baldai pakeisti "sovietiniais". 1978–1980 metais į viršutinius salės langus buvo įstatyti Jono Bulavo vitražai su Zodiako ženklais. Antro aukšto salėje tautiniai ornamentai išliko. 1990–1996 m. vykusi restauracija, kuriai vadovavo architektė Nijolė Švėgždienė, siekė, kiek tai įmanoma, buvusį interjerą atkurti.

Pastatas ne kartą buvo vadinamas Kauno siekio patekti į UNESCO sąrašą simboliu, viena tų erdvių, kurios po trijų metų galėtų priimti Europos Kultūros sostinės renginius... Deja, jau 2016 m. jo būklė buvo vadinama kritiška. O gal architektas F.Vizbaras tiesiog yra toks nelaimingas: jo namo vietoje ant "Vizbaro kalno" greitai bus pastatyta "akys", o du iškiliausius jo "tautinio stiliaus" kūrinius – Centrinį paštą ir "Pažangos" rūmus ištiko liūdnas likimas.

2017 m. vasarą priešais Centrinį paštą atsirado, ne, ne Vytauto Didžiojo, o ilgamečio Kauno burmistro Jono Vileišio paminklas. Rodos, eina senasis burmistras Laisvės alėja I.Kanto gatvės link ir į apleistų Pašto rūmų pusę net nežvilgteli. Suprantama, juk pastatas nepriklausė Kauno savivaldybei. Jo statyba rūpinosi Lietuvos Respublikos vyriausybė, konkrečiai, burmistro sūnėnas, Susisiekimo ministras Vytautas Vileišis.
Kaunas nykstantis ir išnykęs: apleisti universitetų pastatai (III) 14

Kaunas nykstantis ir išnykęs: apleisti universitetų pastatai (III) 14
Sodas ir dviračiai

"Pienocentras" – tai 1927 m. įkurta Lietuvos pieno perdirbimo bendrovių sąjunga, kurios reprezentatyvus administracinis pastatas – tikri "rūmai" – iškilo pačiame miesto centre. Kampinis sklypas Nikolajaus prospekto vidury 1861 m. priklausė atsargos pulkininkui Euzebijui Senkevičiui ir jo žmonai Elžbietai; pačiame kampe jie pasistatė vieno aukšto mūrinį namą su lenktais frontonėliais, kuriame ir gyveno, o sklype – antrą mūrinį namą nuomai.

1901 m. valdą paveldėjo Adelė Kosakauskienė. Palei dabartinę S.Daukanto gatvę tęsėsi sodas, kuriame XX a. pradžioje ji pastatė medinį paviljoną, skirtą dviračiams taisyti ir nuomoti. A.Kosakauskienė ir jos įpėdiniai gyveno kampiniame name iki pat 1931 m., kai "Pienocentras" iš Kosakauskaitės-Jomanienės visą sklypą nusipirko savo "rūmų" statybai.

Paskelbtą konkursą laimėjo architektas Vytautas Landsbergis, pradiniame projekto etape dalyvavo ir tuometis Kauno miesto inžinierius Karolis Reisonas. Pastato gelžbetoninį monolitinį karkasą projektavo inžinieriai Pranas Markūnas ir Saliamonas Milis.

Dangoraižio efektas

Penkių aukštų "Pienocentro" rūmai buvo pirmas tokio aukščio namas Laisvės alėjoje, tad nenuostabu, kad amžininkams jis darė didelį įspūdį. Antai 1931 m. besibaigiančią statybą pamatęs italų rašytojas Giuseppe Salvatoris, rašė, kad "pakeltos aukštyn akys aprėpia lyg ir dangoraižį". Išties, priėjus arčiau ir pažvelgus aukštyn į ritmiškas jo langų eiles ir dabar galima pajusti šio pastato didybę. 1937 m. parodoje "Exposition Internationale des Arts et des Techniques" Paryžiuje pastatas už architektūrą buvo įvertintas garbės diplomu ir bronzos medaliu.

Priėjus arčiau ir pažvelgus aukštyn į ritmiškas jo langų eiles ir dabar galima pajusti šio pastato didybę.

Įspūdingas "gryniausio" modernizmo pastatas suapvalintu kampu dabar, rodos, organiškai glaudžiasi prie šalia esančių "Pažangos" rūmų – jų bendro kiemo fasadus net sunku vieną nuo kito atskirti. Tačiau iš tikrųjų labai greitai pastatytas, bent porą metų stovėjo vienišas, nors įvairūs darbai jame tęsėsi iki 1934 m. Išlikusiose nuotraukose galima pamatyti šalia jo, vietoj "Pažangos" rūmų, dar stovintį mažytį mūrinį namelį, nuo didingo kaimyno atskirtą aukštais mūriniais varteliais.

Barai ir "darželiai"

Pirmasis pastato aukštas išsiskiria poliruoto juodo labradorito apdaila, jo didelės virtinos pridengtos ištisiniu plačiu stikliniu stogeliu, kuriame buvo įstatyta iliuminacija. Jau 1931 m. pirmame aukšte iš Laisvės alėjos pusės buvo atidaryta "Pienocentro" krautuvė, o palei S.Daukanto gatvę – valgykla, iškart pelniusi didelį populiarumą. Toliau stovėjo pieno baras, o neužstatytoje pietinėje sklypo dalyje 1935-aisiais atsidarė užkandinė, vadinama "Pienocentro darželiu", nes tai buvo lauko kavinė; "darželio" baldus projektavo Kostas Petrikas.

"Pienocentras" turėjo ir daugiau firminių krautuvių bei užkandinių miesto centre. Viena tokia su Broniaus Elsbergo sukurtu interjeru buvo Laisvės alėjos ir E.Ožeškienės gatvių sankirtoje. Leonas Mitkiewiczius, pirmasis ir vienintelis Lenkijos karo atašė Lietuvoje, 1939 m., galima sakyti, tyrinėjęs Kauno gyvenimą, taikliai pastebėjo, jog šių maitinimo įstaigų populiarumo priežastys – mažos kainos.

"Tokie restoranai kaip "Metropolis" ar "Versalis" visai neprieinami darbo inteligentijai, ypač tūkstančiams Kauno įstaigų ir parduotuvių darbuotojams. Šios kategorijos vartotojams pieno ir kiaušinių bendrovė "Pienocentras" yra įrengusi visame Kaune daugybę amerikietiško tipo kavinių, panašių į pieno barus, kurios už visai nedidelė kainą galima gauti sotaus valgio", – rašė jis.

Po vienu stogu

Pastato suapvalintame kampe per keturis viršutinius aukštus buvo įstatyti lenkti langai, lenkti yra ir pirmo aukšto vitrinų langai prie įgilinto centrinio portalo. Per du aukštus (pirmo aukšto patalpos buvo sujungtos su didele sale antrame aukšte) buvo išsidėsčiusi garsioji Muralio kirpykla, kurios interjerą kūrė architektas Arnas Funkas. Įkurtuvių proga kirpyklos reklama skelbė: "Nepaisant žymių išlaidų kirpyklai rengti ir aprūpinti naujaisiais ir tobuliausiais aparatais, kainos nepadidintos, vyrams net sumažintos."

Dalį antro ir visą trečią aukštą užėmė "Pienocentro" bendrovės administracija; ketvirtame ir penktame aukšte buvo butai. Ketvirtame aukšte apsigyveno Užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius su žmona, operos soliste Vince Jonušaite. Kurį laiką čia gyveno ir kitas Užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, Ministras pirmininkas Juozas Tūbelis (buvęs "Pienocentro" pirmininkas). Kieme iš dešinės išliko dviejų aukštų priestatėlis, kuriame buvo sargo butas. Pradžioje, kol Karmelitų rajone prie tilto dar nebuvo pastatyta centrinė "Pienocentro" pieninė, rūmų rūsyje veikė nedidelė pieninė su šaldytuvu.

"Pienocentro" trečiame aukšte buvusioje posėdžio salėje, prie Broniaus Elsbergo sukurto didelio stalo Juozas Keliuotis rengdavo savo "Naujosios Romuvos" klubo posėdžius. "Tai buvo erdvi ir šviesi salė su didžiuliu ilgu stalu, prie kurio visi dalyviai galėdavo patogiai susėsti. Be to, Pienocentro kavinės padavėjos prieidavo prie kiekvieno svečio, ir jie galėdavo sau užsisakyti visokio pieno, grietinėlės ir įvairiausių užkandžių. Taigi čia būdavo posėdžiaujama, skaniai ir sočiai užkandžiaujant", – savo prisiminimuose rašė J.Keliuotis.

Tarybų valdžiai atėjus, pastate trumpam dar buvo viešbutis keistu pavadinimu "Nobels" ir kiaulininkystės trestas. 1946 m. pastatas buvo atiduotas aukštojo mokslo įstaigoms: iki 1964 m. čia buvo įsikūrusi Žemės ūkio akademija, paskui – Kauno Politechnikos institutas, atkurtos Nepriklausomybės metais – KTU Ekonomikos ir vadybos fakultetas.

Patekus į pastato vidų galima pamatyti dvivėres vestibiulio duris su viršlangiu, o toliau – iki pat penkto aukšto besisukančius laiptus su V.Landsbergiui būdinga art deco stiliaus metaline atitvara.

Visa laiptinė buvo apskritos formos, aplink kurią kiekviename aukšte suka koridorius; net palangės laiptinėje išpjautos puslankiu. Tik liftas, deja, naujas. Ketvirtame ir penktame aukštuose išliko net buvusių valdžios ponų butų durys ir išdėstymas: šiandien tuščiuose kambariuose pamatysime tik dar neseniai čia virusio akademinio gyvenimo nuolaužas.

2004 m. rūmai buvo įrašyti į Kultūros vertybių registrą. Nuo 2014-ųjų pastatas stovi tuščias, tik pirmajame jo aukšte verda gyvenimas.

Nuo bandelių iki papuošalų

Tarybiniais laikais Laisvės alėjos pusėje veikė maisto prekių parduotuvė. Jos vietoje "kapitalizmo" laikais pradėjo prekiauti prabangiais "Hugo Boss" rūbais; ir šiandien "Mados linija" čia užima pirmą ir dalį antro aukšto. O štai pieno kavinė ir pieno baras buvo iš naujo įkurdinti "Pienocentro" rūmuose tik 1980-ujų pradžioje, kartu su šalia esančiu fontanu ir visos Laisvės alėjos rekonstrukcija: kavinė atsidarė 1982 m., jos interjerą kūrė architektas V.Dudzinskas; baras – kitais, 1983 m., interjeras buvo sukurtas dailininko Jono Maculevičiaus.

Šiandien atmintyje iškyla lyg ir viena maitinimo įstaiga, padalinta į dvi dalis: pro suapvalintame Laisvės alėjos kampe esantį pagrindinį įėjimą buvo galima patekti į barą, kuriame aukštuose aliuminio induose kunkuliavo sirupo pagardinti pieno kokteiliai – toks, išpilstytas į briaunotas stiklines "dievų nektaras" kainavo 10 kapeikų. Toliau atsiverdavo erdvi kavinės salė, mėgėjai čia gaudavo karšto pieno ar kakavos stiklinę; kisielius su plakta grietinėle teliūškavo apvaliose aliuminio vazelėse ant kojelių. Atrodo, kad pienbaris, kaip ir fontanas, buvo čia amžinai.

Atkurtos Nepriklausomybės pradžioje pieno baras vis dar buvo labai populiarus. Tačiau ilgainiui baras neišsilaikė ir jo patalpose įsikūrė bankas. Tiesa, 2009 m. pienbaris vėl buvo atgijęs, tačiau trumpam, ir nedaug kas tą atgimimą pamena; bandelių kainos smarkiai išaugo ir tapo neįkandamos, jų vietą greitai užėmė vaistinės asortimentas.

Nors UAB "Pieno baras", kurio direktorė nuo 1993 m. buvo Danutė Černiuvienė, nepasidavė ir persikėlė į labai ankštas buvusias tarnybines patalpas už įvažiavimo, galiausiai kavinė visai išnyko; šiandien tame mažame kambarėlyje veikia juvelyrikos salonas "Yurga". Galima pamanyti, kad tarp kauniečių ir miesto svečių juvelyriniai dirbiniai populiaresni už šviežias bandeles ir pieno kokteilius.
Kaunas nykstantis ir išnykęs: universitetų apleisti pastatai (II) 5

Kaunas nykstantis ir išnykęs: universitetų apleisti pastatai (II) 5
Kauno tvirtovės štabas

Didelį plotą tarp Bolšaja Sadovaja (šiandien Kęstučio), Kijevskaja (šiandien Gedimino) ir Lesnaja (Miško) gatvių užėmė Kauno tvirtovės vadavietės pastatai. Vieną kompleksą sudarė Tvirtovės štabo komendanto rūmai (Gedimino g. 25), Intendantūra (Kęstučio g. 25/ Gedimino g. 27) ir pats Tvirtovės štabas (Kęstučio g. 27); šis kompleksas 2003 m. buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą, 2005 m. – pripažintas valstybės saugomu. Pietinėje teritorijos pusėje buvo Tvirtovės štabo viršininko namas (Gedimino g. 23/Miško g. 20) ir Tvirtovės žandarų valdyba (Miško g. 22).

Komendanto rūmai ir Intendatūros pastatas Gedimino gatvėje ir po 1919 m. priklausė kariuomenei: čia šeimininkavo Lietuvos kariuomenė, paskui okupacinės kariuomenės, nuo 1992 m. – vėl Lietuvos kariuomenė. O štai didžiausias – Tvirtovės štabo– pastatas jau 1919 m. atiteko LR Žemės ūkio ministerijai.

Nors visų Kauno tvirtovės administracinių pastatų projektus pasirašė pulkininkas Vladimiras Nepliujevas, manoma, kad statoma buvo pagal Sankt Peterburge parengtus tipinius projektus, juos pritaikant konkrečiai vietai; visi tokie pastatai vienas į kitą panašūs. Jų architektūra jau tuomet buvo suvokiama kaip nuobodi, arba, kaip vaizdingai išsireiškė architektas Vladimiras Dubeneckis, "kazionavo charaktera", kitaip sakant, valdiško pobūdžio. Juolab tarpukariu tokį "net jau prieš karą prakeiktą statybos būdą" lietuviai ir toliau keikė kaip nekenčiamos carinės Rusijos palikimą.

Įdomu, kad pagal 1890 m. pateiktą projektą čia turėjo būti du pastatai – atskirai pats štabas ir štabo viršininko namas, tačiau 1891 m. buvo pastatytas vienas, reprezentatyvus, nepaprastai ilgas pastatas, skirtas tik štabui (o kuklus viršininko namas, kaip minėjau, atsidūrė priešingoje teritorijos pusėje). Statybas vykdė karo inžinierius Dmitrijus Lichačiovas.

Simetriško plano pastatas buvo dviejų aukštų, o jo centrinė dalis su pagrindiniu įėjimu – trijų aukštų su laiptuotu atiku. Šoninių įėjimų vietos buvo pažymėtos tiesiais atikais, kurių vietos aiškiai matomos ir dabartiniame fasade.

Tarpukariu tokį "net jau prieš karą prakeiktą statybos būdą" lietuviai ir toliau keikė kaip nekenčiamos carinės Rusijos palikimą.

1937–1938 m. Žemės ūkio ministerijos rūmai buvo padidinti: pristatyti dar du aukštai. Pasak Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės, tai buvo padaryta nelabai vykusiai: antai, "kai kurios langų ašys nesuderintos su žemutiniais aukštais". Perstatytame fasade išsaugotas buvusio pastato siluetas, išryškintas rustika.

Iki mūsų dienų išliko pagrindinės laiptinės durys su, rodos, tik vakar pagamintais šlifuotais stiklais, vakarinės laiptinės durys; kiemo fasado ketvirtame aukšte galima pamatyti kelis originalaus skaidymo langus. Pastato viduje išlikusių XX a. pradžios pagrindinių laiptų secesinių metalinių atitvarų bei senų metalinių rytinės laiptinės laiptų, deja, šiandien negalime pamatyti: didžiulis apleistas namas stovi užrakintas.

1937–1938 m. kiemo rytinėje pusėje iškilo trijų aukštų su pusrūsiu modernistinis pastatas, skirtas archyvui. Statūs laiptai fasado šone veda prie įspūdingo portalo: durys kartu su laiptinės langu virš jų įrėmintos plonomis kolonėlėmis ir patalpintos stačiakampėje nišoje, kylančioje per du aukštus. Šiandien pamirštas, praeiviams nematomas namas, su savo (neabejotinai, funkcionalistiniu) plačiu langų ritmu, turėtų būti priskirtas "neatrasto modernizmo" kategorijai.

Po karo rūmai buvo perduoti Kauno universitetui, nuo 1950 m. – Kauno politechnikos institutui; iki 2016 m. čia buvo KTU Mechanikos fakultetas ir Transporto priemonių institutas. Kieme stovinčiose buvusiose tvirtovės arklidėse (vėliau – sandėlyje-garaže) irgi buvo įkurdintos katedros bei laboratorijos. Šiandien visa didžiulė valda apleista, pastatai parduodami.

Anądien, vaikštinėdama su fotoaparatu aplink rūmus, sutikau orios išvaizdos pusamžį žilagalvį vyrą, bandantį praverti pagrindines duris. Pasisakė atvažiavęs iš Vilniaus su reikalais ir norėjęs aplankyti savo fakultetą, kurį baigė prieš daugelį metų: "Štai, norėjome čia kurso susitikimą surengti, o dabar kaip?" Ką galėjau jam atsakyti?

Inžinierių valdybos rūmai

Kita Gedimino gatvės atkarpa, tarp Proviantskaja (dabar K.Donelaičio) gatvės ir Soboro (dabar Nepriklausomybės) aikštės, Kauno tvirtovės administraciniais pastatais buvo užstatyta metais anksčiau, 1890-aisiais. Trijų pastatų kompleksas į Kultūros vertybių registrą buvo įrašytas 2007 m. Tai – kampiniai trijų aukštų Inžinierių valdybos rūmai, apsupti grakštesniais dviaukščiais rūmeliais: iš vienos pusės stovi Inžinierijos karininkų gyvenamasis namas (Gedimino g. 41), iš kitos – Tvirtovės telegrafas (K. Donelaičio g. 25). Abu namas išbalinti, restauruoti, o pastarasis netgi neseniai paverstas prabangiais apartamentais. Tik tarp jų stovintys rūmai apleisti.

Komplekso architektūra ir statybos istorija panaši į kitų Kauno tvirtovės administracinių pastatų; 1889 m. pateiktas tipinis projektas greičiausiai taip pat atkeliavo iš Sankt Peterburgo. Įdomu, kad pagal jį visi pastatai turėjo būti dviaukščiai. Tačiau pastatyti Inžinierių valdybos rūmai tapo vieninteliu trijų aukštų Kauno tvirtovės pastatu. Jame įsikūrė visa tvirtovės statybos vadovybė, o Proviantskaja gatvė buvo pervadinta į Inžiniernaja (Inžinierių).

Pagrindinis rūmų fasadas atgręžtas į Gedimino gatvę; jis nesimetriškas: įėjimo portalas padarytas kampinėje dalyje, kiek išsikiša ir išryškintas rustika; įprasta rustika juosia ir visą pastatą. Originali durų kompozicija buvo sudarkyta, įrengiant šiuolaikinį stogelį. Viduje išliko medinis tambūras, durys, puošnūs paradiniai lieto ketaus laiptai su gausiai ornamentuotais atitvarais.

Kaunui tapus laikinąja sostine, rūmai dar kurį laiką priklausė kariuomenei: 1919 m. balandžio 1 d. čia buvo iškilmingai atidaryta Karo mokykla. Nuo 1925 m. tai – Lietuvos universiteto Antrieji rūmai, kuriuose įsikūrė Medicinos ir Technikos fakultetai; kieme, neišlikusiame vieno aukšto mūriniame pastate, buvo įrengtas zootomikumas. 1932 m. universitetas (jau Vytauto Didžiojo) pastatą perdavė Vidaus reikalų ministerijai, bet naudojosi juo iki 1939-ųjų.

Kaunui tapus laikinąja sostine, rūmai dar kurį laiką priklausė kariuomenei: 1919 m. balandžio 1 d. čia buvo iškilmingai atidaryta Karo mokykla.

Ant namo yra memorialinė lenta, skirta čia dirbusiam dviejų paskutinių Nepriklausomos Lietuvos vyriausybių Vidaus reikalų ministrui, brigados generolui, tautininkui Kazimierui Skučui. Buvęs Lietuvos karo atašė Tarybų Sąjungoje, Karo mokyklos viršininkas, Karininkų ramovės viršininkas iš ministro pareigų buvo atleistas 1940 m. naktį iš birželio 14-osios į 15-ąją, paklusus sovietų ultimatumo reikalavimui, kartu su Saugumo departamento direktoriumi Augustinu Povilaičiu, o kitą dieną, birželio 16-ąją, suimtas ir perduotas sovietų saugumui; sušaudytas Maskvoje 1941 m.

Šiandien Inžinierių valdybos rūmai vėl priklauso universitetui. 1999 m. čia buvo įkurtas KTU Humanitarinių mokslų fakultetas. Anot pirmojo fakulteto dekano, prof. Giedriaus Kuprevičiaus, anuomet "rūmai buvo labai apleisti, po koridorius lakstė žiurkės, dūlėjo kažkokie nenaudojami mechanizmai, buvo tamsu ir drėgna". Dekano kvietimu 2004 m. čia įsikūręs Roberto Schumanno centras ir Britų tarybos biblioteka. Roberto Schumanno fondo prezidentas Jeanas-Dominique‘as Giuliani padėjo rūmus atnaujinti, juose ne kartą lankėsi įvairių Europos šalių ambasadoriai. Nuo 2016 m. stovintis tuščias šiandien pastatas parduodamas.
Kaunas nykstantis ir išnykęs: Žydų ligoninė 26

Kaunas nykstantis ir išnykęs: Žydų ligoninė 26
Šiandien prie A.Jakšto gatvės kampo gailiai glaudžiasi kažkieno ant sienos nupešta juoda katė, nuotykių mėgėjus masina ligoninės rūsiai, o sunykusio pastato galinį fasadą ir piktžolėmis apaugusį kiemą gali matyti visi Kauno pilies lankytojai.

Kvartalo užuomazgos

Esame, ko gero, seniausiame Kauno žydų kvartale, kur žydai legaliai (ir ne visai) gyveno nuo XVII a. pabaigos. Griežtai tariant, pilies teritorija anuomet Kauno miestui nepriklausė. Tai buvo vadinamoji jurizdika, tiesiogiai priklausanti karaliui ir valdoma seniūnų. Būtent todėl čia galėjo įsikurti Kauno mieste magistrato nepageidaujami žydai. Žinoma, kad XVIII a. pradžioje pilies jurizdikoje jau stovėjo pirmieji žydų maldos namai. 1716 m. per Jėzuitų kolegijos mokinių surengtą pogromą jie buvo sugriauti, bet 1722 m. vėl atstatyti.

1782 m. Kauno seniūnas Mykolas Pacas savo valdą, buvusią tarp Kauno pilies ir dabartinių M.Valančiaus, Šv.Gertrūdos bei Jonavos gatvių, išnuomojo broliams Soloveičikams. Jau anuomet buvusi įtakingos Soloveičikų giminės šaka čia atsikėlė nuo kitoje Neries pusėje buvusios Slabodkos, privataus Radvilų miestelio, kuriame žydai gyveno laisvai.

Pirmasis žinomas Soloveičikas, Juozapas cha–Levi, rūpinosi panaikinti 1754 m. paskelbtą draudimą žydams gyventi Kauno mieste. Jo sūnus Izaokas Soloveičikas buvo Vilijampolės rabinas, o anūkai Mozė ir Abraomas 1772 m. pastatė garsiąją Vilijampolės sinagogą.

Broliai Mozė ir Aaronas Soloveičikai tapo pirmieji žydai, kuriems buvo oficialiai leista pasistatyti mūrinį namą šiapus Neries. 1788 m. buvo įkurta pirmoji visavertė Kauno žydų bendruomenė – kahalas, kurios vadovu tapo rabinas Mozė (Mauša) Soloveičikas.

Kadisono sklypas

XIX a. čia, prie Kauno pilies, jau buvo susidaręs tikras žydų kvartalas. Vienu metu dabartinė Pilies gatvė net vadinosi Senoji žydų gatvė. Pilies ir A.Jakšto (buvusios Karaliaus Dvaro) gatvių sankirtoje buvę sklypai priklausė pirkliui Merkeliui Kadisonui.

Pasakojama, kad 1846 m. šiandien primirštas, vienas garsiausių XIX a. Britanijos žydų veikėjų, seras Moses Montefiore (1784–1885) su žmona ir sekretoriumi, keliaudamas į Sankt Peterburgą, kur tikėjosi iš caro Nikolajaus I išsiderėti geresnes gyvenimo sąlygas Rusijos imperijos žydams, apsilankė ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, kur buvo apsistojęs Kadisono name.

Kadisono sklype XIX a. viduryje buvo pastatyta ir pirmoji Kauno sinagoga. 1930 m. Gerardo Bagdonavičiaus darytame piešinyje matome ją dviejų aukštų, su pusarkiniais antro aukšto langais fasado centre, papuošta piliastrais, laiptuotu frontonu ir mažais bokšteliais iš šonų. Šios gražiosios sinagogos, stovėjusios A.Jakšto ir Pilies gatvių sankirtoje, seniai nebėra. Paskutinis jos fragmentas, įkomponuotas į naują pastatą (Pilies g. 4), išnyko 1982 m.

Pakoreguoti planai

XIX a. viduryje pradėta statyti ir Žydų ligoninė. Leidimas statybai buvo išduotas 1854 m. Sklypas priešais pilies griuvėsius, per gatvėlę nuo seserų bernardinių vienuolyno sienos kadaise priklausė Kauno burmistrui, vokiečiui Reisui, todėl ilgai vadintas Reiso sodu. XIX a. viduryje jis priklausė tam pačiam Merkeliui Kadisonui, iš kurio žydų bendruomenė sklypą išpirko.

Iš pradžių didelių statybų nebuvo numatyta: pagal pirmą, Nikolajaus Timofejevo paruoštą projektą buvo pastatyti tik du vienaaukščiai namukai palei A.Jakšto gatvę, kiek vėliau, 1860 m., vienas jų paaugo iki dviejų aukštų, o 1875 m. jie buvo sujungti į vieną pastatą (darbus prižiūrėjo architektas A. Polozovas).

1882–1885 m. pastatas buvo remontuojamas. Ir tik 1891–1892 m. ligoninė pradėjo įgauti savo dabartinę išvaizdą: žymus architektas Justinas Golinevičius praplėtė ją iki dviejų aukštų pastato su pusiau uždaru kiemu. Iki 1912 m. iš kiemo pusės buvo pristatytas laiptinės rizalitas suapvalintais kampais, o šalia, Papilies gatvėje, atsirado dar vienas vieno aukšto korpusas; šis buvo nugriautas po 1986 m.

Iki šiol, žiūrėdami į pagrindinį, A.Jakšto gatvės ligoninės fasadą, matome, kad čia būta ne vieno namo: pietinė jo dalis nesimetriškai suskaidyta piliastrais, o įėjimas patrauktas link šiaurinės dalies.

1929 m. pagal inžinieriaus architekto Mozės I.Blocho projektą visi korpusai buvo paaukštinti iki trijų aukštų. Tuo pat metu ligoninė buvo iš pagrindų suremontuota: įvesta kanalizacija, vandentiekis, centrinis šildymas, įrengtas liftas.

Pilies gatvelėje XIX a. viduryje pastatyta dviejų aukštų žydų apeiginė pirtis (mikva) XX a. pradžioje buvo panaudota ligoninei plėsti. 1920 m. buvusioje pirtyje buvo įkurta kūdikių ir mažų vaikų prieglauda. Ji veikė iki 1930 m. ištikusio gaisro, po kurio pastatas buvo nugriautas. Naujas keturių aukštų modernus vaikų prieglaudos namas su ambulatorija ir Montessori vaikų darželiu buvo pastatytas Žaliakalnyje.

Medicinos centras

Nepriklausomos Lietuvos laikais ligoninė priklausė draugijai "Bikur cholim". Ji garsėjo gerais gydytojais, o gydytis joje, suprantama, galėjo visi norintieji, nepriklausomai nuo tautybės ir socialinės padėties.

Iki Pirmojo pasaulinio karo ligoninė, kaip lietuvių kalba ėjusiame žydų laikraštyje "Apžvalga" 1935 m. rašė jos vyriausiasis gydytojas, "turėjo ryškų labdarybės įstaigos pobūdį ir ypač rūpinosi vargingiausiais Kauno gyventojų sluoksniais". Vėliau ji priimdavo tiek galinčius gydytis savo lėšomis, tiek ligonių kasų atsiųstus ligonius, o neturtingų ligonių gydymą apmokėdavo "Bikur cholim" draugija.

Čia veikė vidaus ligų, chirurginis, gimdymo ir moterų ligų, užkrečiamųjų ligų bei mišrus skyriai; nuo 1930 m. – vaikų ir tuberkuliozės gydymo skyriai, nuo 1934 m. – gerklės, nosies, ausų ir akių skyrius, urologinis ir odos skyrius; iš viso apie 300 lovų. Ligoninei priklausanti greitosios pagalbos stotis buvo įsikūrusi A.Mapu gatvėje.

Vyriausiuoju Žydų ligoninės gydytoju dirbo venerinių ir odos ligų specialistas daktaras Benjaminas Golachas (1887–1939), Maironio gatvės pradžioje turėjęs taip pat privatų gydymo ir rentgeno kabinetą. Vidaus ligų skyriaus vadovas buvo medicinos mokslų daktaras Elchananas (Chanonas) Elkesas (1879–1944), vienas labiausiai gerbiamų Kauno gydytojų. Daktaras Elkesas turėjo ir privačią kliniką savo name Kęstučio gatvėje (šiuo metu tai vienas iš universitetų apleistų ir parduodamų pastatų).

1941 m. vasarą, naciams pareikalavus sudaryti geto seniūnų tarybą, naštą ir atsakomybę būti šios tarybos pirmininku žydų bendruomenė patikėjo daktarui Elkesui. Jis mirė Dachau koncentracijos stovykloje, Vokietijoje.

Įdomu, kad Žydų ligoninės pastato istorijoje esama ne tik medicinos puslapių. 1931 m. garsi gramofonų plokštelių firma "Columbia" Žydų ligoninės salėje, sumontavus iš Anglijos atvežtą garso įrašymo techniką, įrašinėjo plokšteles (tarp jų keturias Kipro Petrausko įdainuotas).

Griūvanti šiandiena

Šiandien A.Jakšto gatvėje niekas neprimena kadaise čia gyvenusių žydų. 1995 m. pastate veikusi ligoninė buvo iškelta, norint grąžinti pastatą žydų bendruomenei. Bendruomenei susiskaldžius, grąžinimo klausimas baigėsi teismais; galiausiai pastatas liko miesto savivaldybės žinioje.

2010 m. jį pavyko parduoti aukcione privačiai medicinos įstaigai "Tarptautinė skubios medicinos akademija" (direktorius Nedas Jasinskas). Buvo atlikti archeologniai tyrimai, aptariami prieštaringai vertintini rekonstrukcijos planai. Tačiau iki šiol jokie darbai iš vietos nepajudėjo. 2012 m. griūvantis pastatas buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą.
Kaunas nykstantis ir išnykęs: Vokietaičių namas 7

Kaunas nykstantis ir išnykęs: Vokietaičių namas 7
Nesena praeitis

Gūdžiais sovietiniais laikais namelyje gyveno seserys eucharistietės ir geroji, triukšmingoji sesuo Julytė taisė bei savotiškai užkalbinėjo dantis. Sena bormašina grėsmingai burzgė ir drebėjo, sesuo Julytė prispausdavo mano galvą prie savo plačios minkštos krūtinės ir gręždavo, gręždavo. Ir kalbėdavo, kalbėdavo. Čia galima buvo sužinoti visas "diplomatines" Bažnyčios paslaptis, visus joje sklandančius gandus ir visas saugumiečių padarytas šunybes. Visa tai mane taip domino, kad dėl to verta buvo kentėti namines dantų gydymo procedūras.

Sesuo Julytė buvo neišsenkantis informacijos šaltinis ir ne todėl, kad manimi pasitikėtų (mažai kas Bažnyčioje, tiesą sakant, anuomet pasitikėjo keista mergina, atvažiavusia iš pačios Maskvos), o todėl, kad niekada nieko nebijojo. Ėjo 1982-ieji metai.

Medinis vieno aukšto sodybinis namas su mezoninu ir prieangiu, dažytas briliantine žaluma su baltomis langinėmis buvo Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės užfiksuotas ir aprašytas 2013 m. kaip autentiškas ir tinkamai tvarkomas. Jo viduje dar buvo išlikusios senovinės krosnys ir mediniai laiptai, originalūs langų bei durų užraktai. Tais pačiais metais, kai namelis pateko į Lietuvos medinės architektūros duomenų bazę "Archimedė", būdama 89-erių sesuo Julytė mirė. 2015 m. apie namelį buvo rašoma kaip apie "kol kas Kauno centre tebestovintį".

Bajorai ir vienuolės

Didelis sklypas, besitęsiantis iki pat V.Putvinskio, anuomet vadintos Gornaja (Kalno) gatvės, nuo 1886 m. priklausė bajorų šeimai Aleksandrui ir Antaninai Skavinskams. Sklype buvo didelis sodas ir stovėjo du mediniai namai: savininkai gyveno mažame, trijų kambarių name, o antrą namą nuomojo. 1909 m. sklypą nusipirko Marija Borodzič. Gyvenamasis namas buvo padidintas, o antras namas kurį laiką stovėjo nenaudojamas ir 1910 m. buvo nugriautas.

Juozas ir Magdalena Vokietaičiai šį sklypą įsigijo 1925 m. Pradžioje jie gyveno trijų kambarių bute mansardoje, vėliau – didesniame pirmo aukšto bute. Pedagogas ir muzikas, "Saulės" draugijos mokytojų seminarijos direktorius J.Vokietaitis 1931 m. buvo išrinktas Kauno burmistru, bet tais pačiais metais mirė. Namą paveldėjo žmona su vaikais Vytautu, Algirdu, Juozu Kęstučiu, Birute ir Gražina. Vaikai sklypą padalijo, dalį jo pardavė.

Niekad nerakinamame namo prieangyje po slenksčiu įrengta pogrindinių (tiesiogine šio žodžio prasme) leidinių slėptuvė.

Sovietiniais laikais namas kurį laiką priklausė Vytautui Vokietaičiui. Po 1950 m. dalį namo nupirko P.Marcinkutė (vardas nenurodytas) ir jame apsigyveno seserys eucharistietės. Namelyje buvo įrengta koplyčia. Kitoje namo dalyje gyveno kaimynė, kurią, buvo kalbama, čia apgyvendino saugumas. Šalia namo buvo sodelis, aptvertas medine tvora.

Disidentų centras

Sesuo Julytė – Julija Kuodytė (jos vienuoliškas vardas buvo Ksavera, bet visi ją vadino pasaulietiniu vardu) – buvo 1947 m. jėzuitų įsteigtos Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vyresnioji.

"Kunigų seminarijos profesoriai ir klierikai, dančiui suskaudus ar kitokio sopulio kamuojami, eidavo pas Juliją, nes žinojo, kad ten bus suteikta ir fizinė, ir dvasinė pagalba. Šioje troboje susitikdavo, buvo laukiami saugumo persekiojami kunigai, aktyviausias jaunimas, iš kalėjimų ar tremties grįžę žmonės", – apie seserį Julytę rašė žurnalistė Irena Petraitienė.

Namelyje dažnai lankėsi kunigai: Pranas Račiūnas, Vincas Jalinskas, Juozas Zdebskis, Sigitas Tamkevičius, Alfonsas Svarinskas, atvažiuodavo ir vyskupas Vincentas Sladkevičius, švelniai vadinamas vyskupėliu.

Sesuo Nijolė Sadūnaitė prisimena, kad saugumiečiai šį namelį vadino gyvačių lizdu, nes čia buvo renkama "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" ir "Aušros" medžiaga, vėliau čia buvo ir faktinė šių leidinių redakcija. Niekad nerakinamame namo prieangyje po slenksčiu buvo įrengta pogrindinių (tiesiogine šio žodžio prasme) leidinių slėptuvė. Saugumiečiai, atėję daryti kratos, ją mindžiodavo, bet taip niekad ir nerado.

Nebėra gražiojo namelio. Jo vietoje jau iškilo nauji, neomodernistinio stiliaus "rūmai". Dviejų aukštų namas turi įdomų kelių pakopų terasinį stogą, aukštus siaurus langus ir, rodos, net tris įėjimus iš trijų pusių, ketvirtame išsaugant buvusią ugniasienę. Sena medinė tvora vis dar juosia statybvietę.

DAUGIAU