Šaltas kambarys kaip mat prisipildo šilumos, kai čia susirenka daugiausia garbaus amžiaus žydai, susėda aplink stalą, meldžiasi, gieda.

Šie žmonės kartu pasitinka gimtadienius, kartu išlydi mirusiuosius ir taip pat svetingai priima tokius atvykėlius, kaip aš. Prieš pat Šabatą atėjau čia pasikalbėti su Kauno žydų bendruomenės pirmininku Gercu Žaku, o kol mes kalbėjomės, pokalbį papildė stalą ruošianti ir aplinką maldai tvarkanti bendruomenės direktorė Ieva Černevičiūtė.

Pirmiausia, žydai yra ir visada buvo Lietuvos piliečiai. Mes neprašome domėtis Izraelio ar viso pasaulio žydais. Mes kalbame apie savo šalies gyventojus.

„Kadangi Lietuvoje litvakai paliko gilų pėdsaką lietuvių ir žydų gyvenime, reikia to nepamiršti. Trumpai apibūdinti, kaip tai darome, sunku. Turime labai daug su žydų kultūra susijusių renginių: knygų pristatymus, jidiš kalbos renginius, koncertus, bendruomenės susitikimus su išeivijos žydais, kaip ir dabar susirenkame į Šabatą. Negalime laikytis visų Šabato taisyklių, bet stengiamės palaikyti tą tradiciją. Turime ir žydų sekmadieninę mokyklėlę, kurioje vaikams pasakoja apie žydų tradiciją ir istoriją, moko šiek tiek hebrajų kalbos, tačiau dabar nebeateina tiek daug vaikų. Per šią mokyklėlę mes skiepijame žydų kultūrą“, – apie bendruomenės veiklą pasakoja G.Žakas.

Į pokalbį įsiterpia I.Černevičiūtė. „Esame organizavę ir labai daug koncertų, kuriuose skatiname muzikantus kurti programą, reprezentuojančią žydų bendruomenę. Per tokius koncertus taip pat paminime kokį nors žinomą žmogų arba dieną, susijusius su žydų kultūra“, – staltieses ant stalo tiesdama kalba direktorė.

Pas šiuos žmones atėjau ieškodama atsakymo į klausimą, kas atsitiks su žydų istorine atmintimi, kai nebeliks gyvų liudininkų?

Be pačių žydų bendruomenių, tuo uoliai rūpinasi tolerancijos ugdymo centrai (TUC). G.Žako teigimu, bendruomenė labai džiaugiasi jų veikla. „Visuomet pabrėžiu, ypač didelę pagarbą jaučiu mokytojoms, kurios tuo užsiima savanoriškai. Tikimės, kad jų veikla neužges“, – su šypsena kalba pirmininkas, o Ieva priduria, kad norėtų veiklos plėtros: „Norėtųsi, kad centrų būtų daugiau. Kai kuriose mokyklose veikla šiek tiek prigesusi. Labiausiai norėčiau, kad jie daugiau dalyvautų miesto renginiuose, minėjimuose, ne vien savo pačių projektuose.“

Svarbu: G.Žako teigimu, žydų bendruomenė labai džiaugiasi tolerancijos ugdymo centrų veikla. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Mokėsi pakeisti požiūrį

Viena iš TUC gimnazijų, neapsiribojanti vien savo vidinėmis veiklomis, yra Kauno Veršvų gimnazija. Apie jos veiklą kalbamės su TUC veiklos mokykloje koordinatore, istorijos mokytoja Diana Murauskiene.

„Kai pradėjau mokyti, vaikams tai ištransliuoti buvo nelengva, nes pati jaučiau tų temų vakuumą. Nebuvo nei žinių, nei suvokimo. Buvo labiau tiesiog toks buitinis suvokimas iš supančios aplinkos. Kadangi mokiausi dar sovietinėje sistemoje ir pradėjau studijuoti joje, apie tai nebuvo daug rašoma ir kalbama. Pradėjusi dirbti su šiomis temomis, pradėjau tą vakuumą pamažu pildyti. Supratau, kad aš buvau gana netolerantiška ir man reikėjo pačiai keisti požiūrį, daug ką suvokti. Tada darėsi lengviau tai perteikti ir mokiniams. Su šiomis žiniomis ir mūsų projektinė veikla įgijo kitokį, gilesnį, atspalvį“, – pasakoja mokytoja.

TUC mokykla tapo 2004 m. Nuo pačių pirmųjų projekto metų iki dabar gimnazijos veikla labai išaugo. Dabar mokykla bendradarbiauja su JAV  TOLI (angl. The Olga Lengyel Institute), rašo projektus ir gauna finansavimą. Iki šiol gimnazija įvykdė tris projektus su TOLI.

D.Murauskienė taip pat pastebi, kad veiklą pradėjus ir visuomenės požiūris buvo visai kitoks. „Anksčiau tikrai nebuvo lengva apie tai kalbėti, nes daug kas žiūrėjo labai skeptiškai į šias programas, ypač į tas temas, kurios susijusios su Holokausto laikotarpiu. Visuomenėje vyravo įvairių nuotaikų. Buvo likę sovietmečio stereotipai, susiję su žydų tauta, sukurta daug mitų, galbūt kilusių iš kažkokių patirčių ar kitų įsitikinimų, nežinau. Dabar dar kartais būna, kad reikia papasakoti, paaiškinti, bet pradžia buvo nelengva. Nebuvome populiarūs su šitomis programomis“, – prisimena ji.

Keičiasi: D.Murauskienė taip pat pastebi, kad pradėjus veiklą visuomenės požiūris buvo visai kitoks. (Julijos Stankevičiūtės nuotr.)

Vis dėlto, mokytojos teigimu, per tiek metų įvyko daug pokyčių tiek visuomenėje, tiek tarp mokytojų, tiek tarp pačių vaikų. D.Murauskienė teigia, kad mokykloje dar nebuvo nė vienos laidos, kurioje nebūtų į TUC veiklas įsitraukusių vaikų. Taip pat prasiplėtė ir komandinės grupės, t.y. dalyvaujančių mokytojų, gretos.

„Vaikus įtraukiame remdamiesi pavyzdžiais, mokytojų autoritetu, jų noru tobulėti. Labiausiai veikia pavyzdžiai. Kai jie mato, kad tai prasminga, įsitraukia, kažką sužino, jau praplečia savo žinojimą. Mokytojams padeda ir nemažai žinių duoda seminarai. Iš mūsų mokyklos daug mokytojų yra važiavę į stažuotę Izraelyje ir į įvairius seminarus. Tai rodo, kad žmonės nori tobulėti, o vėliau perduoda tą patirtį mokiniams. Šie ją priima. Tikrai ne visi, prievartos jokios nėra. Visada pasiteirauju, ar jie galėtų, ar jie norėtų. Pamato, kad kitiems įdomu, ir prisijungia“, – teigia D.Murauskienė.

Moko neįprastais metodais

TUC stengiasi ne tik kalbėti apie sovietų ir nacių nusikaltimus, bet ir įtraukti vaikus į etninių mažumų kultūrą. Veiklose integruojami įvairūs dalykai. Mokiniai mokosi istorijos per teatrą, literatūrą, užsienio kalbas, etiką, informacines technologijas. Taip stengiamasi jiems perduoti istorinę atmintį, skatinti kitų kultūrų supratimą įdomiais ir nekonvenciniais būdais.

„Tie mokiniai, kurie dalyvauja projektuose, kartu su mokytojais sukuria produktą. Tai gali būti paroda, išleista knyga, kažkokie atsiminimai, įrašyti spektakliai. Tai turi išliekamąją vertę. Vėliau tomis temomis galima šnekėtis, diskutuoti. Visada stengiamės remtis pirminiais šaltiniais, pavyzdžiui, gyvais liudininkais arba perpasakotomis jų istorijomis. Tai užsifiksuoja, lieka. Taip karta iš kartos ta informacija perduodama, o istorija lieka, išeina į visuomenę, tampa gyva, tik jau kalbanti dabartinių mokinių lūpomis. Vėliau jie patys tęs toliau. Taip pamažu vyksta visuomenės pokytis. Tai nėra greiti pokyčiai, bet jų tikrai yra“, – tvirtina istorijos mokytoja.

Užaugo dvikalbystės fone

Pati D.Murauskienė gimė ir augo Kaune, Vilijampolėje, kur ilgą laiką sugyveno daug įvairiausių žmonių: žydų, lenkų, romų, rusų. „Girdėjau dvikalbystę. Tame fone sugyvenome. Savo aplinkoje nelabai mačiau kažkokių didelių nesutarimų ar konfliktų. Kai pradėjome gilintis į tas temas, buvo įdomu patyrinėti, ką aš žinau, ko nežinau. Pasirodė, kad labai nedaug žinau. Jei mano aplinkoje viskas yra gerai, tai nereiškia, kad visur kitur viskas yra gerai. Pradėjau pamažu gilintis ir suprasti konfliktų priežastis, kodėl vieni žmonės galėjo elgtis vienaip, o kiti kitaip. Pačiame Holokausto kontekste, kodėl vieni gelbėjo, kiti skundė arba buvo stebėtojai. Tokie dalykai iškyla prieš akis, juo labiau kai mūsų rajone tiek daug vaizdinių, susijusių su tuo istorijos tarpsniu. Ta istorija atgyja: štai, šiame name vyko tas, o čia buvo geto teritorija, o čia – kapinės, o čia gal bendruomenė gyveno. Tie vaizdiniai duoda visai kitokį supratimą. Tada ir pats pradedi visai kitaip žiūrėti į žmones. Vienas dalykas, kai kalbi apie tautą, kitas dalykas – kai kalbi konkrečiai apie žmogų, jo charakterį ir požiūrį. Tada supranti, kad esmė ne tauta, o žmogaus mąstymas, suvokimas, požiūris“, – samprotauja mokytoja.

Šios vertybės taip pat buvo puoselėjamos ir D.Murauskienės šeimoje. Mokytoja pasakoja, kad nuo pat Sąjūdžio pradžios jos šeima įsitraukė, taip ji galiausiai įsitraukė ir į TUC veiklą, pradėjusi dirbti gimnazijoje. Galiausiai jos pačios asmeninės paieškos pasiekė ir mokinius.

Keičia suvokimą

„Manau, ši veikla tiesiog praturtina. Šie dalykai vertybiniai, keičiantys žmogų, jo suvokimą. Jie suteikia kontekstą apie kitos tautybės žmones. Nebelieka skirstymo juoda ir balta, atsiranda kur kas daugiau spalvų. Tuomet mokiniams perduodi tą žinutę, kad reikia kritinio mąstymo. Pirma paieškoti informacijos, paskaityti ir tik tada formuoti nuomonę. Jei mokytojo tikslas yra į pasaulį išleisti subrendusią asmenybę, tai, manau, šita veikla vertybiškai gelbsti. Tie mokiniai, kurie dalyvauja joje, į pasaulį išeina vienareikšmiškai brandesni. Po kiek laiko, sutikusi juos, matau, kad jie gyvena prasmingą gyvenimą. Net ir dirbdami skirtingus darbus, jie mąsto kitaip“, – tvirtina D.Murauskienė.

Tai patvirtina mokinių patirtys. Kauno Veršvų gimnazijos mokinė Rugilė Lincevičiūtė TUC veikloje dalyvauja nuo penktos klasės, kai ją paskatino mokytojos. Paruošti istorijos mokytojos D.Murauskienės ir mokyklos etikos mokytojos ir teatro vadovės Gintos Junelienės, R.Lincevičiūtė ir kiti gimnazijos mokiniai vaidino spektaklyje, skirtame Gedulo ir vilties dienai paminėti Kauno IX forte.

„Įsitraukimas į šią veiklą suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, galiu parodyti save vaidmenyje. Scenoje aš galiu būti visokia: pikta, linksma, liūdna, susivėlusi ir t.t. Tai kartais būna sunku, nes nežinau, kaip į mane reaguos žiūrovas, ar iš manęs nepasityčios, ar supras tai, ką noriu parodyti, bet aš pasitikiu savimi ir tuo, ką darau, lipu ant scenos ir parodau save taip, kaip galiu geriausiai, nebijodama kitų kritikos ir nuomonių. Taip galiu sulyginti etnines grupes su savo patirtimi. Per savitus talentus, tradicijas ir požiūrius mes galime parodyti save kitaip, kurti save kitaip, ir, jei išsiskiriame iš kitų, tai nereiškia, kad esame prastesni ar kvailesni“, – pasakoja būsima devintokė.

Požiūris: R.Lincevičiūtei TUC veikla patinka, nes jai rūpi suprasti kitus.

R.Lincevičiūtei tokia veikla patinka, nes jai rūpi suprasti kitus. Jos teigimu, projektai leidžia ne tik sužinoti daugiau apie kitas kultūras, bet ir geriau suprasti save. „Projektai labai padeda suprasti, koks yra svarbus kiekvienas žmogus, nesvarbu, koks jis yra. Kitos tautybės, tikėjimo, odos spalvos, tradicijų – jis yra toks pat, kaip ir mes kiekvienas, jautrus, mylintis, turintis savų talentų ir tikras širdimi“, – kalba mokinė.

Tie vaikai, kurie dalyvauja tolerancijos centrų veiklose, ugdo toleranciją ne tik žydams, bet ir visoms mažumoms. Svarbu žydų istoriją priimti kaip savo.

Realus istorijos pavyzdys

Dabartinis kontekstas parodė, kad TUC veikla ne tik svarbi, bet ir būtina. Rusijos karas Ukrainoje suteikė projektui kitokią reikšmę. „Šie metai parodė, kad viskas šalia, kad niekas nepasikeitė per šitiek metų. Galbūt netgi aktyviau reikėtų tą veiklą plėtoti ir apie tai kalbėti. Šis laikmetis kaip tik ir parodė tai. Paskutinis mūsų pasirodymas buvo IX forte, parengėme programą, skirtą Gedulo ir vilties dienai. Galiu pasakyti, kad tiek man, tiek teatro vadovei Gintai tai buvo tarsi naujas įkvėpimas padaryti labai gerai, ištransliuoti taip, kaip galime šiame karo Ukrainoje fone. Tą jautėme visi. Nereikėjo įkvėpti mokinių, nes tas noras, ta idėja, tas suvokimas tarsi ore tvyro. Tą reikia daryti“, – prisimena istorijos mokytoja.

Įvykiai Ukrainoje pridėjo ir naujų iššūkių mokymo procese. „Nei Holokausto, nei tremties nesu patyrusi. Skaičiau, girdėjau, studijavau, sužinojau ne iš tiesioginių pavyzdžių. Tai, ką matai, mokaisi kartu su mokiniais ir suvoki dar kitaip. Viena yra skaityti, suprasti, kita – matyti. Supranti, kad viskas šalia, kad nesibaigė“, – samprotauja D.Murauskienė.

Reikia žmonių noro

Stalas Kauno Aleksandro Puškino gimnazijos pusrūsyje beveik paruoštas Šabatui. „Kaip manote, ar istorinė atmintis saugi su mūsų mokiniais?“, – teiraujuosi G.Žako ir I.Černevičiūtės.

„Pirmiausia, žydai yra ir visada buvo Lietuvos piliečiai. Mes neprašome domėtis Izraelio ar viso pasaulio žydais. Mes kalbame apie savo šalies gyventojus. Jeigu žmonės norės, ta atmintis išliks. Yra išleista daug literatūros, dienoraščių, memuarų. Yra tinkamos aplinkybės išsaugoti  istoriją, reikia tik žmonių noro“, – įsitikinęs G.Žakas, o I.Černevičiūtė priduria: „Tie vaikai, kurie dalyvauja tolerancijos centrų veiklose, ugdo toleranciją ne tik žydams, bet ir visoms mažumoms. Svarbu yra žydų istoriją priimti kaip savo.“