Vidinis vitališkumas
O.M.Urbšytė gimė Sibire, užaugo Panevėžyje, gyveno Vilniuje, bet įsitvirtino Kaune. Kaunas menininkei tapo savas ir artimas. Baigusi architektūros mokslus, O.M.Urbšytė yra žinoma ne tik kaip talentinga architektė, pedagogė, bet ir dailininkė (1995 m. – personalinė tapybos darbų paroda Panevėžyje, 2003 m. – personalinė tapybos paroda Kaune), rašytoja, o pastaruoju metu – įdomi fotografė (trejus metus moderavusi populiarų tarptautinį fotografijai skirtą profilį "Fiksuota akimirka"), dominanti netikėtomis, ryškiomis ir drauge subtiliomis fotomeninėmis įžvalgomis.
O.M.Urbšytės fotoaparato taikiklyje (šiais laikais fotografuojantis aparatas neretai būna kaip ginklas, savotiškai gebantis nušauti) žmogus – jo veidas ir jo nuogas, niekuo nepridengtas kūnas. Tiesa, ne visai niekuo: kūną dengia šešėliai, tamsos ir šviesos žaismė, proporcijos ir harmonija.
Taigi menininkės fotoaparatas vis dėlto nėra ginklas ir jame nėra išdavikiško taikiklio, tai itin sukauptas meninis žvilgsnis, fiksuojantis ne tiek nuogą, nepridengtą, atvirą kūną, kiek kūno formomis, linijomis, šviesotamsa atskleidžiamas būsenas: tamsa – tai, kas paslėpta / slepiama, nematoma, o nuogas kūnas – tai, kas atvira / atverta, pagaliau – pasitikėta. Ir tame supriešinime, savotiškame paradokse išauginama gelminė įtampa, ilgesys, tik nujaučiamo geismo estetika, todėl fotografijos alsuoja vidiniu vitališkumu, kurį suvaldo proporcijų ir harmonijos išmanymas bei dvasinė, meninė kultūra.
Maža to, kai kurie kūriniai esti tarsi abstrakcijos, ir tik protas, atpažinęs vieną ar kitą kūno linkį, ima ieškoti kūniškumo, galbūt todėl, kad pirmiausia mes esame iš kūno ir kraujo. Tačiau ilgimės kažko daugiau.
Iš tamsos ir šviesos
Lakoniškai antrąją savo fotografijų personalinę parodą pavadinusi TIK, menininkė nepasakoja, nieko neteigia ir neneigia, o tik įveda į savo parodą: vieni gali matyti tik kūnus, kiti – gerokai daugiau, taigi tik tai, ką gali / geba. Tačiau akivaizdu, kad O.M.Urbšytės akis, vadinasi, ir siela, užkabina daugiau: dominuojančios rankos, išdidintos kūno linijos, tamsos ir šviesos žaismėje glūdintis intymumas atsiveria kaip slėpinys, gyvenimo geismas, troškimas gryno, tikro artumo.
Muzikalūs, poetiški fotografijos darbai turi aiškią savo ritmiką ir savitą perskaitymo kodą: gelminis erotiškumas atsiskleidžia ne apnuoginus / nurengus kūną, bet sutelktoje detalėje (sukurtame akcente), netikėtame šviesos blyksnyje, kuris – tarsi nuoširdaus artumo pažadas, atpažintas ženklas, šviesotamsoje suvirpėjusi nuojauta.
Beje, fotografijose juntamas ir profesinis žvilgsnis – kūnai kuria ir architektoniškas kompozicijas, savitus reljefus bei erdves. "Iš meilės gimsta miestai, žmonėms tereikia juos pastatyti" – su tokiais žodžiais sukurtas dailininko Egidijaus Rudinsko darbas. Žvelgiant į O.M.Urbšytės fotografijas, įsitikini, kad mūsų kūnai sukaupę (ir drauge – išsiilgę) begalę švelnumo, tereikia nebijoti juo pasidalyti.
Kūnas kaip kalba
Rudenį Utenos kraštotyros muziejuje surengusi fotografijų parodą "Tamsos šviesa" ir šioje O.M.Urbšytė tęsia pradėtą nuogo kūno kalbėjimo šviesotamsa (arba – tamsos šviesa) temą, nors parodos autorė išsitarė, kad ją labai domina portreto žanras. Kita vertus, veidas – taip pat yra nuogo kūno tąsa, kalbant ne vien realistiškai, fiziologiškai, bet ir metaforiškai, nes veidas, atidžiau įsižiūrėjus, gali pasakyti daug nuogos tiesos.
Kauno architektų namų trečio aukšto originalioje ekspozicinėje erdvėje O.M.Urbšytės paroda veiks tik savaitę, taigi norintieji pažvelgti į įdomią, savitai interpretuotą nuogo kūno fotografijos parodą, turėtų suskubti, nes nors nuogas kūnas mene jau seniai nėra tabu ir netgi yra gana populiarus, vis dėlto iki šiol tai yra vienas slidžiausių kelių išlaikant estetikos ir erotiškumo proporcijas. O.M.Urbšytės fotografijose nuogas kūnas iškyla kaip kalba, t.y. juo kalbama apie visiems rūpimus klausimus – meilę, tarpusavio santykius, aistrą, taip pat – ir kančią, nuolankumą, ilgesį.
