Užkietėję kauniečiai
Aušrinei Mikulevičienei ir Mantui Mikulevičiui Kaunas – daugiau nei gimtasis miestas. Čia jie susitiko, vienas kitam pažadėjo amžinąją meilę, susilaukė trijų vaikų ir giliai suleido šaknis. Matę nemažai pasaulio ir ne sykį turėję progų likti svetur, sutuoktiniai pasirinko mylimą Kauną, kur žolė žalesnė, saulė ryškesnė, dangus mažiau debesuotas ir akmuo ant kelio kalba.
„Čia viskas brangu, čia mūsų šaknys, ir čia mes norime gyventi“, – A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje širdį liejo M. Mikulevičius.
Jau netrukus kauniečio pasakojimus iliustravo nespalvotos nuotraukos iš 1978-ųjų pasivaikščiojimo su tėvais Laisvės alėjoje ir prisiminimai iš 1990-ųjų, reiškusių ne tik Lietuvos, bet ir kiekvieno lietuvio asmeninę laisvę keliauti, pažinti, bendrauti, kurti.
„Kovo 11-oji man tarsi antras gimtadienis. Manau, kiekvienas, gimęs gerokai prieš 1990-uosius, galėtų pasakyti tą patį. Yra laikas iki 1990-ųjų ir yra laikas po jų. Tokie įvykiai gimdo norą atsidėkoti savo šaliai, miestui“, – visuomenininkas persikėlė į 2016-uosius, kai visiškai atsitiktinai su žmona pamatė publikaciją apie vieną lietuvį, Skandinavijoje pėsčiomis išvaikščiojusį Lietuvos kontūrą.
Per dvi su puse savaites turėjome padaryti viską!
Taip Mantui gimė mintis Kovo 11-ąją surengti eitynes su trispalvėmis ir išvaikščioti žodžio „Lietuva“ kontūrą Kauno miesto žemėlapyje. Sudaryti maršrutą buvo sunkiau, nei Mantas manė. Vienu metu rankos jau buvo besvyrančios žemyn, tačiau situaciją pataisė ir paskutines žodžio „Lietuva“ raides surado dukra Saulė.
Suderinus visas detales, 2016-ųjų kovą, lengvu žingsniu, su trispalvėmis rankose į žygį leidosi kelios dešimtys entuziastų.
Įtraukė visą šeimą
Dvejus metus kviečiami Manto kauniečiai pėsčiomis rašė Lietuvos vardą. Stabtelėti privertė tik Vienybės aikštės rekonstrukcija. Tiesa, pamiršti ypatingojo maršruto neleido Vytauto Didžiojo karo muziejuje, o vėliau ir Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje eksponuojamas entuziastų sukurtas plakatas. Tuo pat metu menininko, Lietuvos tautodailininkų sąjungos nario Manto galvoje gimė nauja mintis – stalo žaidimas, kuris leistų dar geriau pažinti miestą ir ant lentos atkartotų maršrutą, besiraizgantį Kauno gatvėmis.
Planai: kūrėjai vylėsi, kad tai tik laiko klausimas, kada žaidimas bus pasiekiamas didesniam žaidėjų ratui. Justinos Lasauskaitės nuotr.
„Mantas yra absoliutus idėjų generatorius, todėl laba dažnai įtraukia ir mus visus. Sužinoję apie žaidimą, daug diskutavome. Tarėmės, kokia turėtų būti lenta, kokie piešiniai. Išties neaišku, koks būtų šio projekto likimas, jei šeimoje nebūtų tiek daug kompetentingų žmonių“, – A. Mikulevičienė džiaugėsi, kad, vyrui sumanius kurti žaidimą, kiti šeimos nariai akimirksniu išsidalijo funkcijas.
Sūnus Vytenis, Vilniaus dailės akademijos (VDA) absolventas, tapytojas, ėmėsi žaidimo lentos meninės vizualizacijos ir įgyvendinimo. Bristolyje švietimo srityje dirbančiai dukrai Liepai buvo patikėtos projekto testuotojos, techninių sprendimų įgyvendintojos pareigos. VDA grafinio dizaino ketvirtakursė, Lietuvos vardo Kauno žemėlapyje atradėja Saulė sėdo prie žaidimo grafinių sprendimų ir maketavimo. Kartu su šeima ėmęsis projekto, Mantas manė, kad idėją įgyvendinti pavyks per kelis mėnesius, tačiau tam, kad brėžiniai virstų stalo žaidimu, prireikė beveik trejų metų. Jei ne šeimos nariai, projektą nusprendę užbaigti be tėčio ir taip jį nustebinti gimimo dienos proga, tikėtina, kad žaidimas tebebūtų lapų pavidalo.
Laukė daug iššūkių
„Per dvi su puse savaites turėjome padaryti viską!“ – A. Mikulevičienė omenyje turėjo ne tik žaidimo korekcijas, bet ir jo gamybą.
Moteris su vaikais turėjo rasti, kas per trumpą laiką atspausdintų korteles, dėžutę ir lentą. Su pastarąja buvo bene daugiausia vargo, nes lapkritį dauguma įmonių jau dirbo šventiniu režimu ir nenorėjo imti naujų užsakymų. Sulaukusi neigiamo atsakymo bent keliose vietose, situacijos gelbėtoją atkakli moteris rado Vilniuje. Rezultatas pranoko visus lūkesčius. Tiesa, tada Aušrinė susidūrė dar su viena problema – kur rasti figūrėlių žaidimui. Vienoje dailės reikmenų parduotuvėje atkreipusi dėmesį į modeliną, moteris sumanė figūrėles padaryti pati su dukra Saule.
„Reikėjo jas nulipdyti ir iškepti orkaitėje Mantui nematant. Išėjo puikiai!“ – spalvotas figūrėles delne spaudė moteris.
Staigmena pavyko – Mantas gavo geidžiamiausią gyvenimo dovaną, kuria mielai pasidalytų su miestu, jei tik atsirastų norinčių ir galinčių prisidėti prie žaidimo „Kauno gatvėmis“ gamybos. Kol kas jis yra netiražuotas, pasiruošęs žaidėjų liaupsėms, kritikai ir sėkmės atveju – suteikti džiaugsmo platesnei auditorijai.
Įdomu: žaidimas neleis nuobodžiauti – jo metu ne tik keliausite miesto gatvėmis, bet ir geriau jas pažinsite. Justinos Lasauskaitės nuotr.
Lėtas žaidimas
Žaidimą „Kauno gatvėmis“ gali žaisti šeši žaidėjai. Kiekvienas jų gauna po skirtingų spalvų figūrėlę. Išsirikiavę prie „Starto“ linijos, esančios E. Ožeškienės gatvėje, žaidėjai vienas po kito meta du kauliukus.
Langeliai su mažais skaičiais – saugūs, langeliai žymėti dideliais skaičiais intriguoja. Vieni jų gali grąžinti keliais ėjimais atgal arba keliais ėjimais į priekį, kiti gali dovanoti papildomą kauliukų metimą arba netikėtą klausimą. Tarkim, kas projektavo Kauno valstybinį muzikinį teatrą, kada buvo pradėtas statyti Kauno centrinis paštas arba kokiam stiliui priklauso 91-uoju numeriu pažymėtas pastatas Vytauto prospekte.
Žaidimas savo trukme nenusileidžia „Monopoliui“ , todėl, susitikę 17 valandą, tikėtina, ypatinguoju Lietuvos maršrutu žingsniuosite apie penkias valandas. Jų metu ne tik išvaikščiosite Kauną, bet ir geriau jį pažinsite. Kortelės turi QR kodus. Nuskaičius juos, apie kiekvieną žaidime sutiktą objektą galima sužinoti dar daugiau.
