Metinių išvakarėse vykęs edukacinis renginys sutraukė nemažą būrį kauniečių. Su gidais Deimantu Ramanausku ir Olga Voronova vaikščiodami po Holokausto žiaurumus menančią teritoriją, lankytojai klausėsi pasakojimo apie nacių okupacijos laikotarpiu vykusią tragediją.
Apgalvotas melas
Ekskursijos pradžioje gidai priminė, kad IX fortas nebuvo statytas specialiai Kauno geto gyventojams naikinti. Ši tvirtovė iškilo 1913 m. kaip svarbus carinio laikotarpio Kauno karinis objektas. Vėliau ji buvo pritaikyta įvairiems tikslams. Tarpukariu čia buvo Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas, o sovietmečiu – NKVD tranzitinių kalinių punktas. Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas šio objekto istoriją nudažė kruvina spalva. IX forte žmonės masiškai buvo naikinami nuo 1941 m. spalio mėnesio iki pat antrosios Sovietų Sąjungos okupacijos. Ypač žudynių gausa išsiskyrė 1941 m. spalio mėnuo. Spalio 4 d. nužudyti 1 845, spalio 29 d. – 9 200 žydų. Niekada Lietuvoje per tokį trumpą laiką dar nebuvo sunaikinta tiek daug žmonių.
Paties Kauno geto istorija prasidėjo 1941 m. liepos 8 d. Tądien pulkininkas Karlas Jėgeris susitiko su penkiais žymiais Kauno žydais ir pareiškė, kad lietuviai nebenori gyventi su šia tauta. Iki tol vokiečiai buvo surengę nemažai žudynių, tarp jų ir žymiąsias "Lietūkio" garažo skerdynes. Į šias naikinimo akcijas įtraukiant lietuvius buvo siekiama sudaryti įspūdį, kad būtent Lietuvos gyventojai yra už jas atsakingi. K.Jėgeris teigė nebegalintis suvaldyti įsivyravusio chaoso, tad "pasiūlė" visiems žydams keltis į getą Vilijampolėje. Esą taip bus saugiau.
"Žinoma, tai buvo apgalvotas melas, – pasakojo D.Ramanauskas. – Tą pačią dieną buvo išleisti nurodymai, kad visi žydai privalo nešioti geltoną Dovydo žvaigždę, negali naudotis viešuoju transportu, vaikščioti šaligatviais, įvesta komendanto valanda." Nurodyta, kad žydai turi persikelti gyventi į Kauno getą, kitaip jiems grės mirties bausmė. Bijodami dėl savo saugumo, didžioji dalis žydų tautybės asmenų apsigyveno gete iki 1941 m. rugpjūčio. Minėtieji penki garbūs žydai buvo paskirti geto seniūnų tarybos nariais. Jų vadu buvo išrinktas daktaras Elchananas Elkesas. Jis buvo žymus vaikų gydytojas, dirbęs Kęstučio gatvėje. 1941 m. rugpjūčio 15 d. getas buvo galutinai įsteigtas.
"Vilijampolė iki nacių okupacijos buvo mišrus rajonas. Joje gyveno daug lietuvių, rusų tautybės piliečių. Tačiau jiems buvo liepta išsikraustyti ir apsimainyti turtu su į getą suvarytais žydais, – atskleidė D.Ramanauskas. – Tad iš pradžių nukentėjo ir kitų tautybių Vilijampolės gyventojai, kadangi jie privalėjo palikti savo namus."
Išsigelbėjo tik vienas
Pasak gido, gete apsigyvenę žydai iš pradžių visiškai nežinojo, ko tikėtis. Nebūta jokios informacijos apie tai, kas vyksta Vokietijoje, kadangi ji buvo įslaptinta. Greitai getas aptvertas dygliuota viela, prie jo pastatyta sargyba.
Pirmasis geto gyventojų naikinimas įvyko jau rugpjūčio 23–26 d. Buvo paskelbta, kad vokiečiai ieško darbininkų darbui archyve, tad reikia 500 savanorių. Dėl kultūrinio, fiziškai nesunkaus siūlomo darbo pobūdžio žmonių susirinko kur kas daugiau. Vis dėlto tai buvo klasta.
"Visi susirinkusieji buvo susodinti į transporto priemones, nuvežti į IV fortą, ir sušaudyti tą pačią dieną. Po to sekė dar kelios žudynės. Greitai visi suvokė, kas yra getai ir kam jie skirti", – pasakojo D.Ramanauskas.
Ekskursijos dalyviai taip pat apsilankė kameroje, kurioje prieš sušaudymą būdavo laikomi žydai, atvežti iš Kauno geto ir kitų vietų. Ankštoje kameroje kelias dienas būdavo laikoma iki 200 žmonių. Pasak gido, tokių kamerų forte buvo 14. Tie, kurie į jas netilpdavo, žiaurios mirties turėdavo laukti tiesiog lauke, neatsižvelgiant į oro sąlygas ir dėvimus drabužius. Per nacių okupacijos metus IX forte buvo sunaikinta apie 50 tūkst. žmonių. 30 tūkst. iš jų buvo vietiniai, kita didelė dalis – sovietų karo belaisviai. Likę žmonės buvo atvežti iš Vakarų valstybių – Vokietijos, Prancūzijos, Čekoslovakijos, Lenkijos, Austrijos.
D.Ramanauskas susirinkusiesiems atskleidė, kad Kauno getas užėmė du trečdalius dabartinės Vilijampolės teritorijos. Jis buvo padalytas į didįjį ir mažąjį. Mažąjį getą sudariusios J.Vienožinskio, A.Stulginskio ir Goštautų gatvės dėl gyventojų naikinimo greitai liko tuščios. Gidai pasakojo, kad vos tik įkūrus getą, čia gyveno apie 35 tūkst. žydų. Per savaitę vien apie 60 žmonių mirdavo dėl infekcijų, dalis taip pat būdavo išvežami sušaudyti. 1942 m. pabaigoje buvo likę tik apie 16 tūkst. geto gyventojų. Nemaža dalis jų buvo vaikai. Pasak D.Ramanausko, vykdant žudynes buvo siekiama sunaikinti jaunąją kartą, kad ji neatgaivintų savo tautos.
Kai Arielai buvo dveji, jos tėvas suleido jai migdomųjų, įdėjo į bulvių maišą ir tokiu būdu ji buvo išnešta laisvėn.
"Vienos iš žiauriausių masinių žudynių įvyko 1944 m. kovo 27 d. Gestapui buvo duotas nurodymas sumažinti Kauno geto vaikų skaičių, – į gestapo žiaurumą atkreipė dėmesį D. Ramanauskas. – Suaugę žmonės buvo pasiųsti dirbti, tad namie liko tik motinos su vaikais, nėščios moterys, senoliai. Įžengę gestapininkai plėšė vaikus iš motinų rankų ir daužė jas buožėmis. Šios akcijos metu buvo pagrobta apie 1,7 tūkst. vaikų ir 200 senolių. Jie išvežti nežinoma kryptimi ir nužudyti", – šiurpius įvykius atskleidė gidas.
Ekskursijos dalyviai išgirdo ir apie 1941 m. spalio 28 d. vykusias žudynes. Nors ir žiaurios, jos išsiskiria tuo, kad vienam žmogui vis dėlto pavyko išsigelbėti. "Kaliniams buvo liepta susirinkti Demokratų aikštėje. Tuomet jie buvo skirstomi į dvi puses. Į dešinę buvo siunčiami fiziškai stiprūs, sunkiam darbui tinkami žmonės. O į pasmerktąją kairę – senoliai, vaikai, nėščios moterys, neįgalūs ar tiesiog gestapininkui nepatikę asmenys, – pasakojo D.Ramanauskas. – Žmonės iš pradžių nesuprato, kuri pusė yra geroji, tad bandė perbėgti. Tačiau už tai buvo žiauriai mušami. Vieną dieną mirčiai pasmerkti kaliniai buvo laikomi tuščiame mažajame gete, o vėliau atvežti į IX fortą ir per vieną naktį sušaudyti. Vis dėlto 14-metis berniukas Judelis Beilesas sugebėjo išsigelbėti ir yra gyvas iki šiol", – neįtikimą, nuostabą keliančią istoriją atskleidė gidas.
Išliko piešiniai
1944 m. karą pralaiminti Vokietijos valdžia davė nurodymą visus getus ir koncentracijos stovyklas sunaikinti. Kai vokiečiai pradėjo vykdyti masinių kapaviečių valymą, į IX fortą buvo atgabenti 64 kaliniai iš Kauno geto. Jiems buvo duota užduotis atkasti ir sudeginti lavonus. Suprasdami, kas jų pačių toliau laukia, kaliniai suplanavo pabėgimo planą. Per mėnesį jie padarė skylę duryse ir vieną naktį visi pabėgo. Deja, vokiečiai per aštuonis mėnesius didžiąją dalį jų rado ir nuteisė mirties bausme. Vis dėlto vienuolika sugebėjo išsislapstyti gete ir išgyventi karą. D.Ramanauskas pasakojo, kad pradėjus Kauno geto likvidaciją, 9 tūkst. jame gyvenusių žmonių buvo išvežti kitur. Moterys ir maži vaikai pakliuvo į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Tuo metu vyrai ir vyresni nei 12 metų berniukai nuvežti į Dachau. Po metų, pasibaigus karui, iš šių 9 tūkst. žmonių buvo likę gyvi tik maždaug 700–800. Likviduojant Kauno getą, naciai jį padegė, tad pora tūkstančių žmonių žuvo liepsnose. 1944 m. liepos 12 d. Kauno getas buvo oficialiai panaikintas.
"Yra žinoma, kad per Kauno geto gyvavimo laikotarpį apie 500 žmonių sugebėjo pabėgti ar buvo išgabenti, – atskleidė D.Ramanauskas. – Buvo išgelbėta apie 300–400 vaikų. Daugmaž 1 tūkst. Kauno geto gyventojų išgyveno ir Dachau bei Štutchofo koncentracijos stovyklas. Tad karo pabaigą sutiko apie 2 tūkst. Kauno žydų. Tai nėra dideli skaičiai." Gidas pabrėžė, kad prie vaikų gelbėjimo smarkiai prisidėjo lietuviai. Pavyzdžiui, kūdikių namų "Lopšelis" direktorius Petras Baublys. Taip pat Binkių šeima, kuri savo namuose glausdavo pabėgėlius iš geto. K.Petrausko šeima išgelbėjo Danutę Pomerancaitę, žymaus džiazo muzikanto Danieliaus Pomeranco dukterį.
"Kai kurie asmenys buvo išgelbėti labai įdomiai, pavyzdžiui, Ariela Abramovich-Sef. 1941 m. ji gimė Kauno gete. Kai Arielai buvo dveji, jos tėvas suleido jai migdomųjų, įdėjo į bulvių maišą, ir tokiu būdu ji buvo išnešta laisvėn, – pasakojo D. Ramanauskas. – Iš tikrųjų, daugybė geto vaikų buvo išgelbėti būtent bulvių maišuose."
Ekskursijos organizatoriai prisiminė ir Kauno gete gyvenusią menininkę Esther Lurie. Ši dailininkė nuostabiais piešiniais fiksavo kasdienį geto gyvenimą. Ji sugebėjo išgyventi, išliko ir dalis jos piešinių. Deja, kai kurie darbai pražuvo gaisro metu. D.Ramanauskas priminė, kad maža Lietuva yra valstybė, kurioje žydų gelbėtojų skaičius procentiškai buvo vienas didžiausių. Tad Kauno geto istorijoje yra ir šviesių spalvų, liudijančių apie pasiaukojimą, drąsą gelbėjant nekaltus, žiauriai lemčiai pasmerktus žmones.
