Nepaprastai šiltai priimtas ir didelio susidomėjimo sulaukęs lapkričio 15-ąją miestui dovanotas koncertas paskatino kolektyvą pakviesti Kauno gyventojus ir svečius į dar vieną tiek puikiai žinomos, tiek rečiau girdimos klasikinės muzikos renginį ir paskirti vakarą paramos tikslams.

"Praėjusį kartą supratome, kaip svarbu ir džiugu dovanoti koncertą savo miestui. Šįkart einame dar toliau – patys duodami, ką turime geriausio, kviečiame duoti ir kitus, todėl rengiame paramos koncertą", apie koncerto idėją pasakojo orkestro vadovė ir renginio vedėja Rita Bieliauskaitė.

Paskutinę žiemos dieną VDU Didžiojoje auloje skambės Johanno Strausso, George'o Bizet, Georgo Friedricho Handelio, Wolfgango Amadeus Mozarto, taip pat italų ir lietuvių kompozitorių kūriniai.

Akompanuojant VDU Kameriniam orkestrui ir pianistei Živilei Kudirkaitei dainas ir arijas atliks VDU Muzikos akademijos operos solistai Karolina Mockė, Evelina Sakalauskaitė, Julija Stankevičiūtė, Nerijus Noreika, Paulius Kaminskas ir džiazo atlikėja Rugilė Padvilikytė.

Klausytojų laukia ne tik vokalinė muzika. Dirigento Jono Janulevičiaus vedamas VDU kamerinis orkestras atliks ir retai Lietuvoje girdimas britų kompozitoriaus Benjamino Britteno variacijas kameriniam orkestrui bei Roberto Schuberto uvertiūrą c-minor styginių kvintetui.

R.Bieliauskaitė tikina, kad tokie koncertai, kuriuose žymiausių klasikų kūrinius atlieka eksperimentais ir staigmenomis garsėjantis orkestras bei būrys jaunų, šiuolaikiškai mąstančių dainininkų, yra geriausia proga susitikti ir kartu praleisti vakarą visų kartų šeimos nariams, kurių kiekvienas atras sau artimus klasikos skambesius.

Koncertas taps ir įžanga VDU kamerinio orkestro organizuojamam kasmetiniam festivaliui "Avanti", vyksiančiam balandį ir laukiamam tiek ilgamečių jo gerbėjų, tiek naujų potyrių pasiilgusių skeptikų.

Kas? VDU kamerinio orkestro labdaros ir paramos koncertas.

Kur? Vyks VDU Didžiojoje auloje (Gimnazijos g. 7).

Kada? Vasario 28 d. 19 val.

Kai medikai nebegydo

Prieš dvejus metus, 2014-ųjų pabaigoje, mūsų mieste atsirado viešoji įstaiga Kauno hospiso namai. Tai ne ligoninė. Natūralu, kad daug kam neaišku, kas tai, nes Lietuvoje tai tik antra tokia įstaiga.

Hospiso pavadinimas pradėtas vartoti 1967 m., kai slaugytoja ir mokslininkė Cicely Sounders Londono priemiestyje įsteigė pirmuosius Šv.Kristoforo paliatyviosios pagalbos namus. Angliškai tai – hospice. Šiandien jų yra visame pasaulyje.

Hospiso paskirtį puikiai apibūdino sesuo Michaela, Vilniaus hospiso namų direktorė.

"Sužinojęs apie ligą tiek ligonis, tiek jo artimieji pasijunta vieniši, tarsi benamiai. Ypač tas jausmas sustiprėja, kai po ilgų grumtynių su liga medikai galiausiai pasako: "Mes daugiau niekuo nebegalime padėti." Tada ypač reikia dvasinio palaikymo, šeimos, namų jausmo", – sakė sesuo Michaela.

Pareiga pasitikti ir palydėti

Kauno hospiso namus įkūrė žinoma žolininkė, garsėjanti altruizmu, kaunietė Ž.Jankovskaja.

"Kaip džiugiai mes pasitinkame naujagimį, taip iškilmingai turime palydėti žmogų, kuris baigia savo gyvenimą. Ar tai būtų mažas vaikutis, kuriam jau nebetaikomas gydymas nuo vėžio, išsėtinės sklerozės įspraustas į vežimėlį vos žodį ištariantis jaunuolis ar garbingai gyvenimą nugyvenęs senolis", – pagalbos būtinybę įvardija Ž.Jankovskaja.

Mirštančiajam malšinamas skausmas, sunkiai sergančiajam teikiama psichologinė ir socialinė pagalba. Ji reikalinga ir ligonio artimiesiems.

"Juk dažniausiai prie mirštančio vaiko lieka tik jo mama, prie senutės – dukra, prie žmonos – vyras. Jie dingsta iš mūsų socialinio gyvenimo. Psichologai, juristai, medicinos darbuotojai, religinių konfesijų atstovai, meno žmonės – visi mes reikalingi jiems. Kalėjimo psichologė pasakojo, kaip į ją pagalbos kreipėsi nuo AIDS mirštantis ligonis, prašydamas padėti jam sustiprinti atmintį. Žmogus savo prašymą paaiškino paprastai. Aš juk dar gyvas, sakė jis", – motyvus, paskatinusius imtis ypatingos veiklos, dėsto Ž.Jankovskaja.

Džiaugsmo šaltiniai

Kaip šiandien, po dvejų veiklos metų, sekasi Kauno hospiso namų savanoriams? Kokią patirtį jie sukaupė?

"Lankome sunkiai sergančius nebepagydomus žmones jų namuose", – Ž.Jankovskaja nesiskundžia, kad įstaiga neturi jokios bazės.

Kaip džiugiai mes pasitinkame naujagimį, taip iškilmingai turime palydėti žmogų, kuris baigia savo gyvenimą.

Kauno hospiso namų etatiniai darbuotojai – tik du gydytojai, onkologas ir psichiatras, viena bendrosios praktikos slaugytoja, socialinė darbuotoja, sielovadininkė, savanorių koordinatorė. Jų darbas finansuojamas iš prijaučiančių veiklai žmonių paramos: aukų į įstaigos banko sąskaitą, 2 proc. pajamų mokesčio, asmeninių lėšų.

Neatlygintinai darbuojasi didelis būrys savanorių, pagalbininkų, talkininkų.

"Jų dėka gebame suteikti sunkiai sergantiems žmonėms įvairiausią pagalbą: nuo higienos procedūrų iki subtiliausių pacientų norų išpildymo", – pasiaukojančių žmonių kolektyvu didžiuojasi Ž.Jankovskaja, ne tik Kauno hospiso namų steigėja, bet ir direktorė.

Dvasingumu garsėjantis gydytojas onkologas Vytautas Tiknius ligonius konsultuoja, skiria įvairias terapijos procedūras. Psichiatras Mindaugas Būta seka ir koreguoja vaistų vartojimą, stiprina dvasiškai. Slauga, socialinė ir buitinė pagalba, pagaliau paprasčiausias buvimas kartu yra aukso vertės.

"Mūsų lankomi ligoniai yra įvairiausio amžiaus: vaikai, paaugliai, suaugusieji, senjorai. Hospiso paslaugos Lietuvoje yra naujiena, tad formuojame visiškai naujas tradicijas, atrandame būdus padėti nebepagydomiems žmonėms ir jų artimiesiems", – priduria Ž.Jankovskaja.

Viena iš atrastų formų yra labai paprasta: tai ligonių gimtadieniai. Sakysite, kaip gali švęsti bejėgis? Klystate! Hospiso darbuotojai ir savanoriai patyrė, kad tokios šventės suteikia neįtikėtinai stiprų gyvybingumo skatinimo efektą: jų laukiant mažėja skausmas, o po šventės džiugaus įvykio prisiminimai dar ilgai neleidžia sugrįžti vienatvės jausmui.

Fleitos garsų galia

Kartą pas pacientę, 20-metį šventusią Jekateriną, terapinį efektą patyrė Kauno hospiso namų komanda.

Pirmiausia jos narių gailestingumas, rūpestis, dėmesys, jautrumas ir didžiadvasiškumas sukūrė ypatingą šios iš tiesų išskirtinės dienos atmosferą ligonės namuose. Savanorė, specialioji pedagogė Ilona Papečkytė atsinešė įvairių muzikos instrumentų. Iš pradžių mergina, neįgali nuo gimimo, stebėjo, kas vyksta aplinkui.

"Atrodė, kad merginos sieloje neatras atgarsio nei gitaros stygų skambesys, nei nuostabūs dainų žodžiai. Bet vos tik Ilona paėmė į rankas medinę fleitą, vos tik suskambo nesudėtinga jos melodija, Jekaterina sukrutėjo, susikaupė, įsiklausė. Jos veido išraiška taip pasikeitė, tarsi ji gertų visus tuos garsus, nepaliaudama stebėtis. Jai iš tiesų patiko! Patiko girdėti tai ir klausytis. O kai į rankas padavėme medines mušamąsias lazdeles, kad galėtų mušti į taktą, veide pražydo šypsena. Mergina nušvito! Ji nusijuokė!" – tuo, kaip pradžiugino ligonę, tebesidžiaugia Ž.Jankovskaja.

Ji bei jos kolegos nežinojo, ką iš tikrųjų jautė mergina, bet matant jos šypseną džiaugėsi kiekvieno to vakaro dalyvio širdis, patyrus bendrystės, trupučio pasiaukojimo ir mažyčio meilės stebuklo džiaugsmą.

"Harmonijos pojūtis ir, ko gero, nenusakoma atsipalaidavusio kūno palaima bent laikinai padėjo sunkiai sergančiai merginai nusiraminti, patirti dvasinę ramybę ir vidinę darną", – pastebi Ž.Jankovskaja.

Kur semiasi stiprybės

Per savo veiklos metus geradarių kolektyvvas išaugo į beveik šimto žmonių organizaciją. Konkrečių pavyzdžių hospiso savanoriškai veiklai Lietuvoje nėra, todėl dirbama vadovaujantis širdimi.

"Beveik visi Kauno hospiso namų kolektyvo nariai turi šeimas, vaikų, dirba, mokosi. Atrasti laiko neatlygintinai pagalbai svetimam žmogui teoriškai neįmanoma. Bet išanalizavus dienotvarkę ir galimybes, kiekvienas sugebame atrasti laiko savanorystei", – sako Ž.Jankovskaja.

Siekiant kuo labiau pagerinti pagalbos lygį, suteikti savanoriams ir darbuotojams galimybę tobulėti, nuolat rengiami susirinkimai. Jie – netradiciniai. Stengiamasi, kad susirinkimui skirtas laikas būtų išnaudotas kuo efektyviau. Pavyzdžiui, kai atsirado poreikis daugiau sužinoti apie pagalbą gedintiesiems, surengtas seminaras psichologijos tema. Siekiant sužinoti socialinės pagalbos naujoves, apsilankyta socialinių paslaugų centre.

"Tam, kad palaikytume savanorių fizines jėgas, pradėjome lankyti miofascialines treniruotes, sielos pusiausvyrai palaikyti – dailės terapijos seansus. Dvasinės stiprybės semiamės bendrose maldose už hospiso pacientus, jų artimuosius, už savanorius, talkininkus ir jų šeimas bei bendrose išvykose", – Ž.Jankovskaja labai rūpinasi kolegų fizine ir dvasine stiprybe.

Stebuklas sniego arenoje

Neseniai Kaune vykusioje parodoje "Sveikatos dienos 2017" Kauno hospiso namų kolektyvas pristatė savo veiklą, propagavo neatlygintiną pagalbą tiems, kurie slaugo sunkiai sergančius nebeišgydomus ligonius, kvietė savanoriauti, kūrė pasitikėjimo ir atjautos erdvę.

Stebuklu galima pavadinti metamorfozę, kai buvusi Kauno hospiso namų pacientė Lilė šioje parodoje jau kitus ragino būti savanoriais.

Prieš metus, slegiama sunkios neišgydomos ligos, Lilė kreipėsi pagalbos į hospiso savanorius. Jai reikėjo kasdienės pagalbos, o artimieji – toli.

Kauno hospiso namų savanoriai lankė Lilę kiekvieną rytą. Ją nuprausdavo, iš lovos perkeldavo į neįgaliojo vežimėlį, pamaitindavo, pabendraudavo. Sutvarkydavo namus, taikė įvairias terapijos procedūras, iš jų – osteopatijos.

"Ilgainiui bendraudami su Lile sužinojome, kad ji – buvusi slidininkė. Jos gimimo dieną nutarėme švęsti Druskininkų "Snow Arenoje" ir pamėginti leisti nučiuožti neįgaliesiems pritaikyta mono slide", – sumanymu pasidalijo Ž.Jankovskaja.

Pasirodo, prieš 20 metų Lilės sukaupti įgūdžiai niekur nedingo, o juos prisiminus rezultatas buvo stulbinantis: slidinėjimo terapija nepagydoma liga sergančiai, beveik nejudančiai moteriai suteikė tarsi antgamtinių jėgų, tikėjimo savimi. Šiandien jai nebereikia kitų žmonių pagalbos!

"Negana to, buvusi mūsų pacientė pasisiūlė savanoriauti mūsų hospise, aktyviai dalyvauja mūsų renginiuose", – džiaugiasi hospiso vadovė.

Atlygio vertė – neįkainojama

Kiekvienas ligonis, koks silpnas ar bejėgis jis bebūtų, yra žmogus, individuali asmenybė. Kiekvieno poreikiai yra skirtingi. Dažniausiai prašoma pagalba – bendravimas.

"Ką sakyti pacientui?" – nerimauja veiklą pradedantys savanoriai.

Ž.Jankovskaja pataria, kad beveik nieko nereikia sakyti. Užtenka prieiti, pažiūrėti į akis, paimti už rankos, paklausti, kaip žmogus jaučiasi, kuo skundžiasi. Galima paprašyti papasakoti apie vaikystę, jaunystę, šeimos narius. Prisiminimai ligonį ramina, o gyvenimo istorijos neretai vertos rašytojo plunksnos.

"Skatindami pacientus išsipasakoti bei prikelti gilius atminties klodus, padedame jiems išlaisvinti prisiminimus ir apsivalyti nuo neišsakytų minčių. Kol mūsų globotiniai pasakoja savo gyvenimo siužetą, mažėja ir tirpsta jų kančia dėl vienatvės ir skausmų", – apibendrina Ž.Jankovskaja.

Anot Kauno hospiso namų direktorės, atlygis, kurį gauna savanoriai, ramindami ir guosdami tuos, kuriems to labiausiai reikia, yra neįkainojamas.

Pagalba artimiesiems

Dar viena labai svarbi Kauno hospiso namų veiklos dalis – pagalba artimiesiems.

"Dažniausiai jie būna taip pavargę nuo slaugos, nevilties ir paskutinės valandos baimės, kad net negali deramai įvardyti, kokios pagalbos norėtų", – pastebi Ž.Jankovskaja ir pasakoja dar vieną istoriją.

Vasarą į hospisą kreipėsi pedagogė, slauganti savo 22 metų dukrą, sergančią galvos smegenų vėžiu. Ji prašė patarti, kaip slaugyti. Apsilankius pas šias moteris gydytojas V.Tiknius iš karto pastebėjo, kad mergaitė nepatogiai maitinama. Slaugytoja Drasutė Urbanavičienė įvedė zondą per pilvą, socialinė darbuotoja Lijana su savanoriais parūpino funkcinę lovą. Pasirodo, ligonės mama nežinojo, kad tokių patogių lovų yra.

Ji nenorėjo prarasti darbo vietos. Kol pedagogė būdavo mokykloje, jos dukra rūpinosi hospiso savanoriai: maitino, keitė sauskelnes, buvo kartu. Jie matė, kaip negailestingai artėjo atsisveikinimo laikas. Tuomet mama paprašė dar vienos paslaugos – pagal nustatytas instrukcijas patikrinti mokinių atliktas užduotis.

"Sąsiuvinius tikrinti užima labai daug laiko, o mama norėjo kuo daugiau jo praleisti su dukterimi. Į prašymą atsiliepė net septyni savanoriai. Pagal mokytojos duotas lenteles jie kruopščiai ir atsakingai taisė penktokų, šeštokų, septintokų kontrolinius darbus. Ši veikla užėmė net 30 valandų. Tiek laiko mes padovanojome mamai, kad ji galėtų išlydėti dukrą į paskutinę kelionę, laikydama ją už rankos ir kalbėdama švelnius žodžius", – tai papasakojusi, Ž.Jankovskaja giliai atsidūsta, o jos akyse – ir liūdesys, ir ryžtas naujiems sunkiems, bet taip reikalingiems darbams.

"Ne visi medikai žino, kas yra hospisas, bet tokių įstaigų sergantiesiems labai reikia", – sako žolininkė Žana Jankovskaja, įkūrusi viešąją įstaigą Kauno hospiso namai.

– "Hospis" – nelietuviškas žodis, galbūt todėl sunku suvokti jo prasmę?

– Lietuvoje jau pagaliau suprantama, kas yra paliatyvioji pagalba. Tačiau ji teikiama ne visiems. Pavyzdžiui, žmogui, sergančiam ketvirtąja vėžio stadija, pritaikomi visi įmanomi gydymo metodai, bet jis nepasveiksta. Tuomet iš ligoninės išleidžiamas į namus ir jį prižiūri artimieji. Jokios slaugos, jokios pagalbos. Ir šiame etape atsiranda paliatyvioji slauga. Valdžios atstovai klausia: tai – senelių namai? Atsakau – ne, labai daug jaunų žmonių serga vėžiu. Labai daug ligonių kol kas nepagydomi dėl genetinių, smegenų ligų. Jiems labai reikia pagalbos, nes jie pamiršti.

Kiek tėvai, artimieji sugeba padėti, tiek tos pagalbos ir yra. Bet jie – ne medikai. Net ir medikai, prižiūrėdami savo sergančius artimuosius, negali padėti tiek, kiek paliatyviosios pagalbos specialistai. Be to, dažniausiai tie ligoniai paskutines savo gyvenimo dienas leidžia ant išgulėtų sofų, net nesiskųsdami, nes nenori varginti artimųjų. Teko matyti ligonių su giliausiomis pragulomis, žaizdomis kaip dubuo. Kauno hospiso namai – tai ir ne slaugos namai, kaip dažnai galvojama. Kiekvienas pacientas gauna personalinę pagalbą, atsižvelgiant į fizinius, psichologinius, dvasinius poreikius, socialinę aplinką. Aplinka turi ypatingą reikšmę, ji priartinama prie namų, čia nėra nei reanimacijos, nei intensyviosios terapijos.

– Tai kas bus daroma Kauno hospiso namuose?

– Mes slaugysime, lengvinsime kančias, skaidrinsime paskutines gyvenimo dienas, kad žmogus į amžinybę išeitų ne skausmo kupinu veidu, o su šypsena lūpose.

– Esate žinoma žolininkė be jokios reklamos, pas kurią patekti naujiems pacientams neįmanoma. Kodėl jums prireikė steigti tokius namus?

– Labai sunkiai išgyvenu, kai į mane, žolininkę, kreipiasi ligoniai, niekur kitur negaunantys pagalbos. Išgyvenu dėl kiekvieno kenčiančio žmogaus. Esu tikinti. Prieš pustrečių metų įkūrėme maldos grupę ir meldžiamės už tuos žmones. Jų problemos, nelaimės dar labiau įjautrino mano sielą. Dėl to daug meldžiuosi, ne kartą po dvi tris savaites esu gyvenusi Izraelio vienuolynuose. Prieš pusantrų metų iš ten skrisdama namo patekau į teroro aktą. Po to patyriau dar keletą sukrečiančių įvykių ir pradėjau abejoti Dievu, jo gailestingumu ir meile. Pirmą kartą per 25 mano tikėjimo metus patekau į dvasinę duobę. Tris mėnesius mano šeima buvo įsitempusi (turiu tris vaikus ir keturis anūkus), nes nustojau melstis. Nutariau gyventi ir padėti žmonėms savo jėgomis, be Dievo.

Tačiau mistinis išgyvenimas padėjo man suprasti Kristaus kančios mastą, ir man pasidarė gėda dėl savo elgesio prieš Kūrėją. Tuomet pirmą kartą išgirdau žodį "hospis". Pradėjau domėtis, kas tai, patyriau įdomių sutapimų ir atradimų. Daug svarsčiau, ar tikrai būtent aš turiu kurti namus patiems sunkiausiems ligoniams? Priėmus sprendimą viskas sekėsi puikiai.

– Vilniuje veikia Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos slaugos namai, prilygstantys jūsiškiams. Perėmėte jų patirtį?

– Taip, semiamės patirties iš Vilniaus slaugos namų, Alytaus "Tėviškės namų". Neseniai gavome licenciją. Komanda jau seniai surinkta. Jos nariai – žinomas gydytojas onkologas mamologas Vytautas Tiknius, jo dukra Dovilė Tikniūtė, turinti tris aukštojo mokslo diplomus – aktyvi savanorė talkininkė. Turime prityrusių slaugytojų, socialinę darbuotoją, onkopsichologę. Savanoriai – įvairiausių profesijų žmonės: architektai, pedagogai, meno terapeutai, baigę paliatyviosios slaugos kursus. Savanorių amžius – nuo 35 iki 65 metų. Jie pasirengę slaugyti, būti prie ligonio – skaityti jam knygas, laikraščius, kartu žiūrėti televizijos laidas, tvarkyti namus – valyti langus, plauti grindis. Ir kartu su juo praleisti paskutines jo gyvenimo dienas, padėti išlydėti. Savanoris žino, kad mirštantis žmogus išeis po dviejų trijų dienų, savaičių ar mėnesių, ir jam teks būti paskutinių jo gyvenimo akimirkų dalyviu, matyti agoniją ir mirtį. Ligoniai tokiais momentais labai jautrūs ir jiems reikia dvasinės ramybės, kuri ateina pokalbio su savanoriu metu.

– Tai psichologiškai labai sunki misija.

– Bet ji labai reikalinga. Tai patvirtina faktas, kaip lengvai sekėsi viską organizuoti. Nuėjau į Kauno savivaldybės Socialinės paramos skyrių. Ten vedėja pokalbiui su manimi skyrė visą valandą, patarė, ką daryti. Sako, eikite pas advokatą ir įforminkit VšĮ. Sutrikau: kas ta VšĮ? Kur rasti advokatą? Prisiminiau, kažkada su vyru buvome pas notarę. Nuvažiavau pas ją, sakau, noriu įkurti VšĮ. Notarė nukreipė mane pas advokatą. Šis savo paslaugos kainai padarė didelę nuolaidą, vėliau konsultavo nemokamai. Visi labai daug padėjo, aukojo. Pagrindiniai pagalbininkai – mano bičiuliai, pažįstami, pacientai. Kai VšĮ Kauno hospiso namai jau buvo užregistruoti, susitikome su profesoriumi Arvydu Šeškevičimi. Jis yra paliatyviosios pagalbos organizavimo Lietuvoje pradininkas. Mums suteikė daug informacijos, bet netikėjo, kad įstaigos pavadinime bus leista vartoti žodį "hospisas". O man jau leido!

Bijojau vyro reakcijos į mano sumanymą, bet, pasirodo, klydau. Kai pasakiau jam apie savo idėją, pats priminė, kaip globojome jo mamą, nors giminės vaidijosi ir nenoriai leido tai daryti. Būtent aš, kai giminaičių nebuvo namie, ją nuprausiau, perrengiau, sušukavau, papuošiau. Ir tą naktį ji mirė.

Aš jau tada supratau, kad, jei turėčiau laiko ir galimybių, galėčiau tai daryti visiems, kurie apleisti, giminaičiai nesutaria dėl priežiūros, dalijasi turtą, gyviems esant.

– Dažnai sprendimus priimame remdamiesi asmeniniais išgyvenimais, pasimokę iš klaidų. Pagalvojau, kad jaučiate skolą savo tėvams?

– Mano tėvai gyvi. Gyvena Estijoje, taigi – jokių asmeninių paskatų. Lietuvoje esu svetimtautė, gimiau Estijoje. Mama – baltarusė, tėtis – suomis. Tartu universitete baigiau kineziterapiją. Ištekėjau už kauniečio, todėl esu čia.

– Dirbote kineziterapeute Kauno klinikose. Kaip tapote žolininke?

– Atsitiktinai, nes dirbau su meile, išgyvenau dėl ligonių. Pamenu, mūsų skyriuje su gydytoju neuropatologu Ariu Esertu taikėme ir netradicinės medicinos metodus. Vienas jų – paralyžiuotų nervų atpalaidavimas ebonitinėmis plokštelėmis. Paprašiau uošvio, dirbusio staklių gamykloje, kad jų pagamintų. Po to išbandėme akupunktūrą ir akupresūrą. Žmonės pradėjo vertinti: sako, buvau susuktas, o jūs su A.Esertu išgydėte. Kai išėjau motinystės atostogų, žmonės pradėjo plaukti į namus. Įforminau individualią įmonę ir parašiau prašymą išeiti iš darbo Klinikose. Po savaitės susivokiau: ką aš padariau? Nubėgau atsiimti prašymo, bet mano darbo vieta buvo jau užimta. Tai buvo prieš 25 metus. Kaip tik tuomet "Kauno dienoje" radau skelbimą, kviečiantį į naujaus kursus. Jie brangūs, mūsų pajamos – kuklios, bet su vyru nutarėme, kad man tie kursai reikalingi. Taip tobulėjau, ligonių prašoma padėti, pradėjau ieškoti vaistažolių gydomųjų savybių.

Jų radau ir atrandu iki šiol, nes visąlaik stengiausi padėti kenčiantiesiems. Ypatingą įsipareigojimą jaučiu, paneigdama  mitus. Pavyzdžiui, atradau, kad imbieras yra blogis, nes sukelia nemigą, apsunkina kepenų veiklą, o dilgėlės tikrai nevalo kraujo.

– Ar gydysite vaistažolėmis Kauno hospiso namų pacientus? Beje, kur jis bus?

– Kauno hospiso namai – ne gydymo įstaiga. Mes suteikiame prasmę paskutinėms gyvenimo akimirkoms, bandome sutaikyti išeinančius žmones su liekančiais artimaisiais. Praradę savarankiškumą ligoniai ypač kenčia nežinodami, kas jų laukia ateityje. Norint atsakyti į visus ligoniui iškilusius klausimus, pirmiausia reikia išlikti ramiam, nes tokios situacijos visuomet labai sudėtingos. Taip, vaistažolių arbatos šiomis akimirkomis gali duoti daug naudos.

Mes lankysime ligonius namuose, nes patalpų neturime. Radome tinkamas Aleksote, jos priklauso Kauno miesto savivaldybei. Tai trijų aukštų pastatas, užtektų vietos ir ligoniams, ir personalui, ir artimiesiems, ir savanoriams. Bet savivaldybė nėra Kauno hospiso namų dalininkė ir nenori šio pastato duoti panaudai. Be to, jį reikėtų įrengti. Galbūt tam gautume ES fondų lėšų.

– Bet lietuviai linkę prižiūrėti sergančius artimuosius savo namuose, neišvežti iš jų prieš mirtį.

– Taip, bet artimieji būna pervargę ir nesugeba suteikti deramos pagalbos namuose, jiems patiems jos reikia. Mūsų tikslas – padėti visiems, ir artimieji galėtų ateiti į mūsų namus po darbo, nakvoti kartu. Ligonis bus prižiūrėtas visą dieną. Jei artimasis – darbe, o ligonis vienas mirs namuose, kažin ar bus geriau. Mūsų sielovadininkė pasirengusi palydėti anapilin bet kokio tikėjimo žmogų. Dar hospisas nuo slaugos namų skiriasi tuo, kad pas mus globojami ir pacientai, ir jų artimieji. Pastariesiems teikiama socialinė psichologinė pagalba, bet medicininė – ne.

– Kas gali pas jus patekti?

– Tai pagal ligos pobūdį yra nustačiusi Sveikatos apsaugos ministerija. Norime, kad apie Kauno hospiso namus žinotų visi šeimos gydytojai ir nepagydomiems pacientams praneštų apie teikiamas paslaugas.

– Jos yra nemokamos? Kas jus finansuos?

– Tai – savanoriška, neatlygintina veikla. Kviečiau prisidėti Darbo biržoje užsiregistravusius bedarbius, atsiliepė daug, bet visi nori atlygio. Tai suprantama. Slaugytojų darbas labai sunkus. Prijaučiantys žmonės aukoja savo asmenines lėšas. Didelę sumą įnešė viena Šiaulių įmonė. Paprašiau finansavimo iš ligonių kasų. Sakė, kad sprendimas bus priimtas kitų metų kovo mėnesį. Jei gausime lėšų – apmokėsime medikų ir socialinių darbuotojų triūsą. Mūsų namai galės suteikti paslaugas maždaug šimtui žmonių per metus su tomis pajėgomis, kokias turime dabar. Beje, viliuosi, gal daugiau atsiras medikų savanorių. Labai trūksta vaikų ligų gydytojų, nes paliatyvi pagalba vaikams ir suaugusiesiems skiriasi dėl psichologinių, socialinių ypatumų.

– Užsienio šalyse yra šimtai slaugos namų, jie veikia labai seniai. Lietuvoje – kitaip. Nebijote, kad jus įtars mirštančiųjų turto paveldėjimu?

– Jeigu mirusiojo artimasis norės padėti, galės Kauno hospiso namus finansuoti arba dalyvauti jo veikloje kaip savanoris. Tačiau – tik praėjus metams po mirties. Metai laiko skirti gedėti. Pirmieji trys mėnesiai – labai sunkūs, aktyvaus gedėjimo, o po metų, kai baigiasi skausmingasis periodas, artimieji gali priimti sprendimus.

– Paskutinis klausimas: kaip ir kur jus surasti?

– Norime, kad medikai apie mus žinotų, išleisdami iš ligoninės nebepagydomus ligonius pasakytų, kad yra žmonių, kurie padės visai neatlygintinai, be jokio mokesčio. Tai mūsų savanoriškas darbas, ir mes globosime juos iki mirties. O rašykite mums SMS telefonu +370 626 99 005 arba elektroninį laišką adresu zannahospis@gmail.com.