Kartu ruduo atidengia miesto grožį ir jo istoriją. Šiandien tikriausiai nebeįsivaizduojame, kad kažkada buvo įmanoma gyventi be „Kaunas 2022“ Istorijų festivalio, įvairiausių ekskursijų, nežinoti, kam priklausė koks namas, vis labiau didžiuojantis gražėjančiu miestu ir jo istorija. Istorija Kaunui buvo palanki – juk kartu su sostinės, kad ir laikinos, statusu miestas suvešėjo įspūdingos architektūros pastatais, kūrėsi įstaigos ir verslo įmonės. Kokie žmonės tada vaikščiojo Kauno gatvėmis, planavo jo ir visos Lietuvos ateitį, kūrė meną ir siekė mokslo! Kaune tada buvo tikras pavasaris...

Juk mes visi mylime šį Kauno laikotarpį, tiesa? Dažniausiai pasirinkę trumpesnį, patogesnį žodį „tarpukaris“ ir tarsi užmiršdami, kad tai buvo Lietuvos valstybingumo žydėjimas, Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpis. Kiekvienas mylime ir prisimename savaip, žmogiškai, dažnai vienpusiškai. Nes kaip kitaip: mes juk žmonės ir tas Kaunas kiekvienam mūsų yra mažytis pasaulėlis, į kurį pirmiausia telpa kiekvieno mūsų šeimos istorija.

Ar įmanoma būti laimingam mieste, kurio istorijos nežinai? Kiek smarkiai mes įaugę į savo miesto istoriją? Trečios, ketvirtos kartos kaunietis tarsi privalėtų žinoti viską, tačiau būkime sąžiningi – dažniausiai žinome tik menką dalį savo šeimos istorijos, tiek, kiek ją papasakojo tėvai ir seneliai. Jeigu Kaunas buvo tik studijų, darbo vieta? Tarpinė stotelė? Ar ir tada reikia gilintis ir viską žinoti, suprasti, įsisąmoninti? Jeigu ta istorija su mumis nesusijusi? Kaip nesusiję daugybė Lietuvos istoriją, meną ir kultūrą kūrusių ir kuriančių žmonių. Daugybė įdomių, skirtingų žmonių su skirtingais gyvenimais. Ir tas skirtingumas yra ne tautybė, išsilavinimas ar socialinė padėtis. Tas skirtumas daug subtilesnis ir asmeniškesnis: vieniems mūsų šeimos istoriją papasakojo tėvai ir seneliai, o kitiems nebuvo kas papasakoja. Vienų šeimos nugyveno laimingus gyvenimus, o kitos buvo išblaškytos. Vieni turi šeimos nuotraukų ir žino, kur palaidoti jų artimieji, kitiems neliko nieko. Kitų tiesiog neliko. O jeigu net neliko kas prisimintų?

Kalbėję ir kalbantys

Kokie yra mūsų istorijos vaisiai ir kokias naujas sėklas sėjame ateičiai – tokie klausimai man sukosi galvoje „Kauno kantatoje“ žvelgiant ir klausantis dokumentuotos istorijos – paprastų, žmogiškų pasakojimų, nuotraukų, skaičių, giesmių, teiginių. Henny Fletcher Aronson, Galinis, Antanina Garmutė, Dalia Grinkevičiūtė, Siegfried Gronau, Natalija Gudonytė, Norbutus Jokubauskas, Pranas Jurkus, Margaret Kagan, Nijolė Lelkaitė Dov Levin, Rytė Merkytė, Jekaterina Minkevičienė, Juozas Mozūraitis, Tybie Orlin, Sulamif Shreyber Zhabinskaya, Myra Sklarew, Marytė Tiesnienė, Irena Veisaitė, Tomas Venclova, Aldona Žeibien – tai žmonės liudininkai, kurių žodžiais ir prisiminimais istoriją pasakojo litvakai – kompozitorius Philipas Milleris (Pietų Afrikos Respublika) ir sprendimų menininkė Jenny Kagan (Didžioji Britanija). Kantatą dirigavo Karolis Variakojis, režisierius Chrisas Baldwinas (Didžioji Britanija / Bulgarija).

Dvi dienas, rugsėjo 30 ir spalio 1 d. „Žalgirio“ arenoje Kauno istoriją pasakojo solistai Rafailas Karpis, Agnė Stančikaitė, Steponas Zonys, Tshegofatso Moeng (PAR), skaitovės Bella Shirin ir Violeta Rakauskaitė-Shtromas, Kauno muzikos ansamblis „Ainiai“, folklorinis ansamblis „Kadujo“, Kauno miesto simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, Kauno pučiamųjų orkestras „Ąžuolynas“, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) studentų styginių kvartetas, VDU choras „Vivere Cantus“, Sakralinės muzikos mokyklos choras „Cantores David“, Juozo Naujalio muzikos gimnazijos moksleivių choras, choras „Cantate Domino“, choras „Gintaras“, Seinų teatro klezmerių orkestras (Lenkija). Kita, ne mažiau svarbi, kūrėjų dalis buvo matoma darbais – aranžuotojas, garso miksuotojas Jievaras Jasinskis, garso režisierius Kęstutis Dulinskas, projekcijų autorius Tomas Brazys, apšvietimo dizaineris-programuotojas Lukas Zaveckas, sceną įrengę Linas Kazlauskas ir Renata Krapikaitė, prodiuserė Ina Pukelytė, orkestruotojai Davidas Wolfswinkelis ir T.Moeng.

Kūrinys kalbėjo apie gyvenimą, daugybę gyvenimų, o gyvenime neįmanoma būti visur ir su visais. Ar tai ir buvo įvairiomis kryptimis, įvairiomis kalbomis kalbantis Kaunas?

Tapti ritualo dalimi

Dar iki „Kauno kantatos“ premjeros nuolat mačiau reklamų, atlikėjai socialiniuose tinkluose ir privačiai dalijosi mintimis. Rengėjai gundė skaičiais ir sąvokomis: „muzikos ir vaizdų labirintas“, „įtraukianti muzikinė patirtis“, „patirčių zona“, „žiūrovai, vaikščiodami po erdvę, galės rinktis“, „virš 300 atlikėjų iš viso pasaulio“ ir t.t. Suprantu, taip veikia rinkodara, o „Kaunas 2022“, reikia pripažinti moka tai daryti. Kas mane sudomino? Tikrai ne atlikėjų skaičius ir įvairovė, ne „Žalgirio“ arenos erdvės ir ne siūloma patirtis pačiai rinktis, ko klausyti vaikščiojant.

„Kauno kantata“ ne traukė, o labiau gąsdino. Atlikėjų skaičiumi, kompozitoriaus kilme, pasirinktais instrumentais ir priemonėmis, skambančia muzika, žodžiais, vaizdais. Teko stebėtis daug kuo, o pirmiausia – savo proto ir kūno reakcija į buvimą drauge su daugybe žmonių, judančių įvairiomis kryptimis, nenutylančias kalbas, nuovargį, šviesotamsą, juodos ir baltos spalvų kontrastą. „Kauno kantata“ – kūrinys apie žmogiškumą, pasakojamas per asmeniškus prisiminimus, Antrojo pasaulinio karo metu patirtas netektis ir emocijas, mintis ir teiginius.

Atėjusi klausytis muzikos supratau patekusi į teatrą, ritualą. Tad šiuo atveju būtų sunkoka kalbėti apie „Kauno kantatos“ muziką. Įspūdingais projektais garsėjantis kompozitorius Philipas Milleris kauniečiams jau pažįstamas iš 2009 m. Kauno bienalės projekto „Where is Kovno“. Jo kūriniai šiuo metu taip pat skamba Williamo Kentridge‘o parodoje „Tai, ko neatsimename“ Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje. „Kauno kantatoje“ skambėjo daugiakultūris Kaunas, kalbantis suaugusiųjų ir vaikų chorais, orkestrais ir folkloriniais instrumentais, solistais ir skaitovėmis. Labai dažnai pasijausdavau tarsi klausyčiau operos rečitatyvų, atidžiau suklusdavau išgirdusi giesmės melodiją, šiurpau nuo vaikų lūpomis skanduojamų teiginių apie žmonijos atsakomybę.

Nesu tikra, kad girdėjau viską, kas buvo sumanyta, – tai tikrai nebuvo kūrinys ir vieta, kurio būtų galima klausytis užsimerkus, vaizdas – atlikėjai, projekcijos, šviesos čia vaidino ne mažesnį vaidmenį kaip muzika. Klausydamasi jos antrą kartą tikrai išgirsčiau kitų dalykų. Dar kitaip išgirsiu klausydamasi ir stebėdama įrašą – su vaizdu ir be vaizdo. Vienaip „Kauno kantatą“ girdėjo sėdėjusieji pakraščiuose, kitaip – vaikščiojusieji, dar kitaip – pasirinkusieji klausytis iš vieno krašto. Nežinau, ar buvo vieta, leidusi patirti visą sudėtingo kūrinio esmę, išgirsti visą atliekamą muziką. Kūrinio muzika buvo tarsi girdėta, sava, nestebinanti, apimanti visą įmanomą garsų perimetrą – nuo tylos iki kakofonijos, kai tapdavo labiau jaučiama nei girdima.

Kūrinys kalbėjo apie gyvenimą, daugybę gyvenimų, o gyvenime neįmanoma būti visur ir su visais. Ar tai ir buvo įvairiomis kryptimis, įvairiomis kalbomis kalbantis Kaunas? Ar mažesnio kolektyvo ir paprastesnėmis priemonėmis atliekamas kūrinys būtų buvęs toks paveikus? Vėlgi nesu tikra – garsų masėje paveikesnė yra tyla, o tylos ten nebuvo. Ir vargu ar šiandien mes gebėtume įsiklausyti į tylą.

Akistata su savimi

Buvau sužavėta vizualiųjų menininkės litvakės Jenny Kagan sprendimų paveikumo. J.Kagan, Juozapo Kagano ir Margaritos Štromaitės duktė, kurios unikalioje parodoje „Iš tamsos“ neseniai lankiausi ir eisiu dar kartą – dėl autentiško kalbėjimo ir šeimos jausmo. Ko gero, pirmą kartą su jos sukrečiančiais, nepamirštamais projektais susidūriau 2017 m. Kauno bienalėje. „Kauno kantatos“ vizualusis sprendimas buvo lygiavertė kūrinio dalis, prikausčiusi dėmesį ir vietomis į antrą planą nustūmusi muziką. Veikalo rituališkumą sustiprino baltos ir juodos spalvų kontrastai, atlikėjų sėdėjimo kryptys, simboliškai į keturias pasaulio puses dainavę, giedoję solistai, apšvietimas, scenos dalių išdėstymas ir žmonių judėjimas tarp jų.

„Kauno kantatos“ dramaturgija, pasakojamos kančių istorijos buvo asmeniškos, bet beveik nepersonalizuotos, nuspėjamos iš konteksto, nelyginamos. Poveikį stiprino lygiagrečiai pasakojamos istorijos – dainuojamos solistų ir įvairiais vaizdais atspindėtos įspūdingose projekcijose, matomose iš bet kurios arenos vietos, kaip ir susikaupęs dirigento K.Variakojo veidas.

„Kauno kantatos“ rengėjai akcentavo asmeninius kauniečių liudijimus, prisiminimus, daugialypį garsų pasaulį, bet svarbiausia – akistatą su savimi ir savo žmogiškumu. Neabejotinai visi mes, ten klausę, vaikščioję, kalbėję buvome ritualo, istorijos atminties dalimi, kiekvienas mūsų išėjome pasikeitęs. Tiek, kiek leidomės būti palytėti ir pakeisti. Visoje toje garsų jūroje, minioje, kintančioje šviesotamsoje mes patyrėme dalelę įvairialypio Kauno istorijos. Labai tikiuosi, kad bent trumpą akimirką man pavyko išgirsti tą prarastą Kauną. Ir Lietuvą, kuri yra platesnė, negu mes linkę manyti.

Dokumentinę medžiagą kantatai menininkai pradėjo rinkti 2020 m., o jiems talkino archyvuose ne vieną valandą praleidęs Kauno jaunimas. Holokaustą išgyvenusių žydų, taip pat lietuvių liudijimų ir atsiminimų ieškota ir kitų šalių archyvuose. Be holokausto temos, „Kauno kantatos“ kūrėjams svarbios ir Sibiro tremtys, pokariu kentėjusių vilko vaikų likimai.

Atminties temas šiuolaikiškai pasakojantis kūrinys subūrė beveik 300 atlikėjų – Kauno miesto simfoninis orkestras, klezmerių orkestras, pučiamųjų orkestras „Ąžuolynas“, VDU Muzikos akademijos studentai, folkloro ansambliai „Kadujo“, „Ratilėlis“ ir daugelis kitų. Tokio masto ir kompleksiškumo kūrinys neįsivaizduojamas be choro – jų prie projekto prisijungė ne vienas. Tai ir Kauno valstybinis choras, ir „Cantate Domino“, ir vaikų kolektyvai. Taip pat solistai – Rafailas Karpis, Agnė Stančikaitė, Steponas Zonys, Tshegofatso Moeng (PAR), skaitovės Bella Shirin ir Violeta Rakauskaitė-Shtromas.

Kuriant „Kauno kantatą“ dirba aranžuotojas Jievaras Jasinskis, „Kaunas 2022“ atidarymo renginio režisierius Chrisas Baldwinas, dirigentas – šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaethesis“ įkūrėjas Karolis Variakojis.

„Reikia nusiteikti giliems apmąstymams, ateiti švaria galva. Tai nebus šou, o kūrinys, kuris privers susimąstyti ir atsiminti, galbūt kažką permąstyti iš naujo, interpretuoti istorinius dalykus, – sako dirigentas K.Variakojis. – „Kauno kantata“ – istorinės, filosofinės temos, ir visa tai bus įpinta į muzikinį, poetinį ir vizualų reiškinį. Nesitikėkite fejerverkų ir šviesų. To nebus.“

– Kūrinį įkvėpė asmeniniai kauniečių liudijimai, prisiminimai ir turtingas, daugialypis garsų pasaulis. Kūrinio autoriai klausia: ką reiškia žvelgti į kito veidą ir stoti į akistatą su savimi, akis į akį su savo žmogiškumu?

– Šiame projekte muzika ir dainos – priemonės, padedančios sukurti bendrystę ir surasti ryšius tarp skaudžių istorijų, užmegzti naują santykį su prieštaringa istorija.

– Kaip jūs pats įsitraukėte į projektą „Kauno kantata“ ir kodėl jis pasirodė įdomus?

– Į šį projektą įsitraukiau prasidėjus pirmajam karantinui, 2020 m., tad praėjo jau daug laiko. Tuo metu kaip tik buvau pradėjęs bendradarbiauti su Kauno miesto simfoniniu orkestru. Prisijungti prie „Kauno kantatos“ man pasiūlė Kauno miesto simfoninio orkestro vadovas Algimantas Treikauskas. Pirmasis nuotolinis susitikimas vyko su režisieriumi Ch.Baldwinu, prodiusere Ina Pukelyte ir kitais kūrybinės komandos nariais. Buvo aiški tema, kūrėjai ir reikėjo priimti muzikinius sprendimus. Be to, mano pagrindinė veikla yra darbas su modernia, šiuolaikine muzika – manau, kad mano kandidatūra buvo pasiūlyta neatsitiktinai.

– Kalbant apie „Kauno kantatą“, koks tai kūrinys, kokių asociacijų jums kelia?

– Tai poetikos, filosofijos, muzikos, vizualumo mišinys. Pagrindinė jo tema – lietuvių dalyvavimas holokauste ir kartu kultūrinės terpės atskleidimas. Kantatą sudaro penkiolika dalių ir jas visas jungia daugiakultūrė tema. Kiekviena dalis yra individuali, skirtinga. Tai  bandymas aprėpti įvairius Kauno ir Lietuvos istorijos momentus ir pamėginti juos tam tikra seka sudėti.

Iš pačios kantatos yra įstrigęs momentas apie moterį, kuri, vedama žudyti, savo brangakmenius palieka sargybiniui ir tarp jų susikuria žmogiškas santykis.

– Jums pačiam dalyvavimas projekte suteikė naujų žinių, leido prisiliesti prie istorinės atminties – gilinotės į temą?

– Taip, tačiau gal labiau iš muzikinio konteksto. Tai ir žydų bendruomenės muzikinis gyvenimas, kai muzika skambėdavo daug kur. Iš pačios kantatos yra įstrigęs momentas apie moterį, kuri, vedama žudyti, savo brangakmenius palieka sargybiniui ir tarp jų susikuria žmogiškas santykis. Dviejų žmonių santykis. Man tas santykis labai įstrigo.

– Kūrinio žiūrovai galės klausytis ne sėdėdami vienoje vietoje, tačiau vaikščiodami. Ar toks formatas netriko jūsų, taip pat orkestro, kitų atlikėjų?

– Ne, netrikdo, nors dėl formato buvo daug diskusijų. Scenos išdėstymo architektūra yra kruopščiai apgalvota. Man atrodo, kad viskas bus labai organiška ir tiks.

– Kas jums pačiam suteikė daugiausiai džiaugsmo dirbant prie „Kauno kantatos“, o kas buvo didžiausias iššūkis?

– Daugiausia džiaugsmo man suteikė pažintis su Ch.Baldwinu. Tai  profesionalas, kuris sugeba dirbti su tokia didele komanda, išspręsti kiekvieną problemą. Jo profesionalumas, nuoširdumas turbūt man buvo pats įspūdingiausias dalykas ir patirtis, kaip reikia bendrauti tarpusavyje, kaip – iškilus problemų ir kaip sureguliuoti visą didelę komandą. Iššūkis – organizaciniai darbai. Atrodo, kad daug sunkiau viską suorganizuoti, nei atlikti. Sudėtinga surinkti kolektyvus, nes jų dalyvaus beprotiškai daug: ir mėgėjų chorų, ansamblių, ir orkestrų.

– „Kauno kantata“ jūsų kūrybiniame kelyje – išskirtinis savo masiškumu darbas?

– Turbūt taip atlikėjų prasme, organizavimu, projekto matomumu. Bet kūrinio kompleksiškumu – ne, kalbant apie muzikinę medžiagą, turinį.

– Esate vadinamas šiuolaikinės kartos dirigentu. Jūsų nuomone, koks yra šiuolaikinės kartos dirigentas?

– Iš kitų Lietuvos dirigentų išsiskiriu tuo, kad didžiąją dalį mano veiklos užima šiuolaikinės ir modernios muzikos autorių kūrinių dirigavimas, tai – ir mano įkurto ansamblio veikla. Man įdomūs ir lietuvių autoriai, lietuviškos premjeros, bet aš dirbu ir prie kitos muzikos, kuri man įdomi.

– Kas priklauso nuo dirigento?

– Labai daug, nors tikrai ne viskas. Nuo dirigento priklauso, kaip sugebėsi rasti kompromisą tarp skirtingų pozicijų, skirtingų nuomonių, taip pat ir muzikinių. Medijuoti procesą, kad jis būtų grįstas kompromisais. Tai ir teisingas dialogas, gera atmosfera, ir muzikantų, visos komandos nusiteikimas, taip pat kelias iki galutinio tikslo – koncerto, jo įgyvendinimo.

– Dirbate prie šiuolaikinės, modernios muzikos. „Kauno kantata“ – projektas apie atmintį, istoriją. Suderinate kūrinio temą su šiuolaikine muzika?

– Tema duoda impulsą muzikiniam naratyvui, kur nebūtinai yra tiesiogiai atspindima tema, – nutolsti nuo jos ir viskas virsta muzikiniu audiniu. Aš manau, kad tai nėra joks formalus vadovėlis, kurį skaitome ir išmokstame faktus. Tai epetizuotas pasakojimas, kur nueini į gėrėjimąsi žmogaus balsu, dainavimu, harmonija, sąskambiais ir pan. Pasitrauki nuo aiškių istorinių temų, o tai padaryti leidžia muzika.

Ją atliks beveik 300 muzikantų ir solistų, žiūrovai galės pasirinkti, ko klausyti, pranešė organizatoriai.

„Dviejų iš Lietuvos kilusių menininkų Philipo Millerio (Filipo Milerio) ir Jenny Kagan (Dženi Keigan) kuriama „Kauno kantata“ – tai nepaprastas ir nepakartojamas garso ir vaizdo labirintas, kokio Lietuvoje iki šiol nebuvo“, – teigiama pranešime.

Šis projektas – vienas paskutinių didžiųjų „Kaunas 2022“ renginių, taip pat viena svarbiausių „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ iniciatyvų bei baigiamasis tarptautinio Litvakų kultūros forumo akcentas, atminties temas šiuolaikiškai pateikiantis kūrinys. Jo premjerai rengtasi kelerius metus.

Šio eksperimentinio kūrinio premjeros metu žiūrovai bus pakviesti judėti po arenos erdvę ir iš arti stebėti kantatą atliekančius muzikantus.

Dokumentinę medžiagą kantatai P. Milleris iš Pietų Afrikos Respublikos ir J. Kagan iš Jungtinės Karalystės pradėjo rinkti 2020 metais – Holokaustą išgyvenusių žydų, taip pat lietuvių liudijimų bei atsiminimų ieškota Lietuvos ir kitų šalių archyvuose. Be Holokausto temos, „Kauno kantatos“ kūrėjams svarbios ir Sibiro tremtys, pokariu kentėjusių „vilko vaikų“ likimai.

„Nesiekiame dokumentinio atpasakojimo – juk kuriame meną. Norime atskleisti istorijos kompleksiškumą“, – sakė P. Milleris, trečios kartos PAR litvakas. Jo seneliai iš Lietuvos ir Latvijos išvyko dar iki Antrojo pasaulinio karo.

Pasak J. Kagan, kantatoje bus ir Kauno gete išgyvenusios, čia būsimąjį vyrą sutikusios jos mamos istorija apie gelbėtoją.

Tarp kūrinio atlikėjų – Kauno miesto simfoninis orkestras, klezmerių orkestras, pučiamųjų orkestras „Ąžuolynas“, Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos studentai, folkloro ansambliai „Kadujo“, „Ratilėlis“, Kauno valstybinis choras, choras „Cantate Domino“, vaikų kolektyvai, taip pat solistai Rafailas Karpis, Agnė Stančikaitė, Steponas Zonys, Tshegofatsas Moengas (Tšegofatsas Moengas) iš PAR.

„Kauno kantata“ vyks rugsėjo 30–spalio 1 dienomis „Žalgirio“ arenoje.

Artėjanti premjera – kelerių metų rezultatas, kurį kuria kompozitorius Philipas Milleris (Pietų Afrikos Respublika) ir vizualiųjų sprendimų menininkė Jenny Kagan (Didžioji Britanija). Lietuviškų šaknų turintys menininkai pasiryžo surinkti Kauno istorijas – trėmimų, Holokausto, „vilko vaikų“, Sibiro tremčių pasakojimus bei jų paliktus pėdsakus kartų likimuose.

Skirtumai – tik žemėlapyje

Dokumentinę medžiagą kantatai Ph. Miller ir Jenny Kagan pradėjo rinkti dar 2020 metais. Holokaustą išgyvenusių žydų, taip pat lietuvių liudijimų bei atsiminimų ieškota ir kitų šalių archyvuose. Nors „Kauno kantata“ kalba apie Lietuvai aktualius istorinius įvykius, anot T. Moeng, kūrinio tematinės linijos bus atpažįstamos kiekvienam žmogui.

„Jau nuo pat žmonijos pradžios pasaulyje vyksta daugybė su rasine, religine diskriminacija susijusių negandų. Galbūt visa tai kyla iš to, kad bijome vieni kitų, bandome primesti savo įsitikinimus. Mano šalyje – Pietų Afrikos Respublikoje –  ir visame Afrikos žemyne, priespaudos, praeities agresijos paliktos žaizdos tebėra aktualios. Galbūt dėl to „Kauno kantatos“ temos man yra tokios pažįstamos bei artimos“, – teigė atlikėjas.

Anot T. Moeng, susitapatinti su kūriniu yra kiekvieno menininko užduotis ir siekiamybė.

„Statydami G. Verdžio operą taip pat negalime žinoti, koks gyvenimas buvo XIX a. Kiekviename kūrinyje reikia atrasti asmeninę pasakojimo liniją“, – pasakojo jis.

Tshegofatso Moeng. / G. Jovaišos nuotr.

Prie „Kauno kantatos“ T. Moeng prisilietė ne tik atlikdamas solisto partiją – ne vienerius metus su kompozitoriumi Philipu Milleriu bendradarbiaujantis menininkas aktyviai dalyvavo ir kūrybiniame procese.

„Ph. Milleris – mano mentorius, žmogus, iš kurio galiu daug ko išmokti. Jis – nepaprastai kūrybiškas, puikus istorijų pasakotojas, kurio darbai kalba patys už save“, – apie draugystę su kompozitoriumi pasakojo T. Moeng.

Būtent Ph. Milleris solistą pakvietė prisijungti prie „Kauno kantatos“. Menininkų bendradarbiavimo rezultatą kauniečiai jau galėjo išgirsti ir M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veikiančioje W. Kentridge ekspozicijoje „Tai, ko nepamename“.

„Tiesą sakant, prieš atvykdamas į Lietuvą, žinojau tik tai, kurioje žemėlapio vietoje ją rasti“, – juokėsi atlikėjas. „Susipažinęs su kūriniu pradėjau domėtis ir šalies istorija – okupacijomis, Lietuvos žydų likimu. Šie miesto pasakojimai leido dar sykį suprasti, kokie savitai panašūs yra visų mūsų išgyvenimai“.

300 atlikėjų kuriamas reginys

Tarp atlikėjų, kurių projektas subūrė beveik 300 – Kauno miesto simfoninis orkestras, klezmerių orkestras, folkloro ansambliai, solistai Rafailas Karpis, Agnė Stančikaitė, Steponas Zonys, skaitovės Bella Shirin ir Violeta Rakauskaitė-Shtromas. Eksperimentinio kūrinio premjeros metu žiūrovai bus pakviesti judėti po arenos erdvę ir iš itin arti stebėti kantatą kuriančius atlikėjus. Unikalaus pasirodymo formato dėka, susirinkusieji galės patys pasirinkti, ko klausyti ir ką žiūrėti.

„Kauno kantatai“ ruošėmės kelerius metus, tad pasirodymo vizija nuolat keitėsi. Tik paskutinių repeticijų metu mes patys pamatėme, kaip idėja iš užrašų ant popieriaus tampa realybe. Tai – labai didelis, logistiškai sudėtingas projektas. Didžiulė prabanga ir iššūkis kūrinį papasakoti tokia daugybe spalvų“, – atviravo T. Moeng. „Dainuosime įvairiomis kalbomis – vokiečių, rusų, lietuvių, jidiš. Man tai ir yra šio kūrinio grožis – žmonės su skirtingomis patirtimis, savitais išgyvenimais pasakos labai universalią istoriją“.

Pietų Afrikos Respublikai atstovaujantis režisierius Philipas Milleris ir vizualiųjų sprendimų menininkė iš Jungtinės Karalystės Jenny Kagan kartu su žymiausiais Lietuvos muzikos atlikėjais pakvies į pirmą kartą Lietuvoje pristatomą vaizdų ir garsų labirintą, kuriame žiūrovai galės patys pasirinkti, ko klausyti ir ką girdėti.

„Kauno kantata“ pasakoja miesto istoriją nuo Antrojo pasaulinio karo. Pateikiami litvakų išgyvenimai, geto gyvenimas, išsigelbėjimas, žmogiškumas. Tai istorija, vedanti iš tamsos į šviesą.

„Kaunas išgyveno ne vieną laikotarpį, susijusį su holokaustu ir tremtimi. Visos istorijos susipina, ir tikrai nelengva jas pasakoti. Libretas supintas iš įvairių liudijimų, atsiminimų, archyvų. Abu kūrėjai turi sąsajų su Lietuva. Tad pirmiausia tai bus jų istorija, bet palies ir mus visus“, – kalbėjo prodiuserė Ina Pukelytė.

„Kauno kantata“ ne tik primins istoriją, ji skatins ir nepamiršti. Tai bus pasakojimas, apimantis ir tamsius istorijos epizodus, kai draugai nebūtinai yra draugai ir gali išduoti, ir perėjimą į šviesą, kai žmogiškumas tampa varomąja jėga.

„Žalgirio“ arenoje jau dabar paruošta neįprasta scena. Ji stovi viduryje, tad žiūrovai atlikėjus galės apeiti, klausytis skirtingų balsų, skirtingos muzikos. Chorai dainuos iš tribūnų, kur paprastai sėdi žiūrovai. Yra keli dideli ekranai, kurie sustiprins istorijos pasakojimą ir papildys įvairiomis vizualizcijomis.

„Smagu dirbti su menininkais, kurie nebijo iššūkių. Teko nemažai apgalvoti, kaip padaryti, kad žiūrovas galėtų ir klausytis muzikos, ir stebėti vaizdus iš bet kurios arenos pusės. Tai bus įtraukus reginys“, – teigė I.Pukelytė.

Pasirinkta istorijos pasakojimo firma leis žiūrovams ne tik pasyviai stebėti tai, kas vyksta scenoje, bet ir įsitraukti į veiksmą, atrasti sau tinkamiausią vietą išgirsti ir matyti, pajausti visą pasakojimą.

Žiūrovai galės patys pasirinkti, ko klausyti ir ką girdėti.

Sumanymas tapo iššūkiu ir atlikėjams. Dirigentui Karoliui Variakojui patikėta vieta scenos viduryje. Jam teks aprėpti ir skirtingai išsidėsčiusius atlikėjus, ir už kelių dešimčių metrų esančius du chorus. „Kauno kantatoje“ pasirodys apie 300 atlikėjų.

„Daugiausia pasiruošimo teko būtent techniniams dalykams, kaip viską sudėlioti į vietas, įgarsinimo komanda pasiūlė sprendinių. Be to, kai yra tiek daug žmonių, turinčių skirtingas muzikines patirtis, lengva padaryti chaosą. Tokiame chaose man dar neteko būti“, – apie išskirtinę patirtį kalbėjo K.Variakojis.

Tarp atlikėjų yra ir Kauno miesto simfoninis orkestras, klezmerių orkestras, pučiamųjų orkestras „Ąžuolynas“, VDU Muzikos akademijos studentai, folkloro ansambliai „Kadujo“, „Ratilėlis“ ir daug kitų.

Tokio masto ir kompleksiškumo kūrinys neįsivaizduojamas be choro – prie projekto prisijungė ir Kauno valstybinis choras, ir „Cantate Domino“, ir vaikų kolektyvai, taip pat solistai – Rafailas Karpis, Agnė Stančikaitė, Steponas Zonys, Tshegofatso Moeng (PAR), skaitovės Bella Shirin ir Violeta Rakauskaitė-Shtromas.

Artėjant premjerai, kalbamės su operos solistu Rafailu Karpiu – jis sutiko papasakoti apie „Kauno kantatos“ užkulisius, sudėtingas kūrinio temas ir asmeninį ryšį su Kaunu.

– Pradėkime nuo to, kad šiuo metu vis daugiau laiko praleidžiate Kaune. Koks jūsų ryšys su šiuo miestu?

– Visada domėjausi šeimos istorija, ypač po tėvų mirties. Prieš didžiausias XX a. negandas – okupacijas ir karus – mano protėviai gyveno Kaune: seniausias iš žinomų giminaičių mieste gyveno dar XVIII a. pabaigoje. Tai mano tėčio mamos linija, ji stipriai susijusi su Kaunu ir jo istorija.

Mamos tėtis taip pat gimęs Kaune – netgi suradau dokumentus, liudijančius, kad 1920 m. mano proseneliai persikėlė iš Suvalkų gubernijos į Kauną. Mano senelio jaunystė ir vaikystė prabėgo tame romantiškajame Kaune miesto klestėjimo metais, kai Kaunas buvo mūsų sostinė. Labai įdomu ieškoti tokių detalių, o vaikščiojant miesto gatvėmis žinoti, kad jos kadaise buvo mano senelių, prosenelių gatvės, jų miestas.

– Šiuo metu ruošiatės „Žalgirio“ arenoje vyksiančiai „Kauno kantatai“. Renginys didelis, už jo vairo – menininkai iš JK ir PAR, gausybė atlikėjų. Kaip jaučiatės, kokios repeticijų nuotaikos?

„Kauno kantata“ yra būdas suvokti, kad mes turime gerbti pagrindines žmogiškąsias vertybes, o tada ir valstybingumą – gerbti valstybę, kaip savo piliečius saugantį organizmą.

– Kūrinys vyksta etapais, turinčiais nemažus tarpus. Iš pradžių susitiko ansambliai, buvo pristatytos kūrinio idėjos. Daug kalbėjomės apie temas, kurias norime įtraukti, o kompozitorius kaupė medžiagą, domėjosi mūsų pačių jausmais ir išgyvenimais, norėjo susipažinti su Lietuva, šalies istorija. Sausį pristatėme pirmuosius kūrinio žingsnius – tuomet iš skirtingų Kauno erdvių skambėjo epizodai iš to, ką netrukus išgirsime „Kauno kantatoje“. Nekantriai laukiame repeticijų pačioje „Žalgirio“ arenoje.

– „Kauno kantata“ pasakoja sudėtingas ir kompleksiškas kauniečių istorijas, liečia Holokausto, tremties, „Vilko vaikų“ temas. Vis dėlto kiekvienas į istorijas žvelgia skirtingais rakursais, iš savo patirties. Apie ką jums asmeniškai yra šis Jenny Kagan ir Philipo Millerio kuriamas pasakojimas?

– Žinoma, mano šeimą labiausiai palietė Holokausto tragedija. Mano tėvai neturėjo galimybės susipažinti su savo protėviais – mama pažino tik savo senelį ir močiutę – visi kiti artimieji žuvo Holokausto ar prieš tai vykusių negandų metu. Mamos tėtis ir jo šeima buvo Kauno geto kaliniai, tėčio mamos brolis žuvo Dachau koncentracijos stovykloje. Siaubingų įvykių liudytoja buvo senelio sesuo, ji man papasakojo apie tai, kas vyko Kauno gete.

Tačiau tai nebuvo vienintelė tragedija, vykusi minėtu laikotarpiu. Šalį draskė įvairios nelaimės, tarp kurių ir tremtis, kuri palietė dar anksčiau nei nacių okupacija. Visos negandos prasidėjo nuo pirmosios bolševikų okupacijos, tuomet buvo sudraskytas Lietuvos valstybingumas, žmonės prievarta pažeminti, atimtas jų turtas... Didžiulis bėdų kamuolys rutuliojosi toliau – žmonės tikėjosi, kad naciai bus išgelbėtojai, tačiau vokiečių atėjimas parodė, kad jie yra lygiai tokie patys okupantai.

Tai skausmingas laikotarpis, kurio mes negalėjome analizuoti ištisus metus, net ir pasibaigus aktyviems teroro veiksmams. Juk sovietų okupacijos metu žmonės negalėjo atvirai kalbėti apie neteisybę, įvykdytą jų atžvilgiu. Holokausto aukos galėjo dalytis tik tuo, kas leidžiama tuometės valdžios, o grįžusieji iš tremties taip ir liko saugumo institucijų akiratyje.

– Kūrinys kviečia apie tai kalbėtis dabar?

– Manau, „Kauno kantata“ yra būdas suvokti, kad mes turime gerbti pagrindines žmogiškąsias vertybes, o tada ir valstybingumą – gerbti valstybę, kaip savo piliečius saugantį organizmą. Kai tik netekome valstybingumo, prasidėjo didelės ir nepataisomos bėdos. Buvome bejėgiai prieš tam tikrus istorijos verpetus. Tos bėdos mūsų visuomenę privertė gyventi kreivų veidrodžių karalystėje, melo, neteisybės atmosferoje. Dabar – tinkamas laikas pradėti analizuoti, aiškintis, suprasti tas skriaudas, kurios buvo padarytos tokių kraugeriškų režimų kaip komunizmas ir nacizmas ir daryti tam tikras išvadas, suvokti, kokios vertybės turėtų būti pamatinės, ir dar labiau jas branginti.

Žodžiai: R.Karpis dainuos savo senelių gimtąja kalba – jidiš. / J. Balašaičio nuotr.

– Kalbėdama apie „Kauno kantatą“ J.Kagan yra sakiusi, kad pamatydamas, kas yra blogiausia, kartu pamatai ir kas yra geriausia. Galbūt šis kūrinys įkvepia mus būti labiau žmogiškus, empatiškus?

– Pamatydamas, kas blogiausia, netgi paprastame nuoširdžiame pagalbos geste įžvelgi tyrą, gražų, žmogišką ryšį. Tikriausiai taip ir būdavo – prie didžiausių tragedijų skleisdavosi stebuklingos išsigebėjimo, žmogiškumo istorijos. Pats didžiausias kraugeriškumas tik paryškindavo pasiaukojimo, dorybės apraiškas.

– Renginyje pasirodys beveik 300 atlikėjų, kurie muziką atliks vienu metu, o žiūrovai, vaikščiodami po arenoje įkurtą labirintą, patys pasirinks, ko klausytis. Tai – neįprastas formatas. Paprastai muzikos klausomės atsisėdę salėje, susikoncentravę. Kokių iššūkių tai kelia atlikėjams?

– Iššūkių tikrai bus, tai labiausiai jausime jau repetuodami arenoje. Bandymas išlaikyti atstumus, aukštis reikalaus didelės koncentracijos, susistygavimo – tai bus svarbiausias dalykas norint atskleisti kompozitoriaus idėją. Dideli iššūkiai lauks ir techninio personalo – vaizdinių elementų suderinimas, skirtingų atlikėjų įgarsinimas tam, kad visi vienodai gerai sektume dirigentą.

– Tiek Jenny, tiek Philipas labai akcentuoja gydomąją klausymosi galią, ryšio su klausytoju svarbą, gebėjimą kalbėti ir kalbėtis. Kiek svarbus jums yra žiūrovo ir atlikėjo dialogas?

– Man visada svarbu tai, kas parašyta muzikoje ir kūrinio tekste. Tam naudoju artikuliaciją, interpretaciją. Paisydamas autorių nustatytų rėmų, bandysiu perteikti kompozitoriaus žinutę. Žinoma, patirtį visuomet perleidžiame per save, bandome išgryninti savitą muzikinį, dvasinį, meninį poveikį, tačiau tai yra kompozitoriaus mintis, kurią turime kuo tiksliau perteikti.

– Dainuosite ir jidiš kalba?

– Taip, tai mano senelių gimtoji kalba, kuri man yra gana artima. Viename iš paskutiniųjų kantatos fragmentų skambės kūrinio motyvas, pasakojantis, kaip mama bando išgelbėti savo kūdikį nuo nacių teroro ir kaip tamsoje atsiranda jo gelbėtojas. Šis kūrinys, man atrodo, be galo prasmingas – juk Lietuvoje buvo daugybė žmonių, kurie, rizikuodami savo ir savo artimųjų gyvybe, ryžosi išgelbėti pasmerktuosius. Šią melodiją pirmą sykį išgirdau iš savo močiutės, tad ji turi labai didelę reikšmę man, mano šeimai. Per minėtas negandas kone visi Lietuvos gyventojai neteko dalies savo artimųjų, tačiau pagalba visuomet stebuklingu būdu atsirasdavo. Tai puikus simbolis, kad net ir pačiu sudėtingiausiu metu ten, kur klesti pats didžiausias siaubas, atsiranda ir pati ryškiausia šviesa.

Kas? „Kauno kantata“.

Kur? Kauno „Žalgirio“ arenoje.

Kada? Rugsėjo 30 d. 19 val., spalio 1 d. 19 val.