Ne tik amato mokykla
Vieni technikumą prisimena kaip kultūros panteoną, kiti – kaip vietą, išmokiusią būti geresniu žmogumi. Absolventų prisiminimuose Stepžukio rūmai iškyla kaip laisvės oazė, kurioje nebuvo jaučiami sovietinės santvarkos gniaužtai. Daugelis prisimena ir technikumo dėstytojus: Eugeniją Lašienę, Filomeną Ušinskaitę, Alfonsą Vilpišauską, direktorių Andrių Valių, kūrusius savo studentams nuostabų meno pasaulį.
Absolventai tvirtina, kad Stepžukis, nors ir buvo tarpinė stotelė siekiant meno aukštumų, ne tik amato mokykla. Technikume įgyti meno disciplinų pagrindai lėmė, kad daugelis jį baigusių dabar aktyviai kuria, yra žinomi, įvertinti Lietuvoje ir už jos ribų menininkai.
Keleto iš jų: Dainos Vanagaitės-Belžakienės, Saulės Damaševičienės, Relitos Mielės, Rasos Dzimidavičiūtės-Olesen ir Daliaus Razausko – paroda „Pelėdos. Menininkai nemiega“, kurioje svečio teisėmis dalyvauja ir stiklo menininkė Audronė Andrulevičienė, eksponuojama galerijoje „Kauno langas“. Visi kūrėjai Stepžukį baigė 1988-aisiais.
Regimanto Zakšensko nuotr.
Bendrasis vardiklis
Galerijoje pristatoma ekspozicija – kamerinė. Tikriausiai tuo siekiama akcentuoti, kad menininkai – ne tik Stepžukio absolventai, bet ir moksladraugiai, drauge lankę ir paskaitas, drauge nerdavę ir į rokenrolą po jų.
Nors labai skirtingi – tiek rinkdamiesi vaizduojamojo ar taikomojo meno šakas, tiek raiškos priemones, technikas, kūrybos motyvus, idėjas – menininkai vis dėlto turi bendrą vardiklį. Tai rimtas požiūris į meną. Neabejotina, studijos technikume, jo dėstytojai kiekvienam padarė labai didelę įtaką ir išmokė pagarbos kūrybai ir žiūrovui.
Laisvė ir meistriškumas
Dailininkų darbuose kūrybinė laisvė jungiama su meistriškumu. Tiek pat, kiek kūrinio idėja, menininkams yra svarbi tos idėjos realizacija. Medžiagų pasirinkimas, technikų įvaldymas, estetiniai sprendimai yra ne antraeilės detalės, o kūrinio visumos dalis.
Stepžukio absolventai yra puikiai įvaldę amatą, todėl jų darbuose idėjų laisvė yra proporcinga meistriškumui jas įgyvendinti. Meno ir amato dermė, manau, lemia kūrinio išliekamąją vertę, išlaisvina kūrėją nuo kintančių vaizduojamojo ir taikomojo meno tendencijų, išryškina individualumą.
Parodoje kūrinius eksponuojantys dailininkai nesiekia kurti efektingo, garsiai vieną tiesą skelbiančio meno, kurio poveikis, nepaisant to, kad ryškus, yra trumpalaikis. Ekspozicijoje pristatomus kūrinius galima būtų pavadinti santūriais, saikingais, subtiliais. Parodoje vaikštant tarp grafikos, odos ir stiklo meno, juvelyrikos kūrinių ir objektų abejonių nekelia nei jų idėjinis svarba, nei kūrėjų meistriškumas.
Regimanto Zakšensko nuotr.
Nešvelni estetika
Žvelgdamas į nuo 2000-ųjų Danijoje gyvenančios menininkės R. Dzimidavičiūtės-Olesen grafikos kūrinius, žiūrovas, lyg Lewiso Carroll’io Alisa, atranda stebuklingas dureles, jas praveria ir patenka į kūrėjos vaizduotės pasaulį.
Į kiekvieną darbą norisi žiūrėti ilgai, atidaus tyrinėtojo žvilgsniu. Tačiau ne tik todėl, kad patys kūriniai yra įdomūs dėl galvą apsukančių siužetų. Šiurkštoka darbų estetika, kuriama grafinio piešinio plastika, siurrealistinį siužetą tarsi perkelia arčiau žiūrovo, arčiau jo netobulos realybės, iš leidžia pažvelgti į ją kitu kampu.
Kitokia estetika išsiskiria ir keramikės D. Vanagaitės-Belžakienės kurti objektai. Menininkė nustebina medžiagų pasirinkimu: sudžiūvusios žolės, stiklas, veidrodis, ar net taurieji metalai, akmenys. Dailininkė darbuose kuria harmoniją iš to, kas, iš pirmo žvilgsnio, gali pasirodyti, nedera tarpusavyje. Ant iš smulkių šapelių suręsto lizdo krašto rymanti žmogiška figūra, žvelgiantį į sumažintą žemės modelį, pusiausvyrą ant šiaudų kamuolėlio bandantis išlaikyti žmogus-kiškis (o gal kiškis-žmogus), ant stiklinio, ledo kubą primenančio, postamento padėta prasivėrusi kriauklė, tarp savo geldelių slepianti paslaptį – skirtingų medžiagiškų elementų panaudojimas padeda kurti daugiaprasmius kūrinių siužetus, atvirus žiūrovo interpretacijoms.
Trapu: R. Dzimidavičiūtės Olesen grafikos kūrinių mozaika. / Regimanto Zakšensko nuotr.
Papildoma funkcija
Menininko D. Razausko autorinės juvelyrikos kūriniai interpretacijoms ne tokie atviri. Griežtos, švarios, preciziškos geometrinės formos, subtilus spalvų pasirinkimas tauriuosius metalus derinant su pusbrangiais akmenimis ar brangakmeniais juvelyrikos kūrinius daro nebetalpančius į įprastus rėmus.
D. Razauskas skatina žiūrovą abejoti papuošalui priskiriamu funkcionalumu ir pamatyti jį kaip meno objektą. Tarp funkcijos ir meno objekto balansuoja ir dailininkės S. Damaševičienės darbai. Menininkė kuria iš vario ar odos, atskleisdama subtiliausias šių medžiagų savybes. Grafiškais dekoratyviais elementais, panaudodama ažūrą, akcentuodama rankų darbą, dailininkė pripildo darbus lengvumo, švelnios nostalgijos, tikėjimo ir svajonių.
Odos medžiagą kūryboje naudoja ir odininkė R. Mielė. Jos darbuose oda yra lankstoma, raižoma, karpoma, glamžoma. Ji paklūsta visiems menininkės sumanymams ir atskleidžia savo universalumą. Greta bendramokslių iš Stepžukio eksponuojami konceptualūs stiklo menininkės A. Andrulevičienės kūriniai, juvelyrika. Papildantys ekspoziciją, sužavintys žiūrovą kūrėjos prisitaikymu prie natūralių medžiagų, jie atskleidžiant neįprastą jų grožį.
Paroda pavadinta taikliai – „Pelėdos. Menininkai nemiega“. Pelėdos yra tapusios Stepžukio (ir dabartinės Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademijos) simboliu. Grasiosios skulptoriaus Vinco Grybo pelėdos, sutūpusios ant meno oazę juosiančios tvoros, neatsiejamos nuo šios vietos. Nemiega menininkai ne dėl to, kad juos kankintų miego sutrikimai. Jie apimti kūrybos nemigos, kuri, prasidėjusi Stepžukio laikais, tebesitęsia iki šiol.
