„Jis pirmas drąsiai numetė Komunistų partijos bilietą, kai jam pabandė priekaištauti, kodėl jis, komunistas, dalyvauja Sąjūdyje. Jis atidavė bilietą ir išėjo“, – kalbėdamas apie šį išskirtinį žmogų, tvirtai stovėjusį prieš tuometę nomenklatūrinę sovietų santvarką – „be reveransų ir be atsiprašymų“, prisiminė buvęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo vadovas Vytautas Landsbergis.

Ne visi turi tokios tvirtybės net dabar, laisvos Lietuvos laikais. Pavyzdžiui, socialdemokratų partijos garbės pirmininkui Vyteniui Povilui Andriukaičiui su keliais partijos kolegomis, anądien Vilniuje mitingavusiam prieš P.Cvirkos paminklo nukėlimą, rodėsi, kad visų bolševikinių stabų nuvertimas „atnešė šaliai daugiau žalos nei naudos“.

Cukrinių avinėlių tylėjimas, ne kitaip, visai, kaip tame kanibališkame filme. Socdemams vis regisi, kad „beatodairiškai naikinantieji sovietinį paveldą niekuo nesiskirtų nuo sovietinės cenzūros“.

Cukrinių avinėlių tylėjimas, ne kitaip, visai, kaip tame kanibališkame filme.

Socdemams vis regisi, kad „beatodairiškai naikinantieji sovietinį paveldą niekuo nesiskirtų nuo sovietinės cenzūros“.

Viskas visai, kaip prieš 80 metų, kaip anais P.Cvirkos politinės karjeros apogėjaus laikais, aukojant tėvynę ant kruvinos imperijos aukuro.

Regis, kairiųjų retorika – vienas stabiliausių ir mažiausiai nepajudinamų šios politinės krypties veiksnių nuo pat jos ištakų. Tik klausimas, ar papelijusių vertybių korta padės išlaikyti kylančius partijos reitingus?

Ir pabaigai. 1989 m., kai nepriklausomybe dar nė nedvelkė, K.Motieka SSRS Antrojo liaudies deputatų suvažiavimo metu Kremliaus salėje pasakė kalbą ir pirmą kartą per 50 sovietinės okupacijos metų oficialiai pareikalavo grąžinti Lietuvos valstybės nepriklausomybę.

Sunku įsivaizduoti bent vieną šiandieninį P.Cvirkos paminklo gynėją K.Motiekos vietoje. Normalu – ne kiekvienas geba laviruoti be reveransų nomenklatūrai ar rinkėjams.