Programai iš viso bus išleista 26 mln. eurų

„Tą sumą mes išskirstėme labai apgalvotai į septynerius metus, tai dar likutį naudosime ir kitais metais ataskaitoms, leidiniams parengti“, – žurnalistams sakė „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė.

Pasak jos, iki šių metų buvo išleista apie 13 mln. eurų, šių metų programa kainavo apie 14 mln. eurų. Pasak vadovės, toks subalansuotas biudžetas leido „iššauti šitą didelį šūvį šiais metais“.

Tą sumą mes išskirstėme labai apgalvotai į septynerius metus, tai dar likutį naudosime ir kitais metais.

Renginys taip pat pritraukė per 50 rėmėjų, kurie prisidėjo 2,8 mln. eurų vertės paslaugomis ir lėšomis.

Brangiausi, pasak V. Vitkienės, buvo trys didieji renginiai, atsiėję 5 mln. eurų. Dar milijoną eurų kainavo garsių atlikėjų – Yoko Ono, Marinos Abramovič, Williamo Kentridge'o (Viljamo Kentridžo) – parodos.

„Kaunas 2022“ vadovės duomenimis, taip pat kultūros sostine buvusio Ešo prie Alzeto Liuksemburge biudžetas buvo kone triskart didesnis – 67 mln. eurų.

LNK reportažas:

Neeiliniai metai

Kultūros ministro Simono Kairio teigimu, didžiausias iššūkis Europos kultūros sostinės metais buvo suprasti, kad esi Europos kultūros scena.

„Ir ta scena reiškia, kad tu į tą sceną atvedi ne tik tuos, kuriuos tu turi Kaune, bet reiškia, kad tu esi atviras, sukuri platformą bendradarbiavimui, dialogui“, – kalbėjo kultūros ministras.

Simonas Kairys/Justinos Lasauskaitės nuotr.

Jis pastebėjo, kad 2022 metai, kai Kaunas tapo Europos kultūros sostine, buvo neeiliniai.

„Galima drąsiai teigti, kad tai, kas įvyko, tai per 2022 metus, kai Kaunas buvo Europos kultūros sostinė, pasaulis pasikeitė, ir tai yra faktas“, – pastebėjo ministras.

Pasak jo, tai didelis iššūkis tokiems renginiams kaip Europos kultūros sostinė, kurie yra inertiški, rengiami gerokai iš anksto, pagal iš anksto suderintas programas.

Nepaisant to, S. Kairio teigimu, „Kaunas 2022“ komandai pavyko prisitaikyti prie pokyčių ir reaguoti į pasikeitusias sąlygas.

Tiek jis, tiek „Kaunas 2022“ komanda akcentavo, jog jų pagrindinis tikslas buvo sutelkti bendruomenę, o ne koncentruotis į didžiuosius renginius, paskatinti žmones būti ne žiūrovais, o dalyviais.

„Nėra svarbu, kad tu nusipirkai bilietą, atėjai, pamatei, kad per lubas varva ir išėjai, bet jeigu tu atėjai, pamatei, kad laša ir užšpakliavai tas lubas, tu jau dalyvis. Toks mūsų pagrindinis tikslas“, – sakė „Kaunas 2022“ Komunikacijos ir rinkodaros skyriaus vadovas Mindaugas Reinikis.

V. Vitkienės teigimu, sudėtingiausi organizacine prasme buvo atidarymo renginys „Sukilimas“, vykęs sudėtingomis epidemiologinėmis sąlygomis, bei ant vandens vykęs „Santakos“ pasirodymas.

„Kažkas klausė, ar kartotume dabar: 2023-ieji metai, atidarymas, duodame jums pinigų, darykite dar kartą, tai manau, kad tikrai nesurinkčiau komandos dar kartą pakartoti šitą dalyką“, – sakė „Kaunas 2022“ vadovė.

„Visi labai įsikvėpę ir labai laimingi, labai dėkingi, bet dabar tikrai reikėtų mums laikotarpio pailsėti“, – pridūrė ji.

Pasak V. Vitkienės, tai bus proga ir Kauno bei jo rajono gyventojams įvertinti, kas jiems buvo vertingiausia bei kurioms iniciatyvoms verta išlikti.

Virginija Vitkienė/Justinos Lasauskaitės nuotr.

Didieji renginiai išliks

2022-aisiais metais renginiuose pasirodė 11,8 tūkst. profesionalių menininkų, įvyko 1370 visuomenei prieinamų renginių, parodų, scenos menų pasirodymų.

Pasak organizatorių, pasibaigus Europos kultūros sostinės metams, mieste ir toliau išliks Laimės diena, Europos kultūros sostinės forumas – jis bus mažesnis, bet ir toliau rengiamasi kviesti miestų atstovus ar vykti į užsienį. Vyks ir Literatūros savaitė, šiuolaikinio miesto festivalis „Audra“ – pasak V. Vitkienės, vienas sėkmingiausių vasaros projektų.

Taip pat toliau vyks „Fluxus“, „ConTempo“ festivaliai, „Kultūra į kiemus“, „Kiemų šventė“.

Tęsis „Magenta“ landšafto festivalis, Istorijų, Dizaino festivaliai, Japonijos dienos ir dar keletas kitų iniciatyvų.

Taip pat išliks Kauno rajone prišvartuota konvertuota žemsiurbė „Nemuno7“: ji pavasarį grįš į savo vietą, bus plečiamas jo renginių spektras.

Nuo 2017 metų renginiai įtraukė beveik 145,9 tūkst. dalyvių, beveik 18 tūkst. iš jų – profesionalūs menininkai iš Europos, Amerikos, Pietų Afrikos, Azijos ir kitur. Lietuviai sudarė 70 proc., kitų šalių menininkai – 30 proc. dalyvių.

Pasak V. Vitkienės, dalyviais laikomi tie, kurie dalyvavo dirbtuvėse, atėjo į diskusijas ir kitaip prisidėjo prie renginių.

Per penkerius metus įvyko beveik 3 tūkst. visuomenei prieinamų renginių, parodų, scenos menų pasirodymų. Juose talkino 1,5 tūkst. savanorių.

Skaičiuojama, jog per dešimt 2022 metų mėnesių pasiektas 2019 metų turistų, atvykusių su nakvyne skaičius – jų buvo 258 tūkstančiai. Trečdaliu augo lietuvių turistų skaičius.

Kaip pranešė „Kaunas 2022“, pasaulinei kompozitorės Leros Auerbach kūrinio premjerai Kaunas pasirinktas todėl, kad šiame mieste vicekonsulas rezidavo.

Kūrinį atliks Kauno valstybinis choras, Kauno miesto simfoninis orkestras bei violončelės virtuozė Kristina Reiko Cooper (Kristina Reiko Kuper). Jam diriguos „Grammy“ muzikos apdovanojimų nominantas Konstantinas Orbelianas.

Pasak K. R. Cooper, vizija apie muzikinį projektą, skirtą Ch. Sugiharai, kilo pirmą kartą išgirdus jo istoriją.

„Tai doro ir kuklaus žmogaus istorija. Supratau, kad jei ne jo herojiški veiksmai – tūkstančiai išduotų tranzitinių vizų, skirtų prieš tuometinės vyriausybės nurodymus – mano vyras ir trys vaikai šiandien neegzistuotų“, – pranešime cituojama ji.

Supratau, kad jei ne jo herojiški veiksmai – tūkstančiai išduotų tranzitinių vizų, skirtų prieš tuometinės vyriausybės nurodymus – mano vyras ir trys vaikai šiandien neegzistuotų.

„Norėjau šį drąsų žmogų pagerbti man artimu būdu – pasitelkiant muziką. Tai buvo mano svajonė, dabar tapusi realybe – įgyvendinti šį projektą per nuostabią L. Auerbach muzikos partitūrą ir švęsti gyvenimą nušviečiant Ch. Sugiharos poelgį“, – teigia K. R. Cooper.

Kauno miesto simfoninio orkestro vadovas Algimantas Treikauskas akcentuoja, kad Ch. Sugihara – Kauno legenda, kuris Lietuvą ir Japoniją susiejo pačiu aukščiausiu lygiu.

„Daug turistų atvažiuodavo į Kaune esančius Sugiharos namus, ir žinia apie juos vis sklido. Su žinoma amerikiečių kompozitore L. Auerbach ir violončelininke K. R. Cooper buvome susitikę prieš keletą metus ir kalbėjome apie idėją parašyti simfoniją, dedikuotą Ch. Sugiharai“, – cituojamas jis.

A. Treikauskas taip pat pridūrė, kad „Nešantys šviesą“ yra kūrinys, sulauksiantis didžiulio pasaulinio atgarsio.

Simfonija „Nešantys šviesą“ – „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.

Organizatorių teigimu, projektas yra įgyvendinamas gavus Jad Vashem Pasaulio holokausto centro Jeruzalėje paramą.

Ch. Sugihara buvo japonų kariškis ir diplomatas, 1939–1940 metais dirbęs Japonijos konsulu Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune.

Tuo metu Kaune susikaupė daug pabėgėlių iš Lenkijos, tarp jų ir žydų, kurie Raudonajai Armijai okupavus šalį ėmė ieškoti būdų pabėgti nuo karo.

Konsulas Ch. Sugihara keletą kartų klausė Japonijos užsienio reikalų ministerijos, ar jis gali pabėgėliams išduoti Japonijos vizas. Gavęs neigiamus atsakymus, diplomatas savo atsakomybe išdavė keletą tūkstančių tranzitinių vizų, skirtų vykti per Japoniją į trečiąsias šalis.

Jas gavę, tūkstančiai žydų traukiniu per Sibirą pasiekė Japoniją. Istorikų teigimu, Ch. Sugiharos dėka Holokausto išvengė 6 tūkst. žydų.

Dizainas – labai plati tema, apie kurią galima kalbėti iš įvairiausių perspektyvų. Kalbėdami su R.Gheerawo, pasukome empatijos, dizainerio misijos ir autentiškumo temų link.

– Kai kalbame apie dizainą mieste – kokius aspektus svarbu įvardyti, į ką koncentruotis?

– Dizainas išties gali funkcionuoti įvairiuose masteliuose. Miestas yra savotiška talpykla, kurioje vyksta gyvenimas. Dizainas apima visą procesą: nuo miesto nubraižymo žemėlapyje iki durų rankenų projektavimo.

Vienas iš didžiausių dizaino iššūkių šiandien yra tai, kad labai sudėtinga matyti skirtingus miesto kūrimo mastelius, įvairius poreikius. Neretai viskas baigiasi tuo, kad vieni projektus kuria sraigtasparnio, o kiti – gatvės lygiu. Kartais žiūriu į urbanistikos kūrėjų, architektų darbų pristatymus – gražias, iš aukštai padarytas nuotraukas – ir galvoju – nuo kada žmonės yra supermenai, skraidantys virš miesto? Juk paprastai patiriame pastatus per laiptus, kilimus, taktilinius prisilietimus, sienas, baldų išdėstymą... Miesto koncepcijoje turime pabandyti įveikti atotrūkį tarp planavimo proceso ir projekto įgyvendinimo.

– Kas miestą iš tik gyvenamo paverčia mylimu, komfortabiliu, tokiu, kuriame norisi gyventi?

– Jei miestą sulygintume su pastatu, jis turėtų visus reikiamus baldus ar durų rankenas – kitaip tariant, funkcionuotų, bet ar būtų užtikrinta medžiagų, oro kokybė ir pan.? Galbūt pastatas tenkina pagrindinius poreikius, bet ar jis tikrai gali tapti vieta, kurioje norėtųsi būti?

Vienintelis būdas priversti žmones pirkti naujus automobilius buvo pakeisti jų dizainą – staiga jie tapo mados produktais.

Perpildytas Londono metro taip pat yra funkcionalus – juk su juo galima nukeliauti iš taško A į tašką B. Vis dėlto ar malonu juo naudotis karštą vasaros dieną, be kondicionieriaus, besistumdant miniai žmonių? Kartais dėl to kaltas ne projektavimas ar infrastruktūra. Galbūt verta paklausti, kodėl visi žmonės darbe turi būti būtent 9 valandą? Iš kur atsirado ši taisyklė? Tikriausiai ji kilo dar nuo darbo fabrikuose laikų, dėl sukčiavimo, nepasitikėjimo vieni kitais.

Taigi paslaugos, kaip ir pastatai, gali būti tinkami gyventi ir naudoti, bet svarbu paklausti – ar jie padeda džiaugtis paprastais kasdieniais dalykais, pavyzdžiui, grįžimu namo, kelione į darbą ar kitą vietą mieste?

– Kaip tuomet apibūdintumėte gerą dizainą? Kokius aspektus jis turėtų įtraukti?

– Geras dizainas neturėtų daryti žalos. Jis turėtų ne skirti, bet įtraukti, įgalinti. Sunku pastebėti gerą dizainą, nes jei jis tikrai veikia, tampa beveik nematomu. Geras dizainas taip pat turėtų jungti, o ne būti kliūtimi. Jis padeda gyventi įgalinančiai ir sąmoningai. Žinoma, jis turėtų koncentruotis ne į finansinius, bet į vertybinius pagrindus.

Tiesa, tai prieštarauja pačiai dizaino atsiradimo istorijai. Pavyzdžiui, 1930-aisiais, prasidėjus automobilių bumui, transporto priemonės buvo labai patikimos ir gesdavo tikrai ne kas kelerius metus – automobilį galėjai turėti dešimtmetį ar ilgiau. Vienintelis būdas priversti žmones pirkti naujus automobilius buvo pakeisti jų dizainą – staiga jie tapo mados produktais. Jei pažvelgsite į bet kuriuos šeštojo dešimtmečio „Cadillac“, pamatysite, kaip sparčiai keitėsi jų modeliai.

Taigi, sakyčiau, kad dizainas turi galios ne tik palaikyti ar įtraukti, bet ir kenkti. Vis dėlto tikiu, kad šiandieniai dizaineriai vis daugiau dėmesio skiria žmonėms, su kuriais ir kuriems kuria, kalba apie idėjas, o ne tik apie patį projektą.

– Kokius pagrindinius klausimus reikia užduoti sau, kaip dizaineriui, prieš kuriant kokį nors dizaino projektą? Kaip žinoti, kad idėja vertinga?

– Manau, kad projektas turėtų atitikti mano įsitikinimus. Turėtume remtis savo tiesos pajautimu ir vertybėmis. Klausimas, į kurį būtinai reikia rasti atsakymą, – koks mano požiūris į žmones, kuriems tai kuriu?

Vieną kartą prisidėjau prie projekto, skirto migrantams darbininkams. Paklausiau studentų, kokius žodžius jie susietų su šių žmonių grupe? Kadangi niekas nepradėjo siūlyti žodžių, tai padariau aš – prie migrantų darbininkų nuotraukos parašiau žodžius: „purvinas“ ir „neturtingas“. Studentai taip pat siūlė savo variantus – jie nenorėjo įžeisti žmonių, tačiau kai kurie atsakymai buvo ganėtinai brutalūs. Atkreipiau dėmesį, kad nė vienas nepaminėjo žodžių „sūnus“, „tėvas“, „vyras“, o juk tai ir yra priežastys, dėl kurių šie žmonės pasirinko tokį kelią.

Taigi, manau, kad labai svarbu suprasti, kokios mano intencijos, santykis su žmonėmis, kuriems ketinu kurti vieną ar kitą projektą.

– Manau, šiais laikais, kai turime tiek pasirinkimų, kuriančių žmonių, labai sunku pasiūlyti ką nors išskirtinio. Ką jūs vadintumėte autentiška idėja?

– Autentiška vadinčiau idėją, kuri yra tikslinga, prasminga, pagerina situaciją. Dažnai pamirštame, kad idėja turi būti ne tik vertinga, bet ir smagi, įnešti džiaugsmo į kasdienį gyvenimą.

Prisimenu vieną pavyzdį, kai senyvo amžiaus moteris bandė pati įsijungti televizorių, bet negalėjo to padaryti dėl sudėtingos pultelio schemos. Sukūrėme dizainą, kuris paslėpė nereikalingus mygtukus ir jai pagaliau pavyko. Į mus tą sykį ji žvelgė su didžiausia šypsena. Dėl tokių akimirkų ir kuriame. Dizainas turėtų gerinti tam tikrą prisitaikymo lygį, padėti gyventi lengviau.

– Kalbate apie empatiją, santykį su žmonėmis. Kodėl jums svarbu, kad dizainas būtų orientuotas į žmogų, ką savo darbais ir projektais norite pasakyti?

– Tiek daug dizainerių šlovina save ir savo vardą, bet ar kuriame dalykus, kurių žmonėms reikia, kurių jie nori? Empatija yra tai, kas jungia, padeda suprasti žmogaus poreikius. Empatija sukuria pusiausvyrą, kuri reikalinga, kad visuomenė funkcionuotų. Kiekvieno dizainerio tikslas ir moto – gerinti žmonių gyvenimą, o empatija gali padėti pasiekti tai padaryti.

Artėjant pasirodymui, orkestro generalinis direktorius James Williams sutiko pasidalinti mintimis apie komandoje jaučiamą atmosferą, unikalią programą bei jausmą, kuris užplūsta uždangai pakilus.

– Praeitą savaitę „Royal Philharmonic Orchestra“ (Karališkasis filharmonijos orkestras) pradėjo turą po Europą, o visai netrukus viešės Kaune. Kaip jaučiasi orkestro nariai bei visa kūrybinė komanda, kokiomis emocijomis ir atmosfera gyvenate?

– Orkestro muzikantai jaučia malonų jaudulį. Visada žavi kelionės po skirtingas šalis bei pažintis su kitomis kultūromis. Visgi manau, kad komanda labiausiai laukia ryšio, atsako iš klausytojų. Smagu matyti, kaip muzikantai prieš ir po koncertų bendrauja su publika. Sykį lankėmės Lietuvoje, Vilniuje ir klausytojų atsakas buvo labai šiltas.

– Ar galite plačiau papasakoti apie programą, kurią pristatysite Kaune?

– Programa sudėliota iš trijų dalių. Koncertą atidarysime S. Prokofjevo „Klasikine simfonija“, parašyta neoklasicizmo laikotarpiu. Tuomet kompozitoriai žavėjosi praeities muzika ir ieškojo būdų, kaip ją pristatyti naudojant tam tikras muzikos formas ir instrumentus. Tai nuostabi, tačiau neįprasta simfonija – ji trunka vos 16 minučių.

Antrasis kūrinys skambės išskirtinai Kaune, tai Ludwigo van Beethoveno „Fantazija fortepijonui“. Šį neeilinį kūrinį, skirtą fortepijonui, orkestrui ir chorui atliks Šiaurės Makedonijos pianistas Simonas Trpčeskis. Džiaugiamės, kad prie mūsų prisijungs ir Kauno valstybinis choras. Šis kūrinys atliekamas labai retai, tačiau jame tvyro džiugi, žmogaus dvasią pakylėjanti atmosfera.

Jeano Sibelijaus „Antroji simfonija“ yra puikiai atpažįstamas muzikos kūrinys. Nors orkestrui tai – sunkus išbandymas, publika į šią muziką visada reaguoja teigiamai.

Manau, kad tai yra nuostabi programa, kurioje susijungia trys labai išskirtiniai kompozitoriai, menantys skirtingus istorinius laikotarpius.

B. Wright nuotr.

– Kalbate apie šių trijų muzikantų skirtumus, o kas juos vienija? Kodėl buvo pasirinkti būtent šie kompozitoriai?

– Renkantis programą visuomet atsižvelgiame į publiką ir jos skonį. Norime atrasti balansą tarp pažįstamo, tarkime, J. Sibelijaus „Antrosios simfonijos“ ir naujo. Pavyzdžiui, nors visi žino Bethoveną, jo „Fantazija fortepijonui“ klausytojams bus tikras siurprizas. Tą patį galėčiau pasakyti ir apie pasirinktą S. Prokofjevo kūrinį. Minint šį muzikantą, dažniausiai įsivaizduojami didžiuliai orkestrai ir rusiško stiliaus simfoninė muzika, tačiau mūsų pasirinktas kūrinys – visai kitoks.

– Prie pasirodymo prisijungs fortepijono virtuozas S. Trpčeskis. Ar galėtumėte šiek tiek daugiau papasakoti apie šią užsimezgusią draugystę?

– Simoną Trpčeskį ir Karališkojo filharmonijos orkestro muzikos vadovą bei dirigentą Vasilij Petrenko sieja labai ilga ir nusistovėjusi meninė partnerystė, kuri tęsiasi ne vienerius metus. Ne tik koncertų salėse, bet ir įrašų studijose. Įdomu tai, kad Simonas su orkestru debiutavo tik praėjusį sekmadienį, tad nors ir yra puikiai pažįstamas pasaulinio lygio muzikantas, su orkestru groja pirmą kartą. Tai bus ir pirmasis Simono Bethoveno „Fantazijos fortepijonui“ atlikimas, tad šis koncertas bus ypatingas mums visiems.

– Galime sakyti, kad koncerte bus daug pirmų kartų.

– Tikrai taip. Muzikantams tai suteikia daug įspūdžių, tikimės, kad atmosferą pavyks perteikti ir susirinkusiai publikai – kai kurie iš jų šiuos kūrinius taip pat išgirs pirmą kartą.

– Negalime nepaminėti ir koncerto muzikos vadovo bei dirigento V. Petrenko. Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie jo indėlį orkestro kūrybiniame gyvenime?

– V. Petrenko yra Karališkosios filharmonijos muzikos vadovas bei dirigentas nuo 2021 m. Labai sunku apibūdinti, kas lemia ryšį tarp orkestro ir dirigento, tačiau manau, kad tai – esminių vertybių atitikimas. Tiek Vasilijų, tiek orkestrą sieja ta pati darbo etika ir ambicijos. Vasilijus, kaip menininkas, yra labai smalsus žmogus, nuolatos keliantis klausimus apie muziką, jos vaidmenį visuomenėje ir mūsų atsakomybę naudojant muziką aukštesniems tikslams. V. Petrenko yra labai atviras, puikiai bendrauja su publika, sutaria su solistais ir kviestinėmis žvaigždėmis, tarp jų atsiranda momentinis ryšys.

V. Petrenko taip pat labai aiškiai nurodo, ko reikalauja iš orkestro. Repeticijos su juo – labai intensyvus laikotarpis, kurio metu visa komanda atiduoda 100 procentų savo jėgų. V. Petrenko, kaip dirigento, vaidmuo yra suteikti kiekvienam muzikantui galimybę groti aukščiausiu lygiu. Jei dirigentui pavyko, sukuriama garsų vienybė.

Mes visi šiandien gyvename sudėtingais laikais, o muzika gali mus pakelti, leisti trumpam pamiršti patiriamus iššūkius. Norėčiau, kad žmonės iš koncerto išeitų lengvesni – tikiu, kad muzika gali tai padaryti.

– Kokie, jūsų nuomone, yra svarbiausi ir išskirtiniai Karališkojo filharmonijos orkestro bruožai? Galbūt sekate konkrečiomis vertybėmis, kurias orkestras bei visa komanda siekia perteikti klausytojams koncertų metu?

– Mūsų misija labai paprasta – praturtinti žmonių gyvenimus orkestrinės muzikos patirtimi, nepaisant jų kilmės ar galimybių. Atliekamais kūriniais norime paliesti kuo platesnę publiką.

Orkestro muziką suprantame kaip labai platų apibrėžimą. Koncertas Kaune koncentruosis į simfoninius kūrinius, tačiau orkestras atlieka įvairiausių žanrų muziką: filmų, vaizdo žaidimų kūrinius, o visai neseniai atlikome muzikos takelį skirtą Džeimso Bondo filmų jubiliejui. Svarbiausia tai, kad visi kūriniai atliekami pagal pačius aukščiausius meninius standartus. Nesvarbu, ar klausysitės orkestro, grojančio su Rod Stewart, ar su V. Petrenko, susirinkusiai publikai bus garantuota aukščiausia atlikimo kokybė.

– Kokias įsimintiniausias akimirkas kartu su orkestru patyrėte gastrolių metu?

– Patyrėme daugybę smagių išbandymų. Visi, kas pastaruoju metu keliavo, supranta, kokiu iššūkiu tai gali tapti – oro linijų vėlavimai, pamestas bagažas ir didžiulis chaosas... Tačiau viską atperka tas jausmas, kuris užplūsta uždangai pakilus. Nepamirškime, kad dažnai muzikantai groja ir mažai miegoję, galbūt prieš koncertą nespėję net pavakarieniauti... tačiau komandos pajautimas orkestre nuo to tampa tik stipresnis. Šou turi tęstis.

Visgi kiekvienas išbandymas įgauna prasmę, kai jaučiamas publikos palaikymas ir įvertinimas. Be publikos nėra ir orkestro – to mus išmokė COVID-19 pandemijos patirtis. Žinoma, galime muzikinius kūrinius pristatyti internete, tačiau tai nėra tas pats, kas tiesioginis kontaktas. Be publikos, paprasčiausiai, nėra ir muzikos. Kad ir kur pasaulyje nuvykstame, visada atrandame ką nors, kas mus džiugina, ko nebūtume patyrę, jei nebūtume sukūrę gyvo pasirodymo.

Viskas susiveda į žmones, o muzika geba prabilti tarptautine kalba, nesvarbu, kurioje pasaulio vietoje esame, kokia tos šalies politika. Tiesioginis žmonių ryšys yra tai, ko neįmanoma pakeisti.

– Ko palinkėtumėte savo klausytojams, kurie atvyks į jūsų koncertą?

– Norėčiau, kad į koncertą jie atvyktų atviri bei pasiruošę klausytis, o išeitų pakylėti. Pavyzdžiui, Sibelijaus „Antroji simfonija“ baigiasi savotišku muzikiniu saulėtekiu. Ši muzika yra labai dvasinga, tad visai nereikia būti suomiais, kad jaustume pasididžiavimą ir tai, kuo ši muzika buvo svarbi žmonėms istorinių išbandymų metu. Mes visi šiandien gyvename sudėtingais laikais, o muzika gali mus pakelti, leisti trumpam pamiršti patiriamus iššūkius. Norėčiau, kad žmonės iš koncerto išeitų lengvesni – tikiu, kad muzika gali tai padaryti.

„Royal Philharmonic Orchestra“ koncertas Kaune vyks spalio 12 d. „Žalgirio“ arenoje.

Naujam gyvenimui – kupinam meno ir kultūros – prikeliama žemkasė bus pristatyta Zapiškyje gegužės 22 d. „Kaunas 2022“ mito trilogijos antrojo savaitgalio „Santaka“ metu.

Vien šiemet „Nemuno7“ suplanuotos penkios meno parodos ir daug jas papildysiančių veiklų. Kad šis projektas gyvuotų ir pasibaigus Europos kultūros sostinės metams, užtikrins jo idėja neabejojanti meno, architektūros ir kitų sričių specialistų komanda.

– Tokio kultūros laivo, kaip „Nemuno7“, Lietuvoje dar tikrai nebuvo. Kokie pasauliniai pavyzdžiai ar jų mišinys jus įkvėpė tokiam iššūkiui?

– Gamtos ir meno salelės tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme yra vis labiau populiarėjanti ir ateityje tik ryškėsianti tendencija pasaulyje. „Nemuno7“ šią tendenciją atplukdo į Lietuvą.

Vienu iš įkvėpimo šaltinių laikyčiau Niujorko parką „The High Line“. Tai parkas – šiuolaikinio meno galerija po atviru dangumi, įrengtas ant apleistos geležinkelio linijos. Buvusi industrinė zona, kurią planuota naikinti, bendruomenės iniciatyva paversta unikalia gamtos, meno ir kūrybiškumo vieta, atvira visiems norintiesiems. Dar keli įkvepiantys pavyzdžiai – parkas „Little Island“ ant vandens tame pačiame Niujorke, „Copenhagen Islands“ – Danijos sostinėje. Apie žemkasę, kurioje tilptų sodas, parodų, edukacijų erdvės, menininkų rezidencijos, dar neteko girdėti. Gali būti, kad „Nemuno7“ yra pirmasis toks pasaulyje.

– Kokie techniniai iššūkiai netikėčiausi įrengiant šį objektą, vieną laukiamiausių programos „Kaunas 2022“ akcentų?

– Nuo laistymo sistemos laive montavimo iki meno kūrinių instaliavimo – galima sakyti, viskas buvo iššūkis, nes visuomet teko ieškoti nestandartinių sprendimų. Itin mažoje erdvėje sutalpinome parodų salę, nuolatinę šiuolaikinio meno kūrinių ekspoziciją, augalų pionierių želdynus, edukacijų erdvę, menininkų rezidenciją, scenos menų platformą ir dar svarstome įkurti skaityklą-biblioteką. Kai komandoje kūrybingi žmonės, kai partneriai ambicingi,  – viskas įgyvendinama.

Vadovėlinė taisyklė – pirmiausia žengia menas, kultūra, po jų ateina infrastruktūra ir verslai.

– Kokius savo, kaip meno prodiuserės, įgytus naujus asmeninius įgūdžius atradote kurdama „Nemuno7“?

– Man labai patinka įgyvendinti tai, ko iki šiol nebuvo, ko pati nesu patyrusi. Šis laivas – gyvenimo projektas, padėjęs realizuoti mano asmenines savybes, tokias, kaip gebėjimas prisitaikyti, lyderystė, gebėjimas telkti žmones dirbti kartu ir siekti nerealiausių iš pirmo žvilgsnio tikslų. Turiu pripažinti, kad su šiuo projektu pasiektas naujas streso toleravimo lygis.

– Kokie pagrindiniai tikslai keliami menininkams, norintiems reziduoti, kurti būtent čia?

– Pageidavimai menininkams išlieka tokie, kaip ir visam „Nemuno7“ projektui: savo darbais jie turėtų kalbėti apie vandenį, kūrybai rinktis kiek įmanoma aplinkai draugiškesnius būdus ir skatinti dialogą.

Pasitarę su kuratoriais ir kitais komandos nariais nusprendėme atvirą kvietimą rezidencijoms skelbti kiek vėliau, jau po didžiojo atidarymo. Norime sukurti menininkams komfortiškas, saugias gyvenimo ir kūrybos sąlygas. Atidarysime, apsiprasime ir tuomet galėsime šį kvietimą skelbti. Į planus įtraukėme ir specialų kvietimą karo niokojamos Ukrainos menininkams.

– Kuo „Nemuno7“ planuojamos šiuolaikinio meno parodos išsiskirs Lietuvos kontekste?

– Parodų erdvės kuratorius Valentinas Klimašauskas visą sezono ciklą pavadino taip: „Takūs kūnai“. Pasak Valentino, vanduo yra mūsų komunikacijos ir cirkuliacijos pagrindas platesnėje sociopolitinėje ekosistemoje – remiantis šia mintimi ir buvo kuriama „Nemuno7“ parodų programa. Joje dalyvaujantys menininkai savo kūriniuose prisiliečia prie įvairiausių ekologijos sampratų ir bendradarbiavimo ar veiksmo formų. Vėliau asociatyviai ar tiesiogiai jas dar praplečia, papildo ir komentuoja kiti. Todėl plačiausią vaizdą lankytojai susidarys aplankę visas penkias šį sezoną suplanuotas parodas.

Turiu pastebėti, kad nemažai sprendimų diktuoja pats Nemunas. Pavyzdžiui, šiemet Lietuvai Venecijos bienalėje atstovaujantis Robertas Narkus planuoja ekspediciją Nerimi ir Nemunu iš Vilniaus – ši idėja įmanoma būtent dėl specifinės „Nemuno7“ lokacijos.

Taigi, chronologine tvarka, 2022 m. pas mus savo kūrinius rodys šie menininkai: Tomas Daukša, Goda Palekaitė ir Adrijana Gvozdenović, Gailė Cijūnaitytė, Jonathas de Andrade'ė, Aistė Ambrazevičiūtė, Henrikas Gulbinas, Ieva Kotryna Ski, Robertas Narkus ir Autarkia, Kamilė Krasauskaitė, Mindaugas Gapševičius ir kt.

Dar norėčiau paminėti ir nuolatinę žemkasės erdvei sukurtą (site-specific) denio ekspoziciją, kuruojamą Emilijos Šneiderytės. Joje – devynių Lietuvos menininkų kūriniai, kviečiantys pažvelgti į laivo, Nemuno ir vandens mikro- ir makroaplinką. Realizuodami šį projektą siekėme dinamiškos įvairovės, tad pakviesti skirtingų sričių menininkai, kurie, susipažinę su kontekstu ir temomis, leidosi į procesą ir sukūrė unikalius, šiai vietai pritaikytus kūrinius. Tai Dovilė Gecaitė, Kipras Dubauskas, Tauras Kensminas, Ieva Kieliauskaitė-Mališauskė, Žygimantas Kudirka ir Adas Gecevičius, Adomas Palekas, Sigita Simona Paplauskaitė, Irina Peleckienė, Julija Pociūtė.

– Kiek tarptautiškumo šiame projekte? Galbūt vanduo, neturintis sienų, įkvepia ir laisvą programos toną?

– Tarptautiškumas išties aktualus. Labai taikliai pasakėte apie vandenį be sienų. Tačiau ištikus pandemijai šiek tiek išsigandome ir susikoncentravome į tuos kūrėjus, kurie galėtų būti šalia. Tačiau komandoje netrūksta užsienyje kuriančių menininkų. Tarp jų – Londone gyvenanti aplinkos dizaino kūrėja Ula Marija, Belgijoje kuriančios Adrijana Gvozdenović ir Goda Palekaitė ir kt.

– Kaip kauniečiai, vilniečiai galės pasiekti „Nemuno7“? Galbūt atplaukti?

– Skatinsime lankytojus kiek tai įmanoma rinktis tvaresnius keliavimo būdus. Pavyzdžiui, kauniečiams Zapyškis itin patogiai pasiekiamas dviračių taku. Nuo Kauno centro iki Zapyškio dviračiu – 17 km, o „Nemuno7“ bus prišvartuotas visiškai šalia dviračių tako. Jei pasirinksite dviračių maršrutą pro Kulautuvą, turėsite galimybę patirti dar vieną nuotykį ir į kitoje Nemuno pusėje esantį Zapyškį persikelti keltu. O vilniečiai gal baidarėmis gali atirkluoti (šypsosi)?

– Ką dar, be meno parodų žvalgymo, bus galima pas jus nuveikti?

– „Nemuno7“ funkcija – toli gražu ne vien tik meninė. Didelį dėmesį skiriame žemkasėje tarpstantiems augalams pionieriams, tokiems, kurie plinta dar laisvuose plotuose, vėliau užgožiami kitų. Su kiekvienu jų lankytojai galės susipažinti: sužinoti ne tik konkretaus augalo pavadinimą, bet ir jam būdingas savybes, kodėl jis priskiriamas pionieriams.

Vasarą pakviesime į edukacines veiklas: lankytojai ras ir vandens temai skirtų leidinių biblioteką, kurioje bus galima prisėsti ir atsipūsti peržvelgus meno kūrinius. Taip pat – apsilankyti ekskursijoje po laivą su gide.

Vėliau – matysime. Spėju, kad realus pokytis Zapyškyje įvyks po dvejų ar trejų metų. Tai vadovėlinė taisyklė – pirmiausia žengia menas, kultūra, po jų ateina infrastruktūra ir verslai.

– Kokius gegužės 22-osios, didžiojo atidarymo dienos, akcentus išskirtumėte?

– Pagrindinis akcentas laukia jau vakare, nusileidus saulei. 21.30 val. prasidės audiovizualinis muzikinis pasakojimas apie vandenį, tvarumą ir dialogą, kurį atliks duetas iš Klaipėdos „Tykumos“. Menininkai įgarsins požemines, geologines, žmogaus vidines, matomas ir nematomas vandens sroves, o metalinės žemkasės konstrukcijos vienam vakarui taps muzikos instrumentais. Visa tai sujungs autorinė atmosferinė muzika ir mišraus choro „Kamertonas“ įdainuotos autentiškos folklorinės dainos. Duetui ant denio talkins perkusininkas Viktoras Rubežas. Šviesų ir spalvų atmosferą kurs apšvietimo dailininkas Mantas Bartusevičius ir „Disco4U“.

Atidarymo renginį žiūrovus kviesime stebėti nuo kranto, o apsilankymą žemkasėje planuoti nuo gegužės 24 d.

2022 m. vasarį Rusija vėl įsiveržė į Ukrainą...

Taigi mūsų pradžia – 2014 metais, kai tuometinė mano kolegė, VDU menotyrininkė, kuratorė, Kauno bienalės vadovė Virginija Vitkienė ėmė burti ratą žmonių, kurie drįso svajoti apie tokį, kaip tuomet atrodė, itin drąsų iššūkį. Būtent iššūkio ambicija daugeliui mūsų tapo paskata prisidėti prie šio projekto. „Tai ilgas ir labai sunkus procesas, ne visi atlaiko psichologinę įtampą ir nuovargį“, – bandė mus morališkai ruošti konsultantai Nadia, Hansas ir Neilas, patys dirbę Liverpulio (2008) ir Eseno (Rūro regiono, 2010) „Europos kultūros sostinių“ komandose. Tačiau noras išbandyti savo jėgas ir prisidėti prie šio istorinio įvykio buvo daug didesnis.

Kai galvoju apie šio projekto pradžią, visada prisimenu, kaip tuo metu pati jaučiausi savo mieste. Atrodė, kad mylėti tuometinį Kauną buvo sunku. Miesto įvaizdį šalyje gerai atsispindėjo straipsnių, kurių antraštėse paminėtas Kaunas, pajuokiantys komentarai. „Kaunas – tai degalinė tarp Vilniaus ir Klaipėdos“ kartojo televizijos žvaigždės ir dauguma internautų. Man Kaunas buvo inercijos miestas, kur, atrodė, pokyčiai neįmanomi.

„Europos kultūros sostinės“ projektas mums tapo puikia priemone paskatinti pokyčius savo mieste. Išjudinti tai, kas užsistovėjo, pakeisti įpročius, kurie tapo mūsų antrąja prigimtimi. „Nedarykite to, – sakė mums kolegos vilniečiai. – Jums nepavyks, kaip ir mums.“ „Leiskite mums daryti savo klaidas patiems“ – sakėme jiems. Iš tiesų, labai norėjome laimėti, nes buvome alkani pokyčių, naujovių, iššūkio. Juk buvo neeilinė galimybė apmąstyti savo miestą, atlikti tam tikrą jo inventorizaciją ir kurti jo ateities viziją. Tai mums ir mūsų miestui buvo istorinis šansas, kurio negalėjome praleisti.

Taigi galvodami apie „Europos kultūros sostinės“ paraišką, pradėjome nuo skaudulių. Klausėme savęs: kaip įsivaizduoti miesto ateitį, kai jo praeitis vis dar iki galo neatrasta? Kaip įtraukti žmones į bendrą kūrybą, kai bendruomeniniai ryšiai sutrūkę? Kaip pakviesti kultūros institucijas dirbti kartu, kai jos anksčiau nebendradarbiavo? Kaip įtraukti verslą, kai nėra jokių rėmimo tradicijų? Kaip miestu sudominti tarptautines auditorijas ir žiniasklaidą, kai mums patiems nėra aišku, kas esame?

Su „Kaunas 2022“ programa „Iš laikinosios į šiuolaikinę“ pasiūlėme galimybę pergalvoti miesto tapatybę, permąstyti tai, kaip save suvokiame, ir visiems kartu kurti galimas miesto ateities vizijas. Pakvietėme semtis įkvėpimo iš miesto istorijos, Laikinojoje sostinėje ieškoti Šiuolaikinės sostinės. Pakvietėme pokalbio apie mūsų modernistinį paveldą, kuris, šiandien jau suvokiame, yra unikalus, tačiau tik visai neseniai jį atradome, taip ilgai jo nevertinome. Skatinome diskusijas apie sudėtingą miesto istoriją. Ėmėme pasakoti vietos istorijas tam, kad ne tik pasimokytume iš istorijos pamokų, bet ir užmegztume emocinį ryšį su vietomis, kuriose gyvename. Geriau jas pažinę galbūt taip lengvai jų nebepaliksime?...

Ir dar norėjome, kad ši kelionė būtų smagi. Štai kodėl atsirado žvėries, gyvenančio kažkur mieste, idėja. Kurdami naują miesto pasakojimą kvietėme kauniečius prisidėti prie jo kūrimo, tapti šiuolaikinės sostinės dalimi.

Dabar, praėjus tiek metų, smagu atsigręžus pastebėti, kiek daug čia pasikeitė, kaip skirtingai jaučiamės šiame mieste. Pamenu, prieš ketverius metus viename iš mūsų dar nedidelės komandos susitikimų kolegė iš Lenkijos paklausė – kokį miestą įsivaizduojate ateityje, kokio miesto tikitės? Beveik visų mūsų vizijose buvo laimingi miestiečiai. Žmonės, kurie myli savo miestą, kurie domisi jo istorija, kurie rūpinasi ne tik savo aplinka, bet ir tais, kurie gyvena aplinkui. Tai sąmoningi miestiečiai, kuriems rūpi. Tokia buvo mūsų laimingo miesto vizija. Tikiu, kad esame pakeliui į tokį miestą.

Europinė dimensija šiomis dienomis  kaip niekada aktuali. Šiandien itin svarbu permąstyti, ką mums reiškia europinės vertybės ir Europa.

Nepamirškime, kad „Kaunas 2022“ yra Europos kultūros sostinė. Manau, europinė dimensija šiomis dienomis  kaip niekada aktuali. Šiandien itin svarbu permąstyti, ką mums reiškia europinės vertybės ir Europa. Kokia Kauno vieta Europos žemėlapyje ir jos istorijoje? Kaunas reprezentuoja tą Europos dalį, kuri ilgai buvo ištrinta iš šio žemyno istorijos. Tačiau be šios istorijos Europa nėra pilna. Esu įsitikinusi, Kaunas – galimybė Europai geriau pažinti save.

Smagu matyti, kad mūsų paraiška tapo pavyzdžiu daugeliui po mūsų sekusių Europos miestų kandidatų – kiek komplimentų, pagyrų ir netgi tam tikro kopijavimo sulaukėme...

Šis ilgas ir tikrai nelengvas kelias (beveik aštuoneri metai!...) – nuo paraiškos rengimo iki titulinių metų buvo tikras išbandymas projekto kūrėjams, kultūros organizacijoms, menininkams, bendruomenėms ir miesto politikams. Teko daryti tai, ko niekada nedarėme, mokytis veikti kitaip, atsisakyti saugių sprendimų, įveikti inerciją. Esu įsitikinusi, šis projektas mus visus užaugino – tapome labiau patyrę, brandesni, labiau įsiklausantys ir atviresni vieni kitiems, mus supantiems, savo aplinkai, savo istorijai.

Kaunas tikrai pasikeitė. Ir ne tik dėl „Kaunas 2022“. Tai visų miesto kūrėjų dėka. Šiandien matome naujų kultūros partnerysčių ir formų. Mieste pasakojamos istorijos tapo įvairesnės. Atsirado naujų festivalių, prasmingų meno kūrinių viešosiose miesto erdvėse, inovatyvių bendruomeninių iniciatyvų. Kaunas ryškiau sužibo tarptautiniame kultūros žemėlapyje, mus mato, apie mus rašo ir kalba Europa.

Tačiau svarbiausia, kad pagaliau patys išmokome didžiuotis savo miestu. Net ir tie, kuriems anksčiau tai sunkiai sekėsi.

Kaunas yra krepšinio miestas. Po didžiųjų varžybų tūkstančiai krepšinio sirgalių pasklisdavo po miestą. Kaunas – „Europos kultūros sostinės 2022“ atidarymo metu sausio 22-osios vakarą į miestą DĖL KULTŪROS išėjo apie 40 000 kultūros sirgalių. Manau, tai jau didelis šio projekto laimėjimas. Ir tai tik pradžia.

P.S.

Aš kuruoju programą „Atminties biuras“, kuri skirta miesto atminčiai. Šia programa kviečiame kalbėti apie tuos istorijos puslapius, kurie iki šiol nebuvo atversti. Norime priminti likimus ir vardus tų, kurie statė šį miestą. Priminti, kad Kaunas visada buvo daugiatautis miestas. Kalbame apie tokias vertybes kaip empatija, dialogas, atvirumas kitam ir kitokiam. Kalbame apie istoriją tam, kad iš jos mokytumės kurdami ateitį.

Neretai savo projektuose klausiame: o ką darytum tu, jei į tavo namus pasibelstų karas? Šiandien jis pasibeldė ne tik į ukrainiečių, bet į kiekvieno iš mūsų duris. Ar mes atidarysime duris tiems, kas beldžiasi? Ar išjungsime šviesą ir apsimesime, kad mūsų nėra namie? Atidaryti duris – tai atsisakyti savo patogaus gyvenimo iliuzijos. Ką mes pasirinksime?

Šiame muzikiniame projekte pasaulinio garso dirigentė ukrainietė Oksana Lyniv pasirodys kartu su savo tautiečiais – baritonu Andrei Bondarenko bei smuikininku Andrii Murza, taip pat su Kauno miesto simfoniniu orkestru (vyr. dirigentas Constantine Orbelian, JAV, vadovas Algimantas Treikauskas) bei Kauno valstybiniu choru (vyr. dirigentas ir meno vadovas Robertas Šervenikas). Kovojančiai prieš agresorių Ukrainai skirtame koncerte greta žinomų klasikos kūrinių skambės ir ukrainiečių kompozitorių muzika.

Anot Pažaislio muzikos festivalio direktorės Giedrės Mikaitienės, visos lėšos, surinktos už parduotus bilietus į šį koncertą, bus skirtos nuo karo nukentėjusiems ukrainiečiams paremti.

„Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, vyksta daug akcijų palaikyti Ukrainą ir jos žmones šio brutalaus karo akivaizdoje. O Pažaislio festivalyje koncertuosiantys ukrainiečiai atlikėjai neabejotinai yra vieni garsiausių savo šalies ambasadorių pasaulyje. Su Oksana susipažinome dar Miunchene, jai asistuojant Kirillui Petrenko, vėliau susitikimo Lvive jos įkurto muzikos festivalio koncerte. Su Andrejumi ne kartą esame dainavę kartu, tapome artimais draugais. Pakviečiau juos kartu koncertuoti Pažaislio muzikos festivalyje šią vasarą ir maloniai nustebau, kad tiek Oksana, tiek Andrejus, nepaisant jų didelio užimtumo, išsyk sutiko atvykti į Kauną ir yra labai dėkingi Lietuvos žmonėms už šiltą ir nesumeluotą palaikymą. Beje, šiųmetis „LvivMozArt“ festivalis įvykti negalės, tad, pasak Oksanos, bent simboliškai koncerto pas mus dėka vienam vakarui Lvivo festivalis bus perkeltas į Kauną“, – sako Pažaislio muzikos festivalio meno vadovas, operos dainininkas Edgaras Montvidas.

Primename, kad sekmadienį Kaune vykusiose Tarptautinės teatro dienos minėjimo iškilmėse E. Montvidas apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi.

O. Lyniv savo šalyje yra festivalio „LvivMozArt“ bei Ukrainos jaunimo simfoninio orkestro (YsOU) įkūrėja, dirigentė ir meno vadovė. Tarptautinį pripažinimą pelniusi menininkė taip pat yra pirmoji italų operos teatro „Comunale di Bologna“ orkestro vyriausioji dirigentė moteris, o nuo 2022-ųjų – ir šio teatro muzikos vadovė. Ji tapo pirmąja moterimi dirigente „Bayreuth Baroque Opera Festival“ istorijoje, kuriame pernai debiutavo su opera „Skrajojantis olandas“. O. Lyniv pasiekimai bei talentas gavo aukščiausią įvertinimą ir 2020 metais, – Tarptautiniuose operos apdovanojimuose („International Opera Awards“) O. Lyniv pelnė „operos Oskarą“ geriausios dirigentės kategorijoje.

Dera pabrėžti, kad ši menininkė, kartu su savo tauta išgyvenanti tamsiausią laiką, daro viską, kad padėtų savo šaliai. Interviu, neseniai publikuotame „Deutsche Welle“ portale, Oksana Lyniv sako: „Kultūrinis frontas – ne mažiau svarbus nei realusis.“ Jos iniciatyva ir pastangomis įkurta stovykla jauniesiems menininkams, dėl jų šalyje Rusijos pradėto karo priverstiems palikti Ukrainą. Slovėnijos sostinėje įkurtą stovyklą „Muzika ateičiai“ jau pasiekė pirmasis šimtas jaunuolių. Jie čia turės visas galimybes tęsti savo muzikinį kelią, taip apsaugodami ukrainiečių kultūrą nuo šiuo metu vykstančio agresyvaus naikinimo.

Viena svarbi ir menininkei labai brangi aprangos detalė, su kuria dirigentė O. Lyniv pasirodo koncertuose, – plati Ukrainos vėliavos spalvų juosta aplink juosmenį. Visur, visada ir visiems ji aiškiai primena: Ukraina yra, ir ji niekada nepasiduos.

Koncerte Pažaislyje pasirodysiantys kiti Ukrainos atlikėjai – baritonas Andrei Bondarenko ir smuikininkas Andrii Murza, O. Lyniv sutuoktinis, taip pat yra tarptautinėse scenose puikiai žinomi ir pripažinti menininkai. 2011-aisiais A. Bondarenko laimėjo aukščiausią apdovanojimą prestižiniame „BBC Cardiff Singer of the World“ konkurse metų dainos atlikėjo kategorijoje. Solisto repertuare yra visos pagrindinės baritono partijos, o jo pasirodymais gėrėjosi „Carnegie“ (JAV), „Wigmore“ (D. Britanija) koncertų salių, Kelno, Berlyno, Miuncheno, Štutgarto, Ciuricho, Sidnėjaus bei kitų žinomų pasaulio operos teatrų žiūrovai. Lietuvos operos mylėtojai taip pat puikiai prisimena A. Bondarenkos sukurtą Onegino vaidmenį Dalios Ibelhauptaitės 2016 metais režisuotoje P. Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“.

Smuikininkas A. Murza greta solinės ir kamerinės muzikos atlikėjo karjeros yra tarptautinio Odesos smuikininkų konkurso įkūrėjas bei meno vadovas. Jis yra dalyvavęs tarptautiniuose Heidelbergo, Santandero, „LvivMozArt“ festivaliuose, koncertavęs daugelyje Europos, Azijos ir JAV koncertų salių. Kaip solistas A. Murza koncertavo su Baden-Badeno filharmonijos, Kordobos, Ukrainos nacionaliniu simfoniniu, Odesos simfoniniu orkestrais, bendradarbiavo su žymiais pasaulio dirigentais: Oksana Lyniv, Azizu Shokhakimovu, Pawelu Przytocki, Hobartu Earle bei Peteriu Csaba.

Pažaislio vienuolyno didžiajame kieme vyksiantis muzikinis projektas „Pasaulio muzikos žvaigždės Pažaislyje“ yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022 “ programos dalis, primena rugpjūčio 12-ąją numatyto koncerto rengėjai.

„Kaunas yra labai įvairus ir labai spalvingas miestas – ir savo istorija, ir architektūra, ir gamta. Sunku būtų jam parinkti vieną spalvą, norėčiau šį miestą spalvinti įvairiausiais atspalviais, išryškinti, kas paslėpta ir kas gražu“, – šypsodamasis į klausimą apie Kauno spalvas atsako Arvydas.

Be šio šviesų menininko kūrybos būtų sunku įsivaizduoti Lietuvos popscenos grandų pasirodymus ir koncertus. A. Buinausko šviesų žaidimai scenoje lydėjo Justiną Jarutį, Gytį Paškevičių, „Radistus“, Jazzu, „Antį“, „Okean Elzy“, „Scooter“ ir daugybę kitų. Paklaustas, kokių reikalavimų jis yra išgirdęs iš atlikėjų, Arvydas šypsosi: „Kad būtų gražu!“

Tiesą sakant, kitaip jis nė nemoka. „Kūryba man yra suvokimas, kad gyvenu. Kurdamas esu gyvas, ir viena iš kūrybos apraiškų yra šviesa“, – sako jis ir priduria neabejojantis, kad kurti grožį yra menas. Ir visai nesvarbu, kokią priemonę renkiesi. „Manoji – šviesa“, – tvirtai ištaria.

Menų mokykloje tapybos, skulptūros ir kompozicijos pagrindus gavęs, visa tai, ko išmoko, Arvydas pritaikė pramogų pasauliui. Sako pats nepajutęs, kaip šviesos menas jį įtraukė ir nardino vis gilyn. Žaisdamas šviesomis scenoje, kurioje pasirodo atlikėjas, jis stengiasi perteikti jo išgyvenimus, emocijas ir įprasminti žinią, kurią šis nori perduoti savo klausytojams.

Šviesti architektūros ar gamtos objektus – kas kita, bet ne mažiau įdomu: „Su objektais turi susigyventi, juos išgirsti, pajusti, suteikti jiems gyvybę, paryškinti, parodyti, kas paslėpta. Objektai nekalba, jų sienose ar erdvėse gali atrasti tikrą žavesį ir tikrą meną. Esu išvedęs tokią formulę: objektas + meditacija + menininkas = rezultatas.

Kūryba man yra suvokimas, kad gyvenu. Kurdamas esu gyvas, ir viena iš kūrybos apraiškų yra šviesa.

Daugybę Lietuvos bažnyčių, dvarų, pilių ir piliakalnių savo šviesomis apgaubęs menininkas jau seniai peržengė savo gimtosios šalies ribas. Jo kūryba džiugino Estijos, Ukrainos, Vokietijos žiūrovus. Arvydas sako, kad kiekvienas architektūros objektas yra išskirtinis, unikalus, o menininko užduotis – tą išskirtinumą paryškinti, perteikti.

Įvairūs menininko ir jo komandos projektai suplanuoti mažiausiai metams į priekį – laukia darbai Ukrainoje, Vokietijoje, Estijoje.

Paklaustas, kokias spalvas mėgsta, menininkas ilgai nesvarsto: šaltą mėlyną ir baltą.

„Visada stengiuosi išlaikyti minimalizmo pojūtį, viename piešinyje dažniausiai naudoju ne daugiau kaip dvi spalvas ar atspalvius“, – sako ir priduria pavojingiausia spalva laikantis žalią. Nors... Kas vienam gražu, kitam – visiškai ne. Aišku tik viena: tikras grožis sukelia išskirtinių emocijų, išjudina giliausias kiekvieno žiūrovo širdies kerteles.

Didžiausias Arvydo įkvėpėjas – gamta. Iš jos menininkas mokosi pusiausvyros: „Mėgstu ją savo darbuose. Man svarbu, kad tarp atlikėjų, lokacijos, scenografijos sprendimų rastųsi pusiausvyra, kad matyčiau tokią visumą kaip gamtoje.“

Kūrinio idėją, jis sako, inspiruoti gali bet kas – šypsena, žodis, medžio lapas, gėlės žiedas, geometrinė forma. Kūryba prasideda nuo jausmo, pojūčio, išgyvenimo, iškeltos užduoties. Visa tai perkeliama į virtualiąją erdvę, kurioje maketuojami būsimieji sprendimai ir įvertinamas rezultatas.

„Ir vis dėlto 99 proc. atvejų paskutinis akcentas yra dedamas gyvai, vietoje. Jokia programa negali 100 proc. perteikti, to, ką jauti tuo momentu“, – sako šviesų dailininkas A. Buinauskas. Ir vaizdais kalbėti jam sekasi geriau nei žodžiais.