Naujam gyvenimui – kupinam meno ir kultūros – prikeliama žemkasė bus pristatyta Zapiškyje gegužės 22 d. „Kaunas 2022“ mito trilogijos antrojo savaitgalio „Santaka“ metu.

Vien šiemet „Nemuno7“ suplanuotos penkios meno parodos ir daug jas papildysiančių veiklų. Kad šis projektas gyvuotų ir pasibaigus Europos kultūros sostinės metams, užtikrins jo idėja neabejojanti meno, architektūros ir kitų sričių specialistų komanda.

– Tokio kultūros laivo, kaip „Nemuno7“, Lietuvoje dar tikrai nebuvo. Kokie pasauliniai pavyzdžiai ar jų mišinys jus įkvėpė tokiam iššūkiui?

– Gamtos ir meno salelės tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme yra vis labiau populiarėjanti ir ateityje tik ryškėsianti tendencija pasaulyje. „Nemuno7“ šią tendenciją atplukdo į Lietuvą.

Vienu iš įkvėpimo šaltinių laikyčiau Niujorko parką „The High Line“. Tai parkas – šiuolaikinio meno galerija po atviru dangumi, įrengtas ant apleistos geležinkelio linijos. Buvusi industrinė zona, kurią planuota naikinti, bendruomenės iniciatyva paversta unikalia gamtos, meno ir kūrybiškumo vieta, atvira visiems norintiesiems. Dar keli įkvepiantys pavyzdžiai – parkas „Little Island“ ant vandens tame pačiame Niujorke, „Copenhagen Islands“ – Danijos sostinėje. Apie žemkasę, kurioje tilptų sodas, parodų, edukacijų erdvės, menininkų rezidencijos, dar neteko girdėti. Gali būti, kad „Nemuno7“ yra pirmasis toks pasaulyje.

– Kokie techniniai iššūkiai netikėčiausi įrengiant šį objektą, vieną laukiamiausių programos „Kaunas 2022“ akcentų?

– Nuo laistymo sistemos laive montavimo iki meno kūrinių instaliavimo – galima sakyti, viskas buvo iššūkis, nes visuomet teko ieškoti nestandartinių sprendimų. Itin mažoje erdvėje sutalpinome parodų salę, nuolatinę šiuolaikinio meno kūrinių ekspoziciją, augalų pionierių želdynus, edukacijų erdvę, menininkų rezidenciją, scenos menų platformą ir dar svarstome įkurti skaityklą-biblioteką. Kai komandoje kūrybingi žmonės, kai partneriai ambicingi,  – viskas įgyvendinama.

Vadovėlinė taisyklė – pirmiausia žengia menas, kultūra, po jų ateina infrastruktūra ir verslai.

– Kokius savo, kaip meno prodiuserės, įgytus naujus asmeninius įgūdžius atradote kurdama „Nemuno7“?

– Man labai patinka įgyvendinti tai, ko iki šiol nebuvo, ko pati nesu patyrusi. Šis laivas – gyvenimo projektas, padėjęs realizuoti mano asmenines savybes, tokias, kaip gebėjimas prisitaikyti, lyderystė, gebėjimas telkti žmones dirbti kartu ir siekti nerealiausių iš pirmo žvilgsnio tikslų. Turiu pripažinti, kad su šiuo projektu pasiektas naujas streso toleravimo lygis.

– Kokie pagrindiniai tikslai keliami menininkams, norintiems reziduoti, kurti būtent čia?

– Pageidavimai menininkams išlieka tokie, kaip ir visam „Nemuno7“ projektui: savo darbais jie turėtų kalbėti apie vandenį, kūrybai rinktis kiek įmanoma aplinkai draugiškesnius būdus ir skatinti dialogą.

Pasitarę su kuratoriais ir kitais komandos nariais nusprendėme atvirą kvietimą rezidencijoms skelbti kiek vėliau, jau po didžiojo atidarymo. Norime sukurti menininkams komfortiškas, saugias gyvenimo ir kūrybos sąlygas. Atidarysime, apsiprasime ir tuomet galėsime šį kvietimą skelbti. Į planus įtraukėme ir specialų kvietimą karo niokojamos Ukrainos menininkams.

– Kuo „Nemuno7“ planuojamos šiuolaikinio meno parodos išsiskirs Lietuvos kontekste?

– Parodų erdvės kuratorius Valentinas Klimašauskas visą sezono ciklą pavadino taip: „Takūs kūnai“. Pasak Valentino, vanduo yra mūsų komunikacijos ir cirkuliacijos pagrindas platesnėje sociopolitinėje ekosistemoje – remiantis šia mintimi ir buvo kuriama „Nemuno7“ parodų programa. Joje dalyvaujantys menininkai savo kūriniuose prisiliečia prie įvairiausių ekologijos sampratų ir bendradarbiavimo ar veiksmo formų. Vėliau asociatyviai ar tiesiogiai jas dar praplečia, papildo ir komentuoja kiti. Todėl plačiausią vaizdą lankytojai susidarys aplankę visas penkias šį sezoną suplanuotas parodas.

Turiu pastebėti, kad nemažai sprendimų diktuoja pats Nemunas. Pavyzdžiui, šiemet Lietuvai Venecijos bienalėje atstovaujantis Robertas Narkus planuoja ekspediciją Nerimi ir Nemunu iš Vilniaus – ši idėja įmanoma būtent dėl specifinės „Nemuno7“ lokacijos.

Taigi, chronologine tvarka, 2022 m. pas mus savo kūrinius rodys šie menininkai: Tomas Daukša, Goda Palekaitė ir Adrijana Gvozdenović, Gailė Cijūnaitytė, Jonathas de Andrade'ė, Aistė Ambrazevičiūtė, Henrikas Gulbinas, Ieva Kotryna Ski, Robertas Narkus ir Autarkia, Kamilė Krasauskaitė, Mindaugas Gapševičius ir kt.

Dar norėčiau paminėti ir nuolatinę žemkasės erdvei sukurtą (site-specific) denio ekspoziciją, kuruojamą Emilijos Šneiderytės. Joje – devynių Lietuvos menininkų kūriniai, kviečiantys pažvelgti į laivo, Nemuno ir vandens mikro- ir makroaplinką. Realizuodami šį projektą siekėme dinamiškos įvairovės, tad pakviesti skirtingų sričių menininkai, kurie, susipažinę su kontekstu ir temomis, leidosi į procesą ir sukūrė unikalius, šiai vietai pritaikytus kūrinius. Tai Dovilė Gecaitė, Kipras Dubauskas, Tauras Kensminas, Ieva Kieliauskaitė-Mališauskė, Žygimantas Kudirka ir Adas Gecevičius, Adomas Palekas, Sigita Simona Paplauskaitė, Irina Peleckienė, Julija Pociūtė.

– Kiek tarptautiškumo šiame projekte? Galbūt vanduo, neturintis sienų, įkvepia ir laisvą programos toną?

– Tarptautiškumas išties aktualus. Labai taikliai pasakėte apie vandenį be sienų. Tačiau ištikus pandemijai šiek tiek išsigandome ir susikoncentravome į tuos kūrėjus, kurie galėtų būti šalia. Tačiau komandoje netrūksta užsienyje kuriančių menininkų. Tarp jų – Londone gyvenanti aplinkos dizaino kūrėja Ula Marija, Belgijoje kuriančios Adrijana Gvozdenović ir Goda Palekaitė ir kt.

– Kaip kauniečiai, vilniečiai galės pasiekti „Nemuno7“? Galbūt atplaukti?

– Skatinsime lankytojus kiek tai įmanoma rinktis tvaresnius keliavimo būdus. Pavyzdžiui, kauniečiams Zapyškis itin patogiai pasiekiamas dviračių taku. Nuo Kauno centro iki Zapyškio dviračiu – 17 km, o „Nemuno7“ bus prišvartuotas visiškai šalia dviračių tako. Jei pasirinksite dviračių maršrutą pro Kulautuvą, turėsite galimybę patirti dar vieną nuotykį ir į kitoje Nemuno pusėje esantį Zapyškį persikelti keltu. O vilniečiai gal baidarėmis gali atirkluoti (šypsosi)?

– Ką dar, be meno parodų žvalgymo, bus galima pas jus nuveikti?

– „Nemuno7“ funkcija – toli gražu ne vien tik meninė. Didelį dėmesį skiriame žemkasėje tarpstantiems augalams pionieriams, tokiems, kurie plinta dar laisvuose plotuose, vėliau užgožiami kitų. Su kiekvienu jų lankytojai galės susipažinti: sužinoti ne tik konkretaus augalo pavadinimą, bet ir jam būdingas savybes, kodėl jis priskiriamas pionieriams.

Vasarą pakviesime į edukacines veiklas: lankytojai ras ir vandens temai skirtų leidinių biblioteką, kurioje bus galima prisėsti ir atsipūsti peržvelgus meno kūrinius. Taip pat – apsilankyti ekskursijoje po laivą su gide.

Vėliau – matysime. Spėju, kad realus pokytis Zapyškyje įvyks po dvejų ar trejų metų. Tai vadovėlinė taisyklė – pirmiausia žengia menas, kultūra, po jų ateina infrastruktūra ir verslai.

– Kokius gegužės 22-osios, didžiojo atidarymo dienos, akcentus išskirtumėte?

– Pagrindinis akcentas laukia jau vakare, nusileidus saulei. 21.30 val. prasidės audiovizualinis muzikinis pasakojimas apie vandenį, tvarumą ir dialogą, kurį atliks duetas iš Klaipėdos „Tykumos“. Menininkai įgarsins požemines, geologines, žmogaus vidines, matomas ir nematomas vandens sroves, o metalinės žemkasės konstrukcijos vienam vakarui taps muzikos instrumentais. Visa tai sujungs autorinė atmosferinė muzika ir mišraus choro „Kamertonas“ įdainuotos autentiškos folklorinės dainos. Duetui ant denio talkins perkusininkas Viktoras Rubežas. Šviesų ir spalvų atmosferą kurs apšvietimo dailininkas Mantas Bartusevičius ir „Disco4U“.

Atidarymo renginį žiūrovus kviesime stebėti nuo kranto, o apsilankymą žemkasėje planuoti nuo gegužės 24 d.

2022 m. vasarį Rusija vėl įsiveržė į Ukrainą...

Taigi mūsų pradžia – 2014 metais, kai tuometinė mano kolegė, VDU menotyrininkė, kuratorė, Kauno bienalės vadovė Virginija Vitkienė ėmė burti ratą žmonių, kurie drįso svajoti apie tokį, kaip tuomet atrodė, itin drąsų iššūkį. Būtent iššūkio ambicija daugeliui mūsų tapo paskata prisidėti prie šio projekto. „Tai ilgas ir labai sunkus procesas, ne visi atlaiko psichologinę įtampą ir nuovargį“, – bandė mus morališkai ruošti konsultantai Nadia, Hansas ir Neilas, patys dirbę Liverpulio (2008) ir Eseno (Rūro regiono, 2010) „Europos kultūros sostinių“ komandose. Tačiau noras išbandyti savo jėgas ir prisidėti prie šio istorinio įvykio buvo daug didesnis.

Kai galvoju apie šio projekto pradžią, visada prisimenu, kaip tuo metu pati jaučiausi savo mieste. Atrodė, kad mylėti tuometinį Kauną buvo sunku. Miesto įvaizdį šalyje gerai atsispindėjo straipsnių, kurių antraštėse paminėtas Kaunas, pajuokiantys komentarai. „Kaunas – tai degalinė tarp Vilniaus ir Klaipėdos“ kartojo televizijos žvaigždės ir dauguma internautų. Man Kaunas buvo inercijos miestas, kur, atrodė, pokyčiai neįmanomi.

„Europos kultūros sostinės“ projektas mums tapo puikia priemone paskatinti pokyčius savo mieste. Išjudinti tai, kas užsistovėjo, pakeisti įpročius, kurie tapo mūsų antrąja prigimtimi. „Nedarykite to, – sakė mums kolegos vilniečiai. – Jums nepavyks, kaip ir mums.“ „Leiskite mums daryti savo klaidas patiems“ – sakėme jiems. Iš tiesų, labai norėjome laimėti, nes buvome alkani pokyčių, naujovių, iššūkio. Juk buvo neeilinė galimybė apmąstyti savo miestą, atlikti tam tikrą jo inventorizaciją ir kurti jo ateities viziją. Tai mums ir mūsų miestui buvo istorinis šansas, kurio negalėjome praleisti.

Taigi galvodami apie „Europos kultūros sostinės“ paraišką, pradėjome nuo skaudulių. Klausėme savęs: kaip įsivaizduoti miesto ateitį, kai jo praeitis vis dar iki galo neatrasta? Kaip įtraukti žmones į bendrą kūrybą, kai bendruomeniniai ryšiai sutrūkę? Kaip pakviesti kultūros institucijas dirbti kartu, kai jos anksčiau nebendradarbiavo? Kaip įtraukti verslą, kai nėra jokių rėmimo tradicijų? Kaip miestu sudominti tarptautines auditorijas ir žiniasklaidą, kai mums patiems nėra aišku, kas esame?

Su „Kaunas 2022“ programa „Iš laikinosios į šiuolaikinę“ pasiūlėme galimybę pergalvoti miesto tapatybę, permąstyti tai, kaip save suvokiame, ir visiems kartu kurti galimas miesto ateities vizijas. Pakvietėme semtis įkvėpimo iš miesto istorijos, Laikinojoje sostinėje ieškoti Šiuolaikinės sostinės. Pakvietėme pokalbio apie mūsų modernistinį paveldą, kuris, šiandien jau suvokiame, yra unikalus, tačiau tik visai neseniai jį atradome, taip ilgai jo nevertinome. Skatinome diskusijas apie sudėtingą miesto istoriją. Ėmėme pasakoti vietos istorijas tam, kad ne tik pasimokytume iš istorijos pamokų, bet ir užmegztume emocinį ryšį su vietomis, kuriose gyvename. Geriau jas pažinę galbūt taip lengvai jų nebepaliksime?...

Ir dar norėjome, kad ši kelionė būtų smagi. Štai kodėl atsirado žvėries, gyvenančio kažkur mieste, idėja. Kurdami naują miesto pasakojimą kvietėme kauniečius prisidėti prie jo kūrimo, tapti šiuolaikinės sostinės dalimi.

Dabar, praėjus tiek metų, smagu atsigręžus pastebėti, kiek daug čia pasikeitė, kaip skirtingai jaučiamės šiame mieste. Pamenu, prieš ketverius metus viename iš mūsų dar nedidelės komandos susitikimų kolegė iš Lenkijos paklausė – kokį miestą įsivaizduojate ateityje, kokio miesto tikitės? Beveik visų mūsų vizijose buvo laimingi miestiečiai. Žmonės, kurie myli savo miestą, kurie domisi jo istorija, kurie rūpinasi ne tik savo aplinka, bet ir tais, kurie gyvena aplinkui. Tai sąmoningi miestiečiai, kuriems rūpi. Tokia buvo mūsų laimingo miesto vizija. Tikiu, kad esame pakeliui į tokį miestą.

Europinė dimensija šiomis dienomis  kaip niekada aktuali. Šiandien itin svarbu permąstyti, ką mums reiškia europinės vertybės ir Europa.

Nepamirškime, kad „Kaunas 2022“ yra Europos kultūros sostinė. Manau, europinė dimensija šiomis dienomis  kaip niekada aktuali. Šiandien itin svarbu permąstyti, ką mums reiškia europinės vertybės ir Europa. Kokia Kauno vieta Europos žemėlapyje ir jos istorijoje? Kaunas reprezentuoja tą Europos dalį, kuri ilgai buvo ištrinta iš šio žemyno istorijos. Tačiau be šios istorijos Europa nėra pilna. Esu įsitikinusi, Kaunas – galimybė Europai geriau pažinti save.

Smagu matyti, kad mūsų paraiška tapo pavyzdžiu daugeliui po mūsų sekusių Europos miestų kandidatų – kiek komplimentų, pagyrų ir netgi tam tikro kopijavimo sulaukėme...

Šis ilgas ir tikrai nelengvas kelias (beveik aštuoneri metai!...) – nuo paraiškos rengimo iki titulinių metų buvo tikras išbandymas projekto kūrėjams, kultūros organizacijoms, menininkams, bendruomenėms ir miesto politikams. Teko daryti tai, ko niekada nedarėme, mokytis veikti kitaip, atsisakyti saugių sprendimų, įveikti inerciją. Esu įsitikinusi, šis projektas mus visus užaugino – tapome labiau patyrę, brandesni, labiau įsiklausantys ir atviresni vieni kitiems, mus supantiems, savo aplinkai, savo istorijai.

Kaunas tikrai pasikeitė. Ir ne tik dėl „Kaunas 2022“. Tai visų miesto kūrėjų dėka. Šiandien matome naujų kultūros partnerysčių ir formų. Mieste pasakojamos istorijos tapo įvairesnės. Atsirado naujų festivalių, prasmingų meno kūrinių viešosiose miesto erdvėse, inovatyvių bendruomeninių iniciatyvų. Kaunas ryškiau sužibo tarptautiniame kultūros žemėlapyje, mus mato, apie mus rašo ir kalba Europa.

Tačiau svarbiausia, kad pagaliau patys išmokome didžiuotis savo miestu. Net ir tie, kuriems anksčiau tai sunkiai sekėsi.

Kaunas yra krepšinio miestas. Po didžiųjų varžybų tūkstančiai krepšinio sirgalių pasklisdavo po miestą. Kaunas – „Europos kultūros sostinės 2022“ atidarymo metu sausio 22-osios vakarą į miestą DĖL KULTŪROS išėjo apie 40 000 kultūros sirgalių. Manau, tai jau didelis šio projekto laimėjimas. Ir tai tik pradžia.

P.S.

Aš kuruoju programą „Atminties biuras“, kuri skirta miesto atminčiai. Šia programa kviečiame kalbėti apie tuos istorijos puslapius, kurie iki šiol nebuvo atversti. Norime priminti likimus ir vardus tų, kurie statė šį miestą. Priminti, kad Kaunas visada buvo daugiatautis miestas. Kalbame apie tokias vertybes kaip empatija, dialogas, atvirumas kitam ir kitokiam. Kalbame apie istoriją tam, kad iš jos mokytumės kurdami ateitį.

Neretai savo projektuose klausiame: o ką darytum tu, jei į tavo namus pasibelstų karas? Šiandien jis pasibeldė ne tik į ukrainiečių, bet į kiekvieno iš mūsų duris. Ar mes atidarysime duris tiems, kas beldžiasi? Ar išjungsime šviesą ir apsimesime, kad mūsų nėra namie? Atidaryti duris – tai atsisakyti savo patogaus gyvenimo iliuzijos. Ką mes pasirinksime?

Šiame muzikiniame projekte pasaulinio garso dirigentė ukrainietė Oksana Lyniv pasirodys kartu su savo tautiečiais – baritonu Andrei Bondarenko bei smuikininku Andrii Murza, taip pat su Kauno miesto simfoniniu orkestru (vyr. dirigentas Constantine Orbelian, JAV, vadovas Algimantas Treikauskas) bei Kauno valstybiniu choru (vyr. dirigentas ir meno vadovas Robertas Šervenikas). Kovojančiai prieš agresorių Ukrainai skirtame koncerte greta žinomų klasikos kūrinių skambės ir ukrainiečių kompozitorių muzika.

Anot Pažaislio muzikos festivalio direktorės Giedrės Mikaitienės, visos lėšos, surinktos už parduotus bilietus į šį koncertą, bus skirtos nuo karo nukentėjusiems ukrainiečiams paremti.

„Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, vyksta daug akcijų palaikyti Ukrainą ir jos žmones šio brutalaus karo akivaizdoje. O Pažaislio festivalyje koncertuosiantys ukrainiečiai atlikėjai neabejotinai yra vieni garsiausių savo šalies ambasadorių pasaulyje. Su Oksana susipažinome dar Miunchene, jai asistuojant Kirillui Petrenko, vėliau susitikimo Lvive jos įkurto muzikos festivalio koncerte. Su Andrejumi ne kartą esame dainavę kartu, tapome artimais draugais. Pakviečiau juos kartu koncertuoti Pažaislio muzikos festivalyje šią vasarą ir maloniai nustebau, kad tiek Oksana, tiek Andrejus, nepaisant jų didelio užimtumo, išsyk sutiko atvykti į Kauną ir yra labai dėkingi Lietuvos žmonėms už šiltą ir nesumeluotą palaikymą. Beje, šiųmetis „LvivMozArt“ festivalis įvykti negalės, tad, pasak Oksanos, bent simboliškai koncerto pas mus dėka vienam vakarui Lvivo festivalis bus perkeltas į Kauną“, – sako Pažaislio muzikos festivalio meno vadovas, operos dainininkas Edgaras Montvidas.

Primename, kad sekmadienį Kaune vykusiose Tarptautinės teatro dienos minėjimo iškilmėse E. Montvidas apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi.

O. Lyniv savo šalyje yra festivalio „LvivMozArt“ bei Ukrainos jaunimo simfoninio orkestro (YsOU) įkūrėja, dirigentė ir meno vadovė. Tarptautinį pripažinimą pelniusi menininkė taip pat yra pirmoji italų operos teatro „Comunale di Bologna“ orkestro vyriausioji dirigentė moteris, o nuo 2022-ųjų – ir šio teatro muzikos vadovė. Ji tapo pirmąja moterimi dirigente „Bayreuth Baroque Opera Festival“ istorijoje, kuriame pernai debiutavo su opera „Skrajojantis olandas“. O. Lyniv pasiekimai bei talentas gavo aukščiausią įvertinimą ir 2020 metais, – Tarptautiniuose operos apdovanojimuose („International Opera Awards“) O. Lyniv pelnė „operos Oskarą“ geriausios dirigentės kategorijoje.

Dera pabrėžti, kad ši menininkė, kartu su savo tauta išgyvenanti tamsiausią laiką, daro viską, kad padėtų savo šaliai. Interviu, neseniai publikuotame „Deutsche Welle“ portale, Oksana Lyniv sako: „Kultūrinis frontas – ne mažiau svarbus nei realusis.“ Jos iniciatyva ir pastangomis įkurta stovykla jauniesiems menininkams, dėl jų šalyje Rusijos pradėto karo priverstiems palikti Ukrainą. Slovėnijos sostinėje įkurtą stovyklą „Muzika ateičiai“ jau pasiekė pirmasis šimtas jaunuolių. Jie čia turės visas galimybes tęsti savo muzikinį kelią, taip apsaugodami ukrainiečių kultūrą nuo šiuo metu vykstančio agresyvaus naikinimo.

Viena svarbi ir menininkei labai brangi aprangos detalė, su kuria dirigentė O. Lyniv pasirodo koncertuose, – plati Ukrainos vėliavos spalvų juosta aplink juosmenį. Visur, visada ir visiems ji aiškiai primena: Ukraina yra, ir ji niekada nepasiduos.

Koncerte Pažaislyje pasirodysiantys kiti Ukrainos atlikėjai – baritonas Andrei Bondarenko ir smuikininkas Andrii Murza, O. Lyniv sutuoktinis, taip pat yra tarptautinėse scenose puikiai žinomi ir pripažinti menininkai. 2011-aisiais A. Bondarenko laimėjo aukščiausią apdovanojimą prestižiniame „BBC Cardiff Singer of the World“ konkurse metų dainos atlikėjo kategorijoje. Solisto repertuare yra visos pagrindinės baritono partijos, o jo pasirodymais gėrėjosi „Carnegie“ (JAV), „Wigmore“ (D. Britanija) koncertų salių, Kelno, Berlyno, Miuncheno, Štutgarto, Ciuricho, Sidnėjaus bei kitų žinomų pasaulio operos teatrų žiūrovai. Lietuvos operos mylėtojai taip pat puikiai prisimena A. Bondarenkos sukurtą Onegino vaidmenį Dalios Ibelhauptaitės 2016 metais režisuotoje P. Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“.

Smuikininkas A. Murza greta solinės ir kamerinės muzikos atlikėjo karjeros yra tarptautinio Odesos smuikininkų konkurso įkūrėjas bei meno vadovas. Jis yra dalyvavęs tarptautiniuose Heidelbergo, Santandero, „LvivMozArt“ festivaliuose, koncertavęs daugelyje Europos, Azijos ir JAV koncertų salių. Kaip solistas A. Murza koncertavo su Baden-Badeno filharmonijos, Kordobos, Ukrainos nacionaliniu simfoniniu, Odesos simfoniniu orkestrais, bendradarbiavo su žymiais pasaulio dirigentais: Oksana Lyniv, Azizu Shokhakimovu, Pawelu Przytocki, Hobartu Earle bei Peteriu Csaba.

Pažaislio vienuolyno didžiajame kieme vyksiantis muzikinis projektas „Pasaulio muzikos žvaigždės Pažaislyje“ yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022 “ programos dalis, primena rugpjūčio 12-ąją numatyto koncerto rengėjai.

„Kaunas yra labai įvairus ir labai spalvingas miestas – ir savo istorija, ir architektūra, ir gamta. Sunku būtų jam parinkti vieną spalvą, norėčiau šį miestą spalvinti įvairiausiais atspalviais, išryškinti, kas paslėpta ir kas gražu“, – šypsodamasis į klausimą apie Kauno spalvas atsako Arvydas.

Be šio šviesų menininko kūrybos būtų sunku įsivaizduoti Lietuvos popscenos grandų pasirodymus ir koncertus. A. Buinausko šviesų žaidimai scenoje lydėjo Justiną Jarutį, Gytį Paškevičių, „Radistus“, Jazzu, „Antį“, „Okean Elzy“, „Scooter“ ir daugybę kitų. Paklaustas, kokių reikalavimų jis yra išgirdęs iš atlikėjų, Arvydas šypsosi: „Kad būtų gražu!“

Tiesą sakant, kitaip jis nė nemoka. „Kūryba man yra suvokimas, kad gyvenu. Kurdamas esu gyvas, ir viena iš kūrybos apraiškų yra šviesa“, – sako jis ir priduria neabejojantis, kad kurti grožį yra menas. Ir visai nesvarbu, kokią priemonę renkiesi. „Manoji – šviesa“, – tvirtai ištaria.

Menų mokykloje tapybos, skulptūros ir kompozicijos pagrindus gavęs, visa tai, ko išmoko, Arvydas pritaikė pramogų pasauliui. Sako pats nepajutęs, kaip šviesos menas jį įtraukė ir nardino vis gilyn. Žaisdamas šviesomis scenoje, kurioje pasirodo atlikėjas, jis stengiasi perteikti jo išgyvenimus, emocijas ir įprasminti žinią, kurią šis nori perduoti savo klausytojams.

Šviesti architektūros ar gamtos objektus – kas kita, bet ne mažiau įdomu: „Su objektais turi susigyventi, juos išgirsti, pajusti, suteikti jiems gyvybę, paryškinti, parodyti, kas paslėpta. Objektai nekalba, jų sienose ar erdvėse gali atrasti tikrą žavesį ir tikrą meną. Esu išvedęs tokią formulę: objektas + meditacija + menininkas = rezultatas.

Kūryba man yra suvokimas, kad gyvenu. Kurdamas esu gyvas, ir viena iš kūrybos apraiškų yra šviesa.

Daugybę Lietuvos bažnyčių, dvarų, pilių ir piliakalnių savo šviesomis apgaubęs menininkas jau seniai peržengė savo gimtosios šalies ribas. Jo kūryba džiugino Estijos, Ukrainos, Vokietijos žiūrovus. Arvydas sako, kad kiekvienas architektūros objektas yra išskirtinis, unikalus, o menininko užduotis – tą išskirtinumą paryškinti, perteikti.

Įvairūs menininko ir jo komandos projektai suplanuoti mažiausiai metams į priekį – laukia darbai Ukrainoje, Vokietijoje, Estijoje.

Paklaustas, kokias spalvas mėgsta, menininkas ilgai nesvarsto: šaltą mėlyną ir baltą.

„Visada stengiuosi išlaikyti minimalizmo pojūtį, viename piešinyje dažniausiai naudoju ne daugiau kaip dvi spalvas ar atspalvius“, – sako ir priduria pavojingiausia spalva laikantis žalią. Nors... Kas vienam gražu, kitam – visiškai ne. Aišku tik viena: tikras grožis sukelia išskirtinių emocijų, išjudina giliausias kiekvieno žiūrovo širdies kerteles.

Didžiausias Arvydo įkvėpėjas – gamta. Iš jos menininkas mokosi pusiausvyros: „Mėgstu ją savo darbuose. Man svarbu, kad tarp atlikėjų, lokacijos, scenografijos sprendimų rastųsi pusiausvyra, kad matyčiau tokią visumą kaip gamtoje.“

Kūrinio idėją, jis sako, inspiruoti gali bet kas – šypsena, žodis, medžio lapas, gėlės žiedas, geometrinė forma. Kūryba prasideda nuo jausmo, pojūčio, išgyvenimo, iškeltos užduoties. Visa tai perkeliama į virtualiąją erdvę, kurioje maketuojami būsimieji sprendimai ir įvertinamas rezultatas.

„Ir vis dėlto 99 proc. atvejų paskutinis akcentas yra dedamas gyvai, vietoje. Jokia programa negali 100 proc. perteikti, to, ką jauti tuo momentu“, – sako šviesų dailininkas A. Buinauskas. Ir vaizdais kalbėti jam sekasi geriau nei žodžiais.

Viena iš stipriausių programos dalių Komisijos atstovai įvardijo europietiškumą: „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ programa pagal šį kriterijų yra labai stipri – vyksta bendradarbiavimas su 40 tarptautinių partnerių, įvairių jungčių su menininkais ir kultūros organizacijomis, kartu su kitomis Europos kultūros organizacijomis įgyvendinami „Kūrybiškos Europos“, „Interreg“, „Horizon 2020“ projektai.

Komisijos ekspertai ypatingai gerai įvertino programos tikslų įgyvendinimą, nepaisant netikėtai pasaulį užklupusios pandemijos, sėkmingų naujų projektų, pavyzdžiui, „Kultūra į kiemus“ kūrimą ir įgyvendinimą pandemijos metu, komandos lankstumą, reikšmingas pastangas siekiant Kauno modernistinę architektūrą įtraukti į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą.

Kaip reikšmingą Komisija įvardijo ir „Kauno 2022“ santykį su Kauno miesto ir jo rajono savivaldybėmis, kultūros organizacijomis ir bendruomenėmis. Ekspertai rekomendavo tęsti projektą į programos kūrimą ir įgyvendinimą įtraukiant savivaldybes bei įvairias organizacijas, bendruomenes. Prieš susitikimą „Kaunas 2022“ paskelbė savo veiklos ataskaitos dokumentą, kuriame ne tik aptartos visos organizacijos veiklos nuo pirmojo posėdžio 2018 m., bet ir šmaikščiai užsimenama apie COVID-19 pandemiją ir jos įtaką.

„Ta pati komandos sudėtis, tie patys pagrindiniai programų vadovai užtikrina programos įgyvendinimo stabilumą. Net kai prasidėjo karantinas, nė vienai savaitei nenutraukėme veiklų, tik pakeitėme formą ir dirbome karantino sąlygomis“, – sako V. Vitkienė.

Karantino metu su programa susipažinti atvyko šalies Prezidentas Gitanas Nausėda, sutikęs tapti projekto globėju kultūros diplomatijos klausimais, taip pat LR kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas kartu su viceministre Ingrida Veliūte.

Šiuo metu viešai paskelbtame dokumente – po antrojo susitikimo parengtoje Europos Komisijos ekspertų išvadoje – apibendrinimas Kauno atstovų pristatymas, ekspertų grupės išvados bei rekomendacijos tolesniam projekto įgyvendinimui.

Komisija atkreipė dėmesį į turizmo skatinimą Baltijos regione bei ragino stiprinti pastangas pritraukiant keliautojus iš kaimyninių šalių. Ekspertų grupė taip pat skatino išlaikyti lankstumą reaguojant į netikėtas situacijas, į programą įtraukti ekologines temas bei aplinkai draugiškus sprendimus įgyvendinant projektus.

„Kultūros vakarai senamiestyje“ – tai 10 taikomojo teatro renginių ciklas, į kurį organizatoriai kvietė visus senamiesčio esamus ir buvusius gyventojus. Jų tikslas – sutelkti bendruomenę, pakviesti ją išeiti iš rutinos ir pažvelgti kitaip į savo kiemą, kaimyną ir visą mikrorajoną. „Ieškojome lobių – istorijų, žmonių potencialo, užlėpto talento“, – sako renginio organizatorė, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 20022“ programos„Fluxus Labas!“ bendruomenių fasilitatorė Romena Puikytė.

Aktualijas atskleidė taikomasis teatras

Renginių ciklas „Kultūros vakarai senamiestyje“ vyko naudojant taikomąjį teatrą. Taikomasis, arba draminis, teatras – tai socialiai aktyvi meninė praktika, kurios metu per įvairius teatrinius žaidimus žmonių grupės gilinasi į tam tikras temas, problemas ir ieško joms sprendimų.

Nuo žaidybinio susipažinimo, istorijų pasakojimo iki pjesių skaitymo ir ritminių palinkėjimų – visi užsiėmimai buvo skirti ne tik sutelkti senamiesčio bendruomenę, tačiau ir išsiaiškinti, kas jai yra įdomu, kelia nerimą.

„Pradėdami renginių ciklą neketinome kreipti susitikimų link kokio nors konkretaus rezultato: norėjome išgirsti senamiestiečių poreikį. Išėjo didelis idėjų sąrašas. Labiausiai išryškėjo noras tobulėti kartu ir senamiesčio nykštukų iniciatyva“, – pasakoja R. Puikytė.

Bendruomenės herojai

Kultūros vakarų metu užsimezgė naujos draugystės, o tai irgi teikia vilties, kad trečiadienio susitikimai nenutrūks dar ilgai ilgai.

Kultūros vakarų organizatoriai skatino bendruomenę dalintis ne tik džiaugsmais, kurti, bet ir spręsti jiems aktualias problemas – šiukšlių tvarkymą, kiemų apšvietimą ir kitas. Čia susipažinę kaimynai atrado vieni kitus ir kaip įvairių sričių specialistus, kurie gali padėti įgyvendinti pokyčius senamiesčio kiemuose, ir kaip įdomias asmenybes.

„Susižavėjau dalyvių laisve, geru humoro jausmu ir įdomiomis istorijomis. Jų atvirumas mus nuvedė į labai spalvingus rezultatus. Dalyviai dažnai nustebdavo, kuomet atėję į „Kultūros vakarus“, patys tapdavo jų pagrindiniais herojais. Galima sakyti, kad užsiėmimo pabaigoje tapome vienas kitam atlikėjais ir žiūrovais to net nepajausdami“, – dalyviams pagyrų negailėjo renginius vedusi teatro režisierė, aktorė Miglė Remeikaitė.

„Senamiestyje vyksta daug renginių, skirtų jo lankytojams, bet ne patiems gyventojams. Siekėme ne pasiekti mases, o sukurti iniciatyvią grupę. Man labai smagu, jog renginiuose dalyvavo daug drąsių žmonių – jaučiasi, kad bendruomenėje bus pokyčiai. Labai tikiuosi, kad palaikysime tokią kūrybinę energiją“, – lūkesčiais dalinasi R. Puikytė

Laimės virusas

Pirmoji iniciatyva, startavusi po paskutiniojo kultūros vakarų senamiestyje renginio „Ritminiai palinkėjimai senamiesčiui“ yra slapti nykštukai. Tai senamiestiečiams brangūs daiktai, kuriais jie dalinasi su seniausios miesto dalies praeiviais.

Paskutiniojo renginio metu senamiestiečiai nykštukus „įkrovė“ gera energija – įvairiais instrumentais kurdami savitus ritmus jie siuntė linkėjimus ir įkvepimą tiems, kurie nykštukus atras. „Tai – tarsi senamiesčio staigmenos. Iniciatyva skleisti laimės bacilą“, – sako R. Puikytė.

Atradusieji geltonuosius senamiesčio nykštukus raginami juos išpakuoti, įsikvėpti ir palikti kitų džiaugsmui, arba pasilikti daiktą mainais į sau brangų daiktą, kuris įkvėptų kitą praeivį.

„Tikiu, kad šios iniciatyvos pradžiugins ne vieną senamiestietį arba Senamiesčio lankytoją. Kultūros vakarų metu užsimezgė naujos draugystės, o tai irgi teikia vilties, kad trečiadienio susitikimai nenutrūks dar ilgai ilgai. To ir palinkėčiau Kauno senamiesčiui ir jo gyventojams“, – sako renginius vedusi M. Remeikaitė.

Poezija – ir ant bėgių

Kelionė 6-uoju autobusu iš Technikos į Stadiono gatvę arba 23-iuoju iki Domeikavos gali neprailgti, jei verčiate Melanie Benjamin knygą "Penktosios aveniu gulbės", mobiliąja programėle mokotės ispanų kalbos arba, įrėmęs galvą į autobuso stiklą, gaudote devintą sapną.

Tiesa, nuo spalio užmigti bent viename iš minėtųjų maršrutų autobusų vargu ar pavyks – miestiečių kelionę iš taško A į tašką B kartą per savaitę lydės poezija. Projektą "Puota: audiokultūra. Pojūčiai" dar vasaros pradžioje pristatė "Kaunas 2022" programos "Kauno iššūkis" nugalėtojai. Įpusėjus rugpjūčiui, kūrybinė komanda startavo su įrašymo darbais.

"Jei ne žmogus – į kultūrą, tai kultūra – pas žmogų", – viena projekto kuratorių Austėja Balutytė neabejojo, kad jų idėja bus visapusiškai naudinga.

Žmonės esą iš arčiau pažins kiek nepelnytai pamirštą audiokultūrą ir atras rašančius, tačiau mažiau žinomus kūrėjus. Pastariesiems viešasis transportas bus tarsi pakilimo takas į potencialių skaitytojų ausis.

"Projekto tema – Kauno pojūčiai, todėl į miestą žmonės galės pažiūrėti ne tik iš urbanistinės pusės, o kur kas giliau", – garso takelių įvairove intrigavo jauna mergina.

Antrą rudens mėnesį žodžiu prabils ir vienas traukinys, vežantis į Vilnių ir atgal. Tik vagone skambės ne poezija, o keturios skirtingos istorijos. Apie jas A.Balutytė žadėjo papasakoti vėliau.

Projekto tema – Kauno pojūčiai, todėl į miestą žmonės galės pažiūrėti ne tik iš urbanistinės pusės, o kur kas giliau.

Susidomėjo ir vilniečiai

Pagal pirminį projekto autorių sumanymą, miesto viešajame transporte entuziastų lūpomis turėjo prabilti Lietuvos poezijos sunkiasvoriai – Justinas Marcinkevičius, Bernardas Brazdžionis, Sigitas Geda ir kiti šviesuoliai. Tiesa, šios idėjos teko atsisakyti dėl autorinių teisių vingrybių, todėl šiųmečiame festivalyje išgirsite tik autorinę kūrybą.

"Žmonėms, kurie registravosi skaityti kitų autorių kūrinius, pasiūlėme alternatyvą – rašymo dirbtuves. Jų rezultatai taip pat skambės autobusuose", – A.Balutytė džiaugėsi miestiečių aktyvumu ir jų lankstumu pasikeitus sąlygoms.

Norą dalyvauti projekte išreiškė apie trisdešimt kūrėjų. Didžioji dalis jų – poezijoje save atrandantis 15–25 metų jaunimas, tačiau į sąrašą įsiterpė ir prityrę plunksnos virtuozai, išleidę jau ne vieną knygą.

"Sulaukėme susidomėjimo ir iš Vilniaus. Tiesa, kūrėjos negalėjo atvykti į Kauną įrašyti savo eilių – jas skaitė kiti. Vieną pasirinkau ir aš, – dirstelėjusi į mobiliojo telefono ekraną, "Puota: audiokultūra. Pojūčiai" koordinatorė pasidalijo vilnietės Emilijos Statinaitės eilėmis, kurios ją sujaudino labiau nei kitos: – "Ei, kodėl neįlipai stotelėje? Ei, ei, lipk, na, ko lauki? Juk tuoj užsivers. Ei, ei. Oi, atleisk, apsirikau. Ne tu. Būna..." Skaitant šias eiles apima keistas jausmas. Turbūt būtent taip ir įsivaizduoju kelionę autobusu, kai sėdi šalia nepažįstamo žmogaus, lietiesi su juo pečiais, regis, net taip pat kvėpuoji... Jis visiškai svetimas, tačiau nuvažiavus dvidešimties stotelių atstumą tampa artimas."

Daugiau yra geriau

Organizatoriai dalyvių neribojo – leido skaityti, kiek nori, svarbiausia, kad vienas kūrinys neviršytų 1 minutės, o tekste nebūtų vartojama keiksmažodžių ar įžeidžiamų žodžių, skirtų  konkrečiam asmeniui ar asmenų grupei.

"Norėjome, kad poezija prabiltų įvairiomis kalbomis. Tikrai girdėsime anglų ir, jei atvyks viena moteris, – prancūzų kalbą", – į besivarstančias Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) garso įrašų studijos duris žvelgė pašnekovė.

Ryte pro jas žengė jauna mergina, ketureiliu apdainavusi ilgesį Kaunui, vėliau – tapytojas Sigitas Orantas-Sausis su pluoštu rankraščių ir vos prieš kelerius metus savo gebėjimą rašyti užčiuopęs aštuoniolikmetis Algirdas Mertingas.

"Poezija man leidžia pabėgti nuo kasdienybės. Mintis, kurios sukasi galvoje, išskleisti ant popieriaus", – paklaustas, kiek sąsiuvinių su savo poezija atsinešė, jaunuolis šyptelėjo – visa jo kūryba saugoma mobiliajame telefone, o ne popieriaus skiautėse. – Sąsiuviniuose rašiau mokykloje, nes mokytoja neleido išsitraukti telefono, o juk su juo kur kas patogiau! Ateina mintis, imi ir rašai."

Paskaitęs vieną eilėraštį, Algirdas antrojo netraukė – iš keliolikos haiku ir dvigubai tiek eilėraščių tinkamų keleivių ausims jis neberado, tačiau pasisiūlė ateiti kitądien su naujai parašytu.

"Kuo daugiau eilėraščių – tuo geriau. Turime įrašyti aštuonis garso takelius po 10 valandų", – didžioji dalis kūrinių, anot A.Balutytės, bus įrašyta šią savaitę, o likusieji – baigiantis rugpjūčiui arba rugsėjo pradžioje.