Pamario žvejų kaimelyje gyveno graži ir darbšti šeimyna: tėtis Ansas, mama Indrė ir du žavūs vaikučiai. Jie sukosi savo įprastiniuose darbuose, kol kaimynystėje nepasirodė samdinė Bušė – tylios ir pamaldžios Indrės priešingybė. Ansas dėl Bušės pameta galvą, tačiau to per maža: ji įkalba meilužį kartu su žmona laiveliu leistis į Tilžę ir pakeliui ją nuskandinti. Indrė sutinka, nors jaučia rezgamą klastą. Kelionė į Tilžę sutuoktiniams taps lemtinga...

Operos libretui kompozitorius E. Balsys panaudojo vokiečių rašytojo ir dramaturgo Hermano Zudermano (1857-1928), gimusio Macikų kaime netoli Šilutės, to paties pavadinimo apysaką. Pirmoji operos „Kelionė į Tilžę“ premjera 1980 m. birželį vyko Vilniuje, Lietuvos operos ir baleto teatre, taigi Klaipėdoje naujam gyvenimui veikalas prikeltas po beveik keturių dešimtmečių pertraukos. Premjera tapo kompozitoriaus E. Balsio 100-osioms gimimo metinėms teatro dedikuotos renginių programos kulminacija.

Klaipėdoje operos „Kelionė į Tilžę“ ėmėsi režisierius Gytis Padegimas, pasitelkęs savo nuolatinę pagalbininkę – scenografę ir kostiumų autorę Birutę Ukrinaitę. Kartu su režisieriumi G. Padegimu įvairiuose teatruose ji dirba jau 20 metų ir yra vizualiai apipavidalinusi pusšimtį jo kurtų spektaklių. Scenovaizdį pamario, panemunės peizažais praturtino bei lemtingą audrą priešais žiūrovų akis sukelti padėjo vaizdo projekcijų dailininkas Linartas Urniežis ir šviesų dailininkas Andrius Stasiulis.

Sudėtingai dodekafoninio stiliaus operai pagrindiniai solistai buvo pasitelkti iš visų trijų šalies muzikinių teatrų. Tai atspindės ir premjera Vilniuje, kurioje Indrės partiją dainuos Rita Petrauskaitė (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras), Anso – Mindaugas Zimkus (Kauno valstybinis muzikinis teatras), Bušės – Jovita Vaškevičiūtė (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras). Mažesnius vaidmenis atliks klaipėdiečiai solistai Dalia Kužmarskytė, Artūras Kozlovskis, Jadvyga Grikšienė, Vilius Trakys. Spektaklį diriguos pastatymo muzikos vadovas, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis.

Nors „Kelionė į Tilžę“ dėl aiškaus dominuojančių veikėjų trikampio kartais pavadinama kamerine opera, neapsigaukite: kelionei į Vilnių pristatyti naujausio Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklio ruošiasi net 130 dainininkų, muzikantų ir šokėjų (choreografiją spektakliui sukūrė Edita Stundytė). Norisi tikėtis, kad jų kelionė taps lemtinga nepelnytai pamiršto E. Balsio kūrinio pripažinimui ir padės „Kelionei į Tilžę“ įsitvirtinti ryškiausių nacionalinių operų plejadoje.

Vienintelę šiemet gimimo šimtmetį švenčiančio kompozitoriaus E. Balsio operą naujam sceniniam gyvenimui prikelė režisierius Gytis Padegimas, scenografė Birutė Ukrinaitė ir choreografė Edita Stundytė. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniam orkestrui dirigavo pastatymo muzikos vadovas, teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis. Scenovaizdį pamario kaimo ir panemunės, siaučiančios gamtos stichijos peizažais praturtino vaizdo projekcijų dailininkas Linartas Urniežis ir šviesų dailininkas Andrius Stasiulis.

Opera pranoko lūkesčius

Premjeroje apsilankė E. Balsio dukra Dalia ir sūnus Audrius, Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas, operos muzikinę medžiagą redagavęs kompozitorius Giedrius Kuprevičius, Klaipėdos miesto savivaldybės vicemeras Arvydas Cesiulis, muzikologė Daiva Kšanienė ir dirigentas Kazys Kšanas ir kt.

„Esu dėkinga kiekvienam iš daugiau nei pusantro šimto žmonių, prisidėjusių prie šio veikalo atgimimo“, – džiaugėsi premjera kompozitoriaus dukra prof. D. Balsytė.

„Man, turėjusiam garbės prisiliesti prie operos „Kelionė į Tilžę" redakcijos, sunku kalbėti apie pastatymo vertę anksčiau, nei ją įvertins kritikai. Visgi savo nuomonę pasakysiu: tai neabejotinas muzikinis įvykis, kuriame derėjo vokalo kultūra, sodrus simfoninis skambesys, darnus choro akordas, stilinga, metafizišką atmosferą kurianti scenografija bei kostiumai, vaizdo grafika, šokio piešinys ir žinoma, tiksli, intelektuali ir dinamiška režisūra. Kūrinys sudėtingas, tačiau statytojai puikiai įvykdė savo misiją. Tai liudijo pilnutėlės salės ovacijos po spektaklio. Atskiras pagarbos žodis Muzikinio teatro vadovybei, radusiai pagrįstų argumentų tokiai teatro krypčiai. Dabar galiu drąsiai sakyti – Lietuvoje yra du lygiaverčiai operos teatrai“, – tvirtino E. Balsio mokinys, kompozitorius G. Kuprevičius.

Profesorė Daiva Kšanienė E. Balsio operos „Kelionė į Tilžę“ pastatymą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pavadino ypatingos reikšmės įvykiu. Šio pastatymo, kaip ir kitų pastarųjų metų teatro darbų, meninis lygis liudija naują, profesionalią, aukštus meninius kriterijus atliepiančią kryptį. „Operos premjera pranoko lūkesčius. Jos laukiant, smalsumo ir gal net truputį nerimo kėlė klausimas, kaip režisierius G. Padegimas šią operą atskleis scenoje. Juk joje nedaug aktyvaus veiksmo (net du paveikslai vyksta herojams plaukiant valtimi), maža masinių scenų; dominuoja gilus psichologizmas, visi jausmai, pergyvenimai, kančia, vidinė kova vyksta personažų viduje, jų sielose, širdyse. Nerimauta be reikalo. Mano nuomone, režisierius rado tinkamą raktą E. Balsio operos esmei. Sceninis veiksmas, atliepęs muzikos diktuojamas situacijas, plėtojosi nenuobodžiai, neliko veikale užprogramuoto statiškumo“, – negailėjo gerų žodžių D. Kšanienė.

Atgimė unikalus kūrinys

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė akcentuoja, kad atgimstanti E. Balsio opera „Kelionė į Tilžę“ – svarbus įvykis ne tik Muzikinio teatro gerbėjams, pamariui, bet ir visai Lietuvai. Juk tai ilgiausiai brandintas E. Balsio kūrinys, kuriam jis panaudojo visą sukauptą patirtį. Jis, prikeltas po beveik 40 metų tylos, tapo kulminaciniu jubiliejinių E. Balsio metų renginiu“, – akcentuoja L.Vilimienė.

„Gili žmogiškų santykių drama – tai, kas kiekvienam žmogui paliečia širdį, nesvarbu, kokia kalba būtų kalbama“, – apie kūrinį jautriai atsiliepia režisierius Gytis Padegimas, neslepiantis siekio pristatyti E. Balsio operą kaip lygiavertę lietuvių operos aukso fondo kūriniams – Vytauto Klovos „Pilėnams“, Jurgio Karnavičiaus „Gražinai“. Tam pasitelktas gausus būrys profesionalų – rašytojo Hermano Zudermano aprašytą istoriją operos scenoje atkūrė maždaug 140 atlikėjų.

Pirmojoje premjeroje Indrės partiją ypač įtaigiai atliko Agnė Stančikaitė, Anso – Rapolas Baranauskas, jo meilužės Bušės – Gabrielė Kuzmickaitė, Indrės tėvo Jakštaičio – Valdas Kazlauskas, kaimynės Anės – Aurelija Dovydaitienė, Dainininkės – Dalia Kužmarskytė. Sekmadienio vakarą Indrės partiją perėmė pajūrio scenos perlu vadinamas sopranas Rita Petrauskaitė. Ansu tapo Kauno valstybinio muzikinio teatro tenoras Mindaugas Zimkus, Buše – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro mecosopranas Jovita Vaškevičiūtė, Anės –Dalia Kužmarskytė, Jakštaičio – Artūras Kozlovskis, Dainininkės, atliekančios garsiąją dainą „Žuvėdra, žuvėdra“ – Jadvyga Grikšienė.

Atskleidė išaugusį meistriškumą

Profesorė D. Kšanienė akcentavo, kad puikiai pasirodė svarbiausias operos veikėjas – simfoninis orkestras (juk tai – simfonija-opera!). Sudėtingą ir visais požiūriais (faktūrų, ritmų, tembrų, tempų, dinamikos, harmonijos, formų ir pan.) painią partitūrą jis įtaigiai, sugestyviai interpretavo. Galingas, dramatiškai sodrus orkestras, vadovaujamas dirigento T. Ambrozaičio, nepriekaištingai perteikė dramatinės E. Balsio muzikos užmojus ir siekius. Dirigentas atrado tinkamą orkestro ir vokalo skambesio santykį: tai liudija išaugusį trupės meistriškumą.

Muzikologės D. Kšanienės vertinimu lapkričio 22 d. operą atlikę solistai, įveikė ypatingo sunkumo atonalias partijas bei verti pačių geriausių įvertinimų. Ne pirmą kartą Klaipėdos scenoje pasirodantis sopranas A. Stančikaitė Indrės vaidmenyje buvo žavi, jautri, įtikinama. Anso partijoje jai nenusileido tenoras R. Baranauskas. Puikiai pasirodė ir G. Kuzmickaitė (Bušė), V. Kazlauskas (Jakštaitis). Gražiai, sodriai skambėjo sielininkų choras (chormeisteris V. Konstantinovas).

Anot profesorės, prie spektaklio sėkmės prisidėjo ir nepaprastai išradinga vizualizacija, stebinusi taiklumu bei tikslingumu, padėjusi geriau pajusti muzikos reiškiamas nuotaikas, perteikusi nuolat kintančios jūros, pamario, žvejų kaimelio vaizdus. Įtikino audros scena. Maloniai nuteikė santūri scenografija bei skoningai stilizuoti personažų kostiumai su aliuzija į XIX a. lietuvininkų, sekančių vokiečių pavyzdžiu, norą puoštis rūbais iš prabangesnių medžiagų – šilko, aksomo.

Operos istorija

Pirmoji ir lig šiol vienintelė Eduardo Balsio operos „Kelionė į Tilžę“ premjera 1980 m. įvyko Vilniuje, Operos ir baleto teatre. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre 2019 m. lapkritį naujam gyvenimui šis scenos veikalas prikeltas po beveik keturis dešimtmečius trukusio „miego“. Pastatymas užbaigia XX a. lietuvių muzikos klasiko E. Balsio (1919-1984) jubiliejinių renginių ciklą.

Opera „Kelionė į Tilžę“ buvo sukurta pagal iškilaus rašytojo ir dramaturgo Hermano Zudermano (1857-1928), gimusio Macikų kaime netoli Šilutės, to paties pavadinimo apysaką. Siužetas gvildena tragišką meilės trikampį. Žvejų kaimelyje gyveno graži ir darbšti šeimyna: tėtis Ansas, mama Indrė ir trys jų vaikučiai. Jie sukosi savo įprastiniuose darbuose, kol nepasirodė samdinė Bušė – ramios ir tylios Indrės priešingybė. Bušė ne tik apsuko Ansą aplink pirštą, bet ir įkalbėjo jį nuskandinti Indrę jiems Nemunu keliaujant į Tilžę. Žiaurusis Bušės planas nepavyko, nes kelionėje Ansui tarsi atsivėrė akys: jis supranta, kad pati nuostabiausia ir žaviausia moteris yra jo žmona…

Opera „Kelionė į Tilžę“ pasakoja ne apie įveiktus atstumus, o apie asmenybės vidinę kelionę, žmogiškuosius atradimus ir paklydimus. Tai – dvasinės kelionės simbolis ir kartu viena įstabiausių kelionių tiek mūsų krašto literatūros, tiek ir operos istorijoje.

Premjera tapo vienu ryškiausių E. Balsio jubiliejinių metų programos akcentų Klaipėdoje ir kartu vienu svarbiausių jubiliejinio teatro sezono įvykių: 2020 m. sausį sukaks 200 metų, kai Klaipėdoje buvo pastatyta pirmoji opera.

M. Zimkus: Ansas išpirko savo kaltę

M. Zimkus nuoširdžiai žavisi E.Balsio operos muzika: „Ji tokia užburianti, spalvinga, įtaigi, moderni ir meistriškai sukomponuota. Vokalinė Anso partija neįtikėtinai patogiai parašyta, tad artimai „susidraugavau“ su savo personažu. Nors jo charakteris, ypač egzaltuotuotos reakcijos, man pačiam nėra būdingos“, – pripažįsta tenoras, daugeliui žinomas iš vaidmenų Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, klasikinės muzikos koncertų Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Atlikėjas ne kartą buvo nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“, dalyvavo įvairiuose TV projektuose.

Ruošdamasis Anso vaidmeniui, M. Zimkus ne tik gilinosi į Hermano Zudermano novelę „Kelionė į Tilžę“, bet ir kelis kartus peržiūrėjo režisieriaus Arūno Žebriūno filmą „Kelionė į rojų“. „Atidžiai studijavau muzikinę medžiagą ir klausiausi Albano Bergo „Voceko“, kaip buvo rekomendavęs E. Balsio mokinys, akademikas Giedrius Kuprevičius“, – neslepia solistas.

Operos repeticijų metu režisieriaus Gyčio Padegimo skirtos užduotys M. Zimkui atrodė „logiškos, intuityviai aiškios ir suprantamos“. Sunkiau buvo pateisinti Anso, susipainiojusio jausmuose dviems moterims, poelgius. „Teisinu savo herojų tuo, kad galiausiai jis paaukojo gyvybę gelbėdamas žmoną iš meilužės paspęstų spąstų. Istorijos moralas toks: trumpalaikis susižavėjimas iš tiesų nėra stipresnis negu tikra, pasiaukojanti meilė“, – sako jis.

Dainininkas M. Zimkus koncertuoja įvairiose Lietuvos ir užsienio koncertų salėse, yra keleto vokalistų konkursų laureatas. 2018 m. jis pelnė V tarptautinio kamerinio dainavimo konkurso „Beatričė“ Didįjį prizą.

R. Baranauskas: ir už scenos lieki Ansu

Solistas R. Baranauskas sako, kad E. Balsio operos muzika nėra lengva tiek klausytojui, tiek atlikėjui. Bet su Anso partija susidraugauti pavyko greičiau nei tikėjosi: „Tai tikriausiai režisieriaus nuopelnas. Personažas sudėtingas: juk ne dažnai planuoji savo žmonos žūtį? Kurdamas vaidmenį, dirbi ne tik repeticijų metu. Išėjęs viską apmąstai, pergalvoji kiekvieną sekundę, praleistą scenoje... Susigyveni su personažu ir pradedi jausti, kad tavo elgesys už scenos ribų darosi nebe tavo, o Anso. Tai pavojinga, bet neišvengiama. Priežastis, kodėl Ansas planavo nusikaltimą, yra labai aiškiai pateikiama žiūrovui, tik nenoriu jos atskleisti prieš premjerą“, – intriguoja R. Baranauskas.

VDU muzikos akademijoje, dėstytojų Sabinos Martinaitytės ir Audronės Eitmanavičiūtės klasėje studijuojantis jaunasis tenoras jau parengė nemažai vaidmenų Kauno valstybiniame muzikiniame teatre: jis – Rosiljonas operetėje „Linksmoji našlė“, Korifėjas miuzikle „Ugnies medžioklė su varovais“, Bazilijus ir Don Kurcijus operoje „Figaro vedybos“, Tonis Bonevilis operetėje „Misteris X“, Bonis operetėje „Silva“, Alberas miuzikle „Grafas Montekristas“ ir Inmaras miuzikle „Karmen“. Nuolat dayvauja meistriškumo kursuose Lietuvoje ir užsienyje, daug koncertuoja.

Operos istorija

Pirmoji ir lig šiol vienintelė Eduardo Balsio operos „Kelionė į Tilžę“ premjera 1980 m. įvyko Vilniuje, Operos ir baleto teatre. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre 2019 m. lapkritį naujam gyvenimui šis scenos veikalas prikeliamas po beveik keturis dešimtmečius trukusio „miego“. Pastatymas užbaigia XX a. lietuvių muzikos klasiko E. Balsio (1919-1984) jubiliejinių renginių ciklą, tad „Kelionės į Tilžę“ premjera prisidės prie platesnio iš pajūrio krašto kilusio kompozitoriaus kūrybos garsinimo.

Opera „Kelionė į Tilžę“ buvo sukurta pagal iškilaus rašytojo ir dramaturgo Hermano Zudermano (1857-1928), gimusio Macikų kaime netoli Šilutės, to paties pavadinimo apysaką. Siužetas gvildena tragišką meilės trikampį. Žvejų kaimelyje gyveno graži ir darbšti šeimyna: tėtis Ansas, mama Indrė ir trys jų vaikučiai. Jie sukosi savo įprastiniuose darbuose, kol nepasirodė samdinė Bušė – ramios ir tylios Indrės priešingybė. Bušė ne tik apsuko Ansą aplink pirštą, bet ir įkalbėjo jį nuskandinti Indrę jiems Nemunu keliaujant į Tilžę. Žiaurusis Bušės planas nepavyko, nes kelionėje Ansui tarsi atsivėrė akys: jis supranta, kad pati nuostabiausia ir žaviausia moteris yra jo žmona…

Opera „Kelionė į Tilžę“ pasakoja ne apie įveiktus atstumus, o apie asmenybės vidinę kelionę, žmogiškuosius atradimus ir paklydimus. Tai – dvasinės kelionės simbolis ir kartu viena įstabiausių kelionių tiek mūsų krašto literatūros, tiek ir operos istorijoje.

Trys premjeriniai spektakliai

Klaipėdiečiai šluoja paskutinius bilietus į lapkričio 22 ir 24 dienų spektaklius, vyksiančius Žvejų rūmuose. Sostinės publikai spektaklis bus parodytas gruodžio 3 dieną Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Tai bus paskutinis šiemet klaipėdiečių paruoštas E.Balsio kūrinys. Tikimasi, kad premjera taps vienu ryškiausių E.Balsio jubiliejinių metų programos akcentų Klaipėdoje.

Iš pajūrio krašto kilusio kompozitoriaus E.Balsio (1919–1984) atminimui Klaipėdos muzikinis teatras skyrė net 14 renginių, skambėjusių penkiuose šalies miestuose. E.Balsio muzikos simfoninis koncertas, baletas „Eglė žalčių karalienė“ ir dainų koncertas „Aš – senas jūrininkas“ leido įvertinti kompozitoriaus kūrybos įvairovę ir stebino įvairiausio muzikinio skonio klausytojus.

Opera „Kelionė į Tilžę“ turėtų sujaudinti ne tik tokios muzikos žinovus, bet ir reginio bei populiariosios muzikos labiau geidžiančius žiūrovus. Dviejų dalių spektaklis truks apie porą valandų, kiekviena dalis bus trumpesnė nei valanda, tad kūrinys neturėtų pabosti net operos pastatymuose nedažnai apsilankantiems žiūrovams.

Muzika, pralenkusi laiką

Ši opera sukurta prieš keturis dešimtmečius ir tik vienintelį kartą buvo pastatyta. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje jos gyvenimas buvo neilgas.

Ko gero, tada šis kūrinys buvo pernelyg modernus, E.Balsio muzika pralenkė savo laiką, o kompozitorius giliu sovietmečiu galėjo tik pasvajoti apie medijų panaudojimą pastatyme.

Muzikologai šią operą vadina brandžiausiu E.Balsio kūriniu.

Pasirodo, kompozitorius labai ilgai ieškojo siužeto, gilinosi į Mažosios Lietuvos ypatumus, galiausiai sustojo prie Hermanno Sudermanno novelės, kuri tapo libreto pagrindu.

Operą Klaipėdoje pastatęs režisierius Gytis Padegimas vadina šį darbą savo misija ir norėtų, kad „Kelionė į Tilžę“ būtų įtvirtinta tarp iškiliausių nacionalinių operų, tokių kaip „Gražina“ ar „Pilėnai“.

Nors sau patiems ir visam teatro kolektyvui iškeltos užduotys buvo nelengvos, spektaklio kūrėjai išvengė nesantaikos, intrigų ir dirbo sutartinai. Pristatydamas „Kelionę į Tilžę“, G.Padegimas šmaikštavo šia tema, rimčiau teigdamas, kad daug pasiekti galima dirbant ramiai, susikaupus, visiems drauge siekiant paties geriausio rezultato.

Dainuos tik geriausi

Pastatymo kūrėjai pagrindinių vaidmenų atlikėjams atrinkti surengė konkursą, kuriame dalyvavo ne tik Klaipėdos solistai, bet ir dainininkai iš Vilniaus bei Kauno.

Indrės partiją dainuos iš daugybės spektaklių klaipėdiečiams gerai pažįstama Rita Petrauskaitė. Be jos, šį vaidmenį atliks ir dvi jaunos solistės – Agnė Stančikaitė ir Ieva Barbora Juozapaitytė. Režisieriaus įsitikinimu, I.B.Juozapaitytė – kaip iš akies traukta Indrė.

Anso partiją pasikeisdami atliks Mindaugas Zimkus ir Rapolas Baranauskas, jo meilužės Bušės – Jovita Vaškevičiūtė, Gabrielė Kuzmickaitė ir Ernesta Stankutė, Indrės tėvo Jakštaičio – Valdas Kazlauskas ir Artūras Kozlovskis, kaimynės Anės – Dalia Kužmarskytė ir Aurelija Dovydaitienė.

G.Padegimas tikino, kad jiems reikės ne tik atlikti muzikiniu požiūriu sudėtingas partijas, bet ir daug vaidinti; operos siužetas aštrus, didžioji veiksmo dalis vyksta valtyje.

Prisimindamas prieš metus į anapilį iškeliavusį iškilųjį savo kolegą ir draugą režisierių Eimuntą Nekrošių, G.Padegimas vieną mizansceną naujajame operos pastatyme skyrė jo atminimui.

Ragina ieškoti simbolių

Su operos „Kelionė į Tilžę“ muzikine medžiaga dirbo net trys dirigentai: Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis, Giedrius Vaznys ir Egidijus Miknius.

Operos muzikinę medžiagą redagavo E.Balsio mokinys, garsus kompozitorius Giedrius Kuprevičius. Kūrinį teko trumpinti, atsisakyti kai kurių pasikartojančių muzikos frazių.

Šioje operoje pripažintas instrumentuotės meistras E.Balsys atskleidė visą savo kaip kompozitoriaus meistriškumą.

T.Ambrozaitis tikino, kad per keturis dešimtmečius nuo operos sukūrimo labai daug kas pasikeitė: patobulėjo instrumentai, muzikantų pasiruošimas ir daugybė kitų dalykų.

„E.Balsio muzika tokia sodri, gili ir daugiaplanė, kad jau po pirmos repeticijos valandos orkestro muzikantai paprašė trumpos pertraukos apmąstymams. Prie tokios muzikos reikia priprasti“, – kalbėjo T.Ambrozaitis, šmaikštaudamas, kad dabar opera jau guli atversta priešais muzikantus „tarsi karšio išklotinė“.

Dirigentas įsitikinęs, kad kompozitorius E.Balsys operoje populiarią dainą „Žuvėdra, žuvėdra“ panaudojo kaip tam tikrą kodą. Tad žiūrovams verta pastatyme paieškoti gilesnių prasmių ir simbolių.

„Šioje operoje pripažintas instrumentuotės meistras E.Balsys atskleidė visą savo kaip kompozitoriaus meistriškumą. Turbūt niekas šiais metais Lietuvoje nėra atlikęs daugiau E.Balsio kūrinių nei mūsų teatro orkestras. Tapome kompozitoriaus šimtmečio minėjimo kalnu, kai visi kiti liko stovėti papėdėje“, – šmaikštavo T.Ambrozaitis.

Krašto ypatumai – užuominose

Choreografės Editos Stundytės teigimu, baleto trupė šiame pastatyme tiesiog šoks pagal be galo sodrią muziką. Tai nebus klasikiniai baleto, labiau šiuolaikinio šokio elementai.

Scenografiją ir kostiumus atlikėjams kūrė G.Padegimo itin vertinama ir gerbiama Birutė Ukrinaitė. Ji nesistengė tiksliai atkurti etnografinių Mažosios Lietuvos kostiumų detalių, krašto ypatumus rūbuose bus galima tik nujausti, kostiumų autorė šio darbo ėmėsi su jai būdingu subtilumu. Kuriant juos pasitelkta batikos technika.

Audringų marių ir neramaus Nemuno vaizdą scenoje padės pajusti Rimanto Sipario sukurtos vaizdo projekcijos.

Panašu, kad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras užsimojo Vakarų Lietuvos žmones, dažniausiai besilankančius jo spektakliuose, įtikinti, kad lietuvių kompozitoriai yra nė kiek ne prastesni už pasaulinio masto grandus.

Dainuos Indrę

Operos „Kelionė į Tilžę“ Indrės vaidmuo – pagrindinė soprano partija patikėta Klaipėdos primadonai Ritai Petrauskaitei ir dviem jaunoms dainininkėms – Ievai Barborai Juozapaitytei ir Agnei Stančikaitei.

„Pradėjus studijuoti Indrės partiją, kilo daug klausimų, tad perskaičiau H.Sudermanno apysaką „Kelionė į Tilžę”. Ten radau nemažai atsakymų apie pamario krašto žmonių tarpusavio santykius. Žinoma, ir pati esu ne kartą lankiusi minimas pamario vietas, bendravusi su šio krašto žmonėmis. O E.Balsio harmoninio braižo studijos mane įtikino, kad kompozitorius tobulai mokėjo perteikti herojės psichologines nuotaikas ir būsenas. Supratau, kaip svarbu tam tikra ritmika ar natos aukštis, išryškinantis žodžio jėgą, reikšmes ir potekstes. E.Balsio operos muzika apskritai glaudžiai susijusi su žodžiu“, – tvirtino Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė R.Petrauskaitė.

Kaip dainininkei sekasi „susidraugauti“ su Indre? „Personažo spalvų ir potėpių ieškau pačioje muzikoje. Režisierius Gytis Padegimas puikiai, su didele aistra padeda atverti operos herojų sielų lobynus“, – teigė solistė.

Painioje „Kelionės į Tilžę“ istorijoje daugiau tragizmo ar meilės? „Jausmų paletė tokia įvairi, kad net sunku įvardyti žodžiais. Geriausia pajusti ir išjausti“, – įsitikusi R.Petrauskaitė.

Lyg dviejose epochose

A.Stančikaitei Indrės ir Anso meilės istorija – emocijų vandenynas, kurio paviršius net ramiu oru nebūna visiškai lygus. Pagrindinius operos veikėjus bangos ir glamonėja, ir daužo.

„Dainuodama stengiuosi paklusti muzikos stichijai ir nebijoti nežinomybės, todėl leidžiuosi įtraukiama į bangų žaismą. Šiandienos visuomenė vertina komfortą: solistai nori dainuoti pasaulyje pripažintas operas, klausytojai – atpažinti jiems girdėtas melodijas. Vis dėlto man atradimo jausmas yra svarbesnis. Turėjau galimybę susipažinti su E.Balsio naudotomis komponavimo technikomis, tokiomis kaip dodekafonija ar aleatorika“, – džiaugėsi iš Rietavo kilusi ir Klaipėdoje mokslus baigusi A.Stančikaitė.

Nuolankioji Indrė, nepasiduodanti kerštui ir pykčiui, „Kelionėje į Tilžę“ atskleidžiama kaip ryžtinga, valinga, nepalaužiama asmenybė. „Man ši meilės istorija primena legendą apie Tristaną ir Izoldą, kurioje meilės nenugali net mirtis. Meilė pamiršta praeities išdavystes, ji viską ištveria”, – tikino A.Stančikaitė.

Solistė atvira: vaidmens rengimas kainuoja – būna ir nemigos naktų, prireikia ir vaistų nuo

galvos sopulio. A.Stančikaitė ruoštis vaidmeniui taip pat pradėjo nuo H.Sudermanno „Kelionės į Tilžę“ analizės. „Jaučiuosi tarsi gyvendama dviejose epochose, nes teatras lyg laiko mašina: nuo išmanių technologijų repeticijų metu persikeliame į XIX a. vidurio Prūsiją, laikus, kai nebuvo nei lėktuvų, nei telefonų, nei kavos gurkšnojimo gatvėse”, – šypsojosi dainininkė.

Didžiausias stebuklas

I.Juozapaitytei Indrės vaidmuo taps „krikštu“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. „Viena yra vaidinti operetėje ar miuzikle su linksma, karamelės saldainį primenančia emocija. Bet E.Balsio operoje reikia eiti gilyn. Esu laiminga, kad režisierius G.Padegimas nuoširdžiai skatina atkleisti Indrę kaip personažą, kaip moterį“, – pasakojo jaunoji solistė.

Ji ilgai ieškojo pirmojo 1980 m. „Kelionės į Tilžę“ pastatymo įrašo, bet pavyko gauti tik seną LNOBT vaizdajuostę, kurioje ne dainuojama, o žiopčiojama. Galiausiai sužinojo, kad muzikinę operos medžiagą redagavo E.Balsio mokinys kompozitorius Giedrius Kuprevičius, kuris atlikėjai rekomendavo orientuotis į Albano Bergo „Voceką“.

„Tai daug pasako: „Kelionė į Tilžę“ yra avangardinė atonali opera, kuri, deja, nebuvo suprasta prieš 40 metų. Bet, manau, ji vis dar turi potencialo tapti Lietuvos vizitine kortele pasauliui. Stengiuosi, kad taip ir įvyktų“, – kalbėjo I.Juozapaitytė.

Pradėdama ruošti Indrės partiją, debiutantė maniusi, kad tai bus pasiaukojanti moteris, nuolanki pelytė, gimdanti vaikus. „Bet tokių operose nebūna. Indrės kova tyli, tačiau ne mažiau tragiška, nes ji intuityviai suvokia, ką planuoja Ansas. Baisu ne tai, kad mylimas žmogus nori ją nužudyti, bet tai, kad jos Ansas gali padaryti tokią nuodėmę... Tikėjimas, šviesos nešimas, taurumas Indrei labai svarbūs. Ji tikėjo Ansu net tokią sunkią akimirką“, – dalijosi mintimis solistė, dar kartą įsitikinusi, kad meilė – didžiausias pasaulio stebuklas.

Klaipėdos žvejų rūmuose premjeriniai spektakliai bus rodomi lapkričio 22 ir 24 dienomis, o Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Vilniuje – gruodžio 3-iąją.

Istorinis kontekstas

Anot Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos žinovės Silvos Pocytės, "Kelionė į Tilžę" – tai istorija, liudijanti pramonės industrijos skverbimąsi į pamarį. Ansas ir Indrė vyksta į Tilžę, kad pirmą kartą išvystų traukinį, kurio Klaipėdoje dar nėra matę. Tikėtina, jog veiksmas vyksta iki 1875 m., nes būtent tada pajūrį pasiekė traukinys.

Hermanno Zudermanno aprašytoje istorijoje minima, kad Indrė į svarbią kelionę vyksta savo austais rūbais. Ši istorija pristato lietuvininkų ir vokiečių gyvenimo sąveikas. Pamario gyventojų kalboje atsiranda germanizmų. Lietuvininkui nutautėjus, t. y. prakalbus vokiškai, lengviau tapti ponu. Kalba pakeičia jo statusą, tad ir Ansas bandė vartoti kitos kalbos žodžius.

"Tai, kad E.Balsys 1980 m. sukūrė šią operą, rodo, jog kompozitorius buvo drąsus žmogus. Prisiminkime, kokio būta laikmečio, o šioje operoje vokiečiai vaizduojami kaip svetimtaučiai, lietuviai pateikiami kaip žemesnio socialinio sluoksnio atstovai. Pakankamai drąsus užmojis", – pabrėžė S.Pocytė.

Sukūrimo aplinkybės

Pasak muzikologės Daivos Kšanienės, "Kelionė į Tilžę" vainikuoja visą kompozitoriaus E.Balsio kūrybinį kelią, nes šiai operai jis atsakingai ruošėsi kone dešimtmetį.

Ilgai ieškota operos siužeto. Kaip yra sakęs E.Balsys, jį "pagaudavusios" ir įtikindavusios tik didelės aistros. Kai į jo akiratį pateko H.Zudermanno "Kelionė į Tilžę", jos istorija sužavėjo netikėtais charakteriais, dramaturgija ir, aišku, aistromis. E.Balsiui patiko ir tai, kad istorijoje vaizduojamas jo mylimas pajūrio ir Pamario kraštas.

"Operos siužetas – komplikuotas, jame vos trys pagrindiniai veikėjai ir keletas antraeilių. Dominuoja vidiniai pergyvenimai, kuriuos sudėtinga atskleisti scenoje, mažoka masinių scenų. Tuo opera "Kelionė į Tilžę" panaši į Richardo Wagnerio kūrinius. Tokiu atveju ypač svarbus tampa solistų dainuojamas operos tekstas, jų dikcija", – minėjo profesorė D.Kšanienė.

Opera išjausta, subrandinta, apmąstanti visą E. Balsio gyvenimą. Herojai gvildena meilės, gyvenimo prasmės, nematomos būties kelionės temas.

Pasak muzikologės, kiekvienas operos personažas apdovanotas savitu motyvu, sudarytu iš dvylikos muzikos garsų. Ypatingas galias įgauna ir orkestras. "Kelionę į Tilžę" galima būtų pavadinti netgi simfoniniu teatru, tad opera klausytojams turėtų palikti didelį įspūdį.

Lemties ženklai

Su operos "Kelionė į Tilžę" muzikine medžiaga dirba net trys dirigentai: Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis, taip pat Giedrius Vaznys ir Egidijus Miknius.

"Visoje operoje svarbi jūra. Ji – mėgstamiausias E.Balsio kūrinių herojus: partitūroje regime daug marinistinių paveikslų. Kompozitorius į kūrinį įvedė ir liaudies muzikos intonacijų. Trečiame operos paveiksle girdime baladę "Žuvėdra, žuvėdra...", atspindinčią pagrindinės herojės Indrės dvasinę būseną", – akcentavo D.Kšanienė.

Režisierius G.Padegimas teigė suprantąs, kad E.Balsys nebuvo laisvas savo kūrybiniuose sprendimuose: tekdavo balansuoti tarp to, ką galima, ir to, ir ką norima pasakyti. "Kelionė į Tilžę" – tarsi E.Balsio Requiem, nes kompozitorius mirė vos po poros metų. Opera išjausta, subrandinta, apmąstanti visą E.Balsio gyvenimą. Herojai gvildena meilės, gyvenimo prasmės, nematomos būties kelionės temas.

Beje, pirmasis operos "Kelionė į Tilžę" pastatymas 1980 m. nuvylė garbųjį kompozitorių, nes buvo pernelyg konservatyvus, o ir ano meto solistai nebuvo pasirengę atlikti tokio pažangaus kūrinio.

"Girdžiu tik E.Balsio operos "Kelionė į Tilžę" muziką. Abu su scenografe Birute Ukrinaite esame ją įsimylėję. Beje, operos herojus Ansas paskendo maždaug ten pat, kur šią vasarą, apvirtus kurėnui, marios pasiglemžė ir garsų šiandienos kapitoną", – pabrėžė režisierius.

"Kelionė į Tilžę", anot G.Padegimo, pilna pirmapradžio sakralumo, kurį jau baigiame prarasti. Lietuviui būtina susimąstyti, nepasiduoti godumui ir nesunaikinti savo unikalios gamtos.

"Jūra apiplauna, apšvarina net sielą. Šioje operoje įvyksta žmogaus akistata su savimi. Tai tarsi muzikinė išpažintis, sąskaitų su savimi suvedimas", – sakė režisierius. G.Padegimas neslėpė: statydamas šią operą labai jaudinosi. "Reikia įtvirtinti "Kelionę į Tilžę" tarp iškiliausių nacionalinių operų, tokių kaip "Gražina" ar "Pilėnai". Tai užduotis ir klausytojui: ateiti, klausyti, suprasti. Tik nuo žiūrovų priklausys, ar opera nedings iš repertuaro. Žiūrovai "balsuoja kojomis". Kiekviena tauta turi tokį teatrą, kokio nusipelno", – sakė operos, gruodžio 3-iąją viešėsiančios Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, kūrėjas.

Klaipėdos Žvejų rūmuose premjeriniai spektakliai bus rodomi lapkričio 22 ir 24 dienomis, o Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – gruodžio 3 dieną.

Pirmajame susitikime iš ciklo „Kultūros dialogai“ apie artėjančią premjerą diskutavo spektaklio režisierius Gytis Padegimas, muzikologė Daiva Kšanienė ir istorikė, Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos žinovė Silva Pocytė. Diskusiją moderavo Domininkas Malajavas.

Anot S. Pocytės, „Kelionė į Tilžę“ – tai istorija, liudijanti pramonės industrijos skverbimąsi į pamarį. Ansas ir Indrė vyksta į Tilžę, kad pirmą kartą išvystų traukinį, kurio Klaipėdoje dar nėra matę. Tikėtina, jog veiksmas vyksta iki 1875-ųjų metų, nes būtent tada pajūrį pasiekė traukinys. Hermano Zudermano aprašytoje istorijoje minima, kad Indrė į svarbią kelionę vyksta savo austais rūbais. Ši istorija pristato lietuvininkų ir vokiečių gyvenimo sąveikas. Pamario gyventojų kalboje atsiranda germanizmai. Lietuvininkui nutautėjus, t. y. prakalbus vokiškai, lengviau tapti ponu. Kalba pakeičia jo statusą, tad ir Ansas bandė naudoti kitos kalbos žodžius.

„Tai, kad E. Balsys 1980 m. sukūrė šią operą, rodo, jog kompozitorius buvo drąsus žmogus. Prisiminkime, kokio būta laikmečio, o šioje operoje vokiečiai vaizduojami kaip svetimtaučiai, lietuviai kaip pateikiami kaip žemesnio socialinio sluoksnio atstovai. Pakankamai drąsus užmojis“, – pastebėjo S. Pocytė.

Pasak muzikologės D. Kšanienės, „Kelionė į Tilžę“ vainikuoja visą kompozitoriaus E. Balsio kūrybinį kelią, nes šiai operai jis atsakingai ruošėsi kone dešimtmetį.

Ilgai ieškota operos siužeto. Kaip yra sakęs E. Balsys, jį „pagaudavusios“ ir įtikindavusios tik didelės aistros. Kai į jo akiratį pateko H. Zudermano „Kelionė į Tilžę“, jos istorija sužavėjo netikėtais charakteriais, dramaturgija ir, aišku, aistromis. E. Balsiui patiko ir tai, kad istorijoje vaizduojamas jo mylimas pajūrio ir pamario kraštas.

„Operos siužetas – komplikuotas, jame vos trys pagrindiniai veikėjai ir keletas antraeilių. Dominuoja vidiniai pergyvenimai, kuriuos sudėtinga atskleisti scenoje, mažoka masinių scenų. Tuo opera „Kelionė į Tilžę“ panaši į Richardo Wagnerio kūrinius. Tokiu atveju ypač svarbus tampa solistų dainuojamas operos tekstas, jų dikcija“, – minėjo profesorė D. Kšanienė.

Pasak muzikologės, kiekvienas operos personažas apdovanotas savitu motyvu, sudarytu iš dvylikos muzikos garsų. Ypatingas galias įgauna ir orkestras. „Kelionę į Tilžę“ galima būtų pavadinti netgi simfoniniu teatru, tad opera klausytojams turėtų palikti ypatingą įspūdį.

Su operos „Kelionė į Tilžę“ muzikine medžiaga dirba net trys dirigentai: Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis, taip pat Giedrius Vaznys ir Egidijus Miknius.

„Visoje operoje svarbi jūra. Ji – mėgiamiausias E. Balsio kūrinių herojus: partitūroje regime daug marinistinių paveikslų. Kompozitorius į kūrinį įvedė ir liaudies muzikos intonacijas. Trečiame operos paveiksle girdime baladę „Žuvėdra, žuvėdra...“, atspindinčią pagrindinės herojės Indrės dvasinę būseną“, – akcentavo D. Kšanienė.

Režisierius G. Padegimas teigė suprantąs, kad E. Balsys nebuvo laisvas savo kūrybiniuose sprendimuose: tekdavo balansuoti tarp to, ką galima ir ką norima pasakyti. „Kelionė į Tilžę“ – tarsi E. Balsio requiem, nes kompozitorius mirė vos po poros metų. Opera išjausta, subrandinta, apmąstanti visą E. Balsio gyvenimą. Herojai gvildena meilės, gyvenimo prasmės, nematomos būties kelionės temas.

Beje, pirmasis operos „Kelionė į Tilžę“ pastatymas 1980 m. nuvylė garbųjį kompozitorių, nes buvo pernelyg konservatyvus, o ir ano meto solistai nebuvo pasirengę atlikti tokio pažangaus kūrinio.

„Girdžiu tik E. Balsio operos „Kelionė į Tilžę“ muziką. Abu su scenografe Birute Ukrinaite esame ją įsimylėję. Beje, operos herojus Ansas paskendo maždaug ten pat, kur šią vasarą, apvirtus kūrėnui, marios pasiglemžė ir garsų šiandienos kapitoną“, – pabrėžė režisierius.

Anot jo, „Kelionė į Tilžę“ pilna pirmapradžio sakralumo, kurį jau baigiame prarasti. Lietuviui būtina susimąstyti, nepasiduoti godumui ir nesunaikinti savo unikalios gamtos. „Jūra apiplauna, apšvarina net sielą. Šioje operoje įvyksta žmogaus akistata su savimi. Tai tarsi muzikinė išpažintis, sąskaitų su savimi suvedimas. Labai jaudinuosi, statydamas šią operą. Reikia įtvirtinti „Kelionę į Tilžę“ tarp iškiliausių nacionalinių operų, tokių, kaip „Gražina“ ar „Pilėnai“. Tai užduotis ir klausytojui: ateiti, klausyti, suprasti. Tik nuo žiūrovų priklausys, ar opera nedings iš repertuaro. Žiūrovai „balsuoja kojomis“. Kiekviena tauta turi tokį teatrą, kokio nusipelno. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras šiais metais išskleidė platų E. Balsio kūrybos spektrą, tad palaikykime teatrą ir ateikime. Reikia, kad visi žinotų, jog E. Balsys buvo didis šalies kompozitorius!“ – sakė režisierius G. Padegimas.

Indrės monologą iš operos „Kelionė į Tilžę“ susirinkusiems atliko solistė Rita Petrauskaitė (koncertmeisteris – Carmelo Giuseppe Longo). Kaip juokavo G.Padegimas, sodrus R. Petrauskaitės sopranas premjeros metu nuneš laivus iki pat Tilžės.

Pirmasis operos „Kelionė į Tilžę“ spektaklis Žvejų rūmuose žiūrovų lauks lapkričio 22-ąją.

Šį sezoną teatras minės ir garbingą muzikinio teatro užuomazgų Klaipėdoje 200 metų sukaktį, nes  pirmasis operos spektaklis mieste buvo pastatytas 1820 m. pradžioje mediniuose Vaidinimų namuose ant Danės upės kranto.

Plaukiame į Tilžę

Ką tik pristatęs žiūrovams šokio spektaklį „Eglė žalčių karalienė“, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras išliks kompozitoriaus E. Balsio (1919-1984) jubiliejiniams metams skirtų renginių centru. Jau lapkričio 22 dieną Žvejų rūmuose vyks vienintelės E. Balsio operos „Kelionė į Tilžę“ premjera. Naujam gyvenimui operą prikels patyręs režisierius ir dėstytojas Gytis Padegimas. Pastatymo muzikos vadovu taps Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis, scenografiją kurs Birutė Ukrinaitė.

Pirmoji ir lig šiol vienintelė E. Balsio operos „Kelionė į Tilžę“ premjera 1980 m. įvyko Vilniuje, Operos ir baleto teatre. Naujam gyvenimui po beveik keturių dešimtmečių pertraukos Klaipėdoje prikeltas veikalas  užbaigs E. Balsio jubiliejinių renginių ciklą, prisidės prie platesnio iš pajūrio krašto kilusio kompozitoriaus kūrybos garsinimo.

Opera „Kelionė į Tilžę“ buvo sukurta pagal iškilaus vokiečių rašytojo ir dramaturgo Hermano Zudermano (1857–1928), gimusio Macikų kaime netoli Šilutės, to paties pavadinimo apysaką. Siužetas gvildena tragišką meilės trikampį. Žvejų kaimelyje gyveno graži ir darbšti šeimyna: tėtis Ansas, mama Indrė ir trys jų vaikučiai. Jie sukosi savo įprastiniuose darbuose, kol nepasirodė samdinė Bušė – ramios ir tylios Indrės priešingybė. Bušė ne tik apsuko Ansą aplink pirštą, bet ir įkalbėjo nuskandinti Indrę jiems Nemunu keliaujant į Tilžę. Žiaurusis Bušės planas nepavyko, nes kelionėje Ansui tarsi atsivėrė akys: jis supranta, kad pati nuostabiausia, žaviausia ir ištikimiausia pasaulio moteris yra jo žmona…

Kūrinys pasakoja ne apie upe įveiktus atstumus, o apie asmenybės vidinę kelionę, žmogiškuosius atradimus ir paklydimus. Tai – dvasinės kelionės simbolis ir kartu viena įstabiausių kelionių tiek mūsų krašto literatūros, tiek ir operos istorijoje.

Gruodžio 20 d. Vilniaus „Siemens“ arenoje, o gruodžio 27 d. Klaipėdos „Švyturio“ arenoje žiūrovams bus įteikta kalėdinė staigmena – viso pasaulio muzikiniuose teatruose naujametiniu laikotarpiu šokamas Piotro Čaikovskio „Spragtukas“. Klaipėdoje jį statys garsus rusų choreografas Kirilas Simonovas, padedamas kostiumus ir scenografiją spektakliui kursiančių dailininkų Jekaterinos Zlajos ir Aleksandro Barmenkovo.

Apie šeimyninį gyvenimą – su ironiška šypsena

Muzikinio teatro ištakų uostamiestyje 200 metų jubiliejų Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pasitiks su Jacques‘o Offenbacho operete „Orfėjas pragare“, kurios premjera Žvejų rūmuose numatyta 2020 m. balandžio 17 d. Būtent ši operetė, pirmąkart suvaidinta Paryžiuje 1858 m., Europos scenose įtvirtino ir išpopuliarino garsųjį šokį – kankaną. 

Devynioliktame amžiuje Paryžius buvo žėrintis pramogų pasaulio centras, o kompozitoriui J. Offenbachui patiko laužyti nusistovėjusias „rimtosios operos“ tradicijas. Jo operetėje „Orfėjas pragare“ regime ironišką antikinio mito apie Orfėją ir Euridikę versiją, primenančią šeimyninio gyvenimo realybę. Pagyvenusi kartu, mitinė įsimylėjėlių pora pavargsta vienas nuo kito. Euridikė jaučiasi apleista, ją erzina vyro aistra muzikai. Savo ruožtu Orfėją žeidžia žmonos abejingumas jo talentui. Atšalę tarpusavio santykiai verčia sutuoktinius dairytis kitos draugijos: Orfėjas asistuoja nimfai Chlojai, Euridikė užmezga meilės ryšį su kaimynu - bitininku Aristėju, kuris iš tiesų yra dievas Plutonas, siekiantis nusigabenti Euridikę į pragarą. Kai jo sumanymas pavyksta, Orfėjas, susirūpinęs grėsme savo reputacijai, prašo dievo Jupiterio pagalbos. O Jupiteris turi pavydžią žmoną Junoną, įtariančią, kad Euridikė ir jos vyras palaiko slaptą meilės ryšį... Taip įsisuka kunkuliuojantis svetimavimo ir įtarinėjimų kupinas verpetas, primenantis tikrų tikriausią pragarą. Tačiau stebėti jį iš šono nuobodu nebus.

Į premjeras nesuskubusiems

Naujausi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatymai: opera „Don Žuanas“ ir šokio spektaklis „Eglė žalčių karalienė“ – žiūrovų lauks ir rudens sezone. „Don Žuano“ spektakliai Žvejų rūmuose bus rodomi spalio 10 ir 11 d., o „Eglės žalčių karalienės“ – spalio 26 ir 27 d.

Režisierius Jonas Vaitkus Klaipėdoje pristatė savo originalų požiūrį į Don Žuano personažą ir netgi pakeitė garsiosios W. A. Mozarto operos finalą. Įdomu, jog be įprastinio operos spektaklio parengta ir trumpesnė „Don Žuano“ versija, skirta įvairioms netradicinėms bei edukacinėms erdvėms. Ji keliaus po Vakarų Lietuvos regiono mokyklas ir bendruomenes, tad norintiems pasikviesti „Don Žuaną“ į svečius tereikia kreiptis į teatro administraciją.

Choreografo Martyno Rimeikio pastatyta „Eglė žalčių karalienė“ iki ašarų žavėjo iš visos Lietuvos į pajūrį sugužėjusius žiūrovus. Nuostabi E. Balsio muzika naujam gyvenimui prikelta jautria, plastiška ir emocinga šiuolaikinio šokio kalba, kuriai niekas nepajėgė likti abejingas. Klaipėdoje „Eglė žalčių karalienė“ žada tapti dar įspūdingesnė!

Dinozaurai sugrįžta

Neliks nuskriausti ir mažieji žiūrovai: lapkričio 16 ir gruodžio 15 dienomis Žvejų rūmuose jų laukia Aušros Krasauskaitės šokio spektaklis „Tikroji dinozaurų istorija“. Ji vaikams atveria astronominės Saulės sistemos duris, supažindina su simpatiškais (ir visais nebaisiais) dinozaurais bei atskleidžia tikrąją jų egzistavimo priežastį. Spektaklio kūrybinė komanda vaikams pristato tai, ko nėra nė viename istorijos vadovėlyje: tik čia smalsuoliai pamatys, kaip susikūrė Visata, kodėl išnyko dinozaurai ir kokiu būdu pirmasis žmogus pasiekė Marsą.

Gruodžio 8 dieną Žvejų rūmuose mažųjų žiūrovų lauks „Žvaigždžių opera“ – naujausia ir paskutinioji Antano Kučinsko vaikiškų operų trilogijos dalis. O gruodžio 11-ąją Žvejų rūmuose numatyta Rasos Dikčienės operelių vaikams „Kabakšt Kabaldakšt“ ir „Muzikantas, velnias ir perkūnas“ premjera. Jai ruoštis pusantro šimto pajūrio krašto vaikų paskatino Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro edukacinis projektas „Statykime operą“, suteiksiantis mažiesiems unikalią galimybę vaidinti, šokti ir dainuoti profesionalioje scenoje.

Romantikams ir ne tik

Romantiškai nusiteikusių vyresnių klaipėdiečių lapkričio 23-iąją Žvejų rūmuose lauks ilgesingas „Romansų vakaras“.

Dar  šįmet į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuarą sugrįš populiarusis Jerry Bocko miuziklas „Smuikininkas ant stogo“ ir nemažiau gerbėjų turintis šokio spektaklis „Altorių šešėlyje“, sukurtas Vinco Mykolaičio-Putino romano motyvais. Bus galima pasigrožėti istorine kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus opera „Prūsai“ ir išgirsti komišką istoriją iš vienuolių gyvenimo Dano Goggino miuzikle „Šounuolynas“.

Šokio gerbėjų lauks spektaklis „Graikas Zorba“, sukurtas pagal legendinio graikų kompozitoriaus Mikio Theodorakio muziką. Jį uostamiesčiui padovanojo pasaulinio garso choreografas ir spektaklio libreto autorius Lorca Massine. Graiko Zorbos partiją atlikęs LNOBT baleto artistas Mantas Daraškevičius už šį vaidmenį pelnė „Auksinį scenos kryžių“.

Gastrolės: nuo Plungės iki Vilniaus

Be savos pastogės laikinai likęs Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras numato ir nemažai gastrolinių spektaklių. Jau rugsėjo 14-ąją Plungėje kraštiečiai su 80-mečiu galės pasveikinti iš šio miesto kilusį garsų batutos meistrą Stasį Domarką: garbingai dirigento sukakčiai jo kolegos dedikuos koncertą „Operetės šventė“.

E. Balsio jubiliejiniams metams skirtas jo simfoninės muzikos koncertas rudenį bus pristatytas Kauno ir Vilniaus publikai: spalio 5 d. jis skambės Kauno valstybinėje filharmonijoje, o spalio 6 d. – Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje. Kartu su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniu orkestru, diriguojamu Tomo Ambrozaičio, grieš tarptautinį pripažinimą pelniusi smuikininkė, buvusi Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijos auklėtinė, o dabar – šios gimnazijos dėstytoja Lina Marija Songailė.

Metų gastrolėmis galima tituluoti suplanuotus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklius Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Lapkričio 15 d. vilniečiai išvys G. Kuprevičiaus operą „Prūsai“, o gruodžio 3 d. – E. Balsio operos „Kelionė į Tilžę“ premjerą.