Šį vakarą mes Huakačinoje – aukštaūgių smėlio kopų apsuptoje dykumos oazėje. Vietiniai ją vadina lagūna, nes vidury telkšo ežerėlis. Į tą ateivio akį primenančią "balą" su aplink glaudžiu ratu susispietusiais viešbutukais patekti iš artimiausio miestelio Ikos galima dviem būdais. Leistis per smėlynus mašinos griaučius primenančiais bagiais (tokiomis po smėlio kopas trankytis pritaikytomis mašinytėmis) arba pasigauti taksi.
Svarbiausias įvykis – saulėlydis
Užtrenkę mašinos dureles paknopstomis lekiame į viešbučio registratūrą, nes iki svarbiausio Huakačinos įvykio – saulėtekio, dėl kurio čia beldžiasi viso pasaulio turistai, liko vos dvidešimt minučių. O dar reikia užrėplioti į vieną iš daugybės maždaug 400 m aukščio "parnidžio kopų", iš kur būtų patogu stebėti saulutės kelionę debesynų pataluos. Tos aukštaūgės smėlio keteros aplink Iką laikomos pačiomis gražiausiomis Peru.
Nerangiai kabarodamasi aukštyn greit uždūstu. Niekada nemokėjau sprintu siekti tikslo – vis akys krypsta į šonus pažvairuoti – kas, kaip, kur, su kuo ir kodėl, o rankos – pamojuoti tolumoje riaumojantiems bagiams ar kitiems lipikams.
Jaučiu dar šiltą kopų smėlį po smėlėta nugara.
Saviškių palikta toli apačioje bandau sukaupti paskutines jėgas. Kai pagaliau savo vidinėje greičių dėžėje įjungusi šeštą turbo pavarą pasiekiu viršų ir apžergusi baltasmėlę kopą nugalėtojo žvilgsniu apžvelgiu Huakačinos oazę – saulė jau nusileidusi. Nespėjau… Atrodytų, kelionė šuniui ant uodegos. Bet tai, kas pamažu ima vykti aplinkui, pranoksta visus lūkesčius. Žmonės – tos mikroskopinės smėlio blusos – ropoja žemyn, į savo viešbučių urvelius. Šviesgelsvės kopos keičia savo veidus į vis tamsėjančius atspalvius. Viena po kitos tarsi žvakių liepsnelės Vėlinių naktį mums iš dešinės sužimba Ikos žiburiai. Vyno bodegomis ir Quebranta veislės vynuogių degtine – pisco – garsėjantis miestas visai netoli. Kokie penki kilometrai į vakarus nuo Huakačinos. Jei kas gerokai stumtelėtų nuo kalvos, per kokį pusvalandį gal ir nusiridentumėm iki ten…
Pavojus gamtos sveikatai
Išvertus iš kečujų kalbos, huakačina reiškia "verkianti moteris". Legenda pasakoja, kad kadaise inkų princesė vaikščiojusi po dykumą netoli savo namų. Ji buvo pasiėmusi veidrodėlį, į kurį nuolat žvilgčiojo grožėdamasi savimi. Tačiau sykį, pažvelgusi į jį, išvydo už nugaros stovintį vyrą. Labai išsigandusi princesė paleido iš rankų veidrodį. Šis sudužo, o šukės, kaip sako legenda, virto smaragdiniu Huakačinos ežeru. Sutrikusi princesė leidosi bėgti, o jos skraistė, besivilkdama per smėlį, sukūrė nuostabiąsias Huakačinos oazę supančias kopas.
Nejučia mintyse iškyla mūsiškės Neringos, milžinės, gynusios žmones nuo Bangpūčio užmačių, pasakiška istorija. Prisisėmusi prijuostėn smėlio ji brido į jūrą ir pylė smėlį. Kur jį pylė, ten kilo kopos. O kur kilo kopos, ten atsirado bene unikaliausias Lietuvoje Neringos kraštovaizdis.
Jau visai sutemo. Bet dar nenorime eiti namo (ir kur tie mūsų namai – Ikoj, Huakačinoj, Kaune – kas dabar žino?!). Dorotėja negali atsidžiaugti, rodos, pirmąsyk iš taip arti matydama krintančią žvaigždę. Vieną, kitą… Tik spėk norus galvoti.
Aš tuo tarpu stebiu smėlio bagių (na, tų skeletinių mašinyčių) lenktynes. Užsidega šviesos, bagis sustoja, pasigirsta variklio riaumojimas ir isteriškas jame pririštų "įkaitų" klyksmas. Savanoriai prispausti saugos diržais ir netgi turi specialius akinius lenktais kraštais, kad į akis nepribyrėtų smėlio. Tik man tokios pramogos atrodo kvailos. Ir pavojingos gamtos sveikatai.
Ežero reanimacija
Kažkoks absurdas: Lietuvoje Neringos kopos įtrauktos į UNESCO saugomų teritorijų sąrašą, įspėjamieji ženklai draudžia vaikščioti vėjo supustyto smėlio šlaitais, daromi specialūs užtvarai… O čia jos drastiškai ardomos tiesiog turistų akyse.
Netgi ne mažomis žmonių pėdutėmis, o didžiuliais bagių vikšrais! Lipk, važiuok – kur nori, kiek nori, kada nori – tik solių turėk (malonumas nėra pigus). Bagiai lekia nuo stačių šlaitų taip spėriai, kad nejučia susigūžiu, ar mes jų žibintams matomi? O gal būtent per juos – tuos zigzagais ropojančius smėlio vabalus – Huakačinos ežerėlis ir pavirto dvokiančia bala?
Kadaise čia vilas pasistatę vietiniai, ežeras buvo geležies, jodo, sieros ir kitų gydomųjų mineralų šaltinis. Peruiečiai (taip pat ir turistai) mielai jame maudydavosi, purvo voniomis gydydavosi reumatą ir artritą. Mums viešint, deja, ežerėlis jau praradęs pusę savo tūrio ir grožio. Sakoma, kad jam maitinti požeminės iš Andų atitekančios upės vandenų nebeužtenka. Jam reanimuoti valdžia atvedė du vamzdžius: jais pumpuojamas vanduo padeda išlaikyti reikiamą lygį.
Orginalu: 1979 m. Marijos Reichės iniciatyva visa Naskos geoglifų teritorija buvo paskelbta archeologijos paminklu, į kurį pažvelgti dabar galima tik dviem būdais: iš paukščio skrydžio arba nuo apžvalgos bokšto prie Panamerikos magistralės. R. Rožinskienės nuotr.
Netikėtai prieš mūsų akis išdygsta labai keistas, bet iš visko matyti – žmogiškos padermės padaras, primenantis stūmtraukį. Žmogelis savo kūno judesiais stumia nuo kalno lentą, kuri nenori slysti, o privertęs ją pasiekti kalno papėdę jis ir vėl – tarsi Nukryžiuotasis kryžių – tempia sunkiąją naštą aukštyn. Buvome girdėję, kad Huakačina – tikras smėllentininkų rojus. Tik mums tokio sizifiško rojaus nereikia: verčiau nusprendžiame pabūti romantikai...
Išaušta lemtingas rytas. Tik sukirtusi gardžią kiaušinienę staiga prisimenu patarimus, kad būtų buvę geriau… Et, šaukštai po pietų.
Matyti širdimi
Kai užgęsta paskutiniojo bagio šviesos ir vienišas smėllentininkas (prisiragavęs smėlio miltų tiek, kiek pakaktų visam likusiam gyvenimui) pagaliau nusprendžia eiti viešbučių žiburių link, liekame tik mes. Naktyje. Absoliučioje tyloje.
Akistatoje su žvaigždėmis. Jos tokios didelės ir gražios, tarsi mūsų namie likusių šunelių akys. Įdomu, ar šie bent nujaučia, kaip jų pasiilgom? Ar juokingai plonais balseliais viauksi per miegus?
Jaučiu dar šiltą kopų smėlį po smėlėta nugara. Ir staiga nei iš šio, nei iš to prisimenu "Mažojo princo" lapę ( "… matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis"). Vienas didelis princas ir dvi jo princesės, kurie visi trys vienas kitą prisijaukino keliaudami po pasaulį, šiandien būdami tarp žemės ir dangaus gauna dar sykį pajusti, koks neapsakomas gėris yra kelionės. Galėtumėm taip gulėti naktigonėj, ganyti žvaigždes iki paryčių, bet ryt ir vėl į kelią… Tad tylomis kepurnėjamės žemyn, mintyse jau tyrinėdami Naskos linijų paslaptis.
Skristi ar neskristi?!
Darome totalizatorių feisbuke – skristi ar neskristi, nes kažkam iš mūsų trijulės šis apsisprendimas kvepia šekspyriška drama. Dukra pasuoja, sakydama, kad šįsyk pataupys tėvų solius. Labai rimtai įsiklausę į veidaknygės draugų argumentus (o jie labai vienpusiški: tik skristi!), vienoje vietinėje agentūrėlėje, reklamuojančioje tokius "skrydžius virš gegutės lizdo" (o išties – virš paslaptingųjų Naskos linijų), nusiperkame bilietus.
Skrisime su profesionaliausia "AeroParacas" skrydžių bendrove, kuriai už du bilietus paklojame net 180 dolerių! (Taupiai žaliųjų turistų kišenei, burnojančiai, kad už šią sumą ore tepabūsim vos 30 min. – tai išties beprotiški pinigai.) Spėliojame, ar didesnę laiko dalį tame "žaisliniame" lėktuvėlyje praleisime užsimerkę ir ar išties reikėtų paklausyti skrydžio ekspertų ir prieš skrendant nieko nevalgyti.
Išaušta lemtingas rytas. Tik sukirtusi gardžią kiaušinienę staiga prisimenu patarimus, kad būtų buvę geriau… Et, šaukštai po pietų. "AeroParacas’o" taksistas punktualus kaip centrinėje Naskos aikštėje valandas mušantis bažnyčios bokšto laikrodis. Lygiai aštuntą mes jau sėdime Marijos Reichės (Maria Reiche) vardu pavadintame oro uoste, kuriame knibždėte knibžda turistų.
Garsiausia Naskos moteris
Jau greitai devynios, o mes vis dar stypsome laukiamajame. Žmonių sausakimšai, bet į orą dar nepakilo nė vienas iš daugybės čia esančių skrydžių bendrovių lėktuvų.
Vokiečių matematikė ir geografė M.Reichė atvyko į Peru pas Vokietijos konsulą kaip namų mokytoja bei slaugytoja. Ji gyveno ir dirbo pas Vokietijos konsulą Kusko mieste. Vėliau įsidarbino Limos nacionaliniame muziejuje senovinių daiktų restauruotoja. Būtent čia ji susipažino su Long Island universiteto Niujorke archeologu Polu Kosoku ir pirmąkart sužinojo apie Naskos linijas (1939 m.).
Tapusi dešiniąja P.Kosoko ranka, M.Reichė pradėjo kartografuoti linijas ir figūras. Apsigyvenusi greta Naskos piešinių ji visą savo gyvenimą paskyrė minėtų linijų paslapčiai atskleisti. Peru vyriausybė jai leido naudotis karinių oro pajėgų lėktuvais, tad linijas nufotografavo išorėje pritvirtintu fotoaparatu. Ši moteris dienų dienas vaikštinėdavo po plynaukštę ir metras po metro – su paprasčiausia šluota – atidenginėjo gyvūnų figūras. Atrodė, kad darbas niekada nesibaigs – 700 kv. km plote vis atsirasdavo naujų figūrų.
Atidengus didžiąją dalį paslaptingų piešinių, į dykumą ėmė plūsti žmonės ir važinėdami šen bei ten nepataisomai niokoti linijas. Štai kodėl 1979 m. M.Reichės iniciatyva visa Naskos geoglifų teritorija buvo paskelbta archeologijos paminklu, į kurį pažvelgti dabar galima tik dviem būdais – iš paukščio skrydžio arba nuo apžvalgos bokšto prie Panamerikos magistralės. Iš pastarojo išvysite tik tris figūras – rankas, medį ir dalį papūgos. Tiesa, prie jo dar rasite ir magistralės pusiau perkirstą 190 m ilgio driežą.
Įkaitė lėktuvo gale
Jau greitai devynios, o mes vis dar stypsome laukiamajame. Žmonių sausakimšai, bet į orą dar nepakilo nė vienas iš daugybės čia esančių skrydžių bendrovių lėktuvų. Nuobodžiaudami spėliojame, keliaviečiu žaisliuku būsime skraidinami virš dykumos. Matyt, nusprendžiame, oro sąlygos nėra tinkamos pakilimui į 100, 200 ar net 400 m aukštį priklausomai nuo to, kokio dydžio figūras pilotai nori parodyti.
Truputį abejoju – o jei mano trumparegiai akiniai nepritrauks garsiųjų Naskos figūrų?! Dvejones nutraukia "AeroParacas" darbuotoja su sąrašėliu rankoje. Taip, mes jau suskaičiuoti, pasverti, peršviesti ir… penkiese (su senyvu olandu bei vokiečių pora) lydimi į lėktuvą.
Pilotai aiškina, kur žiūrėti, kada fotografuoti. Dar minutė, kita – ir mes jau sėdime miniatiūriniame salone (nesuprantu vieno, kodėl esu atskiriama nuo Gedimino ir patupdoma pačiame lėktuvo gale tarsi nubausta mokinukė – baimės akistatoje nebus net kam įsikibti į ranką?!).
Oazė: Huakačina – gamtos stebuklas vidury smėlynų. Kadaise ežeras buvo geležies, jodo, sieros ir kitų gydomųjų mineralų šaltinis, šiandien jis praradęs pusę savo tūrio ir grožio. R. Rožinskienės nuotr.
Reikia dėtis ausines ir klausytis skrydžio palydovo komandų. "Skrydžio metu matysime dvylika Naskos figūrų, – sako jis. – Kiekvieną apskrisime iš kairės ir dešinės, kad tiek sėdintys kairėje, tiek ir dešinėje pusėje galėtų be vargo jomis pasigėrėti ir nufotografuoti. Tai darykite, kai lėktuvo sparnas galu rodys tiesiai į ją", – per lėktuvo gausmą vos spėjame išgirsti paskutiniuosius nurodymus.
Paslaptingosios Naskos linijos
Aš skrenduuuuuu! – šaukiu mintyse prisimindama seną animacinį filmuką apie varlę keliautoją, tik vaizdai, besiveriantys prieš mano akis, visai neprimena peizažų iš Levitano paveikslų. Pilka, begalybės smulkių linijų išvagota stepė. Atrodo, kad lietinguoju metų sezonu ją tvindė milijonai smulkių upeliūkščių, radusių kelią į Naskos plynaukštę iš Andų kalnų.
Jausmas, kai tave vartalioja tai į vieną, tai į kitą pusę, – savotiškas. Net pati stebiuosi, kaip neblogai laikausi.
Ir kaip aš toje linijų makalynėje įžvelgsiu beždžiones, kolibrius, driežus ar gėles? Imu truputį nerimauti, bet balsas ausinėse liepia sukti galvą į dešinę ir gėrėtis 65 m ilgio banginio paveikslu. O taip! – su palengvėjimu atsidūstu. Misija įmanoma net ir mano "minus devynių" stiprumo akiniams!
Toliau viskas einasi kaip per sviestą. Mes žonglieriškai vartaliojamės tai kairėn, tai dešinėn, tai geriau, tai blogiau įmatydami ir fotografuodami pilkame stepės paviršiuje išskaptuotus naskų piešinius. Iš tikrųjų tai ne piešiniai, o raižiniai, nes linijos išraustos tamsiame dykumos paviršiuje, po kuriuo 10–20 cm gylyje matyti šviesus gruntas.
Kažkas nugremžė birius akmenis ir atidengė šviesių uolienų sluoksnį. Iki tol žmonės, radę dykumoje tokių šviesiadugnių griovų, laikydavo jas senaisiais naskų drėkinimo kanalais. Tačiau minėtas archeologas P.Kosokas paneigė šiuos gandus. Drauge su M.Reiche jie tvirtino, kad linijos rodo dangaus kūnų patekėjimo vietas, žymi lygiadienius ir saulėgrįžas, o gyvūnų figūros simbolizuoja žvaigždynus. Pagal Naskos linijas jiedu netgi sukūrė kalendorių, kurio teoriją iliustruoja "Nasca Lines" viešbutyje veikiantis M.Reichės vardu pavadintas planetariumas. Jame vaizduojama, kaip naktimis tarp linijų ir piešinių išsidėsto dangaus kūnai.
Dar viena Naskos linijų hipotezė susijusi su vietinių Andų gyventojų tikėjimu, kad orus čia nulemia kalnų dvasios. Kadangi vanduo dykumos gyventojams nuo senų laikų buvo labai svarbus, jie rengė specialias apeigas, o Naskos linijos, manoma, simbolizavo šventus takus pas kalnų viršūnėse gyvenančius dievus.
Kad garsiosios linijos – senovės naskų prašymai dievams atsiųsti į žemę vandens – šventai tikėjo ir dar vienas tyrinėtojas Toribijus Ksespė. Anot jo, trikampiai ir keturkampiai ženklino apeigų vietas ir reiškė susijungimą su vandens šaltiniais. Jo kolegoms atrodė, kad figūrų kraštinės – tai vietos, kur vanduo kaupiasi po žeme. Buvo ir tokių minčių, kad piešiniai – atskirų Naskos genčių totemai, o linijos – jų žemių ribos.
Radiofizikė A.Belokon teigia, kad Naskos linijos padarytos iš didelio aukščio veikiant gruntą sufokusuotu energijos srautu. Mat visos figūros nupieštos viena nenutrūkstančia linija, kurios gylis neviršija 30 cm, o plotis kai kur siekia net 200 m. Jei senovėje žmonės tai būtų darę primityviais įrankiais, teigia mokslininkė, būtų sugaišę apie 100 tūkstančių metų!
Hipotezių – daug
Prie vieno atsakymo dar neprieita. Nežinome jo ir mes. Man visai patiktų tikėti, kad keistieji piešiniai – ateivių oro uostas (kažkur skaičiau ir tokią mintį). Ir dar – kad jis nėra vienintelis šioje Peru teritorijoje.
Jei sutiksite praleisti ore dar tiek pat laiko – apie 30–45 min. – ir pridėsite dar tiek pat pinigėlių (90 eurų už vieną skrendančią "galvą"), lakūnai parodys ne tik Naskos, bet ir Palpos linijas, kurios tarp turistų kol kas nėra labai populiarios. Spėjame, kad tik dėl reklamos stokos, nes patys geoglifai (matėme jų piešinukų žemėlapį) irgi atrodo įspūdingai.
Kadangi kiekvienas rankose turime po Naskos geoglifų planą, o piloto pagalbininkas apie kiekvieną piešinį įspėja iš anksto – orientuotis pro langą tikrai nesunku. Štai nuo didoko akmens šlaito mojuoja 35 m aukščio astronautas. Sakoma, kad jis senesnis ir mažesnis už kitas Naskos figūras, o jo autoriai – Parakaso kultūros žmonės. Toliau praskrendame kelias trapecijas. Už jų akį traukia pati žinomiausia Naskos figūra – 85 m ilgio beždžionė, kurios uodega susukta į simpatišką spiralę. Ją taip pat 1954 m. vaikščiodama po dykumą aptiko M. Reichė. Pagyvenus Peru ilgiau matyti, kad toji beždžionės uodega jau seniai tapusi savotišku šalies logotipu: gali išvysti ją visur – ant suvenyrinių marškinėlių, kepuraičių, maišelių ir visko, ką perka turistai.
Skrisdami tolyn regime 35 m ilgio kondorą, kurio raižinys primena, kad gal po kelių dienų jau regėsime tikrus kondorus, sukančius lizdus aukštaūgiuose Kolkos kanjono šlaituose. Už kondoro rėplioja visai nedidelis 46 m ilgio voriukas, paskui kurį plevena ilgasnapis kolibris… Jo ilgis – 93 m!
Nenusakomas potyris
Jausmas, kai tave vartalioja tai į vieną, tai į kitą pusę, – savotiškas. Net pati stebiuosi, kaip neblogai laikausi. Baimės nejaučiu, "linkėjimų" iš skrandžio taip pat niekas nesiunčia, bet ir entuziazmu po kokios aštuntos pamatytos figūros jau nebetrykštu.
Vos nusileidę gauname sertifikatus, kad apsilankėme didžiausioje meno galerijoje po atviru dangumi, kurios eksponatus sukūrė I a. pr. Kr.–VIII a. po Kr. šioje dykumoje gyvenę naskai.
Kalbant apie skrydį, potyris nenusakomas (net rašant apie tai kinkos dreba iš jaudulio). Naskos linijos – neįmenamos. Pats Naskos miestelis su savo tradicine centrine Ginklų aikšte – svetingas, bet… nykokas.
Turistai, atlėkę pakniopstomis dėl paslaptingųjų Naskos geoglifų, čia nenakvoja, o praleidę pusvalandį ore lekia tolyn – trijų ugnikalnių apsupty boluojančios Arekipos link. Baltojo miesto, kurio senamiestis pastatytas iš netoliese randamo šviesaus vulkaninio akmens.
Nesuprantu tik vieno – kodėl gi tie ateiviai (kurių teorija pasirinkom tikėti ir kurių palikuonį – astronautą – matėme tarp Naskos piešinių) nepaliko mums jokių užuominų, anei ženklų apie mūsų, žaliųjų turistų, ateitį, kurioje… Na kodėl, po šimts, jie nedavė suprasti, kad iki Arekipos likus vos 60 km žalieji turistai pateks į tikrą kalnakasių streiką – su degančiomis padangomis, akmenų barikadomis ant kelio ir netgi… nušautais šunimis (lyg vargšeliai būtų kalti, kad viena JAV kompanija netoli Arekipos nori statyti dar vieną šachtą, kuri – arekipiečių nuomone – suardytų aplinkinės vietovės ekosistemą?!)
