Lankėsi ir R. Wagneris

Anot istoriko, visoje Lietuvoje „Viktorijos“ viešbutis laikomas pačiu seniausiu. Jam skirtas sklypas miesto plane pažymėtas jau 1701 m., tad viešbutis, nors ir su pertraukomis, gyvuoja 322 m.

„Aišku, jis renovavosi, keitėsi, vystėsi, augo, didėjo, bet viešbutis liko, jo pavadinimas liko“, – pasakojo K. Demereckas.

Istorikas nurodė, kad 1855 m. „Baltojo žirgo“ viešbutį įsigijęs naujas savininkas Johannas Lipperis jį pavadino savo vardu – „Lipper Hotel“. Tačiau dėl nesėkmingos veiklos 1857 m. rugsėjo 3 d. viešbutis buvo parduotas aukcione už 12 100 talerių.

„Jau 1836 m. ten ridendavo kėglius, atvykę lankytojai žaisdavo. Žymiausias lankytojas, kiek teko važinėti po Europą, visur buvo R. Wagneris. Gastrolių metu jaunas R. Wagneris su šiek tiek vyresne žmona atvykęs gyveno viešbutyje. Klaipėdoje tuomet gastroliavo Karaliaučiaus teatras. Faktiškai tai buvo pats žymiausias žmogus“, – pasakojo K. Demereckas.

Pakrikštijo „Viktorijos“ vardu

Vėlesniais metais čia lankėsi ir daugybė kitų garbių svečių, kunigaikščių. Viename Mėmelio laikraštyje buvo spausdinama ne tik kokio rango žmonės apsistoję viešbutyje, bet ir nurodyta, iš kokių miestų, šalių jie atvykę.

J. Lipperio viešbutį nupirko Moritzas Antonas Gehringas, vyno prekybininkas iš Karaliaučiaus. Suremontuotas viešbutis nauju vardu „Victoria-Hotel“ atidarytas 1858 m. lapkričio 11 d. Viešbučio atidaryme, be kitų kūrinių, buvo grojama Ludwigo van Beethoveno penktoji simfonija C-mol.

1908 m. rugsėjo 11 d. „Victoria-Hotel“ už 185 tūkst. markių nusipirko „Union“ viešbučio senamiestyje savininkas Arthuras Ruthkowkis.

Viešbutis 1909 m. buvo renovuotas jugendo stiliumi. Tuomet jis tapo vienu gražiausių pastatų Klaipėdoje. Viešbutis buvo trijų aukštų, turėjo 30 kambarių, jame buvo elektra, centrinis šildymas, karštas vanduo, restoranas, dvi pokylių salės ir vasaros kavinė uždarame kieme.

Visi aukščiausio lygio svečiai buvo vežami į „Viktorijos“ viešbutį.

Pirmoji delegacija – iš Amerikos

Po Pirmojo pasaulinio karo buvo nutarta viešbutį renovuoti ir labiau išplėsti. Tačiau numatyta renovacija dėl infliacijos ir pokario suirutės neįvyko.

„Pirmoji delegacija, Lietuvai atsiėmus Klaipėdos kraštą, buvo amerikiečių karo jūrininkų. Į Dangę atplaukė ir joje stovėjo du karo laivai. Juos pasitiko Lietuvos kariškiai, tarp pasitinkančių buvo ir S. Darius kareivio lakūno apranga. Visi aukščiausio lygio svečiai buvo vežami į „Viktorijos“ viešbutį, kaip į respektabiliausią, geriausiai maitinantį, aukščiausios klasės viešbutį“, – sakė K. Demereckas.

Tuomet prasidėjo nauja viešbučio era. Nuo 1924 iki 1938 m. buvo specialūs laivų reisai iš Niujorko į Londoną, o iš Londono – į Klaipėdą.

Viešbutis vykdė ir kitokią veiklą: čia įsikūrė pirmasis automobilių klubas ir pirmasis šachmatų klubas. Per 1925–1926 m. įvyko du automobilių raliai.

„1931 m. Lietuva ne tik investavo į plentą, geležinkelį, uostą. Milijonines lėšas dėjo į Klaipėdos kraštą, kad jį įjungtų į Lietuvos bendrąjį tinklą ir parodytų vokiečiams, kad lietuviai yra turtingi, galingi, turi pajėgumą ir finansų. 1910 m. viešbutis tapo akcine bendrove, akcijas nupirko Lietuvos vyriausybė, ir viešbutis tapo Lietuvos nuosavybe“, – pasakojo istorikas.

Bombos viešbučio nepalietė

Per Antrąjį pasaulinį karą Klaipėda buvo stipriai subombarduota, tačiau viešbutis „Viktorija“ išliko nesugriautas.

1950 m. parengtas apleisto viešbučio atstatymo ir rekonstrukcijos projektas. 1959 m. viešbutis atvėrė duris nauju pavadinimu – „Klaipėda“.

1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, prasidėjo privatizacijos etapas. Senajam viešbučiui buvo sugrąžintas „Viktorijos“ vardas.

O visiškai atnaujintas viešbutis „Victoria“ pirmuosius svečius priėmė 2022 m. balandžio 11 d. Dabar čia yra 105 kambariai, penkios konferencijų salės, sporto salė, SPA, vaikų kambarys, restoranas, barai.

K. Demerecko leidinys pretenduoja tapti populiariausia „Klaipėdos knyga 2022“. Klaipėdiečiai kviečiami dalyvauti ir išrinkti mėgstamą knygą I. Kanto bibliotekos padaliniuose.

Susirinkusiai grupelei klaipėdiečių leidėjas atskleidė įdomybių apie viešbučio atsiradimo istoriją, jo likimą ir net jame viešėjusius žymius asmenis.

Lankėsi ir R. Wagneris

Anot istoriko, visoje Lietuvoje „Viktorijos“ viešbutis laikomas pačiu seniausiu. Jam skirtas sklypas miesto plane pažymėtas jau 1701 m., tad viešbutis, nors ir su pertraukomis, gyvuoja apie 322 m.

„Aišku, jis renovavosi, keitėsi, vystėsi, augo, didėjo, bet viešbutis liko, jo pavadinimas liko”, – prieš pradėdamas pasakoti viešbučio istoriją dėstė K. Demereckas.

Istorikas nurodė, kad 1855 m. „Baltojo Žirgo“ viešbutį įsigijęs naujas savininkas Johannas Lipperis jį pavadino savo vardu – „Lipper Hotel“. Tačiau dėl nesėkmingos veiklos 1857 m. rugsėjo 3 d. viešbutis buvo parduotas aukcione už 12 100 talerių.

„Jau 1836 m. ridendavo kėglius, atvykę lankytojai žaisdavo. Žymiausias lankytojas, kiek teko važinėti po Europą, visur buvo R. Wagneris. Gastrolių metu jaunas R. Wagneris su šiek tiek vyresne žmona atvykęs gyveno viešbutyje. Klaipėdoje tuomet gastroliavo Karaliaučiaus teatras. Praktiškai, tai buvo pats žymiausias žmogus“, – pasakojo K. Demereckas.

Pakrikštijo „Viktorijos“ vardu

Vėlesniais metais lankėsi ir daugybė kitų garbių svečių, kunigaikščių. Viename Memelio laikraštyje buvo spausdinama ne tik kokio rango žmonės apsistoję viešbutyje, bet ir nurodyta, iš kokių miestų, šalių jie atvykę.

J. Lipperio viešbutį nupirko vyno prekybininkas iš Karaliaučiaus – Moritzas Antonas Gehringas. Suremontuotas viešbutis nauju vardu – „Victoria-Hotel“ atidarytas 1858 m. lapkričio 11 d. Viešbučio atidaryme, be kitų kūrinių, buvo grojama Ludwigo van Bethoveno penktoji simfonija C-mol.

1908 m. rugsėjo 11 d. „Victoria-Hotel“ už 185 tūkst. markių nusipirko „Union“ viešbučio senamiestyje savininkas Arthuras Ruthkowkis.

Viešbutis 1909 m. buvo renovuotas Jugendo stiliumi. Tuomet jis tapo vienu gražiausių pastatų Klaipėdoje. Viešbutis buvo trijų aukštų, turėjo 30 kambarių, jame buvo elektra, centrinis šildymas, karštas vanduo, restoranas, dvi pokylių salės ir vasaros kavinė uždarame kieme.

Pirmoji delegacija – iš Amerikos

Po Pirmojo pasaulinio karo buvo nutarta viešbutį renovuoti ir labiau išplėsti. Tačiau numatyta renovacija, dėl infliacijos ir pokario suirutės, neįvyko.

„Pirmoji delegacija, Lietuvai atsiėmus Klaipėdos kraštą, buvo amerikiečių karo jūrininkų. Į Dangę atplaukė ir joje stovėjo du karo laivai. Pasitiko Lietuvos kariškiai, tarp pasitinkančių buvo ir S. Darius su kareivio lakūno apranga. Visi aukščiausio lygio svečiai buvo vežami į „Viktorijos“ viešbutį, kaip į respektabiliausią, geriausiai maitinantį, aukščiausios klasės viešbutį“, – sakė K. Demereckas.

Prasidėjo nauja viešbučio era. Nuo 1924 iki 1938 m. kursavo specialūs laivų reisai iš Niujorko į Londoną, o iš Londono į Klaipėdą.

Lietuviai, kurie kasyklose užsidirbę didžiulius pinigus, buvo skatinami grįžti į Lietuvą ir investuoti gimtajame krašte.

Viešbutis vykdė ir kitokią veiklą: čia įsikūrė pirmasis automobilių klubas ir pirmasis šachmatų klubas. Per 1925 – 1926 m. įvyko dveji automobilių raliai.

„1931 m. Lietuva ne tik investavo į žemaičius, plentą, geležinkelį, uostą. Milijonines lėšas dėjo į Klaipėdos kraštą, kad jį įjungtų į Lietuvos bendrąjį tinklą ir parodytų vokiečiams, kad lietuviai yra turtingi, galingi, turi pajėgumą ir finansų. 1910 m. viešbutis tapo akcine bendrove, akcijas nupirko Lietuvos vyriausybė ir viešbutis tapo Lietuvos nuosavybe“, – teigė istorikas.

Bombos viešbučio nepalietė

Per Antrąjį pasaulinį karą Klaipėda buvo stipriai subombarduota, tačiau viešbutis „Viktorija“ išliko nesugriautas.

1950 m. parengtas apleisto viešbučio atstatymo ir rekonstrukcijos projektas. 1959 m. viešbutis atvėrė duris nauju pavadinimu – „Klaipėda“.

1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, prasidėjo privatizacijos etapas. Senajam viešbučiui buvo sugrąžintas „Viktorijos“ vardas.

Atnaujintas viešbutis „Victoria“ pirmuosius svečius priėmė 2022 m. balandžio 11 d. Jame yra 105 kambariai, penkios konferencijų salės, sporto salė, SPA, vaikų kambarys, restoranas, barai.

K. Demerecko leidinys pretenduoja tapti populiariausia „Klaipėdos knyga 2022“. Tad klaipėdiečiai kviečiami dalyvauti ir išrinkti mėgstamą knygą I. Kanto bibliotekos padaliniuose.

Klaipėdietė Jolanta Kokkalis buvo žmogus, pradėjęs kelti Poilsio parko atgaivinimo idėją ir subūrusi mūsų miesto žmones, kurie pasistengė jį paversti vėl lankoma vieta.

Kai klaipėdiečiai sujudo, žlugo idėja dalyje parko pastatyti gyvenamųjų namų kvartalą. Gausybė švenčių ir talkų atgaivino miesto žmonių viltis, kad poilsio vieta bus sutvarkyta ir parengta daugybei klaipėdiečių veiklų.

Medžiagą knygai pradėjusi rinkti ir šia idėja su leidėju ir daugybės knygų autoriumi Kęstučiu Demerecku pasidalijusi J.Kokkalis išvažiavo gyventi į Vokietiją.

Viltis: J.Kokkalis tikisi, kad nauja pandemijos banga nesutrukdys atvykti į gimtąją Klaipėdą pristatyti knygos. Asmeninio archyvo nuotr.

Ne vienerius metus bendrai brandinta idėja išleisti knygą apie parką pamažu judėjo į priekį. Abu autoriai rinko atsiminimus, straipsnius, rašė juos patys, kaupė iliustracijas.

Šiomis dienomis knygos leidėjai pasiekė finišo tiesę – kitos savaitės gale knyga turi patekti į spaustuvę.

"Tai bus 200 puslapių knyga apie 200 metų trunkančią parko istoriją. Knygos pabaigoje bus pateikta įvykių chronologija iki pat 2021 metų. Ta chronologija labai reikalinga, nes ilgoje istorijoje sunku susigaudyti. J.Kokkalis parašė įžanginį žodį, knygoje bus pateikti žmonių atsiminimai. Bus penki mano straipsniai, istoriko Dainiaus Elerto, medžiaga apie raupsuotųjų ligoninę, kurią mums dar prieš tapdamas Prezidentu atsiuntė Gitanas Nausėda, publikuosime Prezidento tėvo Antano Nausėdos prisiminimus. Knygoje bus bene 20 puslapių nuotraukų, jos atspindės parko kitimą nuo 1921 metų. Neseniai man pavyko Vilniaus antikvariate nupirkti fotografiją, kurioje užfiksuota 1927 metų žemės ūkio ir pramonės paroda Klaipėdos parke. Labai graži ir nematyta", – pasakojo K.Demereckas.

Profesionalas: K.Demereckas džiaugiasi, kad knygoje pavyko atspindėti ilgą parko istoriją. Vytauto Petriko nuotr.

Knygoje daug dėmesio skiriama parke nuo 1899 m. veikusiai raupsuotųjų ligoninei, leidinyje bus daug žinių apie šiaurinės miesto dalies vystymąsi.

Leidėjai gavo spaustuvininkų pažadą knygą atiduoti paskutinę šių metų savaitę, bet paaiškėjo, kad spaustuvės susiduria su dideliu popieriaus stygiumi, be to, turi labai daug užsakymų, todėl leidinys gali pasirodyti tik pirmosiomis kitų metų dienomis.

Knyga bus išleista nedideliu, 300 egzempliorių tiražu. Leidybai pinigų skyrė viena uostamiesčio bendruomenės asociacija.

Klaipėdos metų knygos rinkimuose dalyvaujančią knygą pristatys pats autorius – leidėjas, leidyklos „Libra Memelensis“ vadovas, kraštotyrininkas, kultūros paveldo ekspertas K. Demereckas. Renginį ves bibliotekos Meno skyriaus vedėja Birutė Skaisgirienė. Transliacijos nuoroda prieš renginį bus paskelbta tinklalapyje www.biblioteka.lt.

Norėjo pažvelgti giliau

K. Demerecko teigimu, iki šiol nėra atlikta išsamių Nemuno deltos tyrimų istorinės raidos laikotarpiu. Jis savo knygoje norėjo giliau pažvelgti į Nemuno deltos vystymąsi per pastaruosius penkis šimtmečius. Anot jo, pažinti deltos istorinę raidą būtina kultūriniu, tautinės savimonės ir lietuvių etnogenezės požiūriu. Nemunas – pagrindinė Lietuvos upė, čia nuo seniausių laikų gyveno lietuviai, baltų tautos ar gentys.

Pirmasis Nemuno deltą 1576 m. žemėlapyje ištyrė ir pavaizdavo kunigas kartografas Kasparas Hennebergeris. Iki tol gyvavo pasakojamosios Nemuno deltos versija, kad Nemunas dalijasi į tris šakas, kurių viena yra Rusnė (1420 m. Vytauto laiškas). K.Hennebergeris turėjo galimybę užfiksuoti autentišką deltos kartografinį vaizdą, kol nebuvo pradėti didieji upių tiesinimo ir kanalų kasimo darbai. Kartografas suprato Rusnės 13-os deltinių šakų eiliško užrašymo atskiroje žemėlapio legendoje svarbą, nes tik pagal šiuos tekstus šiandien tiksliai galime nubrėžti Rusnės deltos būklę prieš beveik 500 metų. Kai kurie upių vardai liko neįminti iki šių dienų, motyvuojant, kad upių seniai nebelikę. Šiame darbe įvardytos visos K. Hennebergerio užrašytos Rusnės deltinės šakos, nurodyta jų vieta deltoje. Dauguma jų senvagių dar ir šiandien išlikę Rusnės saloje.

Nemuno delta viena iš nedaugelio natūralių deltų Europoje. Čia laikui bėgant nesusiformavo jokie megapoliai, per pastaruosius 75 metus nebuvo jokių gamtinę sanklodą griaunančių invazijų, priešingai, gamta atsikovojo ne vieną gyvenvietę, kurią apleido žmonės. Daugelis Europos mokslininkų, gamtos mėgėjų žavisi unikalia šiaurinės Nemuno šakos Rusnės, kuri šiandien perneša ir išsklaido didesnę daugumą Nemuno vandens srauto, delta.

Atsivėrė naujos galimybės

Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo tyrėjams ir mokslininkams atsivėrė naujos galimybės studijuoti senuosius kartografijos šaltinius, kurie saugomi Vokietijos ir Švedijos archyvuose. Ne viena šių retų žemėlapių kopija buvo atvežta ir padovanota Klaipėdos krašto muziejams. Šie kartografiniai šaltiniai išplėtė Nemuno deltos tyrinėjimų lauką. Žemėlapiai patvirtino ne tik upių, deltos šakų vystymosi faktus, jie padėjo atskleisti jų įvardijimo mįsles.

Viena iš sudėtingiausių problemų – Nemuno vardas, kurio prasmės iki šiol mokslininkams nepavyko įminti. Atkreipęs dėmesį į tai, kad upė buvo vadinama dviem vardais – Nemunu ir Mėmeliu, K. Demereckas savo knygoje iškėlė mintį, kad abu žodžiai yra baltiški ir reiškia tą pačia savybę – nebylumą, tylų tekėjimą.

Prūsijos kultūros paveldo slaptajame valstybės archyve Berlyne saugomas unikalus, tikėtina, pirmasis, niekur nepublikuotas Nemuno deltos žemėlapis. Jis apima deltą nuo Ragainės iki Rusnės ir Nemunyno. Archyvas jį datuoja 1527 m. Tačiau nurodytas autorius Hansas Hoppas, tikėtina, šį žemėlapį nubraižė daug anksčiau, 1514-aisiais, prieš sudarydamas sutartį su Kauno miestu dėl Gilijos laivybiniam keliui pavojingos Normedijos atšakos uždarymo.

Šiandien Nemuno delta prasideda tuoj už Tilžės (dabartinis Sovetskas), kur upė dalijasi į Giliją ir Rusnę. Tačiau istorinėje retrospektyvoje deltos pradžią reikia nukelti 30 km aukščiau, ties Bitėnais, kur Nemunas dalijosi į dvi šakas. Praeityje viena iš jų tekėjo palei Ragainę, kita ties Rambyno kalnu skilo į Nemuną ir Gėgę.

Nemuno delta yra nuolatiniame virsme. Per penkis šimtmečius įvyko ne vienas pagrindinio srauto posūkis į pietus ir vėl į šiaurę. Šią kaitą knygoje užfiksavo chronologiškai sugrupuota senųjų žemėlapių medžiaga. Autoriaus nuomone, Nemuno tėkmės esminius posūkius, tikėtina, lėmė ne tik išnešamų sąnašų kiekis, bet ir Žemės plutos judėjimas, kurio apogėjus – vykę žemės drebėjimai.

Svarbi lietuvių etnogenezei

Kaip pastebėjo K. Demereckas, Nemuno delta dar niekada nebuvo nagrinėjama kaip istoriškai susiklosčiusi autochtoninė šiandieninių lietuvių (istoriškai baltų) gyvenamoji teritorija; Lietuva pamiršo, kad visa Nemuno delta nuo seniausių laikų buvo apgyventa baltų genčių – prūsų, skalvių, kuršių. Šis kraštas buvo lietuviškas iki pat XX a. pr., nors priklausė skirtingoms valstybėms ir karalystėms. Nėra abejonių, kad Nemunas buvo Lietuvos upė, kaip Prieglius – prūsų, Vysla – pamarėnų, Oderis – vendų, Reinas – germanų.

Nemuno delta labai svarbi nustatant baltiškų vandenvardžių atsiradimo laiką, nes vystantis Nemuno deltai per pastaruosius 500 metų vienos šakos pradingo, nunyko ar nusausėjo, kitos radosi, plėtėsi ir formavo naujas šakas. Joms buvo suteikti vardai. Šis upių nykimo ir atsiradimo procesas vyko labai greitai, kartais nespėjus upės lokalizuoti kartografijoje, ji išnykdavo.

Nemažą knygos dalį apima tyrinėjimai, kurių tikslas – atskleisti, kaip istoriškai besivystančios deltos vandenys formavo ir keitė pamario miestelių ir kaimų gyvenimą. Žvejų kaimai, kūręsi salose ar ant marių kranto, vystantis deltai atsidūrė toli nuo marių ir savo žvejybos vietų. Besikeičianti delta labai keitė žmonių gyvenimą. Vieni, atsisakę žvejybos, užsiėmė laivininkyste, krovinių pervežimu, kiti ėmėsi daržovių auginimo, šieno ir nendrių verslo. Deltos gyvenviečių raidos neįmanoma atskleisti be deltos upių vystymosi ir kaitos, įsitikinęs K. Demereckas.

Pasak jo, Nemuno delta yra labai svarbi lietuvių etnogenezei, etniniam paveldui, lietuviško namo statybos tradicijoms, unikalios namų puošybos, antkapinių paminklų – krikštų įsitvirtinimui.

Nuolat ir greitai besikeičianti

Kokią reikšmę turi Nemuno deltos studijos šiandienos žmonėms ir ateities kartų mąstysenai? Anot K. Demerecko, pirmiausia Nemuno delta yra nuolat ir greitai besikeičianti gamtinė dermė. Jos kaita veikia kraštovaizdį ne tik teigiamai – nyksta ir mažėja Kuršių marių akvatorija, tapdama sausuma ir artėdama prie Kuršių nerijos. Jau dabar Atmatos dešiniojo kranto žiotys pasiekė Ventės ragą, pasiglemždamos Kniaupo įlanką ir paskutinę Minijos deltinę šaką į Kuršių marias – Upaitį. Tai nesustabdomas gamtos procesas, kurį žmogui būtina suvokti, apsisaugant nuo didesnio pakenkimo ar neprotingų veiksmų.

Šiandieninė Nemuno delta padalyta tarp dviejų valstybių – Rusijos ir Lietuvos. Ne vien gamtiniai procesai lemia deltos suvokimą. Šioje studijoje bandyta pažvelgti, kuo gyvena padalyta delta.

K. Demerecko žodžiais, šis jo darbas skirtas ne tik mokslinei visuomenei, studijuojančiai Nemuno deltos istorinę raidą, bet ir skaitytojams, kurie domisi deltos kitimo klausimais. Į juos knygoje bandyta atsakyti tarpdisciplininiais saitais sujungiant geografijos, archeologijos, geologijos, hidrologijos, semantikos, etimologijos, etnologijos ir etnografijos mokslų žinias. Vizualinėje studijos dalyje vaizduojamas nepertraukiamas Nemuno deltos kaimų gyvenimas nuo seniausių laikų iki XXI a.

Knygą „Nemuno delta. Penkių šimtmečių akimirka“ pernai išleido Klaipėdos leidykla „Libra Memelensis“, atspausdino Standartų spaustuvė Vilniuje.

Uostamiesčio kultūros tradicija

Gražia uostamiesčio kultūrine tradicija tapęs Klaipėdos metų knygos konkursas vyksta ir karantino sąlygomis. 15-ąjį kartą jį organizuojanti I.Kanto biblioteka sulaukė beveik 40 leidinių, pretenduojančių į populiariausios ir gražiausios Klaipėdos 2020 metų knygos titulus. Norėdama supažindinti visuomenę su konkurso dalyvėmis, biblioteka rengia virtualius knygų pristatymus, susitikimus su jų autoriais ir leidėjais.

Visuomenės balsavimas už populiariausią / skaitomiausią Klaipėdos metų knygą prasidės pasibaigus karantinui. Gražiausią knygą tradiciškai išrinks specialiai suburta knygos meno ekspertų komisija. Baigiamasis konkurso renginys numatytas balandžio 29-ąją.

Pritarė ir pamiršo

2017 m. balandį tuometis Šilojų seniūnaitijos seniūnaitis Aurimas Mockus kreipėsi į Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisiją, kad Mumlaukio ežero pavadinimas būtų pakeistas į istorinį Svijanės.

Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre šis ežeras neturi pavadinimo ir pažymėtas kaip Bevardis.

Kultūros paveldo ekspertas, ICOMOS narys Kęstutis Demereckas visiškai pritarė A.Mockaus siūlymui dėl istorinio Svijanės ežero vardo grąžinimo, patvirtindamas, jog tai "labai senas baltiškas vardas".

Šia tema jis jau anksčiau buvo parašęs išsamią mokslinę publikaciją.

O Mumlaukis esą – sovietmečio kūrinys, nefiksuotas jokiame istoriniame šaltinyje.

Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisija tada bendru sutarimu nusprendė pritarti A.Mockaus siūlymui sugrąžinti senąjį ežero pavadinimą.

Tik dėl pavadinimo tikslumo dar rekomenduota konsultuotis su istorikais ir kalbininkais.

Specialistai nusprendė kitaip

Tačiau per visus tuos metus Mumlaukio ežero pavadinimas oficialiai taip ir nebuvo pakeistas, jo nepalaimino miesto taryba. Tą liudija ir lig šiol nepakeista vandenvardžio lentelė.

Maža to, šis ežeras veikiausiai taps ne Svijane, o Žvejone, nes taip rekomenduoja Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

Klaipėdos savivaldybė gavo šios komisijos pirmininko Audrio Antanaičio pasirašytą raštą, kuriame rašoma:

"Bevardžiam ežerui šiaurinėje Klaipėdos dalyje rekomenduojame suteikti pavadinimą Žvejonė. Vardyno ekspertų teigimu, Svijanė ar Svijonė yra netinkamai atkurtos (iš užrašymų vokiečių kalba) formos, o dėl Žvejonės, bent kaip upėvardžio, abejonių nėra. Ta pati vardo forma tinkama ir kaip ežero pavadinimas."

Vardyno ekspertų teigimu, Svijanė ar Svijonė yra netinkamai atkurtos (iš užrašymų vokiečių kalba) formos, o dėl Žvejonės, bent kaip upėvardžio, abejonių nėra.

Apie tai sužinojęs A.Mockus neslėpė pasipiktinimo, esą tik istorijos nežinantys asmenys taip gali traktuoti tą pavadinimą.

"Turbūt nebeturi ką veikti, jei tokiomis nesąmonėmis užsiiminėja, nusprendę tikrąjį senąjį pavadinimą Svijanė keisti į Žvejonę. Geriau lai smegenis iš tarybinių į šiuolaikiškas pasikeičia, gal tuomet tokių minčių nebekils. Žvejonės pavadinimu buvo vadinamas upelis, kuris tekėjo iš tos vietos link buvusios upės vagos, kuri buvo dabartinės Janonio gatvės vietoje", – tvirtino A.Mockus.

Ekspertai nesusikalba?

Tad uostamiesčio Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisija po pustrečių metų vėl ėmėsi Mumlaukio ežero vardo klausimo.

K.Demereckas dar kartą priminė, kad Svijanės pavadinimas kartografijoje buvo minimas dar prieš 500 metų.

Tai esą senas prūsiškas pavadinimas, kilęs iš senovinio žodžio "švytėti".

Komisija nusprendė atsižvelgti į kalbininkų rekomendaciją ir ketina kreiptis Lietuvių kalbos instituto Vardynų skyrių, taip pat – į Klaipėdos universiteto lituanistus, kad jie pateiktų dar vieną išvadą, nes tenka konstatuoti, kad dabar Svijanės-Žvejonės pavadinimo klausimu yra pateiktos visiškai priešingos dviejų ekspertų nuomonės.

"Nesuprantu, kodėl netinka Svijanė? Kas jame tokio nelietuviško? Manyčiau, kad kažkokių naujadarų prisigalvoti nereikia, nes Žvejonės pavadinimas yra visai netinkamas. Juk tai buvo upelis ir tas ežeras niekada nebuvo jokia Žvejonė. Manau, kad reikėtų leisti ir visuomenei pareikšti savo nuomonę. O ekspertai turi labai aiškiai pateikti visus argumentus, kodėl Žvejonė, o ne – Svijanė", – pabrėžė A.Mockus.

Pirmiausia dingo žibintai

Pastato fasadus dar visai neseniai puošė šeši žibintai. Dabar tas vietas, kur jie buvo pritvirtinti prie sienos, žymi tik metaliniai vamzdeliai, kuriais atitekėdavo dujos, o vėliau jie panaudoti elektros laidams apsaugoti.

Klaipėda buvo vienas progresyviausių krašto miestų, jo gatvės sutemus neskendėdavo tamsoje.

Praeities žinovas, leidėjas Kęstutis Demereckas yra surinkęs daug medžiagos apie gatvių žibintus.

Viešos ekskursijos metu jis pasakojo, kokia buvo šio apšvietimo struktūra, kur ir kokie žibintai yra buvę, ir su liūdesiu konstatavo, kad visai neseniai praradome galimybę gyvai pamatyti paskutiniuosius jų pavyzdžius.

Būtent šie žibintai, menantys garbingą miesto praeitį, tapo vienu pirmųjų vagių taikiniu.

2017 m. vasarą tuometė savivaldybės Paveldosaugos skyriaus darbuotoja Birutė Butkuvienė informavo Turto banko atstovus, kad vagys jau nupjovė du žibintus nuo ištuštėjusio Jūros g. 1 numeriu pažymėto buvusio policijos pastato ir paragino išsaugoti likusius.

Po to pastato valdytojo – Turto banko darbuotojai demontavo likusius žibintus ir paėmė juos saugoti.

Turto banko techninės priežiūros ir eksploatavimo valdytojas Julius Deivis Calzonas patikino, kad šie keturi žibintai saugomi, tiesa, kur konkrečiai, neatskleidė, juokaudamas, kad tai – karinė paslaptis. Kitų vertybių, kurias bankas būtų ėmęsis saugoti, nesama.

Meno vertybių juodoji rinka egzistuoja.

"Kiek tokie žibintai gali kainuoti, neįsivaizduoju, mes jų šiuo požiūriu nevertiname. Istorinio daikto vertė neabejotinai didesnė nei menkaverčio metalo, kurį galima būtų parduoti metalo supirktuvėje. Meno vertybių juodoji rinka egzistuoja, tiesa, pastebime, kad iš mūsų šalies dažniau išvežami kompaktiški, nedidelės apimties daiktai", – kalbėjo Klaipėdos savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vitalijus Juška.

Pažymose konstatavo nykimą

Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, vykdant pirkimo ar pardavimo sandorį, reikalauja notarui pateikti pažymą. Savivaldybei ir statinio savininkui nustatyta pareiga atlikti pastato apžiūrą.

Tokia pažyma galioja tik pusmetį, tad po šešių mėnesių paveldosaugininkams vėl tenka apžiūrėti objektą.

2015 m. perduodant statinių kompleksą Jūros gatvėje, buvo suregistruotos saugotinos vertybės: pastato tūriai ir suplanavimas, fasadų architektūriniai sprendimai, plytų dekoras, senojo pastato centrinėje dalyje išlikę augalinio ornamento turėklų fragmentai iš ketaus.

Visa tai užfiksuota dar 2011 metais.

"Būtent tokios apžiūros metu 2017-aisiais paaiškėjo, kad pavogti du žibintai. Pastatas be jų – kaip moteris be blakstienų. Departamentas yra sukūręs saugotinų objektų apžiūros formą. Pavyzdžiui, 2017 metų lapkričio 2 dieną vertindami statinio fizinės būklės pokyčius specialistai patvirtino faktą, kad viso pastato fizinė būklė labai pablogėjo. Tai buvo konstatuojama faktiškai visą laiką, kol pastatas buvo nebenaudojamas. Prikelti pastatą naujam gyvenimui prireiks ne vieno milijono eurų", – prognozavo V.Juška.

Iki 2015 metų, kai iš Jūros gatvės išsikėlė policininkai, pastatas jau buvo vadinamas avariniu, pareigūnams ant galvų čia krisdavo tinkas.

Ne parduos, o valdys

Šiomis dienomis laukiama tam tikrų žinių iš Vyriausybės.

Prieš porą mėnesių Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas socialiniame tinkle pasidžiaugė, kad balandžio 18 d. Vyriausybės kancleris Algirdas Stončaitis pasirašė pavedimą Finansų ministerijai ir Turto bankui pateikti atitinkamo sprendimo-nutarimo projektą Vyriausybei.

Šiuo raštu nurodyta iki birželio 1 d. pateikti Vyriausybei pasiūlymus dėl pastato Jūros g. 1 perdavimo valdyti centralizuotai Turto bankui, kartu numatant šį pastatą rekonstruoti, pritaikyti teismų funkcijoms atlikti ir nuomos teisėmis perduoti Klaipėdoje veikiantiems teismams įsikurti.

Tada buvo nuspręsta apriboti galimybę valstybei nuosavybės teise priklausančius pastatus perduoti savivaldybių nuosavybėn.

Buvęs policijos pastatas iki šiol buvo valdomas kaip objektas, kurį pardavus gauti pinigai būtų panaudoti naujojo policijos pastato Kauno gatvėje statybai apmokėti.

Po neįvykusių aukcionų jis buvo išbrauktas iš parduodamo turto sąrašo.

Dabar jį siūloma įrašyti į centralizuotai Turto banko valdomo turto sąrašą. Tai reiškia, kad pastatą imtų administruoti, rekonstruoti, prikelti gyvenimui Turto bankas, kuris statinį galėtų išnuomoti Klaipėdos apygardos teismui.

Vakar konkrečių siūlymų Vyriausybė dar nebuvo gavusi.

Buvo nuėję apsižiūrėti

Ilgą laiką Klaipėdos apygardos teismui vadovavęs Arvydas Daugėla prisiminė vienas pirmųjų pagalvojęs apie tai, kad naujų pirkėjų nesulaukiantis statinys galėtų tapti naujaisiais teismo rūmais.

Klaipėdos apygardos teismui buvo paskirtas sklypas Kauno gatvėje, šalia naujojo policijos komisariato, bet kalbos apie grandiozines statybas nutilo.

Bandyta ieškoti kitų patalpų sovietinėje prekybos valdyboje nebetelpančiam teismui, nes planams rekonstruoti jį didinant ir aukštinant nepritarta. Kitų erdvių ir laisvų patalpų neatsirado.

"Ta mintis buvo visai logiška, juk Jūros gatvėje XIX amžiaus antroje pusėje buvo statytas būtent teismui. Ploto ten tikrai pakanka. Kartu su Nacionalinės teismų administracijos ir savivaldos atstovais į buvusį policijos pastatą buvome nuėję apsižvalgyti. Ta mintis sukosi ne tik mūsų galvose. Čia buvo svarbus ir piniginis klausimas. 2016 metų vasarą buvo labiau linkstama pritarti naujo pastato statybai, juolab kad paveldinis statinys Jūros gatvėje tuo metu buvo vertinamas 4 mln. eurų. Bet labai greitai ši kaina sumažėjo iki pusantro milijono", – prisiminė A.Daugėla.

Klaipėdos apygardos teismas yra atvira visuomenei institucija, joje dažnai lankosi ne tik besibylinėjantys asmenys, čia vyksta ekskursijos, pamokos, jo vitrinose nuolat eksponuojami dailės kūriniai.

Perkėlė iš piliavietės

Miesto praeities žinovas istorikas Dainius Elertas įsitikinęs, kad buvęs teismo ir kalėjimo pastatų kompleksas vertingas ne tik savo išvaizda.

Statinio atsiradimą inspiravo naujos institucijos atsiradimas. 1848 metais Klaipėdoje pradėjo veikti prisiekusiųjų teismas. Jis buvo įkurtas piliavietėje, komendanto name, ant pylimo. Labai greitai paaiškėjo, kad šiam teismui funkcijoms vykdyti reikia erdvesnių patalpų.

Dar prieš 1854 m. įvykusį didįjį Klaipėdos gaisrą buvo išskirtas plotas teismui pastatyti – prieš karališkojo Klaipėdos uosto statybos valdybos pastatą.

Pirmasis pastatas buvo stačiakampio formos. Greitai jis taip pat tapo ankštas. 1862 metais teismo pastatas įgavo U formą.

Jame apsigyveno dalis teismo pareigūnų su šeimomis. Statinyje veikė keli teismai. Citadelės kalėjimas nebetenkino miesto poreikių, todėl pastatų kompleksą nuspręsta dar labiau išplėtoti.

1887 metais statinių kompleksas įgijo dabartinį pavidalą. Jame atsirado ne tik kalėjimo kompleksas, bet ir prižiūrėtojų šeimų gyvenimui skirtas priestatas, dirbtuvės kaliniams, įsikūrė kriminalinė policija. Šalia buvo pastatytas hipodromas, kuris išliko iki šių dienų.

Dirbo garsus rašytojas

"Iki šiol menkai tyrinėti viešųjų institucijų, veikusių šiame pastatų komplekse, reikšmingi įvykiai, be to, neatskleistos ten dirbusios asmenybės", – galimų tyrimų kryptis apibūdino D.Elertas.

Vienas garsių žmonių, dirbusių tuometiniame Klaipėdos teisme, vokiško psichologinio kriminalinio romano pradininkas Ernstas Wichertas (1831–1902).

Jis sugebėjo savo teismuose sukauptą praktiką ir patirtį perkelti į literatūrą. Iki šiol į lietuvių kalbą išversti ne visi šio autoriaus kūriniai, kuriuose vaizduojami lituanistiniai siužetai. Plačiau žinomi jo kūriniai "Šaktarpis" ir "Ėvė", apsakymai "Nikolas Bumbulis". Autorius rėmėsi realiais atsitikimais su detaliais psichologiniais vietos gyventojų portretais bei aplinkos aprašymais.

Pradėjęs dirbti Klaipėdoje, vėliau E.Wichertas buvo perkeltas į Priekulę, bet darbo reikalais dažnai buvodavo Klaipėdoje, tad matė minimo pastato statybas, bendravo su kolegomis.

Pastatas susijęs su garsiausiomis savo laikmečio bylomis ir jų veikėjais. Pavyzdžiui, T.Neumanno ir E.Sasso.

Pastatas savo funkcijos nepakeitė ir po 1939 metų. Esama duomenų, kad nacių laikais vienas kitas lietuvis čia buvo kalintas už savo lietuviškumą ir pažiūras.

Vykdė egzekucijas

Po Antrojo pasaulinio karo pastatas buvo rekonstruotas ir jame įsikūrė TSRS valstybės saugumo struktūros, kartais dar vadinamas rusiška abreviatūra MGB. Buvusiame teismo ir kalėjimo pastate tuomet įkurtas MGB kalėjimas Nr. 2. Pirmąjį numerį turėjo Lukiškių kalėjimas.

Pasak D.Elerto, 1945 m. Klaipėdoje buvo sušaudyti partizanai Adolfas Bartušas, gimęs 1922 m., ir jo brolis Teodoras, gimęs 1924 m. Istorikas svarstė, ar ši egzekucija galėjo būti įvykdyta Jūros gatvės 1-uoju numeriu pažymėtame kalėjime.

1951 metais būtent čia buvo tardoma, kankinama ir nuo kančių mirė partizanų ryšininkė 1915-aisiais gimusi Eugenija Valevičienė-Motiejūnienė, mergautinė jos pavardė – Mažonytė.

Tais pačiais 1951 metais Klaipėdoje Karo tribunolo nuosprendžiu buvo pakarti trys partizanai.

Vertybė, būtų ne tik XIX amžiaus architektūros detalės, bet ir partizanų kankinimus menantys pėdsakai.

D.Elertas pasakojo, kad 1952 m. žiemą buvo suimtas partizanas, vadovavęs Buganto būriui, kuris veikė tarp Kartenos ir Kretingos. Karo tribunolo sprendimu vadas buvo sušaudytas. Kur tai įvyko, dar nėra iki galo žinoma.

Gali būti, kad istorikai ras duomenų apie dar daugiau šiame pastate nužudytų žmonių.

Tikrai žinoma, kad kalėjime buvo laikomi 1952 m. suimti nepilnamečiai, Šilutės mokykloje įkūrę rezistencijos palaikymo grupę, – Vladas Pupšys ir Eugenijus Rimvydas Stancikas.

"Dalis bylų yra išlikusios, jos dar laukia atidesnio istorikų tyrimo. Tikiu, kad istorikai dar neatrastais faktais praturtins ne tik mūsų miesto ir krašto istoriją, bet ir atskleis daugiau buvusio kalėjimo pastato istorijos spalvų. Vertybė, būtų ne tik XIX amžiaus architektūros detalės, bet ir partizanų kankinimus menantys pėdsakai", – įsitikinęs D.Elertas.

Medžiagos, statybos būdas ar architektūra nėra ribojami, atnaujinant šį statinį. Galutinį žodį dėl avarinės būklės pastato saugojimo tars Kultūros paveldo departamentas. Diskusijos, ar reikia nugriauti šį statinį, kilo ir viešojoje erdvėje. Vieni miestiečiai pasisako už tai, kad statinys turi būti pašalintas, kiti nori, jog jis būtų išsaugotas. Ar reikia nugriauti Naujojo Uosto gatvės 5 pastatą?

Už

Liudvikas Dūda:

Klaipėdos savivaldybės Miesto ūkio departamento direktorius

– Naujojo Uosto gatvės 5 pastatą reikia nugriauti. Pirmiausia dėl to, kad jis stovi gatvėje. Ar normalu, kad gatvėje stūkso namas, medis? Tai nesuderinami dalykai. Statinys trikdo eismą. Pavojus kyla ir pėstiesiems, kurie pasiekę šią vietą išeina į gatvę. Pastatas trukdo tiesti numatytą magistralinį dviračių ir pėsčiųjų taką. Be to, šio statinio nebūtų įmanoma rekonstruoti. Niekas nepatvirtintų leidimo darbams, nes objektas yra per arti gatvės. Vilniuje esanti Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba įvardijo, kad ne pastatas, o tūris, vieta yra saugomi. Reikia ne tik maksimaliai, kiek įmanoma, atsižvelgti į paveldosaugininkų reikalavimus, bet ir galvoti apie ateitį. Gal šį pastatą reikėtų atstatyti už 15–20 metrų. Manau, kad jo tūrio samprata liktų ta pati. Tai išspręstų visus klausimus. Manau, kad tai turėtų būti padaryta koreguojant šios teritorijos detalųjį planą. Dabar čia yra supainiotas mazgas, bet kiekvieną galima atpainioti. Reikia parengti veiksmų planą ir dirbti ta linkme. Juk didžioji dalis patalpų šiame pastate yra privatūs, o tik vienas butas savivaldybės. Miesto centre stovintys griuvėsiai yra visiškas apsileidimas.

Prieš

Kęstutis Demereckas

Leidėjas, miesto praeities tyrinėtojas ir istorijos žinovas

– Naujojo Uosto gatvės 5 pastatą reikia išsaugoti. Šis statinys neišsiskiria savo architektūra, bet yra Lietuvos jūrinio paveldo paminklas. XIX a. statytame pastate veikė pirmoji Lietuvos uosto administracija. Juk Lietuva ir atsiėmė Klaipėdos kraštą tam, kad jai priklausytų uostas. Šis pastatas dabar trukdo tik pėstiesiems – neįmanoma praeiti ta gatvės puse, negalima nutiesti šaligatvio. Tačiau taip arti gatvės esančių statinių Klaipėdoje yra ne vienas, bet jie nebuvo nugriauti. Vienas tokių – Tiltų gatvėje, prie Biržos tilto, kitas – Pilies gatvėje, Baltijos laivų statyklos pastatas. Buvo svarstoma ir juos nugriauti, bet pirmuose padarė arkadas. Pėstieji ir dviratininkai puikiai gali praeiti ir pravažiuoti. Dabar šie pastatai puošia miestą. Naujojo Uosto gatvės 5 name būtų galima padaryti tokias pat arkadas. Tada pastatas nebetrukdytų. Juk jis automobiliams nekliudo. Nereikia viduryje senamiesčio daryti autostradų. Pilies, Naujoji Uosto gatvės yra per plačios, jas reikia siaurinti. Tai senamiesčio, o ne uosto aptarnavimo gatvė.

Per  keturių vandenų kraštą

Leidyklos „Libra Memelensis“ išleistas albumas „Prie jūrų marių...“ – reprezentacinis Klaipėdos rajono leidinys, kuriame „keturių vandenų kraštas atveria horizontus“ turizmui, pažinimui ir poilsiui. Albumas pasirodė lietuvių ir anglų kalbomis, siekiant supažindinti Lietuvos ir užsienio keliautojus su gražiausiomis ir atraktyviausiomis Klaipėdos rajono vietomis, pradedant Baltijos pajūriu Karklėje su Olandų Kepure ir baigiant garsiaisiais Veiviržėnų atlaidais. Albume – per 100 nuotraukų, darytų moderniausia technika, pateiktų daugiau nei 20 autorių. Nors viršelį puošia rami Kuršių marių prie Drevernos fotografija, prisotinta akvarelinės ramybės, leidinyje netrūksta veržlumo, ypatingo judesio momentų, ar tai būtų žirgų sporto šventė Priekulėje, ar Svencelės jėgos aitvarų entuziastų skrydžiai, ar slidinėjimo nuo Utrių kalno vaizdai.

Anot leidėjo Kęstučio Demerecko, ne atsitiktinai knygoje daug informacijos apie Dreverną, pastaraisiais metais sulaukusią ypatingų pasikeitimų. Ten atidarytas modernus jachtų uostas, kur veika jaunųjų jachtininkų mokykla, laivų statytojo Jono Gižo muziejus,  2015 m. pastatytas ir plaukioja didžiausias Kuršių marių krovininis burlaivis – lietuviška vytinė. Dreverna tapo viena lankomiausių Klaipėdos rajono vietų.

Be to, Klaipėdos rajone veikia vienintelis privatus Lietuvos zoologijos sodas, jaunuosius gamtos entuziastus stebina dinozaurų parkas, kultūros paveldu traukia Agluonėnų, Vėžaičių, Dovilų, Veiviržėnų ir Judrėnų istoriniai objektai. Sporto ir pramogų mėgėjams skirtos gintaro gaudymo, paukščių stebėjimo, indėnų lankymo „Vinetu kaime“ pramogos, baidarių maršrutai Minijos upe bei golfo laukai. Regis, nedidelės apimties albume, kuriame tik 72 puslapiai, telpa didžiulė informacinė erdvė, kurios tikslas – garsinti Klaipėdos rajoną, kviesti į Lietuvą turistus iš viso pasaulio. Albumo sudarytoja – Klaipėdos rajono Turizmo informacijos centro direktorė Daiva Buivydienė.

Jaunųjų kūrėjų almanachas

Jaunųjų kūrėjų almanachas „Klaipėdos Adomo Brako dailės mokykla“, sudarytas Violetos Beresnevičienės, irgi išleistas „Libra Memelensis“ leidykloje. Taip ši mokykla kuria naują reikšmingą savo tradiciją – publikuoti jaunųjų kūrėjų, joje besimokančių ir ją baigusių, darbus. Tai jau antrasis almanacho albumas – 56 puslapių pasakojimas tapybos, piešimo, grafikos ir skulptūros darbais. Jis pristato ne tik reikšmingiausius pastaraisiais metais jaunųjų kūrėjų sukurtus darbus, bet ir supažindina su jų mokytojais, mokyklos vadovais. Almanache atspindėti mokyklos rengti ir įvykdyti kūrybiniai projektai, sulaukę pripažinimo ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje Lietuvoje bei užsienyje. Tai per 30 įvairių meno projektų, vykdytų 2013–2016 m. bei garsinusių mokyklą, jos auklėtinius ir Klaipėdą.

Įžanginiame straipsnyje leidinio sudarytoja, mokyklos direktorė V.Beresnevičienė rašo: „Almanache mokiniai atlieka savo kūrybos išpažintį. Tai pirmasis jų prisistatymas visuomenei, tampantis atspirties tašku ilgoms ekspozicijų kelionėms po miestą, šalį ir užsienį.“

Knygą puošia per 120 kūrinių reprodukcijų, atspausdintų aukštos kokybės spauda garsėjančioje Sauliaus Jokužio spaustuvėje. Almanachą meniškai apipavidalino ir sumaketavo didelę patirtį turinti knygų dailininkė Jolanta Mažeikaitė. Šis leidinys pats tampa meno kūriniu, pretenduojančiu į gražiausios Klaipėdos 2016 m. knygos nominaciją.

Balsuoti liko savaitė

Šie leidiniai yra tarp 14-os pretendentų į populiariausios ir gražiausios Klaipėdos metų knygos titulus. Susipažinti su visomis rinkimuose dalyvaujančiomis knygomis ir balsuoti už pačią skaitomiausią galima iki vasario 17 d. šešiuose didžiuosiuose Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos padaliniuose: Meno skyriuje (J.Janonio g. 9), Skaitytojų aptarnavimo skyriuje (Turgaus g. 8), Jaunimo skyriuje (Tilžės g. 9), Kalnupės filiale (Kalnupės g.13), Pempininkų filiale (Taikos pr. 79/81A),  „Kauno atžalyno“ filiale (Kauno g. 49), taip pat Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos interneto svetainėje www.biblioteka.lt. Gražiausią leidinį išrinks specialiai suburta komisija. Konkurso rezultatai bus paskelbti vasario 21-ąją.

Klaipėdos metų knygos konkursą rengia Klaipėdos miesto savivaldybės viešoji biblioteka, finansinis rėmėjas – UAB „Mūsų laikas“, informacinis rėmėjas – dienraštis „Klaipėda“.

Pavyzdžių aplinkui daug

„Klaipėdos laivų remontas“ ieško būdų, kaip geriau pritaikyti ir panaudoti bendrovės teritorijoje esančio kultūros paveldo objektus – elingą, slipą (laivų iškėlimo įrenginį) ir seną kraną. Elingo dydis unikalus – apie šeši tūkstančiai kvadratinių metrų. Iniciatyvos pritaikyti juos ėmėsi šios bendrovės generalinio direktoriaus pavaduotoju vystymui nuo praėjusių metų pabaigos paskirtas Benediktas Petrauskas. Jis pradėjo nuo to, kad pasidomėjo, kaip seni pramoniniai objektai verslo, kultūros, turizmo ir kitoms reikmėms pritaikomi įvairiose šalyse.

Buvusiame laivų doke Olandijoje įrengtos biurų patalpos. Prancūzijos Nanto uoste buvusios gamyklos dalyje įrengtas technikos muziejus. Ji turi panašumą su Klaipėdoje esančiu elingu. Panašiai yra ir Taline, kur sename angare vertingoje teritorijoje prie vandens įrengtas jūrų ir aviacijos muziejus.

B.Petrausko nuomone, elingas Klaipėdoje galėtų virsti verslo, kultūrinių ir pramoginių susibūrimų vieta su apžvalgos aikštelėmis į piliavietės ir uosto akvatorijos pusę. Juo labiau, kad visoje Lietuvoje vis labiau populiarėjančių apžvalgos bokštų Klaipėdoje iš viso nėra.

Jūrinio paveldo pritaikymas įvairiuose miestuose sprendžiamas skirtingai – vienur geriau kitur prasčiau. Plačiau tuo, kaip tai daroma kaimyninėse valstybėse domėjosi Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius Jonas Genys. Daugumo Europos šalių uostų tendencijos yra tokios, kad iš senamiesčių traukiasi uostai krovai kuriant naujus terminalus užmiesčiuose. Buvę senieji uostai virsta verslo, gyvenamųjų rajonų vietomis. Kai kur senuose fabrikuose, uostų įrenginiuose atsiranda ir unikalūs dalykai – žiemos sodai, baseinai, senųjų laivų krantinės. Kai kur senieji uostų statiniai griaunami ir vietoje jų iškyla nauji modernūs pastatai.

J.Genys kaip ne labai tinkamus senųjų uostų pritaikymo pavyzdžius minėjo Lenkijos Gdanske, Danijos Kopenhagoje. Patys danai mano, kad modernia architektūra užstatyti senieji uostai tapo tarsi mirusia miesto dalimi, nes žmonių traukos į juos nebeliko. Jautriai, išsaugant jūrines ypatybes yra tvarkomi Norvegijos, Švedijos, Olandijos senieji uostai. Įvairiuose uostamiesčiuose yra daugybė pavyzdžių, kaip tvarkytis su istoriniais laivais, senais dokais, nebenaudojamais kranais, laivybai nebereikalingais senaisiais švyturiais.

Koncertai ant vandens

Olandijos architektų mokyklą baigęs Mindaugas Savickas magistro darbui apsiginti naudojosi kaip tik Klaipėdoje esančio elingo aplinką. Jo esmė pritaikyti olandų patirtį vandens erdvės projektams Klaipėdoje. M.Savicko sumanymas elingo erdvėje įkurti muzikos mokyklą, kur Klaipėdos moksleiviai būtų sukelti iš dabar ankštų kelių Klaipėdos muzikos mokyklų.

Muzikuojantis jaunimas slipo erdvėse galėtų kiek nori koncertuoti, triukšmauti, traukti žmones. Joje būtų klasės, podiumai, koncertų salė. Kartu tokioje muzikos mokykloje būtų įrengtos ir bent kelios apžvalgos aikštelės, gal net bokštas su atsiveriančiais vaizdais į visas puses.

„Olandų požiūris yra toks – mąstyk drąsiai ir pritaikyk viską žmonių poreikiams, nes paveldosaugos objektų saugojimas kartais būna perdėtas“, - svarstė M.Savickas.

Įvairioms atrakcijoms galėtų būti naudojamas kranas. Iš elingo į vandenį einančiu slipu galėtų būti nuleidžiamas ant vandens podiumas ar kitokia transformuojama erdvė. Taip vasarą ar miesto renginių metų koncertai galėtų vykti estradoje ant vandens.

Mūzikos mokyklos ar kitokios paskirties kultūrinio objekto statinys turėtų priminti šiuolaikinį laivą.

Apie elingo sąryšį su laivu užsiminė ir knygų leidėjas Kęstutis Demereckas. Jis siūlo idėją dalyje elingo ir ant slipo pastatyti laivą, kuriame būtų įrengtas šešių denių viešbutis. Galbūt tas laivas galėtų turėti kažkokių sąsajų su „Titaniku“? tai būtų unikalu, nieko panašaus nėra kituose uostamiesčiuose. Likusioje elingo dalyje galėtų būti pramoginių laivų laikymo ar remonto vieta.

Istorikas Dainius Elertas norėtų, kad elingas turėtų sąsajų istorine vieta. „Turime seną tradiciją toje vietoje statyti laivus. Pradžioje buvo slipas, po to judantis kranas, po to elingo konstrukcija atsirado. Turime pažinti praeitį, paimti iš to laiko kas galima, išryškinti ir suteikti naują funkciją arba ją išplėsti. Tai galėtų būti nuo jachtų laikymo vietos iki viešbučio. Svarbu, kad būtų išsaugotas ažūras, nes ažūras yra ir Klaipėdos miesto herbe“, - svarstė jis. Elingas Klaipėdai yra svarbus, nes jis visada asocijavosi su senojo miesto ir uosto jūros vartais.

Kultūros projektų rengėja Goda Giedraitytė mano, kad elingo atstatymas turėtų būti koduojamas su Klaipėdos strateginiu proveržiu pritraukti į miestą 20 tūkst. naujų gyventojų. Erdvė prie Dangės žiočių tiek prie kruizinių laivų terminalo, tiek „Memelio miesto“ dalyje yra labai svarbios. Jose, anot G.Giedraitytės, reikėtų kurti naujus traukos taškus, kad žmonės nuo „Akropolio“ pajudėtų prie Dangės upės. Kaip tai padaryti? G.Giedraitytės nuomone, nereikėtų orientuotis į koncertines erdves, nes jų ir taip pakanka. Norėtųsi, kad tai būtų įvairaus pobūdžio viešosios erdvės. Tai, kad Piliavietė, erdvė prie elingo, kruizinių laivų terminalo galėtų didinti klaipėdiečių bendruomeniškumą rodo jau vien tai, kad ir dabar jaunimas toje vietoje renkasi. Juos traukia pati aplinka, kuri čia yra atvira ir laisva.

Jūrinės valstybės simbolis

Tai, kad elingas virstu savotiška Klaipėdos miesto gulbe norėtų ir Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas. Jam elingas yra tarsi metalo ritmu plakanti Klaipėdos širdis su negaliniu neišnaudotu potencialu šalia miesto lopšio – piliavietės.

„Dėkite ant stalo pačias drąsiausias idėjas, netikėčiausius sprendimus ir siūlymus. Pristatykite tas erdves šiuolaikinių technologijų pagalba. Svarbu, kad Elingas taptų gyva miesto vizitinė kortelė nuo kurios priklausys kur jūra į Klaipėdą atvykę žmonės paklius į garsių idėjų miestą ar į miestą trypčiojantį vietoje“, - drąsiai eksperimentuoti kvietė Klaipėdos meras.

Drąsioms idėjos dėl elingo panaudojimo pakvietė ir Kultūros paveldo departamento direktoriaus pavaduotojas Algimantas Degutis. Anot jo, elingo teritorija ne mažiau svarbi nei piliavietė. Ji turi būti ne tik saugoma, bet ir turi vykti gyvenimas - teritorija turi būti gyva.

„Lietuva yra valstybė prie jūros, bet lietuvių psichologija savęs netapatina su jūra. Vilniuje net negali pasakyti, kad esame jūrinė valstybė. Ir atvykęs į Klaipėda vaikščiodamas po miestą nematai, kad esi jūrinėje valstybėje. Todėl labai svarbu, kad Klaipėdos vystymo koncepcija būtų susieta su jūrinės valstybės pristatymu“, - svarstė A.Degutis.

Jis teigė, kad elinge gali būti bet kas – baseinas, žiemos sodas ar dar kas nors. Gali būti uždengtas ir stogas su saulės baterijomis.

„Esminis dalykas, ko reikalaus Kultūros paveldo departamentas, kad būtų matoma ir neuždaryta elingo ažūrinė erdvė, o tiksliau, kad būtų pritaikytas paveldas, o ne nugriauta ir kažkas pastatyta naujai“, - patikslino A.Degutis.

Elingas – tarsi ikona

Kultūros paveldo departamento Klaipėdos skyriaus vyriausiasis valstybinis inspektorius Laivūnas Kavaliauskas kvietė būti labiau pragmatiškiems ir taikytis prie realijų. Klaipėdoje sparčiai mažėja gyventojų, o planai įrenginėti koncertines erdves nuolat didėja. Priimtas sprendimas statyti naują muzikinį teatrą. Yra siekis atstatyti Bastionų kompleksą (Jono kalnelį) su koncertinėmis erdvėmis. Klaipėdos senamiestyje rengiamasi atstatyti Šv. Jono bažnyčią vėlgi su viešomis koncertinėmis erdvėmis.

„Gražu. Bet kai žiūriu į salę, kurią Piliavietės komplekso erdvėje įrengė Mažosios Lietuvos istorijos muziejus ir neatsiranda jo operatorius, noriu pasakyti, kad turime labai gerai pagalvoti, kiek salių ir visuomeninių erdvių reikia Klaipėdoje. Ar nereikėtų daugiau vystyti edukacinių projektų, kaip tai daro švedai, naudoti erdves mažiems laivams remontuoti, statyti, laikyti. Mūsų noras yra, kad paveldo objektuose būtų išsaugomos pagrindinės jūrinės vertybės. Netikiu kažkokių didelių projektų įgyvendinimu“, - svarstė L.Kavaliauskas.

Klaipėdos miesto vyriausiasis architektas Almantas Mureika ypatinga elingo vertybe mato aplink jį esančią erdvę. Ateityje jame galėtų būti tiek miesto koncertų ir viešųjų renginių su jūrine specifika zona. Kaip pavyzdys - džiazo festivaliai, kurie Klaipėdoje erdvėje šalia vandens ir laivų, yra visai kitokie nei Kaune. Anot A.Mureikos, svarbu ir tai, kad netoli piliavietės neiškiltų kažkoks itin modernus statinys. Bet tuo pat metu svarbu, kad iš kruizinių laivų išlipę turistai norėtų ateiti pasižiūrėti, kas tas II pasaulinio karo metais 1942-1944-aisiais statytas įrenginys.

„Elingas su naująja jo architektūra turėtų tapti tarsi ikona – išlipai iš laivo, pamatei ir tai liko asocijuotis su Klaipėda.

Architektas Romas Gailius pastebėjo, kad elingas matomas iš įvairių senamiesčio vietų ir tarsi primena karūną. Jis turėtų būti Klaipėdos kasdienio gyvenimo dalimi su lauko kino teatru, kur filmą galima žiūrėti ir iš automobilio, jaunimo atrakcijomis, lietuviškų ypatumų, kaip krepšinis, pristatymu ir tuo pačiu su jūriniais motyvais – valtimis, jachtomis, burėmis.

Vardą keitė dėl politikos

Vyresnieji klaipėdiečiai upės nevadina kitaip nei Dangė, jaunesni ir atvykėliai labiau įpratę prie dabar oficialiai vartojamo – Danė.

Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog tai – menkniekis, nevertas didesnio ginčo.

Kaskart, kai spaudoje ar internete pavartojamas kuris nors upėvardžio variantas, kyla didžiulis skaitytojų pasipiktinimas ir diskusijos, skirtingos nuomonės žmonės pliekiasi žodžiais ir net griebiasi įžeidimų vienas kito atžvilgiu.

Upės vardo kaitos istorija nėra labai sena.

Pasirodo, tarpukariu, kai Klaipėda tapo Lietuvos Respublikos dalimi, kalbininkai, kovoję su viskuo, kas šiame krašte buvo vokiška, nusprendė, kad upės vardas yra suvokietintas, tad reikėtų jį sulietuvinti.

Jie rado savų argumentų ir pervadino ją Dane.

Po karo, kai mieste tebuvo likę vos keli vietos gyventojai, rusai, paklausę jų, kaip vadinasi upė, išgirdo atsakymą – Dangė. Ir oficialiai jį įteisino.

Atėjo Atgimimo laikai, ir mūsų upės pavadinimas vėl tapo aktualus.

1990 m. kalbininkai nusprendė, kad tarpukariu ji vadinta lietuviškiau, teisingiau, ir grąžino Danės vardą.

Dabartinis laikas yra nuspalvintas istorinės tiesos paieškomis, daugelyje sričių ieškoma tikrųjų šaknų, neabejotinos istorinės tiesos, norima ją atkurti.

Todėl vis aktualiau skamba reikalavimas grąžinti upei Dangės vardą.

Tikėjosi įnirtingos polemikos

Iki šiol diskusijos šia tema vykdavo skirtingų požiūrių atstovams nesusitinkant vienoje auditorijoje.

Todėl jų išsakomi argumentai buvo panašūs į šaudymą iš tolimo atstumo.

Šią savaitę uostamiesčio politikas Simonas Gentvilas į diskusiją aktualiu klausimu pakvietė kategoriškai Dangės vardą ginantį miesto ir krašto praeities žinovą, kalbininką, leidėją Kęstutį Demerecką bei Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narį, filologijos mokslų daktarą Albiną Drukteinį.

Tikėtasi, kad vyrai atstovaus priešingoms nuomonėms, veikiausiai taip ir buvo, tik vienas jų nuomonę reiškė kategoriškai ir ją parėmė rimtais argumentais.

Antrasis buvo likęs į kompromisus ir rėmėsi autoritetingais kalbininkais, kurių požiūris buvo lemiamas, keičiant senąjį upės vardą.

Politikas S.Gentvilas žadėjo padaryti, ką gali, kad istorinė tiesa taptų kūnu, tuo pat metu abejodamas, ar visa visuomenė tam pritars, nes tai reiškia, kad teks išleisti kažkiek pinigų naujoms vietovardžių lentelėms pagaminti ir dar daugiau – įmonių, pasivadinusių upės vardu, dokumentams pakeisti.

Įamžina kuršių kalbą

K.Demereckas kovoja už senąjį Dangės vardą jau kelis dešimtmečius ir daro tai aktyviai.

Aštuntajame XX a. dešimtmetyje jis lankėsi pas baltistą, habilituotą humanitarinių mokslų daktarą Vytautą Mažiulį ir sulaukė jo paramos.

"Pervardinant upę Danės vardu jokio mokslinio tyrimo nebuvo atlikta, remtasi tik hipotezėmis. Tiesiog tuo metu vyko kova su vokiškais vardais. Įtarta, kad Dangė yra vokiškas vardas. Lyginta su Minija ir Minge, pastarąjį pavadinimą vadino taip pat vokišku. Aš ir profesorius V.Mažiulis neturėjome galimybės nugalėti, nes Lietuvių kalbos instituto direktorius Aleksandras Vanagas buvo priešingos nuomonės šalininkas", – prisiminė K.Demereckas.

Leidėjas tikino, jog Vakarų baltų hidronimai kartojasi daugelyje vietų.

Pavyzdžiui, Dangė yra ne tik Klaipėdoje, bet ir šalia Nemakščių.

K.Demereckas stebisi, kodėl Raseinių rajone tekančios upės vardas kalbininkų nelaikoma vokišku.

Leidėjas įsitikinęs, kad lietuvių kalba neturi nei žodžio, nei vardo Danė. Tokiu žodžiu vadiname tik Danijos Karalystės pilietę.

"Sakydami Dangė, tuo pat metu minime tūkstantmetę čia gyvenusių kuršių genties istoriją. Tai yra jų kalbos paminklas. Latviai ir dabar turi bendrinį žodį "danga", kuris reiškia – "duobė", "pravėža". Prieš važiuodamas į Vilnių atlikau didelį tyrimą. 1252 m. pirmą kartą užrašytas upės vardas – Dangė. Ilgus šimtmečius ir vokiškuose, ir lotyniškuose dokumentuose minima būtent "Danga" su galūne -a. 1757 m. čia atėjo rusai ir užrašė: "reka Danga". Jokių kitokių užrašymų dokumentuose neturime. Upės vardas pasako, kokia ji yra. Mūsų upė tekėjo iš vakarų ir lenkėsi į šiaurę. Vikingai ir kuršiai iš vardo suprato, kad plaukdami šia upe pamatys didžiulį posūkį. Jos aukštupys labai akmenuotas, todėl ja neįmanoma plaukti, tad nuo tam tikros vietos ji vadinta Akmena. Šie du vardai vienas kitam netrukdo ir šiandien bei parodo šios upės vardų turtingumą", – teigė K.Demereckas.

Šaknų ieško sanskrite

Filologijos profesorius A.Drukteinis pripažino, kad prieš šimtmečius čia atkeliavę vokiečiai labai preciziškai užrašė – "Dangė".

Pasirodo, Danės vardo šalininkas buvo ne tik A.Vanagas, bet ir tarpukario kalbininkas Antanas Salys.

Jų argumentu tapo ir faktas, jog kalbininkai ekspedicijų metu Klaipėdos krašte yra užrašę faktą, jog upę jie vadino ir Danės vardu.

Tai byloja apie gyvą žodžio vartojimo tradiciją.

Šį upėvardį įvairiais argumentais parėmė ir tokie filologai kaip Vitalija Maciejauskienė, Marija Razmukaitė.

"Šie savo srities specialistai rėmėsi pačių patirtimi, dalyko išmanymu. Todėl sakau, kad abiejų vardų moksliniai argumentai neatmestini. Šaknis "dan" yra indoeuropietiška, o ji siekia sanskritą ir reiškia vandenį. Esame baltai – indoeuropiečių palikuonys, tad nieko nuostabaus, kad kalboje turime daug sanskrito ypatybių. Tai taip pat rimtas argumentas, kodėl mes manome, kad kuršiai negalėjo turėti upės pavadinimo "Danė"? Kitas klausimas, ar kuršiai patys galėjo Danę pervadinti į Dangę? Būtent toks argumentų sugretinimas neleidžia nuspręsti, kad vienas jų yra tikras, o kitas – ne. Galbūt jie abudu tikri, bet kažkuris yra tikresnis, nes negali būti dvi skirtingos interpretacijos vienodai teisingos. Užrašymas irgi nebus šimtaprocentinis paliudijimas, – svarstė kalbininkas. – Jeigu būtų pakeista oficiali vartosena į Dangę, mano vidus tam neprieštarautų."

K.Demereckas tvirtai įsitikinęs, kad Danė yra tarpukariu sukurtas niekuo nepagrįstas naujadaras, kuriuo siekta išguiti vokiškumą ir iš upės vardo.

A.Drukteinis pripažino, jog keičiant upėvardį būta politikavimo, bet mokslinėse diskusijose tai negali būti pagrindinis argumentas.

Filologijos mokslų daktaras replikavo K.Demereckui, esą jo pateiktų argumentų mažoka.

Nuobaudų žadėjo neskirti

K.Demereckas pasakojo, jog pirmasis Lietuvių kalbios komisijos nutarimas buvo kategoriškas – buvo uždrausta vartoti žodį Dangė.

Užtat 2002 m. Lietuvių kalbos žodyne pateikti trys upėvardžio variantai: Danė, Dangė, Danija.

Tai reškia, kad visus tris vardus galima naudoti.

Hidronimas "Dangė" nėra nenorminis ir leidžiamas vartoti žodis.

Tiesa, oficialus žodis gali būti tik vienas, juo kalbininkai įvardija žodį Danė. Mokslinė diskusija šiuo klausimu nėra baigta.

Kalbininkai valstybės įstaigoms Danės vardą naudoti tik rekomenduoja, bet ne įsakmiai liepia tai daryti.

Prieš 26 metus kalbininkai tikėjosi, kad ilgai vartojamas šis pavadinimas įsigalės ir nustelbs anksčiau buvusį.

Vienas svariausių kalbininkų argumentų dabar nekeisti upės vardo yra pinigai. Jų reikėtų perregistruojant visų įmonių, turinčių savo pavadinimuose upės vardą, dokumentus.

Kalbininkas linkęs prisitaikyti

K.Demereckas siūlo pradėti nuo Danės gatvės pavadinimo pakeitimo.

Jo įsitikinimu, būtų verta Danės gatvę pavadinti Karalienės Luizės gatve, taip vienu šūviu nušaunant du zukius: panaikinti netinkamą upės vardą gatvės pavadinime ir įamžinti karališkojo miesto atminimą.

Politikas S.Gentvilas patikino, kad bent jau Klaipėdos miesto ribose upę įvardyti Dange būtų įmanoma per tris mėnesius, tačiau tai tebūtų dalis darbo.

Pervadinti upę iki tos ribos, nuo kurios ji vadinama Akmena, yra nebe Klaipėdos miesto politikų reikalas.

Žurnalistų baimė nusižengti Lietuvių kalbos komisijos reikalavimams, pasak A.Drukteinio, nepagrįsta.

Kalbos tvarkytojai esą už kasdienį Dangės vartojimą leidėjų bei žurnalistų nebaustų, o gal net po kažkiek laiko atsižvelgtų, jog šis žodis labiau priimtinas žmonėms ir jo vartojimą įteisintų.

K.Demereckas tikino niekada nevartojęs kito vardo nei Dangė ir nė karto nesulaukęs jokių kalbos tvarkytojų sankcijų.

Kad diskusija baigųsi linksmai, kelios dešimtys klausytojų buvo paraginti balsuoti, kuris upėvardis priimtinesnis.

Už Danės vardą balsavo tik vienas žmogus, visiems kitiems labiau priimtina Dangė.

Beje, ir kalbininkas A.Drukteinis buvo su dauguma.