Taip Vilnius prisideda prie sąjungininkų deklaracijų, kuriomis smerkiama Rusijos kontroliuojamos kibernetinės grupuotės APT28 (amgl. Advanced Persistent Threat, APT) priešiška veikla prieš Vokietijos, Čekijos, Lenkijos, Lietuvos, Slovakijos, Švedijos institucijas ir procesus, nurodoma penktadienį išplatintame Krašto apsaugos ministerijos (KAM) pranešime.

„Kaip ir kitos sąjungininkės, Lietuva nuolat fiksuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų programišių vykdomą kibernetinio šnipinėjimo veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos informacines sistemas. Tai yra netoleruotina ir Lietuva kartu su tarptautine bendruomene yra pasirengusi taikyti koordinuotas priemones, siekiant stabdyti ir atsakyti į Rusijos operacijas kibernetinėje erdvėje“, – teigia gynybos ministras Laurynas Kasčiūnas.

Vokietija penktadienį apkaltino Maskvos finansuojamus įsilaužėlius dėl praėjusiais metais įvykdytos kibernetinės atakos prieš Socialdemokratų partijos (SPD) narius ir perspėjo dėl pasekmių.

Apie tai, kad tapo taikiniu, pranešė ir Čekija.

Grupė APT28, dar žinoma kaip „Fancy Bear“, iš viso kaltinama įvykdžiusi dešimtis kibernetinių atakų įvairiose pasaulio šalyse.

KAM teigimu, Lietuvos institucijos dar 2016 ir 2019 metais viešai skelbė apie šalyje fiksuojamus atvejus, kuomet buvo naudojama speciali šnipinėjimo programinė įranga, siejama su Rusijos žvalgybos tarnybomis dirbančia grupuote APT28.

ES užsienio politikos vadovas Josepas Borellis (Džozepas Borelis) penktadienį pareiškė, kad Bendrija yra pasiryžusi pasinaudoti „visomis priemonėmis“, jog užkirstų kelią Rusijos „kenkėjiškam elgesiui kibernetinėje erdvėje“.

Nacionalinio kibernetinio saugumo centro (NKSC) vadovas Rytis Rainys sako, kad augant kibernetinių incidentų skaičiui, dėmesio sistemų, tinklalapių saugumui vis dar stinga.

Tiek pavasarį galiojusio karantino metu, tiek rudenį vėl įvedus ribojimus, kibernetinių atakų skaičius nuosekliai augo. Išpuolių nemažėjo ir vasarą.

Tačiau antroiji koronaviruso banga ir dėl jos įvestas karantinas, anot R. Rainio, parodė, kad nemaža dalis vartotojų – ir valstybės institucijų, ir verslo įmonių – jai deramai nepasiruošė, todėl šiuo metu vėl susiduria su saugumo rizikomis elektroninėje erdvėje.

„Labiausia neramina situacija su pasirengimu apsaugai nuo kibernetinių atakų. Akivaizdu, kad jis nepakankamas. Nors antros COVID-19 bangos situacijoje įmonės, organizacijos, viešasis sektorius turėtų būti geriau pasiruošęs apsaugai, nes žinome, kad išeiname į nuotolinį darbą, pradedame naudoti priemones nuotoliniu būdu, paštą, serverius, prieigas prie duomenų bazių ir panašiai, tačiau matome, kad incidentai vyksta dideliais mastais ir metų gale jų nesumažėjo, o tik didėjo ir stebime nuolatinį didėjimą“, – BNS sakė R. Rainys.

Išsami kibernetinio saugumo vertinimo ataskaita bus pristatyta kitų metų pradžioje.

Atakos – ir politiniais, ir pasipelnymo motyvais

Vienas didžiausių pastarųjų metų kibernetinių – informacinių išpuolių įvykdytas gruodžio pradžioje, Vyriausybių kaitos išvakarėse.

Jo metu buvo prisijungta net prie 22 valstybės institucijų tinklalapių, piktavaliai į juos įkėlė tris skirtingas tikrovės neatitinkančias naujienas: „Lenkijos diplomatas sulaikytas įvažiuojant į Lietuvą“, „Šiaulių oro uosto infrastruktūros modernizavimo yra FEIKAS“, „Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos regioniniai padaliniai patikslina karo prievolininkų šauktinių sąrašus“.

Freepik.com nuotr.

Tuo pačiu metu buvo platinami suklastoti elektroniniai laiškai, imituojant Krašto apsaugos ir Užsienio reikalų ministerijų bei Šiaulių savivaldybės administracijos elektroninio pašto adresus. Laiškuose buvo atkartojamas melagienų turinys ir pateikiamos internetinės nuorodos į pažeistus tinklalapius.

„Tai hibridinės atakos – ir kibernetinės, ir informacinės vienu metu. Akivaizdu, kad tai yra politiškai motyvuotų, labai gerai organizuotų struktūrų veikla“, – sakė R. Rainys.

Pasak jo, tokios gerai organizuotos kenkėjiškos politinio pobūdžio atakos nėra itin dažnos, bet pastaruoju metu jų skaičius auga.

Dar labiau dažnos tampa pasipelnymo tikslais rengiamos atakos.

Tai hibridinės atakos – ir kibernetinės, ir informacinės vienu metu. Akivaizdu, kad tai yra politiškai motyvuotų, labai gerai organizuotų struktūrų veikla.

Anot NKSC vadovo, piktavaliai aktyviai siekė išnaudoti dėl pandemijos susidariusią situaciją, kuomet daugelis vartotojų veiklas buvo priversti perkelti veiklas į elektroninę erdvę.

„Matome, kad suaktyvėjo išpuolių vadinamojo kenkėjiško kodo, kuris susijęs su virusų platinimu, kai koduojama informacija aukos kompiuteryje, ji tampa neprieinama, reikalaujama išpirkos. Tai skausmingi incidentai, kurie lemia nuostolius bet kuriuo atveju – bandant atstatyti duomenis ir panašiai“, – sakė R. Rainys.

Šių metų statistikoje, pasak centro vadovo, atsispindės ir išaugę dar kitokio pobūdžio išpuolių, kurie taip pat susiję su pinigų reikalavimu, skaičiai.

„Tai vadinamas „atsisakymas tarnauti“ – atakos, kuriomis siekiama išjungti servisus iš interneto, kad jie taptų neprieinami, kad negalėtų funkcionuoti elektroninio pašto, elektroninės prekybos ar įmonių, organizacijų servisai internete ir už tokių atakų nutraukimą prašoma vėlgi išpirkos“, – pasakojo NVSC direktorius.

I. Gelūno / Fotobanko nuotr.

Užkardyti bandymai paveikti rinkimų sistemas

NKSC vadovo teigimu, šiemet sėkmingai pavyko apsaugoti elektronines sistemas per rudenį vykusius Seimo rinkimus.

„Galiu patvirtinti, kad taip, buvo bandymai atlikti tam tikrus kibernetinius įvykius, tačiau pasirengimas leido juos laiku užkardyti. Saugumo lygis buvo pakeltas aukščiau ir visi įtartini skenuojantys, bandantys ieškoti pažeidžiamumų mūsų rinkimų sistemose, buvo efektyviai  užblokuoti. Todėl kibernetinių incidentų rinkimų metu neįvyko. Bet neįvyko ne todėl, kad niekas nebandė, o todėl, kad buvo užkardyta“, – kalbėjo R. Rainys.

Galiu patvirtinti, kad taip, buvo bandymai atlikti tam tikrus kibernetinius įvykius, tačiau pasirengimas leido juos laiku užkardyti.

Jis teigė saugumo sumetimais negalįs atskleisti daugiau detalių apie minėtus veiksmus per Seimo rinkimus ir užsiminė, jog informacija apie juos perduota žvalgybos institucijoms.

„Naivu būtų tikėtis, kad oponentų valstybės nebandytų to daryti. (...) Informacija buvo surinkta ir operatyvinės institucijos tai nagrinėja. Nenorėčiau to detalizuoti, kad nesutrikdyčiau kolegų darbo“, – teigė centro vadovas.

Pasak jo, kai kurie požymiai akivaizdžiai bylojo, kad į rinkimų elektroninių sistemų silpnųjų vietų paieškas mestos gerai organizuotos, ne mėgėjų pajėgos.

„Atsižvelgiant į tai, kad tai buvo sistemingai ir nuolat daroma, ne fragmentiškai – ir prieš rinkimus ir pačių rinkimų metu, ilgą laiko tarpą, labai atkakliai, tai nėra diletanto mėgėjo veiksmai, o suplanuoti bandymai ir buvo bandoma, kada parodysime silpnumą ir kažkokią paliktą spragą paliktą, kad būtų galima ja pasinaudoti“, – paaiškino R. Rainys.

„Tai nebuvo bandymai pasiekti, kad rinkimai neįvyktų, (...) tai buvo labiau rafinuoti veiksmai, siekiant likti labiau nepastebėtiems“, – pridūrė jis.

Apmokys 2 tūkst. tarnautojų

Užkardyti kenkėjiškus veiksmus per Seimo rinkimus, Kibernetinio saugumo centro vadovo teigimu, padėjo tinkamas pasirengimas sustiprinant saugumo priemones dar prieš pusmetį jiems įvykstant.

Dalies kibernetinių incidentų ir jų sukeliamos žalos, pasak R. Rainio, pavyktų išvengti, jei visi vartotojai geriau įsiklausytų į rekomendacijas ir skirtų didesnį dėmesį kibernetiniam saugumui.

Tuo metu, minėta gruodį surengta didelio masto ataka atskleidė, kad ir nemaža dalis valstybės, savivaldos institucijų į šias problemas žvelgia atsainiai ir net pakartotinai teikiamos centro rekomendacijos lieka neįvykdytos. O vyraujančio nuotolinio darbo sąlygomis saugumas turėtų rūpėti ne tik įstaigoms, bet ir privatiems vartotojams, dirbantiems iš namų, besinaudojantiems wi-fi ryšio sistemomis.

„Pasirengimas apsaugai nuo kibernetinių atakų, tos gynybos sistemų atnaujinimas, naujausių versijų turėjimas, spragų, pažeidžiamumo aptikimas ir užlopymas, saugumo administravimas, slaptažodžių administravimas, keitimas – visiems tai turi būti svarbu, bet, deja, ta, matyt, ir covido situacija ir tas pasimetimas rodo, kad nepakankamai į tai investuojama“, – pabrėžė centro direktorius.

Todėl šiuo metu svarstoma dėl priemonių, kurios padėtų spręsti nepakankamo dėmesio kibernetiniam saugumui problemas.

„Matyt, greičiausiai į galvą ateinanti priemonė – priversti, bausti, ir Seimo nariai dar visai neseniai davę suprasti, kad tas priemones reikėtų taikyti. Iš dalies tiesa, bet asmeniškai abejoju, ar tai duos proveržį ir tą įtaką, kurios siekiame. Vien tai, kad surasim kaltus ir nubausim, situacijos bendrai nepakeis. Mes galvojame, kad reikia stiprinti viešinimą, sklaidą, stiprinti kompetencijas. (...) Skirti tikslingai finansus konkrečiai kibernetinio saugumo priemonėms“, – svarstė R. Rainys.

Pasak jo, kitąmet ES struktūrinių fondų lėšomis kibernetinio saugumo įgūdžių numatoma apmokyti du tūkstančius valstybės tarnautojų. Vadovo aiškinimu, tai nebus vienos valandos ar dienos mokymai, bus išsamesni, truks keletą dienų, numatant egzaminus ir sertifikavimą.

„Mes savikritiškai vertiname – nors pasaulinėje statistikoje Lietuva ketvirtoje vietoje pagal kibernetinio saugumo pasirengimą, bet šiemet visa eilė įvykusių kibernetinių incidentų, kurie turėjo poveikį, žalą, darė įtaką, rodo, kad nors ir daug energijos, bet turbūt nepakankamai skiriame. Reikia rasti kitas strategijas, kad tas poveikis būtų didesnis. Tą darysime artimiausiais mėnesiais, nustatysime naujus prioritetus“, – kalbėjo Nacionalinio kibernetinio saugumo centro vadovas.

Pastato vidus anaiptol neprimena caro laikų. Tai – pažangiausiomis technologijomis aprūpintas NATO kibernetinės gynybos kompetencijos centras. Čia atliekami tyrimai, rengiami mokymai ir vykdomos pratybos. Vienas iš pagrindinių šiame kompetencijos centre dirbančių kariuomenės pareigūnų, teisininkų ir kibernetikos specialistų uždavinių – analizuoti kibernetinius išpuolius, kurie kol kas nepatenka į jokią tarptautinės karo teisės sritį.

„Tarptautinei bendruomenei ši tema yra labai svarbi, – sako JAV Karinių jūrų pajėgų koledžo (angl. Naval War College) tarptautinės teisės departamento pirmininkas Michaelas N. Schmittas. – Mėginama atsakyti į tokius klausimus, kaip, pavyzdžiui, ar rusų įsilaužimas į DNK duomenų bazę laikytinas tarptautinės teisės pažeidimu, ir kokias duris, ieškant tinkamo atsako, mums atveria tokie veiksmai?“

Rengiami specialūs žinynai

Prieš trejus metus M. N. Schmittas kartu su savo NATO kibernetinės gynybos centro komanda parengė žinyną – „Talino vadovą“ (angl. Tallinn Manual) – apie tarptautinės teisės taikymą karo veiksmuose, atsakant į kibernetinius išpuolius. Vadovaujantis tarptautinės karo teisės principus, šiame žinyne paaiškinama, kokiomis aplinkybėmis, vykstant karo veiksmams, gali arba negali būti taikomos kibernetinės priemonės ir ar draustinas jų panaudojimas prieš civilius.

Šiuo metu baigiama rengti antroji „Talino vadovo“ versija (angl. Tallinn Manual 2.0), kurioje analizuojamas tarptautinės teisės taikymas ginkluoto konflikto ribos neperžengiantiems kibernetiniams išpuoliams, kuriuos viena valstybė vykdo prieš kitą arba rengia civiliams gyventojams pragaištingos teroristų grupuotės, – vadinamosioms operacijoms „neperžengiant ribos“.

Kaip nurodo J. Dougherty, kibernetiniai išpuoliai prieš DNK ir elektroninių laiškų nutekinimas priklauso būtent operacijų „neperžengiant ribos“ kategorijai. Nors Rusija neigia turinti ką nors bendra su minėtais veiksmais, JAV vyriausybė Maskvos kaltumu neabejoja. Net 17 JAV vyriausybinių agentūrų savo išvadose teigia, kad šių išpuolių kaltininkė – Rusija.

„Manau, kad šių išpuolių įžūlumas ir poveikis jau pasiekė tam tikrą ribą, – sako Kibernetinės gynybos centro strategijų padalinio vadovas Matthijsas Veenendaalas. – Tai vis dar laikytina išpuoliu prieš civilinę ir valdžios infrastruktūrą, nors ir ne ginkluotu.“

Sąmoningai balansuojama ant ribos

Pasak M. N. Schmitto ir kiti ekspertų, Rusija ir kitos kibernetikos srityje išprususios valstybės, pavyzdžiui, Kinija, yra linkusios balansuoti ant ribos

„Veikiama erdvėje, kurioje yra tam tikro neaiškumo, – aiškina jis. Jei Rusija sunaikintų Amerikos kibernetinę infrastruktūrą, tai jau būtų laikytina jėgos panaudojimu, taigi – tarptautinės teisės pažeidimu. Tačiau, jei Rusija užsiima viso labo žemo lygio šnipinėjimu, tai labiau laikytina JAV vidaus teisės, o ne tarptautinės teisės pažeidimu.

Vis dėlto, išpuolį prieš DNK M. N. Schmittas pavadino „neleistinu įsikišimu į Jungtinių Valstijų vidaus reikalus“, kurie yra susiję su vykstančiais prezidento rinkimais, o tai jau reikėtų traktuoti kaip tarptautinės teisės pažeidimą. Pasak jo, jei Rusija paprasčiausiai vogtų duomenis, tačiau niekaip jų nepanaudotų, tai nebūtų laikytina pažeidimu. Tačiau, jei atsirastų įrodymų, kad pavogtais duomenimis manipuliuojama, siekiant paveikti rinkimų rezultatus, tai jau būtų pažeidimas.

Kokios galimos atsakomosios priemonės?

Į klausimą, ar JAV galėtų imtis atsakomųjų veiksmų prieš Rusiją, M. N. Schmittas atsako teigiamai. Ypač, jei Vašingtonas pagrįstai manytų, kad liautis Maskva neketina. Atsakomosios priemonės neprivalėtų būti kibernetinio pobūdžio. Pavyzdžiui, JAV galėtų drausti Rusijos laivams plaukti per savo teritorinius vandenis, kol Rusija nesiliaus vykdyti kibernetinių išpuolių.

Bet kuriuo atveju atsakas turi būti proporcingas. Sutrikdyti Rusijos elektros tinklų darbą JAV galėtų tik tuo atveju, jei tai neatneštų Rusijai didesnės žalos nei ta, kurią dėl Rusijos kibernetinių išpuolių patyrė Amerika. Žinoma, įvertinti žalą šioje situacijoje nėra paprasta, teigia specialistas.

Sunku įvardyti kaltuosius

Iššūkiai, su kuriais susiduriama kibernetiniame pasaulyje, yra unikalūs. Pavyzdžiui, čia visuomet išlieka galimybė „įtikinamai neigti“, o tai be galo apsunkina mėginimus nustatyti kibernetinių išpuolių užsakovus.

„Visada gali įtikinamai aiškinti, kad dėl išpuolio kaltas koks nors devyniolikmetis programišius, dirbantis iš kieno nors rūsio Baltarusijoje“, – sako Kibernetinės gynybos centro tyrėja estė Kadri Kaska.

Jei žvalgybos agentūra teigtų žinanti, kas yra kibernetinio išpuolio kaltininkas, iš jos galėtų būti pareikalauta atskleisti šaltinius ir metodus, kuriais pasinaudojant buvo surinkti žvalgybos duomenys.

„Nacionalinėje saugumo agentūroje tikriausia daug kalbama apie tai, kiek toli turėtume eiti, kaltę dėl išpuolių viešai priskirdami veikėjams Sankt Peterburge. Mes žinome, su kuo jie draugauja ir su kuo kalbasi. Mes gerai išmanome jų sistemas – bet kurią Rusijos sistemą, apie kurią tik pagalvosite“, – aiškina M. Veenendaalas.

Į Kinijos surengtus kibernetinius išpuolius JAV reagavo įvardydama ir sugėdindama konkrečius Kinijos kariuomenės pareigūnus. Paskui su Kinija pradėtos diskusijos, siekiant ją atgrasyti nuo galimo tolesnio ekonominio šnipinėjimo.

„Tačiau su rusais tai nesuveikė, – sako M. Veenendaalas.

Kaip nurodo M. Veenendaalas ir kiti kibernetikos ekspertai, kinai, nenorėdami susigadinti esamų ekonominių santykių su Amerika, pamažu sumažino savo kibernetinio šnipinėjimo mastą. Rusija, deja, ekonominių paskatų įžvelgia nedaug.

Kibernetika – dabar jau ir karinių operacijų sritis

Kaip nurodo J. Dougherty, šių metų liepos mėnesį NATO įvardijo kibernetiką kaip vieną iš karinių operacijų sričių – greta sausumos, jūros, oro ir kosmoso. Tai reiškia, kad ginkluoto išpuolio, įvykdyto pasinaudojant kibernetine erdve, atveju NATO narės gali kreiptis į savo sąjungininkes dėl kolektyvinės gynybos.

Tačiau tokio pobūdžio įsibrovimai, kokie padaryti DNK atžvilgiu, neturi ginkluotam išpuoliui būdingų savybių, todėl yra priskirtini vadinamajai pilkajai zonai. Tokių išpuolių rengėjai puikiai supranta, kad, nenorėdami išprovokuoti ginkluoto atsako, jie privalo neperžengti ribos. Tai kibernetinis „žaliųjų žmogeliukų“ – uniformas be skiriamųjų ženklų vilkinčių Rusijos karių, kurių egzistavimą Kryme V. Putinas kategoriškai neigė, – atitikmuo.

Vakarai kol kas neturi bendros strategijos, kaip derėtų kovoti su „žaliaisiais programišiais“. Kibernetiniai išpuoliai prieš DNK buvo galbūt pirmoji stambi jų operacija, bet ko gero tikrai ne paskutinė.

Į naująją partnerystę Europos Sąjunga investuos beveik pusę milijardo eurų, o iš partnerių tikisi dvigubai daugiau investicijų.

Naujausi tyrimai rodo, kad 80 procentų Europos įmonių per pastaruosius metus yra patyrusios bent vieną kibernetinio saugumo incidentą. Tai, anot Europos Komisijos, kelia pavojų pasitikėjimui skaitmenine ekonomika.

Komisijos pirmininko pavaduotojas Andrusas Ansipas sako, kad Europa turi būti pasirengusi atremti kibernetines grėsmes, kurios tampa vis sudėtingesnės. Tam reikia plėtoti bendradarbiavimą su mokslo, regionų ir rinkos atstovais.

Pasak Komisijos, trečiadienį Europos Parlamentas turėtų priimti direktyvą, kuri sukurtų tarnybą, atsakingą už kompiuterinius išpuolius. Taip pat būtų įkurta valstybių bendradarbiavimo  grupė, kuri dalytųsi informacija.

Antradienį pasirašytas ketinimų protokolas dėl dvišalio bendradarbiavimo apsaugant ypatingos svarbos infrastruktūros objektus, pranešė portalas cire.pl. PSE ir NATO kompetencijos centras keisis įslaptintais tyrimų rezultatais, informacija apie infrastruktūros apsaugą, įgyvendins bendrus projektus, organizuos seminarus.

NATO Energetinio saugumo kompetencijos centro direktorius, pulkininkas Gintaras Bagdonas teigė, kad centras orientuojasi ne tik į kariuomenės atstovus, bet siekia bendradarbiauti su verslu.

„NATO nustatė tris sritis, kurios galėtų padėti bendradarbiaujant. Viena jų yra kritinės infrastruktūros apsauga. NATO gali kurti kompetencijas, kuriomis gali būti keičiamasi tarp valstybių narių. (...) PSE turi vertingų žinių ir patirties siekiant užtikrinti energetinį saugumą“, – teigė G.Bagdonas, kuris atstovauja visiems 24 NATO kompetencijos centrams

PSE prezidentas Ericas Klossowskis (Erikas Kolosvskis) teigė, kad ypač svarbu elektros tinklus apsaugoti nuo kibernetinių išpuolių.

„Ukrainos pavyzdys parodė, kad kibernetinis terorizmas gali sugadinti visą perdavimo sistemą. Mes labai rimtai žiūrime į tokio pobūdžio pavojus“, – teigė E.Klossowskis.

NATO iš viso veikia 24 kompetencijos centrai, 23 iš jų yra akredituoti. Po vieną jų įsikūrę kiekvienoje Baltijos šalyje: Vilniuje - Energetinio saugumo kompetencijos centras, Latvijoje – Strateginės komunikacijos kompetencijos centras, o Estijoje – Kibernetinio saugumo kompetencijos centras.

NATO kompetencijos centrai yra tarptautiniai tyrimų centrai, kuriuos finansuoja ir jų kadrus komplektuoja viena ar kelios valstybės. Jie veikia greta Aljanso, bet nėra NATO struktūros dalis. Šiuose centruose dirba beveik tūkstantis ekspertų.